Visa asmenybė, arba psyche, kaip ją vadina Jungas, susidaro iš atskirų struktūrų ar sistemų, kurios nors yra ganėtinai skirtingos, tačiau įtakoja viena kitą. Pagrindinės sistemos yra ego, individuali pasąmonė ir kolektyvinė pasąmonė.
EGO. Tai sąmoninga psichikos dalis, kuri atsakinga už suvokimą, mąstymą, jausmus ir atsiminimą. Būtent jos pagalba mes įsisąmoniname save. Ego atlieka selektyvią funkciją, leisdamas įsisąmoninti tik tuos stimulus, kurie mums yra reikšmingi. Ego suteikia žmogui tęstinumo, susietumo ir identiškumo jausmą – t.y., stabilumą tam kaip mes suvokiame save ir pasaulį.
INDIVIDUALI PASĄMONĖ (personal unconscious). Ją sudaro tie dalykai, kurie kažkada buvo sąmoningi, tačiau buvo pamiršti arba išstumti dėl to, kad jie yra nebereikšmingi arba pernelyg skausmingi. Tačiau tarp individualios pasąmonės ir ego vyksta pastovus ryšys. Dauguma dalykų esančių individualioje pasąmonėje gali būti lengvai prieinami ir tuoj pat vėl užmirštami.
Tačiau yra ir tokių, prie kurių sąmoningai prisikasti yra sunkiau. Vieni tokių yra kompleksai. Kompleksas – tai emocijų, prisiminimų, minčių, suvokimų grupė, kuri telkiasi apie tam tikrą idėją ar bendrą temą – komplekso branduolį. Toks kompleksas nėra sąmoningai kontroliuojamas, bet pats gali įtakoti žmogaus elgesį, apspręsdamas kaip žmogus suvokia pasaulį, kaip jis jame elgiasi. Pats žmogus turintis kompleksą sąmoningai nepastebi jo įtakos, nors kiti žmonės gali pastebėti jo jautrumą ir susitelkimą ties kuriuo nors dalyku – pvz.:, žmogus turintis jėgos kompleksą, pastoviai siekia valdžios ir viską matuoja tuo būdu, kiek jam tai naudinga jo karjerai, ir nors tai aiškiai matosi iš šono, jis pats nemano esąs karjeristas. Daugelis tokių kompleksų ir sukuria sąlygas neurozei, nors tuo pačiu gali padėti žmogui išvystyti ypatingą talentą arba sugebėjimą.
Patys kompleksai atsiranda iš vaikystės, suaugusio žmogaus ir protėvių patyrimų. Pastarieji yra tai, ką žmogus paveldėja iš savo rūšies – tai ir yra kolektyvinė pasąmonė.
KOLEKTYVINĖ PASĄMONĖ. Tai giliausias ir neprieinamas tiesiogiai psyche sluoksnis. Jungo nuomone, žmonija kaip rūšis kaupia savo patirtį kolektyvinėje arba transpersonalinėje pasąmonėje. Joje taip pat yra ir ikižmogiškojo žmogaus vystymosi patirties. Kiekvienas žmogus paveldi šią patirtį, kuri susikaupė per žmonijos evoliuciją, ir kuri yra užkoduota kiekvieno mūsų smegenyse. Ši patirtis yra universali, sąlyginai nesikeičianti ir pastoviai besikartojanti kiekvienoje kartoje. Ši kolektyvinė patirtis nėra paveldėjama tiesiogiai. Greičiau paveldėjami tik tam tikri potencialumai ir predispozicijos patirti pasaulį šitokiu būdu. Mes turime predispoziciją (išankstinį pasiruošimą) elgtis ir jaustis tam tikru būdu, kaip jautėsi ir elgėsi tokioje situacijoje visi žmonės. Ar ši predispozicija pasireikš, priklauso nuo konkretaus patyrimo, su kuriuo susiduria žmogus. Iš esmės yra tam tikri baziniai patyrimai, kuriuos patiria kiekvienas žmogus – visi yra turėję motiną, visi patiria gimimą ir mirtį, visi susiduria su tamsa, visi susiduria su aukštesnėmis į Dievą panašiomis jėgomis. Būtent šie universalūs patyrimai ir užkoduojami mūsų prigimtyje bei nulemia būdą, kaip mes suvoksime ir elgsimės savo pasaulyje. Todėl ką tik gimęs kūdikis yra pasiruošęs suvokti motiną tam tikru būdu, nes jam jau yra įgimtas žinojimas kaip iš esmės turi elgtis motina. Kolektyvinės pasąmonės įrodymų Jungas sėmėsi iš sapnų ir įvairių kultūrų mitų analizės. Jis pastebėjo, kad tam tikros bendros temos ir simboliai yra universalūs įvairioms kultūroms, net toms, kurios nėra tarpusavyje susijusios. Be to Jungo pacientai savo sapnuose atgamindavo tuos pačius simbolius.
ARCHETIPAI. Ši universali patirtis kolektyvinėje pasąmonėje yra saugoma archetipų pavidalu. Archetipai nėra atsiminimai, kuriuos galime lengvai suvokti. Tai greičiau predispozicijos, kurios pasireiškia žmogui susidūrus su atitinkama patirtimi. Jie pasireiškia simboliais mūsų sapnuose ir mūsų fantazijose. Tokių patirčių – archetipų – būdingų visiems žmonėms yra ganėtinai daug. Pavyzdžiai jų būtų: herojus, žvaigždė, motina, vaikas, Dievas, mirtis, jėga ir t.t. Kai kurie archetipai yra išvystyti stipriau, todėl labiau įtakoja mūsų psyche. Tai yra persona, anima ir animus, šešėlis ir savastis (self).
Persona – tai kauke, žmogaus viešai rodomas veidas, kurį mes užsidedame prieš kitus. Taigi, persona yra ne tai, kas žmogus iš tikrųjų yra. Persona yra būtina, kadangi mes priversti vaidinti daugybę vaidmenų tam, kad prisitaikytume prie gyvenimo ir daugybės žmonių, su kuriais esame priversti bendrauti. Tuo pačiu persona, nors ir būtina, gali būti ir žalinga žmogui. Žmogus gali susitapatinti su savo kauke tiek, kad manys, jog ji atspindi jo tikrąjį Aš. Tokiu atveju kauke užslopina kitus asmenybės aspektus ir neleidžia jiems vystytis. Ego susitapatina su persona, o ne su žmogaus tikrąją prigimtimi ir tai vadinasi kaukės išsiplėtimu (infliacija -inflation). Bet kuriuo atveju kaukė yra apgavystė – jei vaidiname prieš kitus, mes apgaudinėjame juos, jei susitapatiname su kauke, apgaudinėjame save, kas, beje, gerokai pavojingiau.
Anima arba animus. Jungas pripažino žmogaus biseksualią prigimtį. Biologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi abiejų lyčių hormonų. Psichologiniame lygmenyje kiekvienas žmogus turi priešingos lyties savybių dėl to, kad nuolatos gyvena kartu su priešinga lytimi. Todėl moters psyche turi maskulininių aspektų – animus archetipas, o vyro psyche – femininių – anima archetipas. Šios priešingos lyties savybės padeda žmogui geriau suprasti ir prisitaikyti prie priešingos lyties prigimties. Todėl mes mylime priešingos lyties bruožus ir elgiamės prisitaikydami prie jų. Jungo nuomone šie archetipai turi būti išreikšti, t.y., vyras turi išreikšti savo moteriškas savybes, lygiai taip pat kaip ir moteris vyriškas, nes jei šios savybės liks neišvystytos, asmenybė taps labai vienpusiška, ir toks žmogus nebus pilnai žmogiškas, nes viena jo prigimties pusė bus išstumta.
Šešėlis. Tai archetipas, kurį sudaro žmogaus ikižmogiškoji patirtis – būtent primityvūs gyvuliški instinktai. Viskas, ką paprastai visuomenė laiko blogiu ir nemoralumu, ir glūdi būtent šešėlyje, tamsiojoje žmogaus pusėje. Jei žmogus nenori, kad visuomenė jį nubaustų, jis turi sutramdyti šiuos primityvius impulsus. Tačiau šešėlis nėra tik tai, ką visuomenė laiko blogiu – jis pats yra ir gyvybiškumo, spontaniškumo, kūrybiškumo ir emocionalumo šaltinis. Todėl jei šešėlis yra visiškai suvaržomas, psyche tampa negyvybiška. Todėl žmogus turi gana atsargiai elgtis su juo, kad nors ir būtų valdomi instinktai civilizuotai, bet jiems liktų laisvės pasireikšti kūrybiškumu ir gyvybingumu.
Be to, jei šešėlis stipriai slopinamas, žmogus susiduria su didžiule jo tamsių prigimties pusių maišto galimybe. Blogis, gyvuliški instinktai neišnyksta, kada jie yra išstumiami. Greičiau jie stiprėja, laukdami ego krizės ar silpnumo momento, kad įgytų kontrolę. Ir kai tai atsitinka, žmogus tampa visiškai priklausomas nuo pasąmonės – dažnai tai būna psichotinė būsena.
Savastis (self). Tai archetipas, kuris siekia visos asmenybės vienybės, visumos ir integracijos. Savastis bando suderinti ir palaikyti pusiausvyrą tarp visų asmenybės dalių. Sąmoningi ir pasąmoningi procesai asimiliuojami taip, kad asmenybės centras persikelia nuo ego į vidurį tarp sąmonės ir pasąmonės. Dėl to pasąmonė pradeda vaidinti didesnį vaidmenį žmogaus gyvenime. Savastis yra pusiausvyros taškas, vidurys tarp sąmonės ir pasąmonės priešingybių. Bet tai tėra tikslas, kuris retai kada pasiekiamas. Savastis greičiau yra motyvuojanti jėga, kuri traukia žmogų link šio tikslo. Pats savasties archetipas negali pasireikšti kol kitos psyche sistemos nėra pilnai išvystytos, o taip atsitinka vidutiniame amžiuje, kada žmogus gali gerai pažinti savo prigimtį, nes be šio žinojimo savasties realizacija negalima. Todėl tai yra vienas sunkiausių procesų, su kuriais mes susiduriame, reikalaujantis kantrybės, atkaklumo, jautrumo ir išminties.
KITOS ASMENYBĖS STRUKTŪROS IR SAVYBĖS
Ekstraversijos ir introversijos nuostatos. Dauguma mūsų suvokimo ir reakcijų į išorinį pasaulį yra nulemiami ekstraversijos arba introversijos nuostatos. Ekstraversija – tai libido arba psyche energijos sutelkimas ties išoriniu pasauliu, o introversija – ties vidiniu, t.y., ties savimi. Nors žmogus turi abi šias nuostatas, paprastai dominuoja vien kuri nors, kuri ir apsprendžia jo būdą. Introvertiški žmonės – užsidarę, dažnai drovūs, susitelkę ties savimi. Ekstravertai – daug atviresni, komunikabilūs, agresyvesni.
Tačiau nedominuojanti nuostata neišnyksta. Ji tampa individualios pasąmonės dalimi ir vis dar sugeba įtakoti elgesį, pvz.:, tam tikrose kritinėse situacijose, kuriose dominuojanti nuostata nėra efektyvi.
Tačiau šios nuostatos nepaaiškina visų skirtumų tarp žmonių. Tai yra susiję su psichologinių funkcijų išsivystymu. Psichologinė funkcija – tai būdas, kuriuo mes suprantame išorinį ar vidinį pasaulį. Egzistuoja keturios tokios funkcijos: mąstymas, jausmai, pojūčiai ir intuicija.
Mąstymas ir jausmai yra racionalios funkcijos, nes jos yra mūsų sprendimai apie patirtį, bei jos įvertinimai. Nors jausmai iš esmės skiriasi nuo mąstymo, tačiau jie abu yra susiję su sugebėjimu organizuoti ir kategorizuoti patyrimą. Tačiau tai yra ir viena kitai priešingos funkcijos, nes jausmais įvertinama ar patyrimas yra mėgstamas ar ne, tuo tarpu mąstymu – ar patyrimas yra teisingas, ar ne.
Tuo tarpu pojūčiai ir intuicija yra iracionalios funkcijos, kadangi jie nevertina patirties, o tiesiog padeda patirti. Pojūčiai tiksliai atgamina patį patyrimą. Tuo tarpu intuicija yra patirtis, kuri nekyla tiesiogiai iš jutiminių duomenų. Tuo šios dvejos funkcijos ir skiriasi.
Žmogus turi visas šias funkcijas, tačiau dominuoja vėlgi tik viena jų. Kitos trys veikia individualioje pasąmonėje. Taip pat abiejose porose dominuoja viena kuri nors funkcijų – mąstymas arba jausmai; pojūčiai arba intuicija. Funkcijos, kurios yra individualioje pasąmonėje, yra pagalbinės.
SĄVEIKA TARP ASMENYBĖS DALIŲ.
Tarp daugybės asmenybės dalių ir struktūrų vyksta nuolatinė sąveika. Ji vyksta opozicijos, susijungimo (unity) ir kompensacijos mechanizmų pagalba.
Opozicija egzistuoja visada ir yra psichinės energijos šaltinis. Įtampa, kuri sukuriama viena kitai priešingų jėgų, nors ir būdama pavojinga, vienok, yra reikalinga psyche vystymuisi. Tokie konfliktai egzistuoja tarp sąmonės ir pasąmonės, tarp individualios ir kolektyvinės pasąmonės, ekstraversijos ir introversijos, racionalių ir iracionalių funkcijų, anima ir animus, ir t.t. Jei konfliktai yra pernelyg stiprūs, jie gali pažeisti psyche, tada atsiranda neurozės ir psichozės.
Tačiau priešingybės gali susivienyti (unite) į visumą, kurioje jos papildo viena kitą. Žmogus pasiekia pusiausvyrą mažindamas konfliktus ir integruodamas priešingybes – tai ir yra susijungimas (unity).
Kompensacija – tai sąveika tarp psyche struktūrų, kada viena struktūra padeda įveikti kitos struktūros silpnumą. Pvz.:, jei žmogus yra ekstravertas, jo pasąmonė gali išvystyti išstumtą introversiją, ir ji pasireikš sapnuose, bei tose situacijose, kada žmogus negali išreikšti savo ekstraversijos. Jei nebūtų kompensacijos, žmogus būtų vienpusiškas, kas vėlgi jį vestų prie neprisitaikymo.
Būtent šių trijų mechanizmų – opozicijos, susijungimo ir kompensacijos pagalba, psyche siekia pusiausvyros judėdama link aukščiausio ir pilniausio išsivystymo.
ASMENYBĖS VYSTYMASIS.
Žmogus vystosi visada, nepriklausomai nuo amžiaus. Jungas neskiria augimo stadijų, tačiau kalba apie specifinius augimo lygius ar periodus visame vystymosi procese.
Vaikystė ir jaunystė. Apie vaikystę Jungas praktiškai nekalba ir nemano, kad būtent ji įtakotų asmenybės fiksuotą struktūrą. Iš esmės vaiką valdo fiziniai instinktai. Kūdikiai neturi psichologinių problemų, nes joms atsirasti reikalingas sąmoningas ego,kuris tuo metu dar nėra susiformavęs. Kūdikiui nieko daugiau nerūpi, kaip tik pripildyti skrandį, ištuštinti pūslę ir miegoti.
Ego išsivysto vėliau ir daugiausiai yra primityvus, nes vaikas neturi ypatingo identiškumo jausmo. Vaiko asmenybė tėra tik jo tėvų atspindys tuo metu. Todėl tėvai didžia dalimi nulemia vaiko asmenybės formavimąsi. Jie gali skatinti arba stabdyti asmenybės vystymąsi tuo būdu, kaip jie elgiasi su vaiku. Pvz.:, tėvai gali primesti savo asmenybę vaikui, norėdami. Kad jis būtų jų pratęsimu. Bet jie gali ir tikėtis, kad vaikas bus visiškai kitoks nei jie tam, kad jis kompensuoti jų trūkumus. Pats vaiko ego iš esmės susiformuoja, kai vaikas pradeda skirti save nuo kitų pasaulio objektų. Taigi, sąmonė atsiranda tada, kai vaikas gali pasakyti ‘Aš’.
Tačiau tik paauglystės brendimo metu psyche įgyja tam tikrą formą ir turinį. Tai žmogaus psichinis gimimas, kuris sukelia daug problemų ir žmogui reikia prie to prisitaikyti. Vaikystės fantazijos turi baigtis, nes paauglys susiduria su realybės reikalavimais. Nuo to laiko iki jaunystės žmogus yra užsiėmęs paruošiamąja veikla – mokslų baigimas, karjeros pradėjimas, vedybos, šeimos sukūrimas. Todėl žmogus telkiasi ties išoriniu pasauliu, taigi, tuo metu vyrauja ekstravertiškoji orientacija. Tuo laiku dominuoja sąmonė ir gyvenimo tikslas yra užsitikrinti sau saugią ir tinkamą vietą pasaulyje. Jaunam žmogui tai audringas periodas, nes gyvenimas jam meta iššūkius, plečiasi jauno žmogaus horizontai ir laimėjimai.
Vidutinis amžius ir senatvė. Patys didieji pokyčiai įvyksta vidutiniame amžiuje, kada prasideda antroji gyvenimo pusė, t.y., 35 – 40 metais. Tuo metu prisitaikymo prie gyvenimo problemos paprastai jau yra išspręstos. Tačiau daugelis žmonių tada pajunta neviltį, tuštumą ir bevertiškumą – gyvenimas netenka prasmės. Tai yra neišvengiama ir žmogus turi keistis. Pagrindinė priežastis pokyčiams yra ta, kad vidutinio amžiaus žmogus yra prisitaikęs prie gyvenimo. Visos problemos išspręstos, tačiau žmogus turi didelį energijos kiekį, kurio neturi kur padėti. Ši energija turi būti nukreipta kitur. Jie pirmoje gyvenimo pusėje žmogus telkiasi ties objektyvia realybe, tai dabar jis turi susitelkti ties vidiniu, subjektyviu pasauliu, kurio iki šiol jis nepaisė. Taigi, iš ekstraverto jis darosi introvertu. Nuo sąmoningų procesų pereinama prie pasąmoningų. Žmogaus interesai persikelia nuo materialaus pasaulio prie dvasinio, filosofinio ir intuityvaus. Taip pat žmogus turi pradėti matyti savyje ne vien tik sąmoningąją savo pusę – jis turi geriau subalansuoti visus asmenybės aspektus, kad pasietų pilnesnį savęs supratimą. Tam reikia išvystyti kiekvieną savo asmenybės aspektą. Toks procesas vadinasi individuacija – tai tapimas žmogumi, apimantis visų sąmoningų ir pasąmoningų asmenybės aspektų išvystymą. Ji yra visų žmogaus sugebėjimų realizacija. Tendencija link individuacijos yra įgimta ir neišvengiama,. Tačiau jai gali kliudyti aplinkos įtaka, skatinanti labiau išvystyti vienus asmenybės aspektus, o kitus išstumti.
Žmogus siekiantis individuacijos turi pradėti vertinti ir įsiklausyti į savo pasąmonę – savo sapnus, fantazijas, ir išnaudoti ‘kūrybinę vaizduotę’ – tapybą, rašymą ar kitą išraiškos formą. Tad vidutinio amžiaus žmogus turėtų leistis vadovaujamas ne tik racionalaus proto, bet ir pasąmonės spontaniškumo, nes tik taip ir atsiskleidžia jo savastis. Žinoma, pasąmoninės jėgos neturi dominuoti, nes visos funkcijos ir aspektai turi būti suderinti tarpusavyje tolygiai.
Be to individuacijos proceso metu kinta archetipų pobūdis. Pirmiausia suvokiamas personos nebūtinumas. Nors žmogus vis dar vaidina įvairias socialines roles, tačiau jis supranta, kad tai nėra jo tikroji prigimtis. Be to žmogus supranta šešėlio tiek destruktyvias, tiek konstruktyvias puses ir nebeišstūminėja jų, o priima jas kaip savo gyvybingumą. Be to žmogus pripažįsta savo biseksualumą, kas leidžia atskleisti savo kitą pusę ir atpalaiduoja naujus kūrybiškumo šaltinius bei galutinai išlaisvina nuo tėvų įtakos. Šis pokytis yra sunkiausias, kadangi jis labiausiai pakeičia personos kuriamą savęs įvaizdį.
Įvykus individuacijai vystymosi eigoje atsiranda kitas žingsnis – transcendencija. Pilna individuacija baigiasi daugybės psyche aspektų pasireikšimu. Tuo tarpu transcendencija – šių aspektų sujungimas į vieną visumą. Tai taip pat įgimta tendencija. Iš esmės tai ir yra saviaktualizacija, kuri, vienok, ne visada pasiekiama.
Pati vėliausia vystymosi fazė – senatvė, kuri ganėtinai panaši į pirmuosius gyvenimo metus, nes vėlgi čia dominuoja pasąmonė. Čia žmogui telieka laukti mirties, kuri turi būti laikoma tikslu pačiu savaime, ką sunku padaryti susilpnėjus religijos įtakai. Nuo šio tikslo priklauso ir psichologinis seno žmogaus būvis.
