biheviorizmasBihevioristinės teorijos nėra asmenybės teorijos tradicine prasme. Iš esmės jos nepateikia asmenybės sampratos – kas sudaro asmenybę (jos struktūrą), kokie procesai joje vyksta (dinamika) – ir net nesinaudoja asmenybės sąvoka. Tačiau jos yra reikšmingos tuo, kad bando aprašyti praktiškai visą žmogaus elgesį, suformuluodamos tik kelis bendrus elgesio dėsnius, kurie paremti vien tik faktine medžiaga. Toks bandymas reiškia, kad bihevioristai stengiasi nesinaudoti hipotetiniais konstruktais, tokiais kaip, pavyzdžiui, ‘instinktas’, ‘sąžinė’, ‘archetipas’, o bando aprašyti žmogų objektyviai – t.y., aprašydami tik tai, kas gali būti tiesiogiai stebima – jo elgesį.

Biheviorizmo atsiradimas siejamas su kelių mokslininkų pavardėmis, kurie patys nebuvo bihevioristai, tačiau suformulavo kai kuriuos esminius dėsnius, kurie yra vieni pagrindinių biheviorizmo atramų.

Ivanas Pavlovas. Didžiausias nuopelnas – sąlyginio reflekso ir klasikinio sąlygojimo atradimas. Sąlyginis refleksas – tai organizmo reakcija į tam tikrą stimulą, kuris anksčiau tokios reakcijos nesukeldavo. Ši reakcija į tokį stimulą atsiranda klasikinio sąlygojimo proceso metu. Kai kurie stimulai sukelia refleksyvias organizmo reakcijas, tokias kaip, pavyzdžiui, seilių išsiskyrimas maitinimosi metu. Tokios reakcijos vadinamos nesąlyginiais (įgimtais) refleksais, kuriuos sukelia nesąlyginis stimulas (pvz.:, maistas). Tuo tarpu kiti stimulai (pvz.:, skambutis) tokios reakcijos nesukelia. Tačiau jei šiuos stimulus pateiksime kartu su nesąlyginiais stimulais, po tam tikro laiko ir jie įgys savybę patys vieni sukelti tokią pat reakciją, kaip I nesąlyginiai stimulai. Tokie stimulai vadinami sąlyginiais stimulais, o jų sukeliama reakcija – sąlyginiais (įgytais) refleksais. Visas šis procesas, kada anksčiau buvęs neutraliu stimulas įgyja savybę sukelti reakciją, kurią anksčiau galėdavo sukelti tik nesąlygini stimulas, vadinamas klasikiniu sąlygojimu. Be to Pavlovas atrado ir užgesimo procesą, kuris vyksta tada, kai sąlyginė reakcija pasirodžiusi kelis kartus į dirgiklį, nėra pastiprinama (pvz.: maistu), ir tada po kelių tokių kartų ji tiesiog išnyksta – užgęsta. Taip pat Pavlovas pagrindė ir generalizacijos bei diskriminacijos dėsnius. Pirmasis dėsnis teigia, kad jei organizmo aplinkoje atsiranda dar vienas stimulas, kuris yra panašus į sąlyginį stimulą, tai organizmas į jį gali reaguoti sąlygine reakcija, t.y., jis savo reakciją gali generalizuoti naujiems, bet panašiems stimulams. Žinoma, tokia generalizuota reakcija išsilaikys tik tada, kai po reakcijos į naująjį stimulą, seks sąlyginės reakcijos pastiprinimas. Jei to nebus, generalizuota reakcija užges, ir organizmas reaguos tik į pirmąjį sąlyginį stimulą, po kurio pastiprinimas seka. Tokiu atveju įvyksta diksriminacija – t.y., gyvūnas reaguoja skirtingai (diferencijuoja, diskriminuoja) į panašius, tačiau ne tapačius stimulus.

Edward Thorndike. Jo indėlis į psichologiją – bandymųklaidų metodo ir efekto dėsnio atradimas. Jis pastebėjo, kad organizmas negali būti iš anksto prisitaikęs reaguoti į pastoviai kintančias aplinkos sąlygas. Vadinasi, adaptyvios organizmo reakcijos yra įgyjamos tam tikru būdu, kurį Thorndike’as pavadino bandymų-klaidų metodu. Šį procesą jis atrado stebėdamas gyvūnų elgesį probleminėje situacijoje (pvz.:, uždarydamas katę į dėžę, iš kurios išsprūsti buvo įmanoma tik nuspaudus kokį svertelį), t.y. tokiomis sąlygomis, prisitaikyti prie kurių gyvūnas neturėjo iš anksto apibrėžtos elgesio reakcijos. Tokioje situacijoje gyvūnas neatranda iš karto ‘teisingo’ atsakymo, o atlieka daug įvairių veiksmų (pvz.;, blaškosi po dėžę), kol atsitiktinai nepataiko atlikti to veiksmo, kuris išsprendžia šią situaciją (katė nuspaudžia svertelį ir ištrūksta iš dėžės). Thorndike’as pastebėjo, kad kartojantis tokiai situacijai nenaudingų veiksmų (klaidų) kiekis yra linkęs mažėti, o adaptyvus veiksmas atliekamas vis greičiau. Šį procesą jis pavadino išmokimo kreive, kuri rodytų, kad tam tikru momentu gyvūnas patekęs į tokią situaciją iš karto atliks ‘teisingą’ (adaptyvų) veiksmą. Taigi, gyvūnas veikia pagal bandymų-klaidų, arba teisingiau – bandymų, klaidų ir atsitiktinės sėkmės principą, kuris kartu su išmokimo kreive leidžia paaiškinti naujo adaptyvaus veiksmo atsiradimą.

Be to Thorndike’as suformulavo ir efekto dėsnį, kuris teigia, kad kiekvienas veiksmas tam tikroje situacijoje sukeliantis pasitenkinimą, asocijuojasi su ja, ir jei situacija pasikartoja, tai padidėja tikimybė pasikartoti tam veiksmui. Ir priešingai, jei koks nors veiksmas tam tikroje situacijoje sukelia diskomfortą, tai jai pasikartojus, jo pasikartojimo tikimybė sumažėja. Taigi, išmokimas (išmokimo kreivė) atsiranda ne vien dėl atsitiktinių nesėkmingų ir sėkmingų bandymų, bet ir tam tikrų organizmo vidinių būsenų – pasitenkinimo ir diskomforto, kurie leidžia susieti veiksmą su situacija.