Froido iliuzijaASMENYBĖS VYSTYMASIS

Froidas manė, kad pagrindinį vaidmenį asmenybės formavimuisi turi ankstyvieji kūdikystės ir vaikystės metai. Asmenybė iš esmės būna susiformavusi jau iki penkerių metų ir tolimesnis augimas tėra tik tikslesnis asmenybės bazinės struktūros derinimas.

Asmenybė vystymąsi keli pagrindiniai įtampos šaltiniai: fiziologiniai augimo procesai, frustracija, konfliktai ir išorinio pasaulio grėsmės. Dėl šių įtampą keliančių šaltinių žmogus yra priverstas išmokti naujų įtampos sumažinimo būdų. Toks mokymasis ir yra asmenybės vystymasis. Identifikacija ir pakeitimas yra du būdai, kuriais žmogus mokosi išspręsti savo frustracijas, konfliktus ir nerimus.

Identifikacija. Identifikacija – tai būdas, kuriuo žmogus perima kito žmogaus bruožus ir padaro juos savo asmenybės dalimi. Jis išmoksta sumažinti įtampą sekdamas kieno nors pavyzdžiu. Mes linkę identifikuotis su tais, kurie geriau patenkina savo poreikius nei mes. Vaikas identifikuojasi su tėvais, nes jie jam atrodo visagaliai (bent jau ankstyvojoje vaikystėje). Vėliau jis identifikuojasi su kitais žmonėmis, kurie labiau atitinka jo tuo metu esančius norus. Paprastai žmogus identifikacijai renkasi tik tuos bruožus, kurie turėtų padėti pasiekti geidžiamą tikslą. Jei identifikacija padeda sumažinti įtampą, savybė priimama. Taip pat galima identifikuotis su gyvūnais, įsivaizduojamais ar pasakų veikėjais, institucijomis, abstrakčiomis idėjomis, negyvais daiktais ir pan.

Identifikacija taip pat vyksta tada, kai prarandamas mylimas žmogus. Taip lyg gali grąžinti sau žmogų, kuris mirė ar buvo prarastas kuriuo nors kitu būdu. Taip jis lyg atgimsta įsisavintos asmenybės savybės pavidalu.

Vaikai, kuriuos atstumia tėvai, linkę stipriai identifikuotis su jais, tikėdamiesi atgauti jų meilę. Galima taip pat identifikuotis su žmogumi iš baimės – vaikas identifikuojasi su tėvų draudimais tam, kad išvengtų bausmės. Tokia identifikacija yra esminė superego formavimuisi.

Galinė asmenybės struktūra – daugybės identifikacijų per visą gyvenimą sankaupa, nors motina ir tėvas yra svarbiausi identifikacijos objektai.

Pakeitimai. Kai tikrasis instinkto pasirinkimo objektas negali būti pasiektas dėl išorinių ar vidinių barjerų, vidinė įtampa turi būti iškrauta kokiu nors kitu būdu. Tad ego aktyviai ieško objekto, kuris galėtų pakeisti pirminį pasirinkimo objektą. Jei ir šis objektas yra blokuojamas, įvyksta kitas pakeitimas, ir t.t., ir pan., kol randamas toks objektas , kuris atpalaiduoja įtampą. Jam atiduodama visa energija, kol jis praranda savo galią sumažinti įtampą, ir tada ieškoma naujo objekto. Per pakeitimų eilę, kuri lemia asmenybės vystymąsi, šaltinis ir tikslas lieka pastovūs, kinta tik objektai. Kaip vyksta pakeitimas, priklauso nuo to kiek substitucinis objektas atitinka originalų objektą (ar bent primena jį) ir nuo to, kiek pakeičiamas ir substitucinis objektas atitinka visuomenės reikalavimus.

Substitucinis objektas retai kada, jei iš viso, yra tolygus originaliam objektui, ir kuo mažiau pakeitimas panašus į originalų objektą, tuo silpniau sumažinama įtampa. Kadangi pakeitimų vyksta daug, kaupiasi neiškraunama įtampa, kuri pastoviai veikia elgesį. Todėl žmogus pastoviai siekia naujesnių ir geresnių būdų iškrauti įtampai. Tuo paaiškinama elgesio įvairovė ir žmogaus nepailstamumas. Su amžiumi asmenybė tampa stabilesnė dėl nusistovėjusių kompromisų tarp id, ego ir superego.

Taip pat sugebėjimas pakeisti objektus yra vienas galingiausių asmenybės vystymosi mechanizmų. Sudėtingas interesų, vertybių, nuostatų ir prisirišimų derinys, kuris charakterizuoja suaugusio žmogaus asmenybę, galimas pakeitimo dėka. Jei nebūtų pakeitimo, nebūtų asmenybės vystymosi – žmonės tada liktų savo instinktų diktuojamo elgesio vergais. Tad civilizacija įmanoma tik dėl primityvaus objekto pasirinkimo uždraudimo ir instinktų energijos pervedimo į socialiai priimtinus bei kultūriškai kūrybinius būdus. Pakeitimas, kuris skatina kultūrinius pasiekimus, yra sublimacija. Bet sublimacija, kaip ir kiti pakeitimai, neteikia visiško pasitenkinimo, todėl visada lieka šiek tiek įtampos, kuri sudaro pagrindą mūsų nervingumui, nerimastingumui. Tai sąlyga, kuria žmogus moka už kultūrą.

Vystymosi stadijos. Per penkerius pirmuosius gyvenimo metus vaikas pereina eilę dinamiškai diferencijuotų stadijų, po kurių seka penki ar šeši metai – latentinis periodas – kada instinktyvių jėgų intensyvi dinamika daugiau ar mažiau stabilizuojasi. Atėjus paauglystei, intensyvi jėgų sąveika prasideda vėl ir tada žmogus subręsta. Pirmi penkeri metai yra lemiantys asmenybės susiformavimui. Kiekviena vystymosi stadija tais pirmaisiais penkeriais metais apibrėžiama tam tikros kūno erogeninės zonos sąlyginiu dominavimu. Pirma stadija tęsiasi apie metus – tada pagrindinė dinaminės veiklos sritis yra burna. Po oralinės stadijos, pagrindiniu malonumo šaltiniu tampa šalinamoji funkcija, todėl ši stadija vadinama analine. Ji tęsiasi antruosius metus, ir po jos seka falinė stadija, kurioje pagrindinėmis erogeninėmis zonomis tampa lytiniai organai. Visos šios stadijos yra pregenitalinės. Po jų seka latentinis periodas. Tuo metu impulsai yra išstumiami. Paauglystėje šie impulsai reaktyvuojasi ir, jei jie efektyviai pakeičiami ir sublimuojami, žmogus pereina į brandos – genitalinę – stadiją. Tačiau nors Froidas ir diferencijavo šias vystymosi stadijas, tačiau nemanė esant staigių perėjimų iš vienos į kitą. Praktiškai vienai stadijai būdingi procesai veikia ir kitoje stadijoje, tik jie yra santykinai mažiau išreikšti. Galutinė asmenybės organizacija iš esmės atspindi visų keturių stadijų procesų sąveiką ir sintezę.

 

Oralinė stadija. Pagrindinį malonumą burnos srityje sukelia valgymas, kuris sukelia taktilinę lūpų ir burnos ertmės stimuliaciją. Į šį procesą įeina ir rijimas bei, jei maistas nemalonus, maisto išvėmimas. Išdygus dantims atsiranda ir kitas malonumo šaltinis – kandžiojimas ir kramtymas. Šie du oralinės veiklos būdai – maisto rijimas ir kramtymas yra daugelio vėliau išsivystančių charakterio bruožų prototipai. Malonumas ryti maistą gali būti pakeisti kitokiais maisto įsisavinimą ar rijimą primenančiais būdais – pavyzdžiui, malonumas įsisavinti, ‘ryti’ žinias. Lygiai taip pat užsifiksavęs oralinėje stadijoje yra lengvatikis žmogus – jis ‘prarys’ beveik viską, ką jam pasakysi. Kandžiojimasis gali būti pakeistas sarkazmu ir ginčais. Pakeitimais ir sublimacijomis šis oralinio funkcionavimo būdas teikia pagrindą daugeliui interesų, nuostatų ir charakterio bruožų. Be to šiuo metu kūdikis yra visiškai priklausomas nuo motinos, todėl atsiranda priklausomybės jausmai. Tie jausmai linkę išsilaikyti gyvenimo bėgyje nepaisant ego vystymosi ir linkę išryškėti bet kada, kai žmogus jaučiasi nesaugus. Priklausomybės aštriausi simptomai simbolizuoja norą sugrįžti į saugiausią vietą – motinos isčias.

Analinė stadija. Surijus ir suvirškinus maistą susidariusios atliekos spaudžia virškinamojo trakto apatinį galą. Pasiekus tam tikrą spaudimo lygį, išmatos refleksyviai pašalinamos. Tuštinimasis pašalina nemalonumo šaltinį ir sukelia palengvėjimo jausmą. Kada vaikas pratinamas prie puoduko, kas vyksta paprastai antrais gyvenimo metais, vaikas pirmąsyk susiduria su išoriniu instinktyvių impulsų reguliavimu. Jis turi išmokti užlaikyti malonumą, kuris ateina atpalaiduojant analinę įtampą. Priklausomai nuo pratinimo prie švaros būdo, kurį naudoja motina, ir jos jausmų, liečiančių defekacijos aktą, šitokio pratinimo pasekmės gali turėti didelį poveikį tam tikrų konkrečių bruožų ir vertybių formavimuisi. Jei motina labai griežta ir baudžianti, vaikas gali užlaikyti tuštinimąsi, dėl ko atsiranda vidurių užkietėjimas. Jei ši reakcija persikelia į kitas elgesio sritis, vaikas tampa atkaklus, užsispyręs ir šykštus (lengvai nepaleidžia to, kas pateko jam į rankas). Arba vaikas gali išreikšti savo pyktį šikdamas netinkamiausiu laiku. Iš tokios reakcijos atsiranda žiaurumas, be priežasties kylantys destruktyvūs įsiūčio priepuoliai, netvarkingumas, švaros nesilaikymas ir pan. Kita vertus, jei motina gražiuoju ir atkakliai įkalbinėja vaiką sėsti ant puoduko ir labai jį giria jam pasisekus nusituštinti laiku, vaikas pradeda manyti, kad tuštinimasis yra labai svarbus reikalas, tad jo dėmesys sutelkiamas prie produkcijos gaminimo, kas gali būti produktyvumo ir kūrybiškumo pagrindas.

Falinė stadija. Čia išryškėja seksualiniai ir agresyvūs jausmai, susiję su genitalinių organų funkcionavimu. Masturbacijos malonumai ir vaiko autoerotinę veiklą lydinčios fantazijos paruošia dirvą Edipo kompleksui. Edipo kompleksas susidaro iš seksualinio potraukio priešingos lyties tėvui. Berniukas nori užvaldyti motiną ir pašalinti tėvą, mergaitės – atvirkščiai. Šie jausmai pasireiškia vaiko fantazijose masturbacijos metu ir tai meilės, tai maišto prieš tėvus jausmų kaitoje. 3-5 metų vaiko elgesys didžia dalimi sąlygojamas Edipo komplekso veikimo, ir nors šis kompleksas patiria reikšmingų pokyčių ir yra išstumiamas penktaisiais gyvenimo metais, jis lieka viena pagrindinių varomųjų jėgų visą gyvenimą. Požiūris į priešingą lytį ir į valdžią, didžia dalimi įtakojami Edipo komplekso. Be to Edipo komplekso išsprendimas sudaro pagrindą vienai iš asmenybės institucijų, būtent superego, susiformavimui. Edipo kompleksą berniukai ir mergaitės išgyvena skirtingai (pas mergaites jis dar vadinamas Elektros kompleksu). Bendra yra šio komplekso atsiradimo istorija bei pagrindinė situacija ir atomazga. Iš pradžių tiek berniukai, tiek mergaitės myli mamą, nes ši patenkina jų poreikius. Tuo tarpu tėvas laikomas pavojingu konkurentu, kuris paveržia motinos meilę. Tokia situacija iki pat jos išsisprendimo lieka nepakitusi berniukų vystymesi, tačiau taip nėra mergaičių atveju.

Berniukas trokšta motinos, tačiau negali jos turėti, todėl auga jo pyktis tėvui, sukelia konfliktą tarp jo ir tėvų. Vaikas laiko savo tėvą konkurentu ir bijo, kad stipresnis už jį varžovas gali sužaloti jį. Berniuko baimės gali būti sustiprintos bausti mėgstančio ir pikto tėvo grasinimais. Jo baimė, ką tėvas gali padaryti su juo, telkiasi ties lytiniais organais, nes būtent jie yra geidulingų jausmų šaltinis. Jis bijo pavydaus tėvo, kuris pašalins gėdingus organus. Taip atsiranda kastracijos nerimas (baimė), kuris verčia išstumti seksualinį motinos norą ir priešiškumą tėvui. Jis taip pat padeda berniukui identifikuotis su tėvu ir jaustis tokiu pat galingu, kaip ir jis. Identifikuodamasis su tėvu, berniukas taip pat simboliškai patenkina savo seksualinius impulsus motinai. Tuo pačiu pavojingi erotiniai jausmai pakeičiami nepavojinga meile ir prisirišimu. Edipo komplekso išstūmimas užbaigia suformuoti Superego.

Mergaitei ši situacija išsivysto kitaip. Iš pradžių ji pagrindinį meilės objektą (motiną) pakeičia nauju objektu (tėvu). Tai įvyksta dėl mergaitės reakcijos į nusivylimą, kai ji atranda, kad berniukas turi penį, o ji toje vietoje – tik tuštumą. Po tokio traumuojančio atradimo seka keli svarbūs įvykiai. Pirmiausia, ji laiko savo motiną atsakingą už jos kastravimą, ir tai susilpnina meilę motinai. Antra, ji perkelia meilę tėvui, nes jis turi vertingą organą, kuriuo ji siekia su juo pasidalinti. Tačiau jos meilė tėvui ir kitiems vyrams yra sumišusi su pavydu, nes jie turi tai, ko ji neturi. Penio pavydas yra berniukų kastracijos nerimo atitikmuo, ir kartu jie vadinami kastracijos kompleksu. Mergaitė įsivaizduoja praradusi kažką vertinga, tuo metu berniukas bijo tai prarasti. Tam tikru laipsniu mergaitėms šį trūkumą kompensuoja tai, kad moteris turi vaikų, ypač jei tai berniukas (taigi, ji turi ir penį).

Mergaičių Elektros kompleksas išstumiamas taip pat, nes ji negali pasitenkinti su tėvu ir pašalinti motinos. Bet jis nėra išstumiamas taip stipriai, kaip berniukų dėl mergaitės ankstesnio prisirišimo prie motinos. Todėl mergaitės ne taip stipriai identifikuojasi su motina, tad jų Superego yra silpnesnis

Tačiau Edipo kompleksas yra sudėtingesnis nei parodyta šia schema. Froidas daro prielaidą, kad žmogus iš prigimties yra biseksualus, tačiau daugumai žmonių homoseksualiniai impulsai nepasireiškia tiesiogiai (lieka latentiniais). Būtent todėl vaikas trokšta pasitenkinimo ne tik su priešingos lyties, bet ir su tos pačios lyties tėvu. Todėl iš esmės santykiai su kiekvienu tėvu yra ambivalentiški, t.y., įtakojami prieštaringų veiksmų tuo pačiu metu.

Genitalinė stadija. Pregenitalinio periodo kateksiai iš esmės yra narcistiniai. Tai reiškia, kad žmogus gauna pasitenkinimą stimuliuodamas savo kūną. Kiti žmonės reikalingi poreikių patenkinimui tik todėl, kad jie pateikia papildomas kūno malonumo formas. Per paauglystę dalis tokios savęs meilės, arba narcizmo, transformuojasi į tikrų objektų pasirinkimus. Tada žmogus myli kitus altruistiškai, o ne dėl egoistinių ar narcistinių priežasčių. Paauglystės gale toks į išorę nukreiptas libido stabilizuojasi įprastinėse pakeitimo formose, sublimacijose ir identifikacijose, tokiose kaip socializacija, grupinė veikla, karjeros planavimas, ruošimasis šeimai ir pan. Taip žmogus iš malonumų siekiančio, narcistinio kūdikio pasikeičia į realybėn orientuotą, socializuotą suaugusį. Pregenitaliniai impulsai nėra pakeičiami genitaliniais, bet susimaišo su jais. Pagrindinė biologinė šios stadijos funkcija – reprodukcija. Psichologinės savybės padeda siekti šio tikslo, užtikrindamos žmogui saugumą ir stabilumą.