2010 m. spalis. Tokijo Vasedos pažangiųjų mokslų instituto atliktas tyrimas, išspausdintas žurnale „Psychological science“ (liet. „Psichologijos mokslas“), lygino, kaip japonai ir olandai vertina kito žmogaus emocijas. Tyrimo metu buvo išsiaiškinta, kad japonai dėmesį labiau kreipia į balso toną, o ne veido išraišką, o štai olandai, kaip parodė rezultatai, elgiasi atvirkščiai.

Tyrėjai nufilmavo, kaip japonų ir olandų aktoriai skirtingomis intonacijomis — piktai ir džiaugsmingai — taria neutralią frazę — „ar tikrai?“. Vėliau, montuojant vaizdo įrašus, prie pikto tono buvo priderinta džiaugsminga veido išraiška ir atvirkščiai. Kai japonų ir olandų savanoriai peržiūrėjo filmuotą medžiagą abejomis kalbomis, jų buvo paprašyta įvertinti, ar asmuo laimingas, ar piktas. Buvo pastebėta, kad japonai dalyviai dėmesį labiau kreipia į balso toną, net jei jų prašoma susitelkti į veido išraišką. Anot tyrėjų, tai atspindi skirtingus bendravimo būdus ir gali kelti nesusipratimų.

Tyrėjas Akihiro Tanaka pakomentavo: „Manau, kad japonai dažniau slepia savo neigiamas emocijas po šypsenomis, tačiau balse neigiamas emocijas paslėpti sunkiau.“

Japonai įpratę žmogaus balse „gaudyti“ užuominas apie to žmogaus emocijas. Olandas, įpratęs manyti, kad veidas ir balsas atspindi vienas kitą, gali žiūrėti į besišypsantį japoną ir nepastebėti nepasitenkinimo balse bei taip padaryti neteisingas išvadas apie žmogaus nuotaiką.

Atpažinti dirbtines šypsenas

Masaki Yuki (Hokaido universitetas), Williamo Madduxo (INSEAD verslo mokykla) ir Takahiko Masudos (Albertos universitetas) atliktas tyrimas, išspausdintas 2007 m. „Journal of Experimental Social Psychology“ (liet. „Ekspermentinės socialinės psichologijos žurnalas“) lygino, kaip japonai ir amerikiečiai interpretuoja kompiuterizuotas ikonas ir žmonių atvaizdus, atskleidžiančius visą paletę emocijų.

Tyrimai atskleidė, kad ten, kur emocijų kontroliavimas yra kultūrinė norma (pvz., Japonijoje), interpretuojant kito emocijas svarbiausios tampa akys. Kultūrose, kur priimta emocijas reikšti atviriau (pvz., Amerikoje), pirmiausiai žiūrima į lūpas.

Takahiko Masuda pakomentavo:

„Manome, kad gana įdomu ir tinkama, kad kultūroje, kurioje linkstama slėpti emocijas, kaip, tarkime, Japonijoje, įprasta koncentruotis į žmogaus akis, sprendžiant apie jo emocijas, nors būtent akys dažnai daug ką slepia. Amerikoje, kur įprasta atvirai reikšti emocijas, logiška dėmesį sutelkti į burną, išraiškingiausią žmogaus veido dalį.“

Panašius skirtumus mokslininkai įžvelgė ir tirdami, kaip žmonės interpretuoja kompiuterinius veidukus, naudojamus elektroniniame pašte arba žinutėse. Japoniškuose veidukuose džiaugsmas ir liūdesys vaizduojami akimis, o amerikietiškuose veidukuose emocijos išreiškiamos lūpų kontūrais. Iš šių išvadų galima spėti, kad japonams veikiausiai geriau sekasi pastebėti dirbtines šypsenas.

Takahiko Masuda paaiškino:

„Tyrimo rezultatai prieštarauja populiariai teorijai, jog veido išraiškos, perteikiančios esmines žmogaus emocijas, yra visuotinai atpažįstamos. Sprendžiant, kaip žmogus suvoks emocijas, itin svarbų vaidmenį vaidina kultūra, tai svarbu turėti omenyje, interpretuojant žmogaus veido išraiškas.“