Ankstesnį straipsnį apie kelionę savęs link baigiau šia Karlo Gustavo Jungo citata: “Individuacija neatskiria mūsų nuo pasaulio; ji padaro pasaulį mūsų dalimi.” Vienas XX amžiaus genijų, gilus mąstytojas ir psichologas pirmasis prabilo apie asmenybės tapsmą pilnu, nedalomu, kurį pavadino „individuacija“. Pažodžiui tai ir būtų nedalomumas ar tapimas nedalomu, vadinasi – vientisu. Ar daugelis iš mūsų jaunystėje, brandžiame amžiuje, o ir senatvėje galime pasidžiaugti atrastu vidiniu vientisumu, darna? Kiek tenka bendrauti su klientais savo kabinete arba seminarų salėse bei su draugais, pažįstamais, dažnai išgirstu kalbant apie patiriamą vidinę įtampą, nepasitenkinimą gyvenimu, nerimą, liūdesį, nusivylimą, graužatį. Vadinasi, tokios darnos ir pilnatvės trūksta, o ypač amžiaus viduryje.
Jaunystėje vienas pagrindinių žmogaus uždavinių – atsiskirti tiek nuo motinos, tiek nuo tėvo ir rasti savo paties gyvenimo kryptį. Jauno žmogaus asmenybėje formuojasi pagrindinės struktūros: Ego – sąmonės centras, atsakingas už tapatumą ir psichologinį komfortą, Persona – socialinė kaukė, socialinių ir darbinių įgūdžių visuma, ir Šešėlis – tamsioji asmenybės pusė, kurioje telkiasi nuslopintos nepriimtinos savybės. Žmogus įgyja specialybę, sukuria partnerystę, sėkmingai įsitvirtina socialiniame gyvenime, galbūt augina vaikus. Daugeliui tai tarsi kopimas į kalną, kai žmogus daug tikisi ir daug nuveikia, o užkopęs ant kalno gali apžvelgti įvaldytus horizontus ir pamatyti dar aukštesnių kalnų – naujų tikslų. Taip kopdamas jis atsiduria amžiaus viduryje, lyg aukštikalnių plato, kuris driekiasi maždaug nuo 40 iki 55 m. amžiaus, nuo kurio jau prasideda leidimasis žemyn. Tačiau ir tuo metu asmenybė toliau intensyviai vystosi. Mums dabar šis plačiai tyrinėjamas raidos etapas žinomas kaip vidurio amžiaus krizė. Kai kuriais amžiaus vidurio atvejais galima kalbėti net apie vadinamą „sielos praradimą“. Tai būsena, kuomet sutrinka ryšys su savuoju psichiniu gyvenimu: trūksta energijos, prarandamas prasmės ir tikslo išgyvenimas, sumažėja asmeninė atsakomybė, vyrauja afektai, galima depresija ar regresas, ardančiai veikiantys sąmonę. Vis dėlto C.G. Jungas teigia, kad ši būsena gali būti įžanga į tolesnę individuaciją, ir bendrai jis laiko depresiją psichinės energijos užtvenkimu, kurią atpalaidavus ji gali pasukti pozityvesne kryptimi. Depresiją jis laiko susijusia su regresu, turėdamas omenyje šio atnaujinantį ir praturtinantį aspektus – tai tarsi tuščia ramybė prieš kūrybinį šuolį. Dirbant su depresijos būsena, svarbu įeiti į ją kuo pilniau, kad paaiškėtų su ja susiję jausmai ir išryškėtų idėja ar vaizdinys, su kuriuo Ego galėtų užmegzti ryšį. Paradoksalu, tačiau tik tokiu būdu galima atsispirti naujam kūrybiniam šuoliui, o daugelis nori kuo greičiau atsikratyti liūdna nuotaika ir bėga į pozityvų mąstymą ar į savęs programavimą. Tik tokiu būdu atsiranda galimybė suderinti tai, kas sena, ir tai, kas nauja, kitur ir kitaip nukreipti psichinę energiją, išreikšti dvasinį potencialą.
Noriu atkreipti dėmesį į moters amžiaus vidurio patyrimus, kadangi man praktikoje tenka dažnai su tuo susidurti. Kad moteris taptų savimi, ji turi vėl ir vėl atsiskirti nuo senų identifikacijų ir projekcijų. Visi 5 atsiskyrimo žingsniai yra tiesiog būtini: moteris atsiskiria nuo tėvų ir jų įdiegtų programų, nuo grupės diktato, nuo kolektyvinių standartų, nuo savo vyro, nuo savo pačios atgyvenusių vaidmenų ir kompleksų. Vis dėlto ne mažiau svarbu ir priešingas atskyrimui procesas – integracija. Reikia integruoti naujus patyrimus, įsileisti į sąmonę anksčiau nesuvoktus psichikos turinius, konkrečiai – asmenybės šešėlinę pusę. Jau minėjau, kad joje atsiduria nepriimtinos pačiai asmenybei ir ją supantiems žmonėms savybės. Tai gali būti ir agresija, seksualumas, bet gali būti ir švelnumas, polinkis į priklausomybę, intravertiškumas, o gal net dvasiniai poreikiai ir polinkiai. Jungiškosios krypties psichoanalitikė Polly Young-Eisendrath teigia, kad amžiaus viduryje vienas svarbiausių moters uždavinių – apkabinti savo vidinę Raganą. Ką gi tai reiškia? Tai reiškia pripažinti savo jausmus ir poreikius, išreikšti nuslopintą moterišką energiją, tačiau neįsivelti į kovą dėl valdžios. Gali būti, kad ilgą laiką nei tėvai, nei vyras nesidomėjo tikraisiais moters poreikiais, ir ji pati išmoko save ignoruoti. Tačiau kai tavęs niekas negirdi, neįsiklauso į tave, o pati taip pat nustoji save girdėti, darosi pikta. Pykčio išraiškos gąsdina, moteris jaučiasi lyg ragana, gali būti, kad ir kitiems ji, tokia ragana, nebepatinka, nes ji nebe tokia patogi. Ji bando toliau slopinti jausmus, tada atsiranda kūno skausmai, įvairūs negalavimai: vargina migrena, nugaros skausmai, alergijos, širdies ritmo sutrikimai, šokinėja kraujospūdis ir pan. Moteris iš paskutiniųjų dirba ir tvarkosi namuose, geria daugybę papildų ir vaistų, kad tik kitų neapsunkintų išreiškusi savo jausmus ir tikruosius poreikius. Galbūt iki savo amžiaus vidurio moteris sunkiai galėjo save įsivaizduoti kaip atskirą nuo vyro ir šeimos, buvo susitapatinusi su dukters, motinos ir žmonos vaidmenimis. Tačiau jie atgyveno, ir pyktis būtent apie tai, jis verčia nusiplėšti šiuos vaidmenis. Jei kalbėsime mitų ir metaforų kalba, tuo metu moteris turi nutolti nuo pažeidžiamų žmonos Heros ir motinos Demetros archetipų ir tapti savarankiška, kūrybiška moterimi, galinčia priimti savo pačios jausmus ir išgyvenimus, savo paskirtį ir likimą. Tada ji gali pakviesti į pagalbą ryžtingą ir protingą Atėnę ar kovotoją Artemidę.
Šiuolaikinės moters gyvenimas gali susiklostyti ir priešingai. Kai kurios moterys pirmoje gyvenimo pusėje visiškai atsideda vienpusiškam išsilavinimo ir karjeros siekimui, tuomet amžiaus viduryje joms tenka atsigręžti į kitas apleistas savo tapatumo sritis – motinystę, partnerystę. Nebūtina realiai gimdyti vaikų, galbūt tam ir nebėra galimybių, tačiau svarbu atrasti būdus kaip realizuoti rūpestį, globą, nesavanaudišką meilę, užmegzti prasmingus ir gal visai nenaudingus santykius. Gal tai laikas savanoriškam darbui su apleistais vaikais ar seneliais, gal atsiranda polinkis užsiimti rankdarbiais ir mokytis masažo. Jei liko apleistas dvasinis moters gyvenimas, svarbu į jį atsigręžti – gal norėsis dalyvauti rekolekcijose, įsitraukti į bažnyčios bendruomenę, mokytis meditacinio šokio ar piešti mandalas.
Gali kilti klausimas – kaip suprasti kuo užsiimti, kur nukreipti savo energiją, jei iš tikrųjų jautiesi pasimetusi kaip miško tankmėje, kalbant Dantės „Dieviškosios komedijos“ kalba? Tiesiog svarbu neapleisti savęs ir būti atidžia savo kūno signalams, jausmams, savo vaizduotei, tiems dieną ir naktį iškylantiems vaizdiniams ir svajonėms, kuriems taip retai leidote reikštis. Juk nuolat kažkas kitas buvo svarbesnis – vaikas, darbas, vyras, buitis. Antroje gyvenimo pusėje moteris gali pagaliau atkreipti dėmesį į save. Tada ji gali grįžti prie senųjų kompleksų, juos įsisąmoninti, peržiūrėti, kritiškai įvertinti ir tuo būdu juos susilpninti. Juk dabar jos Ego pakankamai stiprus, kad galėtų susigrumti su vidiniais baubais. Pagaliau moteris gali pati save įvertinti adekvačiai, ne pagal negatyvius senuosius įsitikinimus, kurie iki šiol grojo kaip sugedusi plokštelė. Dabar moteris pati sau tampa gera ir mylinčia motina, gali pati save priimti visokią – su visu savo sunkiu patyrimu ir su savo šviesiais polėkiais. Taip ji gali išgyventi asmenybės pilnatvę, apie kurią nenuilsdami kalba visi jungiškosios krypties psichoanalitikai.
Priešingai negu klasikinėje psichoanalizėje buvo laikoma, Jungas teigė, kad būtent amžiaus viduryje prasideda tikroji individuacija, kelias į pilnatvę. Pirmoji gyvenimo pusė daugiau skirta vietos išoriniame pasauliu sukūrimui, įsitvirtinimui, ir kopiant į tą aukštą kalną patiriama nemaža streso ir vidinio sumišimo. Antrojoje gyvenimo pusėje psichikos orientacija keičiasi ir skiriama sąmoningo santykio su vidiniais procesais sukūrimui. Žmogus suvokia, kad jei kur ir gali rasti ramybę, tai tik rimtai atsidėdamas savo vidiniam gyvenimui. Nenuostabu, kad daugelis moterų amžiaus viduryje pasuka į įvairias dvasines bendruomenes, turinčias išmintingus vadovus ar vadoves. Juk mes pažįstame save per atspindžius kituose – nuolat projektuojame savo vidinį pasaulį į išorę. Vienuolė, kunigas, guru, vaistų žiniuonė, krivis, šokio terapeutas ar šeimos konsteliacijų vadovė tampa moters savasties veidrodžiu, kuris traukia it magnetas. Išgyvenant artimą dvasinį ryšį su tokiu žmogumi atstatomas ryšys su savo pačios savastimi. Kad šis ryšys nevirstų visiška priklausomybe, pageidautina aiškiai įsisąmoninti savo projekciją. Tada asmenybės gyvenimo centru tampa būtent savastis, išmintinga vidinė mokytoja, per kurią išgyvename vertybes ir prasmę. Beje, štai kaip viena pažįstama perkopusi amžiaus vidurį moteris nustebino gimines: paklausta, kokia jos gražios ir jaunatviškos išvaizdos paslaptis, ji atsakė, kad įsimylėjo… Dievą. Pasirodo, dvasinis gyvenimas, gelminė darna su savastimi atgaivina brandų žmogų taip pat, kaip ir įsimylėjimas! Nenuostabu, kad moteris minėjo Dievą, juk savastį kartais apibrėžiame kaip Dievo vaizdą žmogaus psichikoje. Atradus vidinę darną senatvė gali būti ramus saulėlydis, kai racionalioji asmenybės dalis tarsi ištirpsta išmintingoje savastyje. Idealiu atveju senatvės skirtumas nuo vaikystės būtent tas, kad asmenybė tampa išmintinga ir sąmoninga. Išmintingas senas žmogus nebeinvestuoja į praeinančius dalykus, o rūpinasi amžinaisiais, jis turi gerą humoro jausmą ir gali patarti besiblaškančiam jaunuoliui. Sena išmintinga moteris – tarsi židinį kūrenanti deivė Hestija, lietuviškoji Gabija, pati išminties ugnis, kurioje sutirpsta jaunystės įtampos. Jos nebaugina ir vienatvė, nes dvasinis žmogus niekada nelieka vienas, jis gyvena taikoje su kažkuo didesniu ir platesniu. Nors ir slegiama fizinių negalių tokia moteris randa džiaugsmą atiduodama sukauptą patirtį ir palikdama atsiminimų knygas ar straipsnius. Kad galėtume džiaugtis tokia išmintinga senatve, jau dabar turime tam rengtis: kiek įmanoma didinti savo sąmoningumą ir palaikyti kūno, sielos ir dvasios gyvybingumą. Ypač jei jau įžengėme į amžiaus vidurį.
straipsnio autorius: Elona Ilgiuvienė, straipsnis pirma kartą publikuotas www.ilgiuviene.lt
