Stebint aplinkiniams, esame mažiau linkę pagelbėti nelaimės ištiktam
Šią nominaciją už geriausią socialinės psichologijos tyrimą įkvėpė plačiai nušviesta Kitty’ės Genovese žmogžudystė, įvykdyta 1964-aisiais. Šis tyrimas minimas visuose vadovėliuose ir dažnai įvardinamas kaip „kertinis“.
Tyrimas analizuoja vadinamąjį „stebėtojo efektą“: socialinėje psichologijoje tai būtų galima apibūdinti kaip gluminantį faktą, kad, jei šalia yra kitų žmonių, esame mažiau linkę padėti nelaimės ištiktam.
Po 1964-ųjų Kitty’ės Genevese žmogžudystės Johnui Darley ir Bibbui Latane kilo noras ištirti, kiek žmonės linkę pagelbėti kitiems ištikus nelaimei. Pranešimas apie žmogžudystę spaudoje teigė, kad 38 žmonės girdėjo ir matė užpuolimą, trukusį valandą, tačiau nieko nesiėmė. Vėlesniuose pranešimuose buvo nurodytas kur kas mažesnis skaičius ir vos keli žmonės regėjo visą užpuolimą (o gali būti, kad viso užpuolimo taip niekas ir nematė).
Epilepsijos priepuolis
Kad ir kaip būtų vertinamas šis incidentas, minėtas tyrimas išgarsėjo. Dalyviai būdavo pakviečiami į laboratoriją, paaiškinus, kad jie neva dalyvaus diskusijoje „asmeniškomis temomis“ (Darley&Latane, 1968). Dalyviai bendravo su įvairiais nepažįstamais žmonėmis, pašnekovų skaičius skirtingų bandymų metu svyravo nuo vieno iki keturių.
Kadangi diskusija vyko subtiliomis temomis, dalyviams buvo paaiškinta, kad bendraujama bus domofonu. Iš tiesų tai buvo viso labo gudrybė, užtikrinanti, kad dalyviai negalės fiziškai matyti savo pašnekovų.
Diskusijos metu vienam iš dalyvių prasidėjo epilepsijos priepuolis. Štai įrašo tekstas:
„Aš…eeem…manau…man man reikia…jeigu jeigu galėtų…ee…ee…kas nors…eeeeeeeeeeeee…pagel…ee…pagelbėt man truputį…er…man….ee…dabar čia iš-iškilo rimtaaa problema..ir…ee…ir…ee…jeigu kas nors galėtų man pagelbėt, būtų…būtų…ee…ee…t-t-tikrai…tikrai gerai…nes…ee..ee…aa….dabar m-m-aa-m-man..ee…prasidėjo…vienas iš….eee…tų..prie…puolių ir ir ir man tikrai..ee…ee…reikėtų…pagalbos…ee..aa…aa..aa (dūsta)…Mirštu..ee..mirš…tu…ee…pagalbos..ee…ee…priepuolis…ee… (dūsta, ta nutyla)“.
Eksperimentatorius tuomet apskaičiuodavo, kiek trukdavo, kol dalyviai imdavosi veiksmų. Vienas dalykas buvo akivaizdus: kuo daugiau žmonių dalyvaudavo grupinėje diskusijoje, tuo vangiau dalyviai sureaguodavo į iškilusį pavojų. Panašu, kad aplinkiniai slopina žmonių polinkį padėti.
Ar jums tas pats?
Dalis dalyvių ištikus nelaimei nesiėmė jokių veiksmų. Kas gi nutiko? Darley ir Latane pažymėjo, kad tie, kurie nesiėmė gelbėti, toli gražu nejautė abejingumo priepuolio aukai. Tiesą sakant, atvirkščiai: palyginus su tais, kurie pranešė apie nelaimę, šie buvo kur kas labiau sujaudinti įvykio. Dauguma prakaitavo, jiems drebėjo rankos, apėmė stiprus diskomforto jausmas.
Reikalas tas, nepadėjusius dalyvius paralyžavo dviprasmiški jausmai. Iš vienos pusės, nepadėdami jie jautė gėdą ir kaltę. Iš kitos pusės, jie nenorėjo demonstruoti savo sumišimo ar sugadinti eksperimento – dalyviams buvo pasakyta, kad eksperimento sėkmė priklauso nuo to, ar dalyviai išlaikys anonimiškumą vienas kito atžvilgiu.
Ar šis eksperimentas išsiaiškino daugiau nei Milgramo tyrimas?
Būtent čia iškyla klausimas dėl išvadų originalumo. Milgramo paklusnumo tyrimas neabejotinai stipriai temdo aptartąjį eksperimento sėkmę. Panašiai kaip ir Milgramo eksperimente, taip ir čia dalyviai autoritetingų asmenų (psichologų) buvo spaudžiami tęsti bandymą. Kaip ir minėtame ankstesniame eksperimente, taip ir šį kartą dalyviai patyrė diskomfortą, kentė vidinį konfliktą – įsikišti ar ne. Šio bandymo metu buvo panaudotas epilepsijos priepuolis, Milgramo studijos atveju dalyviai atliko elektros šokus.
Tyrimo išvados įdomios tuo, kad kuo daugiau žmonių dalyvauja, tuo lėčiau dalyviai skuba ištiesti pagalbos ranką. Tai išties svarbi įžvalga socialinės psichologijos atžvilgiu. Eksperimentas buvo sugalvotas taip, kad dalyviai niekaip negalėjo žinoti, kaip reagavo kiti dalyviai, girdėję priepuolį, o tai reiškė, kad vienintelis kintamasis buvo jiems žinomas dalyvaujančių asmenų skaičius.
pagal:spring.org.uk/2007/10/why-we-dont-help-others-bystander.php
