Psichologams „kokteilių vakarėlio efektas“ yra įspūdinga, tačiau mažai ištyrinėta žmogaus savybė išskirti vieną balsą iš visumos. Vakarėliuose, kai pašnekesys su partneriu tampa nebepatrauklus – įvyksta kompulsyvus dėmesio perkėlimas į kitus balsus esančius patalpoje.
Tikriausiai šią savybę geriausiai įvaldę tie, kurie mėgsta slapčiomis klausytis kitų pašnekesių. Tačiau ir pastarieji turėtų būti nustebinti – išgąsdinti to, kiek jie gali neišgirsti, kai nusprendžia perkelti akustinį dėmesį.
Užmerkite akis ir susikoncentruokite
Mūsų gebėjimą persiorientuoti nuo vieno pašnekesio į kitą pademonstravo Colin Cherry klasikiniame eksperimente (Cherry, 1953). Cherry naudotas metodas buvo labai paprastas: du skirtingi audio pranešimai buvo ištransliuoti žmogui tuo pačiu metu, įvairuojant sąlygas. Vykdant eksperimentą, jo autorius nusistebėjo, kaip gerai mes galime išfiltruoti tai ką girdime.
Pirmoje eksperimento dalyje puvo ištransliuojamos dvi skirtingos žinutės, kurios abi buvo įgarsintos vieno žmogaus. Klausant šių žinučių, kurios buvo transliuojamos per ausines, tiriamasis turėjo užslopinti garsiau girdimą žinutę ir išgirsti tylesnę, vėliau ją užrašyti ant popieriaus.
Užbaigiant šią eksperimento dalį, Cherry pažymėjo, kad tiriamieji intensyviai stengdavosi susikoncentruoti ir užmerkdavo akis. Taip elgdamiesi tiriamieji sugebėdavo per keletą klausimų išskirti dvi žinutes viena nuo kitos.
Esant tai sąlygai, kad vienas žmogus stovi prieš jus ir praneša dvi skirtingas žinutes tuo pat metu, kaip buvo eksperimente, jas atskirti yra sudėtinga, tačiau įmanoma. Toliau tirdamas Cherry pastebėjo, kad gali supainioti klausytojus, jei jiems pateikiamos žinutės yra be loginės prasmės. Tik tokiu atveju tiriamieji nesugeba atskirti vienos žinutės žodžių nuo kitos.
Girdėjimas garsiai ir aiškiai
Neįtikėtinas dalykas buvo atrastas šio eksperimento antrojoje dalyje. Cherry šiame etape tiriamųjų grupei pateikė analogiškas žinutes, kurios taip pat buvo įrašytos vieno žmogaus ir transliuojamos tuo pačiu metu, tačiau šį kartą kiekviena žinutė buvo transliuojama į skirtingą ausį – tiriamasis pro vieną ausinę girdėjo vieną pranešimą, o pro kitą – antrą.
Tiriamieji šią užduoti atliko labai lengvai. Neįtikėtina ir tai, kad tiriamieji paprašius galėjo lengvai persiorentuoti nuo vienos žinutės prie kitos. Tuo pačiu tiriamiesiams nebereikėjo užsimerkti ar stengtis susikoncentruoti.
Kai tirti asmenys buvo paprašyti apibūdinti šią užduotį, jie teigė, kad ši užduotis labai panaši, kai realiame gyvenime bandoma išgirsti vieną balsą iš daugelio šnekėtojų. Tai labai panašu, kai vakarėliuose ar šiaip baruose yra daug šnekančių žmonių, tačiau mes girdime tik tai, kas mums yra įdomu.
Atsiprašau, ką jūs sakėte?
Viena vertus mes be didelių sunkumų galime išgirsti mus dominanti pašnekovą, kai aplinkui pilna kitų šnekančių, kita vertus mes sugebame priimti tik labai nedidelę dalį informacijos, kai kitų žmonių šnekėjimas yra atmetamas.
Cherry pastebėjo, kad tiriamieji paprašyti įvardinti tai, ką jie girdėjo ta ausimi, kuria jie neturėjo klausyti, jų atsakymai buvo :
- Negaliu įvardinti frazės, kuri buvo pasakyta į ausį, per kurią nereikėjo girdėti.
- Nesu tikras kokia kalba ten buvo kalbama.
- Negaliu pasakyti, kad kalba pasikeitė į vokiečių.
- Negaliu įvardinti ar frazė pasakytą į kitą ausį nebuvo ištarta atbuline tvarka.
- Pranešimas pasirodė kiek keistas, tačiau nežinau kaip.
Nepaisant įvairių sąlygų eksperimente, tiriamieji sugebėjo įvardinti tik du pastebimus dalykus: pirmasis, kai pasikeisdavo balso tonas, tiriamieji tai pastebėdavo, antrasis – buvo pastebima, kai kalbėtojas pasikeisdavo iš vyriško į moterišką ar atvirkščiai.
Tai nereiškia, kad žmonės ima neklausyti pašnekovo, kai jiems pasidaro neįdomu (priklauso nuo charakterio). Tačiau jei jūsų pašnekovas išties klausosi jūsų, tuomet tikėtina, kad kita frazė, kurią ištariate ne jūs, jūsų pašnekovo nepasieks. Viename tyrime aprašyta, jog du trečdaliai žmonių net nepastebi jų ištarto vardo, jei jį ištaria ne tas pašnekovas, su kurie jie kalbasi, tačiau likusieji, pastebintys ištartą jų vardą, tikėtina yra labai išsiblaškę (Conway, Cowan & Bunting, 2001).
