Autoriai atliko du tyrimus, siekdami išsiaiškinti, ar savęs vertinimas gali būti ašimi, kuri paaiškina skirtumus tarp žmonių streso įveikos. Šiame straipsnyje savęs vertinimu (ang. core self-evaluations) laikoma savigarbos, kontrolės lokuso ir emocinio stabilumo įvertinimų suma. Ryšys tarp patiriamos įtampos (streso) ir savęs vertinimo paremtas žemiau pateiktu modeliu:

core self-evaluations in the stress and coping process

1)      Žmonės su aukštesniu savęs vertinimu daugiau įvykių traktuoja kaip mažiau keliančius stresą. Taigi, esant tam tikrai situacijai žmogus, kurio savęs vertinimas yra žemas, šią situaciją vertins kaip įtampą keliančią, tuo tarpu žmogus, su aukštu savęs vertinimu, tą pačią situaciją įvertins kaip įtampos nekeliančią. Todėl priklausomai nuo savęs vertinimo situacija gali būti subjektyviai jaučiama kaip stresinė arba ne.

Hipotezė: savęs vertinimas yra siejamas su mažiau stresinėmis situacijomis, taigi žmonės su aukštu savęs vertinimu jaučia mažiau stresinių situacijų, nei tie, kurių savęs vertinimas yra žemas ar neigiamas.

2)      Žmonės, kurie patiria stresą, priklausomai nuo savęs vertinimo atitinkamai reaguoją į tą situaciją: jei savęs vertinimas yra aukštas, tuomet žmonės gali manyti, kad jie turi pakankamai galios įveikti stresą, taip pat tai gerina nuotaiką, pasitikėjimą savimi, kad gali kontroliuoti, tuo tarpu žemai save vertinantys žmonės linkę manyti, kad jiems svarbūs dalykai darosi nebe pavaldūs – situacija nekontroliuojama, nuo to žmogaus nepriklauso.

Hipotezė: ryšys tarp streso ir įtampos yra didesnis tiems, kurių savęs vertinimas žemas arba negatyvus ir ryšys silpnesnis tiems, kurių savęs vertinimas aukštas.

Autoriai išskiria tris pagrindines streso įveikos strategijas: problemų sprendimo, į emocijas nukreipta ir vengimo strategija.

3)      Kai žmonės tiki, kad jie gali susitvarkyti su stresą keliančia situacija – aukštas savęs vertinimas atveju, tuomet jie yra labiau linkę tokias situacijas įveikti. Tuo tarpu, jei savęs vertinimas yra žemas,  žmonės nejaučia galintys susitvarkyti su stresinėmis situacijomis ir ima vengti tokių situacijų.

Hipotezė: žmonės su aukštu savęs vertinimu labiau linkę naudoti problemų įveikos strategijas siekiant sumažint stresą, o žemai vertinantys save žmonės labiau linkę naudoti vengimo strategijas.

4)      Jei savęs vertinimas yra aukštas, tuomet žmonės gali pakankamai gerai įvertinti ir savo galimybes bei tai, kas yra padaryta. Taigi, aukštas savęs vertinimas padeda realiau žvelgti į situaciją, atliktus veiksmus, ir jei jie yra tinkami, tuomet motyvacija įveikti stresą keliančią situaciją padidėja.

Hipotezė: ryšys tarp problemų sprendimo įveikos ir patiriamos įtampos yra stipresnis (neigiamas), kai savęs vertinimas yra aukštas ir pozityvus.

Išanalizavus 100 tyrimų buvo atlikta metaanalizė ir gauta: individai, kurių savęs vertinimas pozityvus jautė mažiau įtampos, mažiau stresinių įvykių, nei tie, kurių savęs vertinimas negatyvus. Jei savęs vertinimas yra aukštas, tai rečiau naudojama vengimo strategija, truputi mažiau į emocijas nukreipta strategija, ir dažniau naudojama problemų sprendimo strategija siekiant įveikti stresą.

Antrasis tyrimas buvo dienoraščių studija. Toks dienoraščių analizavimas gali turėti tam tikrų trūkumų: labai subjektyvus vertinimas –pavyzdžiui žmonės, kurie yra emocionalūs, problemą gali pateikti kaip labiau dramatišką ir pan. Iš dienoraščių analizės pasidarė aišku, kad emocinis stabilumas ir savęs vertinimas yra betarpiškai susiję su stresu, jo įveika. Kaip ir pirmajame tyrime savęs vertinimas buvo neigiamai susijęs su stresoriais (kuo aukštesnis savęs vertinimas, tuo stresorių mažiau).

The role of core self-evaluations in the coping process