Roy F. Baumeister pristato savo intriguojantį ir reikšmingą valios ir ego išeikvojimo tyrimą
Žmogaus proto gebėjimas kontroliuoti savo reakcijas yra vienas iš gamtos stebuklų. Tai kultūros, pažangos, sėkmės, moralės ir asmeninės laimės pagrindas. Šiame straipsnyje pasakojama apie tyrimų programą, vykdomą dvejus pastaruosius dešimtmečius. Ji įkvėpė mokslininkus atsigręžti į Viktorijos laikais vyravusią valios kaip riboto energijos resurso sampratą, kuomet valia pasitelkiama kontrolei ir vidinei disciplinai bei kai kuriems kitiems svarbiems procesams, įskaitant ir sprendimų priėmimą. Savikontrolės procesai susieja protą ir kūną, dabartį ir praeitį, gebėjimą atsispirti pagundai ir pasirinkimą bei daugybę įvairiausių kasdienių veiksmų.
Kokį bruožą žmonės labiausiai trokšta turėti? Ko palinkėtumėte savo vaikui ir atimtumėte iš priešo? Kuri savybę svarbiausia norint gyventi sėkmingą ir prasmingą gyvenimą? Jau daugybę metų psichologai pateikia į šį klausimą du tuos pačius atsakymus. Vienas iš jų — intelektas. Kitas — savikontrolė. Jiems nė iš tolo neprilygsta jokios kitos savybės.
Savo karjeros pradžioje užsiėmiau savigarbos tyrinėjimais. Aštuntame ir devintame dešimtmetyje buvo manoma, kad būtent savigarba yra raktas į psichinę sveikatą ir sėkmę. Bet daugumą mūsų savigarba galiausiai nuvylė: jos teikiami pranašumai riboti. Tad pastaruosius dvejus dešimtmečius skyriau savikontrolės tyrinėjimams.
Savikontrolę žmonės pasitelkia gana dažnai. Neseniai atliktame tyrime 200 žmonių savaitę nešiojosi pranešimų gaviklius. Tam tikrais intervalais jų būdavo klausiama, ar jie jautė kokį nors stiprų norą, jei taip — kaip stipriai, ar mėgino jam priešintis, jei taip — kaip jiems pavyko. Iš 10000 atsakymų buvo užfiksuoti 7000 norų. Atsispirti buvo bandoma dažnai: žmonės pažymėjo, kad atsispyrė dviem iš penkių norų. Taigi, didesnį dalį eilinės dienos praleidžiame bandydami kontroliuoti savo norus ir poreikius. Be to, tyrimo metu bandymai atsispirti dažnai būdavo sėkmingi. Jei nedėdavo pastangų, dalyviai pasiduodavo maždaug 70% savo norų, jei stengdavosi susivaldyti, jie įgyvendindavo tik 17% savo norų.
Savikontrolę žmonės pasitelkia norėdami apriboti savo norus ir impulsus. Tiksliau, ją galima suprasti kaip gebėjimą nugalėti savo impulsą ar pakeisti jį kitu. Daugeliu atveju žodis „savikontrolė“ sinonimiškas žodžiui „savireguliacija“, terminu, kuriam dėl jo tikslumo teikia pirmenybę daug mokslininkų. Reguliuoti — tai pakeisti, t.y., pakreipti ką nors standarto, kitaip sakant, vizijos, kaip turėtų ar galėtų būti, link. Savireguliacija — tai savo reakcijų koregavimas vadovaujantis tam tikros taisyklėmis, vertybėmis ar idealu.
Savireguliacija vyksta keturiose sferose. Žmonės reguliuoja mintis, pavyzdžiui, bando susikaupti ar išmesti iš galvos įkyrią melodiją. Jie reguliuoja emociją ir nuotaiką, kai bando nusiteikti. Jie reguliuoja impulsus, pavyzdžiui, kai nori atsispirti pagundai. Jie reguliuoja veiksmus, kai koreguoja savo veiksmų tempą ar tikslumą arba atkakliai ir ištvermingai, nepaisant nesėkmių, tęsia pradėtą darbą.
Kaip veikia savikontrolės mechanizmas
Savikontrolė priklauso nuo įvairių procesų. Ledus šioje srityje pralaužusiuose Carver ir Scheier darbuose (pvz. 1981-ųjų metų) savireguliacijai buvo pritaikyta grįžtamojo ryšio kilpos teorija. Žmonės lygina savo dabartinę situaciją su standartu, atitinkamai keičia situaciją, tada vėl lygina ir ištrūksta iš kilpos, kai patenkinamas poreikis pasikeisti.
Mano darbas nagrinėja pokyčio procesus ir įrodo, kad savikontrolė priklauso nuo riboto energijos resurso. Populiarioji valios samprata nėra netiksli. Kai žmonės pasitelkia savikontrolę, jie išnaudoja dalį savo energijos, jų ištekliai laikinai išsemiami. Jei netrukus po to jie vėl mėgina pasitelkti savikontrolę, netgi srityje, nesusijusiose su ankstesniu atveju, jiems sekasi prasčiau nei sektųsi tuo atveju, jei prieš tai jie nebūtų bandę savęs kontroliuoti.
Taigi, savikontrolė yra lyg raumuo, kuris pavargsta. Žmonės gali pradėti dieną žvalūs ir pailsėję, bet per visą dieną jie nuolat save kontroliuoja, jų jėgos senka. Mokslininkai pastebi, kad savikontrolė visiškai nuslopsta vakare, ypač jei diena buvo sunki ir įtempta. Dauguma dietų sulaužomos vakare, ilgos ir sunkios dienos pabaigoje taip pat įvykdomų daugiausiai seksualinių nusikaltimų, paaštrėja priklausomybės. Kai kuriais atvejais vakare išties susiduriama su daugiau pagundų nei ryte, nors galbūt tai tik iliustruoja, kaip rinka prisitaiko prie savo klientų.
Kai kurie iš mūsų pirmųjų eksperimentų patvirtino požiūrį į valią kaip į ribotą resursą. Per vieną iš eksperimentų dalyviai atvyko į laboratoriją nepavalgę, jų alkį dar labiau pakurstė prieš juos padėtas padėklas su šviežiai iškeptais sausainiais ir saldainiais. Prieš juos taip pat stovėjo indelis ridikų. Daliai dalyvių buvo paaiškinta, kad jų užduotis — valgyti tik ridikėlius, o saldainius palikti. Dalyvius paliko kambaryje vienus penkias minutes neva tam, kad paragautų ridikų, tačiau ekspermento esmė buvo priversti juos kovoti su pagunda suvalgyti saldainius. Buvo dvi kontrolės grupės: vienos jų buvo paprašyta valgyti saldainius (o ne ridikus), kitai grupei nebuvo taikoma sąlyga atvykti nevalgius.
Vėliau dalyviai turėjo dėlioti labai sunkias (praktiškai neišsprendžiamas) dėliones, o mes matavome, kiek laiko praeidavo, kol jie pasiduodavo (ši metodika buvo perkelta iš streso tyrimų). Kad žmogus nesiliautų stengtis nepaisant pakartotinių nesėkmių, reikalinga vidinė stiprybė, įskaitant vidinę discipliną, verčiančią nepasiduoti ir bandyti toliau, užuot užsiėmus kuo nors malonesnius.
Paaiškėjo, kad dėliojant dėliones visi dalyviai, kuriems prieš tai buvo liepta valgyti ridikėlius, pasidavė kur kas greičiau nei kiti. Kova su pagunda suvalgyti ridikėlius juos nuvargino — jie išeikvojo savo valią, todėl turėjo daug mažiau jėgų susitvarkyti su kita, regis, visai nesusijusia užduotimi.
Kitą dešimtmetį buvo atlikta daugybė panašių tyrimų. Haggerio ir kitų atlikta metaanalizė (2010) sujungė 83 tokių tyrimų rezultatus ir patvirtino bendrą principą, kuris vėliau buvo pavadintas „ego išeikvojimu“. Turima omenyje mintis, kad savikontrolės ar valios resursai nėra neišsemiami, ir jei jie išnaudojami, sutrinka protinė veikla, kuriai būtina savikontrolė. Terminas „ego išeikvojimas“ buvo pasirinktas pagerbiant Froidą, nes jis buvo vienas iš paskutinių mokslininkų, tyrinėjusių savąjį „aš“ kaip energijos šaltinį. Devintajame ir dešimtajame dešimtmečiuose dauguma asmenybės teorijų pabrėžė informaciją ir sąvokas, o ne energiją. Tačiau mūsų darbas parodo, kad viena iš esminių savojo „aš“ dalių yra energijos šaltinis, kurį jis naudoja kontroliuodamas savo reakcijas.
Šie rezultatai padiktuoja dvi išvadas. Visų pirma, visos savikontrolės užduotys remiasi tais pačiais energijos resursais. Pavyzdžiui, kai sulaikote liežuvį, atsispiriate norui parūkyti, išgerti ar pavalgyti, suvaldote savo pyktį, esate priversti iškęsti nenuėję į tualetą, prisiverčiate juoktis iš nejuokingo anekdoto ar priverčiate save dirbti toliau, išnaudojate reikalingą energiją ir todėl susidūrus su kitu iššūkiu, energijos turite kur kas mažiau. Taigi, daugybė iš pirmo žvilgsnio nesusijusių dalykų šiuo atžvilgiu iš tiesų yra susiję.
Visų antra,valia nėra neribota. Tyrime su ridikais penkias minutes su pagunda suvalgyti šokoladinius sausainius kovoję asmenys, deštmčia minučių trumpiau bandė susitvarkyti su įtempta užduotimi (dėlione). Taigi, net jeigu savikontrolė pasitelkiama tik trumpam, skirtumas ryškus.
