Praplėčiant stiprybės modelį
Savikontrolės mechanizmas primena raumenį ir kitais atžvilgiais. Valią pasitelkus ne tik pasireiškia nuovargis, bet ją taip pat kaip ir raumenį galima sustiprinti treniruočių metu (nuovargis pajuntamas iškart, o štai sustiprėjimas ateina ne iš karto, panašiai kaip ir treniruojant raumenis). Žmonėms, porą savaičių atlikinėjusiems savikontrolę ugdančius pratimus, geriau sekasi laboratoriniuose savikontrolės tyrimuose (net jeigu jie visiškai skiriasi nuo atlikinėtų pratimų). Šie žmonės taip pat pastebi daug teigiamų pokyčių įvairiose gyvenimo srityse. Rūkaliams, kurie stiprino savikontrolę (atliekant rankos suspaudimo pratimus, atsisakant saldaus maisto), vėliau lengviau sekėsi mesti rūkyti nei kitiems (Muraven, 2010).
O kiek valios turi žmogus? Gali atrodyti, kad nedaug, turint omenyj, kad ego išeikvojimo efektai pasireiškia praėjus jau kelioms savikontrolės minutėms. Tačiau ši mintis klaidinga, o čia vėl naudinga pasitelkti raumenų analogiją. Kai sportininkai naudoja raumenis, šie po truputį pavargsta. Raumenims įsitempus, po kurio laiko jie pradeda konservuoti likusią energiją (jos gali būti likęs nemažas kiekis). Taigi, nuovargio požymiai pasirodo gana greitai, tačiau raumenys labai retai išsekinami visiškai.
Ego išeikvojimo efektai dažniausiai yra susiję su energijos konservavimu, o ne išsekimu. Muraven ir kt. (2006) atskleidė, kad net kai žmonės išeikvoja energiją, jie vis tiek gali sėkmingai susidoroti su užduotimis, jei tam turi stiprų akstiną, tačiau jei susidurs su kita užduotimi, reikalaujančia savikontrolės, energijos bus kur kas mažiau. Panašiai kaip pavargęs atletas sukaupia visas įmanomas jėgas paskutiniam bėgimo ratui, žmonės protingai paskirsto savo resursus, jei šių ima mažėti. Muraven ir kt. (2006) taip pat atskleidė, kad žmonės linkę labiau taupyti jėgas, kai žino, kad laukia kitos užduotys, o ne prieš galutinę užduotį.
Kas iš tiesų išeikvojama?
Valia yra populiarus žmonių vartojamas terminas ir fiziologinių procesų metafora. O kas vyksta iš tiesų? Mano tyrimo grupė atsitiktinai atrado raktą į valios fiziologiją
Gliukozės chemikalas teka žmogaus kraujotaka. Tai tarsi smegenų „degalai“, aprūpinantys smegenis energija. Neurotransmiteriai taip pat sudaryti iš gliukozės. Gliukozė naudojama tiekti energiją, reikalingai didžiajai daliai organizmo daliai, taip pat raumenų įtempimui ir netgi imuninei sistemai. Gliukozė pagaminta iš maistingo maisto (ne tik cukraus), ji gali būti panaudojama iš karto arba kaupiama ir panaudojama vėliau.
Susidomėjome gliukoze, kai mūsų eksperimentas, pagrįstas eiline hipoteze, įstrigo akligatvyje. Tikrinome įtikinamą hipotezę, kad jeigu atsispyrus pagundai susilpnėja savikontrolė, galbūt pasidavus pagundai tolesnė savikontrolė sustiprėja. Vieniems dalyviams buvo pateikta užduotis, kurios metu buvo eikvojama energija, kitiems buvo pasiūlyta paskanauti ledų. Mūsų nenustebino, kad tie, kurie pasimėgavo šiuo malonumu, kitoje užduotyje sugebėjo labiau kontroliuoti save. Deja, norėdami patvirtinti šią hipotezę, surinkome kontrolinę grupę, kurios narių paprašėme suvalgyti porciją paprasto ir patrauklumu nepasižyminčio maisto, ko nelabai galėjai pavadinti malonumu, tačiau jų savikontrolė po šio bandymo vis tiek išaugo. Tada susimąstėme: jei valios atstatymas nesietinas su malonumu, galbūt tai susiję su suvartojamomis kalorijomis?
Serija eksperimentų patvirtino, kad valia sietina su gliukoze (Gailliot ir kt., 2007). Kai žmogus pasitelkia savikontrolę, ypač vykdydamas dirbtinas laboratorines užduotis, jo gliukozės lygis kraujyje nukrinta. Jei kraujyje gliukozės lygis žemas, žmogus negalės sėkmingai atlikti savikontrolės testų. Dar svarbiau — ego išeikvojimo efektus galima neutralizuoti doze gliukozės.
Šis ryšis su gliukoze atveria naują perspektyvą savikontrolės tyrinėjimuose. Tarkime, nesenas tyrimas atskleidė, kas teisėjų sprendimai dėl paleidimo lygtinai per dieną svyruoja ir tai susiję su ego išeikvojimu ir gliukoze (Danzinger ir kt., 2011). Grąžinti kalinį į kalėjimą yra saugiausias ir lengviausias sprendimas, o štai paleisdamas kalinį teisėjas prisiima riziką, nes, jei paleistasis vėl nusikals, tai smogs teisėjo reputacijai, jis gali susilaukti kaltinimų. Taigi, patenkinti prašymą paleisti lygtinai reikia daugiau energijos nei jį atmesti. Priiminėdama sprendimus, teisėjai išeikvoja energijos. Todėl daugiausiai šansų, kad prašymas bus patenkintas, yra iš pat ryto, kai teisėjas pailsėjęs ir gerai pavalgęs, o štai rytui besibaigiant šansų mažėja. Tada teisėjai eina užkandžiauti, vėliau seka pietų pertrauka. Po šių pertraukų prašymų patenkinama žymiai daugiau, vėliau jų skaičius vėl mažėja. Jei kalinio prašymas svarstomas prieš pat pietus, tikimybė, kad jis bus paleistas, beveik lygi nuliui, o jei prašymas patenka tarybai iškart po pietų, yra nemaža (65%) tikimybė, kad kalinys išeis iš kalėjimo.
Gliukozė gali padėti suprasti ir priešmenstruacinį sindromą (PMS). Liaudies išmintis byloja, kad PMS lemia kiekvieną mėnesį tam tikru metu moterims paslaptingai pasireiškiantys antisocialiniai impulsai ir elgesys. Tą paneigdamas, Gailliot ir kt. (2010) pasiūlė, kad dėl menstruacinio ciklo geltonkūnio fazės metu atsirandančių papildomų medžiagų apytakos poreikių pasisavinama didelė dalis kūno gliukozės normos, todėl sunkiau save kontroliuoti (dauguma moterų šiuo metu valgo daugiau, tačiau nesuvartoja pakankamai kalorijų, kad būtų kompensuojami išaugę reprodukcinės sistemos medžiagų apykaitos poreikiai). Todėl tampa sunkiau išlaikyti vidinę discipliną ir savitvardą, kuri paprastai ir sudaro moters elgesio pagrindą. Tuomet palūžtama — prasiveržia agresija, griebiamasi smulkių nusikaltimų, rūkymo, narkotikų, geriama, persivalgoma, ištinka emocinės krizės. Kitaip sakant, PMS sietinas ne su kažkokiais naujais antisocialinais impulsais, bet bendrai susilpnėjusia savitvarda, kurią sukelia per mažas gliukozės, reikalingos savikontrolei, kiekis.
Kai trūksta valios
Pasitelkę įvairius elgesio modelius, mokslininkai atskleidė įvairius efektus, kuriuos sukelia ego išeikvojimas. Dauguma jų yra tradiciniai savikontrolės židiniai. Tradicinis pavyzdys: besilaikantys dietos suvalgo daugiau riebaus maisto, kai išeikvota jų valia (Vohs ir Heatherton, 2000); tas pats tyrimas neužfiksavo valgymo pokyčių tarp nesilaikančių dietos. Taigi, išeikvojimas keičia elgesį tik tada, kai bandoma jį suvaržyti ar kontroliuoti. Dietininkai nori apriboti savo valgymą, tačiau dėl ego iešeikvojimo valgo daugiau. Panašiai sumažėjus ego išauga agresija, tačiau tik jei žmogų prieš tai provokavo ir pykdė ir tokiu būdu buvo iššaukti agresyvūs impulsai, kuriuos šiaip žmogus užslopintų (DeWall ir kt., 2007).
Agresija, be abejo, yra itin svarbi socialinė problema, profesiniu požiūriu ji domina daugelį psichologų. 2011 m. dalyvavau Britų psichologijos draugijos Teismo psichologijos skyriaus organizuotoje konferencijoje, kur diskutavau su buitinį smurtą tyrinėjančiais mokslininkais ir praktikais. Finkelio ir kitų klinikiniai ir labaratoriniai tyrimai (2009) atskleidė, jog net į pyktį nelinkusios poros elgiasi vienas su kitu užgauliau, jei jų valios resursai išsemti. Laimė, tyrimas taip pat atskleidė, kad jei valia stiprinama atliekant savikontrolės pratimus, polinkis smurtauti prieš partnerį mažėja.
Savikontrolė gali ne tik padėti sulaikyti pyktį ir užgauliojimus, bet pasitarnauti santykiams kitais būdais (Vohs ir kt., 2011), o kai išeikvojama valia, geri įpročiai sulaužoimi. Partneriai, palaikantys gerus santykius, saugo vienas kitą nuo kaltės, tačiau kai jų ego išeikvotas, jie pradeda kaltinti vienas kitą labiau (Vohs ir Baumeister, 2008). Dėl ego išeikvojimo taip pat daugiau dėmesio kreipiama į patrauklius kitos lyties atstovus, o tai gali padidinti pagundą nuklysti į šoną (Vohs &
Baumeister, 2008). Išeikvojus ego, mažiau slopinami seksualiniai poreikiai, todėl žmonės labiau linkę į seksualinius eksperimentus, kurių šiaip veiktų (Gailliot ir Baumesteir, 2007).
Panašus pavyzdys: dauguma žmonių papastai kontroliuoja savo išankstinius nusistatymus, bet jie išlenda, kai žmonių energija išsemta, o slopinant išankstinius nusistatymus energija gali išsekti, todėl savikontrolė nukenčia kitose srityse (Richeson ir Trawalter, 2005). Kaip ir gliukozės kekis savikontrolė gali padėti prislopinti išankstinius nusistatymus (Gailliot ir kt., 2007).
Savikontrolė buvo pavadinta „moralės raumeniu“, nes jo dėka žmonės turi jėgų elgtis teisingai. Nieko keisto, kad dorybė sumenkėja, kai ieškvojamas ego. Ekspermentiniai tyrimai parodė, kad kai energija išeikvojamas, žmonės labiau linkę apgaudinėti ir vogti (Mead ir kt., 2009).
Kita sritis, kurioje pasireiškia valia, bet kuri dažnai praleidžiama — tai mąstymas. Patikslinsiu, kad kai kurie mąstymo procesai vyksta automatiškai, todėl energijos reikia minimaliai, tačiau sudėtingos mąstymo formos, kaip, tarkime, loginis samprotavimas ar extrapoliacija, reikalauja drausmingų protinių pastangų. Žmonių IQ balas žymiai numažėja išsekus ego, taip pat kitų loginių testų rezultatai, nors mechaninėje atmintyje ir kiti automatiniuose procesuose nepastebėta jokių pakitimų (Schmeichel ir kt., 2003).
Ne tik savikontrolė
Procesai, kurių metu žmogaus kūnas naudoja savo centrines energijos atsargas nuslopinti savo impulsus ir kontroliuoti savo veiksmus, neabejotinai yra svarbi žmogaus savasties dalis. Tačiau galbūt šiuos procesus galima pritaikyti ne tik savikontrolei.
Ledus pralaužė Vohso ir kt. (2008) darbas. Šis straipsnis atskleidė, kad renkantis ir priimant sprendimus ieškvojama žmogaus savasis „aš“: priėmus sprendimus, savikontrolė susilpnėjo. Po metų pasirodęs Pocheptsovos ir kitų (2009) darbas apvertė šį eiliškumą ir atskleidė, kad kai buvo pasitelkiama savikontrolė, tai stipriai pakeitė po to priimtus sprendimus. Energiją išeikvoję asmenys buvo mažiau linkę leistis į kompromisus ir labiau linkę pasiduoti neracionaliam šališkumui. Jie taip buvo labiau linkę išsisukti nuo sprendimų ar juos vilkinti, jei tik būdavo galimybė.
Seka išvada, kad priimant sprendimus naudojama ta pati energija (gliukozė), kaip ir kontroliuojant save. Šie faktai galėtų paaiškinti nesibaigiančias žiniose girdimas istorijas apie politikus ar valdžios pareigūnus, įsipainiojančius į sekso skandalus ar kitu būdu rodančius netinkamą pavyzdį: priiminėdami svarbius sprendimus, jie išnaudoja energiją, todėl savikontrolės nelieka. Labarotatoriniai tyrimai taip pat parodė, kad vadovai savo darbe išlieja daugiau energijos, todėl dažnai jų energijos resursai po darbo būna dar labaiu išeikvoti nei kitų žmonių (DeWall ir kt., 2011).
Viename neišspausdintame darbe taip pat teigiama, kad prisiimant inciatyvą taip pat išeikvojama energija. Kai žmogui tenka pasitelkti savikontrolę, po to jis linkęs reaguoti į situacijas pasyviau ir rinktis iš anksto numatytus variantus (Vohs ir Baumeister, 2010).
Savikontrolės, sprendimų primėmimo ir iniciatyvos junginys paskatino mane aptarti šį darbą laisvos valios kontekste. Daugybė filosofinių darbų laisvės valios tema tiesiog remiasi šiomis elgsenomis, tačiau nepastebi, kad jos turi bendrą psichologinį ir fiziologinį pagrindą.
Laisvos valios sąvoka pasižymi kontraversiškumu, tačiau manyčiau, kad dauguma žmonių priima šią realybę, susidedančią iš savikontrolės, iniciatyvos ir racionalaus pasirinkimo. Beveik neabejotina, kad šiuos tris elgesio tipus formuojantis procesas yra už tradicinės laisvos valios sampratos slypinti fiziologinė realybė. Būtent tai yra laisvoji valia arba bent tai, kas klaidingai ja laikoma. Kaip ten bebūtų, šis ryšis tik dar labiau patvirtina, kaip svarbu suprasti ir suvokti šio svarbaus žmogiškojo resurso panaudojimo galimybes.
Gyventi pilnavertį gyvenimą
Šiame straipsnyje pateikiama mano tyrimų programos apžvalga, tačiau liko neaptarta dar daug klausimų, pavyzdžiui, kaip išauginti vaikus, pasižyminčius stipria savikontrole, kaip reguliuoti savo ribotus resursus norint pasiekti geriausių rezultatų. Norinčius plėsti ir gilinti žinias, siūlau paskaityti knygą, prie kurios rašymo prisidėjau: „Willpower: rediscovering the greatest human strength“ (liet. „Valia: atrandant didžiausią žmogaus stiprybę“ (2011).
Ši knyga pateikia svarbią išvadą: iš naujo pradedama suvokti, kaip sekmės lydimi asmenys išnaudoja savo ribotus resursus. Tradicinis savikontrolės ir valios paveikslas vis dar sietinas su populiaria idėja: žmogus panaudoja savo vidinę stiprybę tam, kad apsaugotų save nuo pagundų ir susidorotų su krizėmis. Gausėjantys įrodymai taip pat atskleidžia, kad labiausiai sėkmės lydimi žmonės bei pasižymintieji itin stipria savikontrole išeikvoja mažiausiai laiko kovodami su pagundomis ir krizėmis. Taip, valią galima pasitelkti sprendžiant tokias problemas, bet ją taip pat galima pasitelkti siekiant įstatyti savo gyvenimą į tinkamas vėžes arba kai norima išvengti papildomų iššūkių ir problemų. Būtent savikontrole remiamasi norint numatyti, kaip žmogui seksis mokykloje ar darbe, o čia sėkmė labiau priklauso ne nuo vieno herojiško žygdarbio, sutelkiant visą valią, bet nuo pastovių, tvirtai susiformavusių darbo įpročių. Kalbant konkrečiais pavyzdžiais: kai kurie žmonės sutelkia savo valią ir prieš egzaminą mokosi visą naktį, bet kiti išnaudoja ją efektyviau dirbdami visą laiką ir taip išvengdami mokymosi paskutinę naktį. Kaip ten bebūtų, jie gerai išsimiega prieš egzaminą, kad kitą dieną būtų žvalūs ir pailsėję.
Valios įvaizdis gali pasirodyti nepatrauklus, menantis Viktorijos laikus. Bet kalbame tiesiog apie žmogaus gebėjimą panaudoti savo fizinę ir protinę energiją siekiant įgyvendinti savo tikslus ir nugyventi pilnavertį gyvenimą. Tai vienas iš esminių žmogaus bruožų ir raktas į ilgalaikę sėkmę.
Roy F. Baumeister,
Floridos valstybinio universiteto psichologijos profesorius
