Kodėl noriu visa tai papasakoti, tai dėl dviejų priežasčių. Viena yra tai, kad manau, jog šiuo metu mokantis psichologijos neįmanoma apsieiti be savarankiško literatūros studijavimo. Kita priežastis – nėra gero vadovo, kuris pasakytų, ką reikia skaityti. Prisimenu, kaip man pačiam kilo toks klausimas, ir nelabai kas galėjo man padėti – nebuvo vadovo, kuriame būtų išdėstyta sistema, ką reikėtų skaityti ir ko reikėtų mokytis. Todėl turėjau atsirinkti pats.
Problema buvo dvejopa – iš vienos pusės literatūros buvo kaip ir mažai – negalėjai rasti tų knygų, kurias tik panorėjai (pavyzdžiui, ir iki šiol nesu skaitęs paties Kohlbergo apie moralinį vystimąsi ar klasikinės Marlatt ir Gordon knygos apie atkryčio prevenciją, nors dabar padėtis su literatūra tikrai daug geresnė, nors vis dar neideali). Iš kitos pusės tų knygų buvo kaip ir per daug – net iš to, kas buvo, buvo sunku atsirinkti. Pavyzdžiui, papuolė į rankas tokia „Toxic people…“ – ir skaityti ją, ar ne? Tuo labiau, kad skaitymas nesidavė lengvai. Anglų kalba tikrai nebuvo gera, rusų kalba, prikimšta tarptautinių terminų, irgi nebuvo skani. O dar tas perfekcionizmas ir noras viską suprasti – ir stengimasis nepraleisti nė vieno žodžio (galiausiai knygos taip ir neįveikdavau, kadangi atidėdavau (žinoma, ne be ‚neatidėliotinų reikalų‘) ją vėlesniam laikui, nors tikriausiai tas mane ir išgelbėjo). Taigi, pastangų galima įdėti daug, tuo tarpu efektyvumas liks menkas.
Kursai ėjo savaime, buvo sunku aprėpti visumą. Studijuojant vis atrodė, kad svarbiausia yra atidėta vėlesniam laikui ir suprasiu tai vėliau. Ir tik po baigimo supratau, kad to „svarbiausio“ kažkaip ir nebuvo. Tiesa, dar kai kurie kalbėjo, kad tiesą gali atskleisti podiplominės studijos, bet po šešių metų studijų jau pradėjau abejoti, kad tas „svarbiausia“ iš tiesų kažkur egzistuoja. Taip pat buvo sunku suprasti sistemą, kuri išdėliotų autorius ir teorijas, kas yra svarbu, ir kas ne, ką būtina žinoti, ką būtina skaityti, ką užtenka žinoti, bet nėra būtina detaliai skaityti, ar ką būtų įdomu (nors ir nebūtina) pasiskaitinėti šiaip sau. Teisingiau, pasakius, apie tai, kad yra kokia nors sistema, tuo metu negalvojau, nors nuorodų, kur kreipti pastangas ir bandžiau ieškoti. Dažniausiai nutikdavo taip, kad nusprendus intensyviau mokytis tiesiog pradėdavau nuo tuo metu einamo kurso rekomenduojamo literatūros sąrašo. Bet kažkodėl tai buvo bergždžias kelias – dėl prastos kalbos įveikdavau tik dalį knygos, o juk už jos laukdavo dar kelios, o kur dar kiti tuo metu einami kursai. O pažanga buvo per lėta ir neužtikrinta, tad galiausiai viską mesdavau ir eidavau ruoštis seminarams. Nemanau esąs unikalus, spėju, kad ir dabar žmonės susiduria su panašiomis problemomis. Todėl ir norėjosi pasidalinti savo patirtimi, savo mąstymu.
Tik vėliau pradėjau suprasti, kad visą mokslą galima struktūruoti, sudėlioti į vieningą sistemą – į lentynėles, kurios būtų užpildytos svarbiausiomis žiniomis, o po to jau galima pasirinkti į ką vertėtų gilintis (geriausias pavyzdys man iki šiol būtų Nekrašo filosofijos įvadas, padėjęs man susisteminti filosofiją).
Taigi, – sistema. Pirmiausia visą psichologiją galima padalinti į dvi dideles dalis – akademinę ir praktinę (žinoma, pavadinimai labai sąlyginiai, ir jie tikrai neatspindi esmės). Akademinės psichologijos pagrindinis tyrimų objektas – psichikos procesai – jei prisiminti, kaip sudarytos standartinis psichologijos įvado vadovėlis (kad ir Mayerso) – pojūčiai, suvokimas, dėmesys, atmintis, mąstymas, kalba… Apibendrinus šią psichologijos dalį tiktų vadinti kognityvine psichologija, nes nagrinėjami daugiausia pažintiniai procesai. Išimtį gal tik sudarytų emocijų ir motyvacijų procesai, kurie savo esme priartėja prie asmenybės psichologijos bei dažnai pasirodo kitose psichologijos dalyse (pavyzdžiui, agresijos skyrelis socialinėje psichologijoje arba Maslow motyvacijos teorija asmenybės psichologijoje). Natūraliai prie akademinės psichologijos šlietųsi skyrelis apie tyrimų metodologiją (eksperimentai ir pan.), nors iš kitos pusės įvertinimo skyrius (interviu, stebėjimas, testavimas) gana natūraliai šlietųsi prie praktinės psichologijos. Pačios praktinės psichologijos esmę sudarytų žmonių elgesio tyrinėjimas. Pirmiausia, eitų du stambūs apibendrinantys teoriniai skyriai – asmenybės ir socialinės psichologijos. Tada įvairios psichologijos skirtingose srityse – organizacinė, pedagoginė, šeimos ir pan. – kur tik galima išskirti žmonių elgseną įvairiose srityse. Žinoma, po tuo pačiu sparnu glaustųsi ir psichoterapinės teorijos. Toks suskirstymas jau leidžia pasiskirstyti ir savo dėmesį. Pradžioje didesnį dėmesį ir skirsime daugiau praktinei psichologijos sričiai, nes studijų metu joms dėmesio skiriama mažiausiai. Pradėsime nuo asmenybės psichologijos, kuri glaudžiai siejasi su įvairiomis psichoterapinėmis teorijomis [dar kada nors parašysiu, apie tai, kodėl asmenybės teorijas vis tik galime laikyti pasakomis, nes tik tokiu būdu galima atsiplėšti nuo per daug siaurų, fragmentiškų tyrimų – bėda, kad psichologijoje negalima padaryti kitokių bent jau šiuo metu]

Asmenybės psichologija – ką reikia žinoti:
Froidas
Ką svarbiausia žinoti iš asmenybės teorijų – tai, žinoma, Froidas. Žinoma, pirmiausia todėl, kad jis buvo pradininkas, apvertęs aukštyn kojom iki jo egzistavusią sampratą apie žmogaus sielą, kuri iki jo buvo tapatinama su sąmone, o po jo – jau niekada taip. Ir ne tik dėl to kad jis pradininkas – jis tuo pačiu ir labai nuosekliai ir logiškai plėtojo savo teoriją, todėl sekti jo mintį yra smagu ir malonu (nors, aišku, ir pas jį yra tamsių, sunkiai perprantamų vietų). Dar viena priežastis, dėl kurios verta jį skaityti – būtent jis padėjo pagrindus psichoterapiniam žmogaus supratimui – ir jei tenka studijuoti vėlesnes psichoterapines teorijas (išskyrus kognityvinį-bihevioristinį sparną), labai aiškiai matosi (jei tik, žinoma, esi skaitęs Froidą) froidiškieji principai, kuriais jos yra pagrįstos. Tad Froido studijavimas padeda perprasti ir didesnę dalį vėlyvesnių psichoterapinių teorijų (kurios, bent jau mano nuomone, labai ir nenutolo nuo psichoanalitinių pagrindų).
Ką reikėtų skaityti – pirmiausia tai Freudo penkias paskaitas apie psichoanalizę (angliškai tai skambėtų „Five Lectures On Psycho-Analysis“), kuriose jis padeda aiškiai suprasti, kas yra sąmonė ir pasąmonė. Tai bazinis skirtumas, kurį reikia žinoti. Geresniam supratimui reikėtų perskaityti „Psichoanalizės įvadas. Paskaitos“. Nebūtina skaityti pirmosios „Psichoanalizės įvado“ dalies – apie apsirikimus, klaidas ir užsimiršimus. Teisingiau tą dalį reikia palikti vėlesniam studijavimui – patirtis rodo, kad pradėjus sąžiningai skaityti nuo pirmos dalies, ji iš pradžių įdomi, tačiau vėliau vargina pavyzdžių gausybė (tuo labiau, kad daugumoje naudojamos vokiškų žodžių dalių asociacijos) ir nesupratimas, kam visa tai reikalinga. Ir tik didelių pastangų dėka galima tą skyrių perskaityti. Todėl rekomenduoju nesikankinti ir pradėti iš karto nuo antro skyriaus – sapnų – kuris teoriniu požiūriu yra svarbesnis ir įdomesnis, bei geriau padeda perprasti Froido sistemą. Dar svarbesnis šiuo požiūriu yra trečiasis paskaitų skyrius – apie neurozes, todėl ir jį būtina perskaityti – ir tik po šių dviejų dalių galima grįžti prie pirmosios dalies – ji tada bus geriau suprantama ir geriau iliustruos Froido teorijos teiginius, nors jį galima palikti ir vėlesniam laikui, kol bus visai gerai įsisavinta pati teorija ir jei lieka tolimesnis poreikis ją detaliai studijuoti. Galutiniam teorijos struktūros supratimui reikėtų perskaityti „Aš ir Tai“ (iš rinkinio „Anapus malonumo principo“), kuriame Froidas formuluoja galutinę savo teorijos struktūrą ir būtent toks jos pavidalas yra dažniausiai išdėstomas. Žinoma, dar reikšminga ir būtina žinoti dalis yra vystymosi teorija – tai yra garsiosios seksualinio vystymosi stadijos, bet jas rekomenduoju pasilikti tik po to, kai jau perprasta Froido siūloma asmenybės struktūra. Čia pagrindinė bėda yra tai, kad Froido teorija dažniausiai pristatoma pradedant nuo jų, perteikiant jas supaprastintai, ir, jei klausytojams, neturintiems geresnio Froido supratimo, dažniausiai susikuria iškreiptas vaizdas to, ką norėjo pasakyti Froidas. Perpratus jo esminius teiginius pačią vystymosi teoriją suvokti yra daug lengviau. [Bėda, kad mano atminti bent šiam momentui neleidžia prisiminti, kur yra toks vystymosi teorijų aprašymas]. Be to rekomenduočiau paskaityti Freud‘o straipsnį apie isterija sirgusią merginą, nuo kurios ir prasidėjo teorijos formulavimas bei kurioje jis aprašė katarsio principą [vėl bėda su atmintimi – tai bus arba ‚On The Psychical Mechanism Of Hysterical Phenomena‘ arba ‚Studies On Hysteria‘]. Sapnų teorijai geriau suprasti šalia Froido „Psichoanalizės įvado“ antrosios dalies galima perskaityti dar „sapnų interpretaciją“, nors tai irgi galima pasilikti arčiau galo, kai jau gana gerai perprasta pati asmenybės teorija.
Svarbiausia, ko galima tikėtis skaitant Froidą – tai galima suprasti pagrindus, kuriais remiasi dauguma psichoterapinių mokyklų – įvairios psichodinaminės teorijos, geštaltistai, humanistai ir kiti – visi jie, nors ir kritikuoja Froidą, tačiau patys pagrindiniai principai, nors ir performuluojami kitais žodžiais, vis tik yra perimti iš Froido [gal vėliau ir reikėtų aprašyti, kodėl taip manau].
Tolimesnis kelias gali būti įvairus – daliai žmonių užtektų tokio Froido pažinimo ir galima judėti toliau. Dalis galėtų norėti paskaitinėti Froidą detaliau – šia jiems reikėtų susipažinti su narcizmu bei detalesniu įvairių sutrikimų aprašymų (ta pati „Sapnų interpretacija“, „Kasdieninio gyvenimo psichopatologija“ ir kita). Žinoma, gali atsirasti ir tokių, kurie taps užkietiejusiais psichoanalizės gerbėjais ir perskaitys visą Froidą nuo A iki Z.
Be to, dar geresniam pačios psichoanalizės technikos supratimui rekomenduočiau (bent man padėjo) knygutę [vėl ta atmintis – gausiu jos pavadinimo dar paieškoti, rusų kalba, versta iš anglų. Be to, visą laiką svajojau perskaityti Grinsoną, išverstą į rusų kalbą, nes jis buvo gana gražiai aprašęs neigimą ir pasipriešinimą].

Kiti psichoanalitikai:
Tradiciškai šalia Froido, paprastai išdėstomi yra Jungas ir Adleris. Nei vienam iš jų neteikčiau didesnės reikšmės ir būtinumo juos žinoti (atleiskit man gelmių ir individualiosios psichologijų gerbėjai). Manau, kad jie tradiciškai dėstomi dėl to, kad jiems pasisekė istoriškai būti šalia Froido tuo metu. Antra vertus, jie turėjo didesnės reikšmės, nei kiti tuo metu šalia Froido buvę psichoanalitikai (visokie rankai, raichai ir kiti) – galų gale jie net turi atskirus savo gerbėjų judėjimus. Be to, būtent jie dėstomi vadovėliuose kaip didžioji psichoanalitikų triada. Manau, kad tai lėmė toks veiksnys, jog jie išsamiausiai ir geriausiai aprašė savo pažiūras, lyginant su kitais tuo metu buvusiais šalia Froido psichoanalitikais.
Taigi, jie greičiau patektų į tokią kategoriją – žinoti juos, kaip alternatyvą, reiktų – tiesiog, kad matytumėm, jog į psichoanalitinę struktūrą galime sutalpinti įvairų turinį (supaprastintai sakant – visi psichoanalitikai turi tą pačią struktūrą – sąmonė-pasąmonė, skirtumas tik tame, kokį turinį jie sudeda į pasąmonę), galima jais ir domėtis, bei pastudijuoti giliau (ir tai gali suteikti įvairių įžvalgų apie žmonių išgyvenimus), nors didelio būtinumo tam ir nėra (jei ne viską spėji apžioti) – galima pasitenkinti ir tuo, kas išdėstyta asmenybės psichologijos kurse.
Pats Jungas mane stebina savo sugebėjimu suderinti nesuderinamus dalykus. Jis dėsto savo teoriją atsargiai, logiškai ir neperžengdamas racionalumo ribų. Tuo pačiu jis sugeba kalbėti apie iracionalius ir mistiškus dalykus. Todėl iš vienos pusės žavi, kaip jis sugeba pagrįsti savo teoriją, nors iš kitos pusės labai lengva nuklysti į jo aprašomą mistiką ir visur įžvelgti paslaptingas tamsias jėgas. Bėda lieka, kaip tai suderinti su pilka kasdienybe, bet jei kas nori – tebando. Tiesa, dar buvo smagu skaityti paties Jungo prisipažinimą, kaip jis apgaudinėjęs Freudą psichoanalizės seanso metu – tokie asmeniški dalykai tikrai vertingi 🙂
Adleris gerokai paprastesnis. Jį irgi smagu skaityti, ypač apie tai, kaip neurotikai slepiasi nuo gyvenimo už savo simptomų, kaip už mėšlo krūvos, ir Adleris jiems pakankamai griežtas. Antra vertus, aš gerai nežinau Adlerio, kad galėčiau daug apie jį kalbėti (taip pat gerai vis tik nežinau nei Jungo, nei Freudo – visada lieka bet kurio autoriaus krūva raštų, kurių nesu skaitęs). Žinau, kad jo aprašymai gali būti labai gražūs – ypač apie vaikus (kad ir gimimo eiliškumo teorija), todėl gal reikėtų jį dar paskaitinėti (o gal pastudijuoti jo pasekėją Dreikursą tuo tikslu).
Šalia šių psichoanalitikų reikėtų dar paminėti kitus – „naujuosius“ psichoanalitikus. Iš principo jie nepasako nieko esminiai naujo teoriniu požiūriu, nors jie gali būti įdomūs tuo, kokius žmogaus išgyvenimus pabrėžia bei kaip juos nagrinėja – taigi, jie padeda paįvairinti požiūrį, bei praplėsti įvairių išgyvenimų supratimą, nors gilioms jų studijoms nesiryžčiau dėti viso gyvenimo pastangų. Pats esu skaitęs daugiau Horney bei Frommą.
Horney vis tik žavėjo savo neurotinių tendencijų aprašymu – faktiškai tai padeda geriau suprasti žmonių nuolankų (kas vėliau bus įvardinta, kaip pasyviai agresyvus), agresyvų ir uždarą elgesį, arba, teisingiau gal sakyti, tokio elgesio patternus. Iš Horney rekomenduočiau paskaityti „Mūsų vidinius konfliktus“ – apie neurotines tendencijas, kur iš tikrųjų pateikta visai nebloga, patogi ir aiški minėtų asmenybės tipų klasifikacija. Apskritai Horney žavi savo nuoseklumu, bandymu susisteminti žmogaus sielos reiškinius ir jai tai neblogai sekasi.
Frommas, ypač todėl, kad tai buvo vienas pirmųjų mano skaitytų autorių, padėjo man išskirti „tikrąją“ „autentiškąją“ būtį nuo vartotojiškos rutinos ir kasdienybės. Dėl to Frommas žavus, ypač tuo jaunystės periodu, kai ieškome įvairių idealų. Iš Frommo raštų sunku ką nors išskirti, nors gal labiausiai suveiktų „Bėgimas nuo laisvės“.
Iš kitų psichoanalitikų dar galima būtų paminėti HS Sullivan‘ą – nors bandžiau jį skaityti, bet bandymas liko nenusisekęs, perprasti jį sekėsi sunkiai. Tačiau kitų žmonių liudijimu jo „Psichiatrinis interviu“ yra geras daiktas, tai gal ir verta juo pasidomėti.
Iš visų psichoanalitinės pakraipos autorių labiausiai norėčiau išskirti E. Berne – transakcinės analizės teorijos kūrėją. Jo ‚Žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės‘ yra viena tų retų knygų, kurios perteikia aiškią, paprastą ir lengvai pritaikomą teoriją. Perpratus Berne transakcinės analizės teoriją, ją gana paprasta pritaikyti analizuojant žmonių santykius. Nors pats Berne mažai kalba apie tai, ką būtų galima daryti ir kaip keisti santykius, tačiau jau pats galiu savarankiškai numatyti tikslus, ką reikėtų pakeisti. Be to, jo matymą gana lengva perteikti kitiems, psichologinio išsilavinimo neturintiems žmonėms – skamba jis patraukliai ir aiškiai, be to padeda žmonėms geriau susigaudyti savo besipainiojančiuose jausmuose – žmonės lengviau perpranta, kaip jausmai ir motyvai slepiasi vienas po kitu. Todėl lengviau sukurti bendrą kalbą ir paaiškinti daugelį dalykų. Todėl Berne tikrai būtų tarp labiau rekomenduojamų autorių.
Apie pačius naujausius, šiuolaikiškiausius analitikus man sunku kalbėti. Esu skaitęs tik šiek tiek Kohut‘o – jo propaguojamą narcisistinės asmenybės teoriją. Nors, kaip ir visose panašaus pobūdžio redukcionistinėse teorijose, galiausiai visi sutrikimai pasirodo beesą narcisistinio pobūdžio, tačiau tai man sukėlė minčių ir paskatino ieškoti narcisistinių bruožų bei pasigilinti į patį narcisizmą. Kiek bandžiau skaityti kitus moderniuosius psichoanalitikus – jų kalba sunki, neaiški, bandomos perteikti idėjos – nesuprantamos (net keista, kodėl Froidas sugebėjo kalbėti paprastai – tai ir būtų mano pagrindinis priekaištas šiuolaikiniams psichoanalitikams. Antra vertus, kai jie bando kalbėti apie labai bendras arba labai ‚gilias‘ temas, greičiausiai tai neišvengiama. Arba tai tiesiog ne visai mano protui). Tačiau iš tikrųjų mano apsiskaitymas šiuo klausimu yra menkas. Tikiuosi, kad yra iš tikrųjų gerai rašančių šiuolaikinių psichoanalitikų, kuriuos verta skaityti ir jie yra naudingi – tikiuosi, kad dar bus galimybė su jais susidurti.

Bihevioristai ir kognityvistai:
Savo gėdai, turiu prisipažinti neskaitęs Watson‘o (dar didesnė gėda ir sąžinės graužimas dėl to, kad nei artimiausiuose, nei tolimesniuose planuose jo perskaityti nėra). Puikiai žinau apie jo eksperimentą su mažuoju Albertu, kaip beje, ir apie kitus bihevioristus (Skinner‘į, Thorndike, Pavlov‘ą), tačiau tik iš vadovėlių. Ko gero, tai visų mūsų bėda – biheviorizmą pažįstame tik iš vadovėlių, kuriuose perteikiama tik koncentruota pagrindinė idėja, kuri mums atrodo visiškai suprantama ir taip banali – nori, kad žmogus ką nors darytų – duok saldainį, nori, kad nedarytų – mušk per galvą (tik nereikia suprasti pažodžiui). Todėl dažnai biheviorizmas atrodo toks paprastas, toks primityvus ir nepatrauklus.