Šizotipinio asmenybės sutrikimą turinčiam asmeniui sunkiai sekasi užmegzti ir palaikyti artimus santykius su kitais. Žmogus, kenčiantis nuo šizotipinio asmenybės sutrikimo, įsitraukdamas į tokius santykius jaučia didžiulį diskomfortą, dėl šios priežasties jam sunkiau sekasi juos kurti. Žmonės, turintys šį sutrikimą, taip pat pasižymi sutrikusiu kognityviniu mąstymu ir suvokimo pojūčiais, kasdieniniame elgesyje jiems būdingas ekscentriškumas.

Šizotipinį asmenybės sutrikimą turintys asmenys dažnai klaidingai interpretuoja atsitiktinius atsitikimus ir išorinius įvykius kaip neįprastai jiems svarbius, t.y. susieja juo su savimi ir savo gyvenimu. Šį sutrikimą turintys asmenys gali būti neįprastai įtarūs arba pernelyg domėtis paranormaliais reiškiniais, kurie peržengia jų subkultūros normas.

Asmenys su šizotipinės asmenybės sutrikimu dažnai kreipiasi į specialistus ieškodami pagalbos dėl simptomų, siejamų su nerimu, depresija ir kitais disforiniais afektais, o ne asmenybės sutrikimu.

Šizotipinės asmenybės sutrikimo simptomai

Šizotipinės asmenybės sutrikimui būdingas visas pluoštas socialinių ir tarpasmeninių trūkumų, kuriuos lydi ženklus diskomforto jausmas, sumažėjęs gebėjimas kurti artimus santykius, sutrikęs kognityvinis mąstymas ir suvokimo pojūčiai bei elgesio ekscentriškumas, išryškėjantys ankstyvame suaugusiojo amžiuje ir pasireiškiantys įvairiuose kontekstuose penkiais (ar daugiau) iš šių požymių:

  • Žmogaus įsivaizdavimas, kad atsitiktiniai įvykiai susiję su juo (kliedesių nėra).
  • Keisti įsitikinimai ar magiškas mąstymas, kurie veikia žmogaus elgesį ir neatitinka subkultūros normų (pvz. prietaringumas, tikėjimas aiškiaregyste, telepatija arba „šeštuoju jausmu“, vaikams ir paaugliams – keistos fantazijos ar perdėtas domėjimasis ir susirūpinimas kuo nors).
  • Neįprasti suvokimo pojūčiai, įskaitant kūno iliuzijas.
  • Keistas mąstymas arba kalba (pvz., neaiški, smulkmeniška, pernelyg įmantri, metaforiška arba stereotipinė).
  • Įtarumas ir paranoidinės mintys.
  • Neadekvatus, susiaurėjęs afektas.
  • Keistas, ekscentriškas ar savotiškas elgesys ar išvaizda.
  • Bičiulių ir artimų draugų, išskyrus artimiausius giminaičius, nebuvimas.
  • Pernelyg išreikštas socialinis nerimas, kuris neišnyksta artimiau susipažinus su žmogumi ir yra labiau sietinas su paranoidinėmis baimėmis, o ne su neigiamu savęs vertinimu.

Kaip ir sergant kitais asmenybės sutrikimais, asmuo turi būti sulaukęs bent 18 metų, kad būtų galima diagnozuoti sutrikimą.

Šizotipinis asmenybės sutrikimas būdingas  mažiau 3% visos populiacijos.

Kaip ir kitų asmenybės sutrikimų, šizotipinio asmenybės sutrikimo intensyvumas paprastai slopsta su amžiumi, daugelis žmonių, sulaukę keturiasdešimties ar penkiasdešimties, intensyvius simptomus patiria labai retai.

Kaip diagnozuojamas šizotipinis asmenybės sutrikimas?

Asmenybės sutrikimus, tokius kaip šizotipinis asmenybės sutrikimas, paprastai diagnozuoja psichinės sveikatos specialistas, tarkime, psichologas arba psichiatras. Šeimos terapeutai ir bendrosios praktikos gydytojai paprastai nėra apmokyti ir neturi reikiamų priemonių atlikti tokio tipo psichologinės diagnozės. Galite pirmiausiai pasikonsultuoti su savo šeimos gydytoju apie savo problemą, tačiau jie privalo jus nukreipti pas psichinės sveikatos profesionalą, kuris ištirtų ir paskirtų gydymą. Nėra jokių laboratorinių, kraujo ar genetinių testų, kuriais būtų galima diagnozuoti asmenybės sutrikimą.

Daugybė žmonių, turinčių šizotipinį tipo asmenybės surikimą, nesikreipia pagalbos. Žmonės, kuriuos vargina asmenybės sutrikimai, apskritai nesiima gydytis tol, kol liga pradeda rimtai trukdyti ar kitaip veikti jų gyvenimą. Taip dažniausiai nutinka, kai žmogaus jėgų ištekliai išeikvojami stengiantis susidoroti su stresu ir įvairiais gyvenimo įvykiais.

Šizotipinio tipo asmenybės sutrikimo diagnozę nustato psichinės sveikatos profesionalas,  palygindamas jūsų simptomus ir gyvenimo istoriją su simptomais, išvardytais aukščiau. Jis nuspręs, ar jūsų simptomai atitinka kriterijus, reikalingus, kad būtų diagnozuotas asmenybės sutrikimas.

Šizotipinio asmenybės sutrikimo priežastys

Šiandien mokslininkai nežino, kas sukelia šizotipinį asmenybės sutrikimą. Esama daug teorijų dėl galimų šizotipinio sutrikimo priežasčių. Dauguma profesionalų linkę sutikti su biopsichosocialinio priežastingumo modeliu – tai, yra, kad sutrikimą greičiausiai sukelia įvairūs faktoriai: biologiniai, genetiniai, socialiniai (tarkime, kaip žmogus ankstyvajame vystymosi etape bendrauja su šeima ir draugais bei kitais vaikais) ir psichologiniai (žmogaus asmenybė ir temperamentas, kurį suformuoja aplinka bei kova su stresu). Tai reikštų, kad nėra vieno faktoriaus, kuris būtų lemiamas  – svarbesnis visų trijų faktorių  derinys ir mišrus jų pobūdis. Jei žmogus turi asmenybės sutrikimą, tyrimai rodo, kad yra kiek didesnė rizika, kad šis sutrikimas bus perduotas ir vaikams.

Šizotipinio asmenybės sutrikimo gydymas

Šizotipinio asmenybės sutrikimo gydymui paprastai taikoma ilgalaikė psichoterapija, kurią veda patirties gydant tokius sutrikimus turintis specialistas. Siekiant sumažinti tam tikrus varginančius simptomus, gali būti pasitelkiami ir vaistai.

Autorius: Steve Bressert, Ph.D.

pagal:psychcentral.com/disorders/schizotypal-personality-disorder-symptoms/