Kaip veikia Jūsų smegenys? Vaizdiniai smegenų tyrimo būdai, transkranialinė magnetinė stimuliacija ir panašūs nauji smegenų tyrimo metodai padeda neuro mokslininkams atsakyti į šį klausimą. Vis dėlto, tirti smegenis galima ir pigesniais būdais. Paprasti eksperimentai gali atskleisti sudėtingą smegenų funkciją ir būti atlikti namuose ar internetu.

Pabandykite patys, savu kailiu pajusite šių eksperimentų keistumą – smegenų funkcijos bruožus, kuriuos mokslininkai tik pradeda tyrinėti. Pamatysite jutimo, dėmesio, kūno suvokimo ir pasąmonės aspektus, taip pat pajusite smegenų duališkumo pasekmes. 

1. Matyti ir tikėti, kad matai

Skirkite minutėlę savo aplinkos stebėjimui, nužvelkite visą akiratį, atloškite galvą ir įsiklausykite. Tikriausiai manote, kad jūsų pojūčiai puikiai dirba – tai tik iliuzija.

Nors atrodo, jog regėjimo sistema Jums pateikia vaizdą tarsi stebint filmą plačiaekraniame televizoriuje, dažniausiai informacija gaunama tik iš mažyčio regėjimo lauko lopinėlio. Likusį laiką ši sistema net ir to nedaro. Kažkaip iš tokio atsitiktinio srauto susidaro vientiso regėjimo pojūtis.

Kas nutinka? Pačiame Jūsų retinos centre yra nedidelis lopinėlis tankiai susispaudusių fotoreceptorių vadinamų foeva. Ši retinos susitelkimo dalis įgalina matyti spalvomis ir įžvelgti detales. Nedidesnė nei mėnulis danguje, foeva pateikia regėjimo sistemai veik visą neapdorotą informaciją.

Kuriant pilną vaizdą mūsų akys nuolatos šuoliuoja – užsifiksuoja dalei sekundės ir bėga toliau. Tokie judesiai vadinami sakadomis, jų padarome apie tris per sekundę teužtrukdami nuo 20 iki 200 milisekundžių.

Stebina tai, kad sakados vyksmo metu žmogus yra visiškai aklas. Smegenys nesivargina apdoroti informacijos priimtos sakados metu, nes akis juda per greita, kad būtų galima užfiksuoti ką nors naudinga. Apibendrinant galima pasakyti, jog regėjimo sistema veikia kaip tamsiame kambaryje apgraibomis vaikštantis žmogus teturėdamas mirgantį žibintuvėlį su labai siauru spinduliu.

Sakadas galima pastebėti, nors paprastai to nedarome. Pažvelgite į savo akis veidrodyje, tada pašuoliuokite dėmesį perkeldami nuo vieno vyzdžio prie kito – kad ir kaip besistengtumėte Jūs nepastebėsite savo akių judesių, tačiau kas nors stebintis jus galėtų tai padaryti. Šis reiškinys aiškinamas tuo, kad smegenys tuo metu tiesiog nekreipia dėmesio. Dabar išsirinkite du taškus savo regėjimo lauko kraštuose ir „pašokinėkite“ permesdami akis nuo vieno krašto prie kito. Jei Jums pasiseks, Jūs pastebėsite trumpą užtemimą – tai jūsų smegenų žievė atsijunginėja.

Kaip supinti tokią fragmentuotą informaciją į sklandų regėjimą? Tai lieka paslaptimi. Anot Andrew Hollingworth iš Lowa universiteto, geriausiu paaiškinimu galėtų būti trumpalaikės ir ilgalaikės vizualinės atminties integravimas į „dabarties“ potyrį (Visual Cognition, vol 14, p 781).

Taip pat smegenys atlieka tam tikrą spėliojimą. Tai pajausti galima per „užšalusio laiko“ iliuziją: jausmas, kai žiūrime į laikrodžio sekundžių rodyklę, o ji atrodo užstringanti truputėlį ilgiau nei turėtų.

Tai nutinka dėl sakadų. Smegenys retrospektyviai spėja, ką būtų mačiusios , kai kompensuoja už laikinai dingusį regėjimą. Taigi 100 milisekundžių, kurias trunka sakada, užpildomos informacija, einančio po sakados. Jei akys „įsijungia“ iškart po to, kai sekundžių rodyklė pajudėjo, smegenys nutaria, kad rodyklė buvo toje vietoje visos sakados metu. Tokiu atveju „sekundė“ trunka apie 10% ilgiau nei iš tiesų, šio laiko užtenka, kad pastebėtume skirtumą.

Jutimo sistemos keistumas neapsiriboja regėjimu. Klausos sistema taip pat perpildyta spragomis, kurias smegenys „apvalo“ tam, kad galėtume įprasminti pasaulį. Tai ryškiausia kalbos atveju.

Kasdieniame gyvenime neretai iškraipomi ar užgožiami žmonių balsai, tačiau dažniausiai mes puikiai suprantame, ką mums sako. Taip nutinką dėl mūsų smegenų savybės užpildyti praleistus garsus – fenomenas vadinamas fonetiniu atstatymu. Procesas toks efektyvus, kad kartais nė neįmanoma atskirti, kurie garsai yra tikri, o kurie sukurti.

Makio Kashino iš NTT Communication Science Laboratories Atsugije, Japonijoje paskelbė puikią šio efekto demonstraciją. Jis įrašė balsą sakantį: „Do you understand what I‘m trying to say?“(„Ar suprantate, ką aš bandau pasakyti?“), tuomet jis pašalino trumpus gabalėlius ir užpildė juos tyla. Sakinys tapo veik nesuprantamas. Vis dėlto, užpildžius tarpus atsitiktiniais garsais, sakinys „stebuklingai“ tapdavo suprantamas (Acoustic Science and Technology, vol 27, p 318).

Kashino teigia, kad garsai, kuriuos girdime, nėra fizinio pasaulio garsų kopijos, smegenys užpildo tarpus remdamosi informacija gauta iš jau gautų kalbos signalų. Šis efektas toks stiprus, kad padalinus sakinį į 50 milisekundžių gabaliukus ir kiekvieną jų leidžiant nuo pabaigos, mes vis tiek suprasime sakinį. Štai Kashino sakinių pavyzdžiai.

Dar vienas būdas atskleisti smegenų gebėjimą išgauti reikšmes iš iškraipytų signalų yra vadinamas „sine-wave“(sinusoidės pavadinimas) kalba.

Pirmą kartą išgirdus sakinį sine-wave kalba jis atrodo nesuprantamas, panašus į švilpavimą ar paukščių čiulbėjimą, tačiau pasiklausius neiškraipyto sakinio ir grįžus prie sine-wave kalbos, sakinys patenka į klausos sistemos dėmesį. Vieną kart suvokus, ką sako sine-wave kalba, nebegirdėti nebeįmanoma, pabandykite: www.mrc-cbu.cam.ac.uk/people/matt.davis/sine-wave-speech/ ir www.lifesci.sussex.ac.uk/home/Chris_Darwin/SWS.

Anot Matt Davis iš UK Medical Research Council’s Cognition and Brain Sciences Unit Cambridge, šis efektas pasireiškia dėl smegenyse esančių schemų, kurios dalyvauja kalbos suvokime tik tokiu atveju, kai aptinkama sakytinė kalba (Hearing Research, vol 229, p 132). Sine-wave kalba natūraliai nesužadina šių schemų, tačiau išgirdus tikrąjį sakinį, mes galime suprasti ir iškraipytąjį. Davis teigia, kad tai puikus “iš viršaus- į apačią” smegenų veikimo būdo pavyzdys – tai, ką žinome, keičia tai, ką girdime.

Supratus, kad mūsų smegenys žaidžia tokius žaidimus, nenuostabu, jog regos ir klausos sistemoms sujungiant informaciją neretai iškyla problemų. Tai puikiai pademonstruoja McGurk efektas, kurio metu klausantis pasikartojančių skiemenų, pavyzdžiui.: “ba ba ba ba”, ir stebint kažkieno burną sakant “ba da la va”, mes girdime “bad a la va”. Pabandykite: www.faculty.ucr.edu/~rosenblu/lab-index.html.

Dar visai neseniai psichologai manė, kad regos sistema visuomet “nugali” klausos sistemą, tačiau 2000-aisiais psichologų komanda iš California Institute of Technology Pasadenoje įrodė, kad tai netiesa. Tiriamiesiems buvo rodomas vienas blykstelėjimas kompiuterio ekrane. Pridėjus du trumpus pyptelėjimus, tiriamieji pradėjo matyti du blyksnius (Nature, vol 408, p 788). Pažiūrėkite kaip tai atrodo.

2. Ar tikrai tai mano nosis?

Galbūt žinote sukryžiuotų rankų iliuziją? Reikia laikyti ištiestas, sukryžiuotas rankas prieš save, pasukti delnus vieną į kitą ir supinti pirštus. Tuomet abi rankas lenkdami žemyn išlenkite taip, kad krumpliai būtų Jums tiesiai prieš veidą. Paprašykite kieno nors parodyti į Jūsų rodomąjį pirštą ir tuomet pajudinkite jį. Ar pajudinote ne tą pirštą?

Jei taip, Jūs ką tik patyrėte nedidelę kūno schemos veikimo klaidą. Kūno schema – tai kūno vietos, pozos ir užimamos vietos mintinė reprezentacija. Jūsų smegenys sukuria ją remdamosi informacija gauta iš regėjimo, lytos ir visame kūne pasklidusių proprioceptinių receptorių. Kūno schema nepaprastai svarbi savęs suvokimui, būtent todėl įvykus klaidai mes gerokai nustembame.

Sukryžiuotų rankų iliuzijoje schemos klaida įvyksta dėl gluminančios regimosios informacijos – paprastai mes nematome savo rankų tokioje iškreiptoje padėtyje. Pirštas, kurį pajudiname yra tas, kuris sudėjus rankas maldai būtų rodomuoju.

Dar keistesnė iliuzija, sutrikdanti kūno schemą, yra tiesiogiai susijusi su nuosavo kūno priklausomybės jausmu. Vadina guminės rankos iliuzija, ji priverčia Jus manyti, kad medžio gabalėlis ar stalas yra dalis Jūsų kūno.

Tam, kad patirtumėte guminės rankos iliuziją, Jums prireiks rankos modelio ( jis neprivalo būti labai realistinis). Jei tai kairė ranka, padėkite savo tikrąją kairiąją ranką ant stalo taip, kad jos nematytumėte, o dirbtinę ranką tokia pat poza palikite šiek tiek arčiau, matomoje vietoje. Paprašykite, kad kas nors pradėtų braukyti per Jūsų ranką ir dirbtinę ranką identiškais judesiais. Jei susikoncentruosite, praėjus šiek tiek laiko pradėsite jausti savitą jausmą, kad netikroji ranka priklauso Jums. Štai video medžiaga.

Ši iliuzija parodo, kad savo kūno suvokimas nevisiškai priklauso nuo realybės. Frank Durgin iš Swarthmore College Pensilvanijoje pakartojo tokią pat iliuziją, tik šį kartą “braukė” netikrąją ranką lazerio šviesa, o tikrajai nieko nedarė. Paaiškėjo, kad du trečdaliai iš 220 tiriamųjų vis tiek sureagavo į iliuziją (Psychological Science, vol 18, p 152). Anot Durgin, niekas iš tiesų nemano, kad netikra ranka jiems priklauso, tačiau smegenims nusprendus, jog taip yra, sąmonė negali pakeisti iliuzinio jausmo.

Jei niekaip negalite gauti dirbtinės rankos, egzistuoja paprastesnis būdas patirti iliuziją ( jis ir mažiau patikimas). Kai kurie žmonės gali patikėti, kad stalas yra dalis jų kūno. Tereikia atsisėsti prie stalo, pakišti ranką po juo ir paprašyti, kad kas nors sinchroniškai braukytų stalą ir Jūsų ranką. Žvelgiant į stalo paviršių pakankamai ilgai ir susikaupus pusė žmonių patirs tą pačią iliuziją.

Propriocepcija, nors ir ne tokia svarbi, vis tiek atlieka svarbų vaidmenį sudarant tinkamą kūno schemą. Pinokio iliuzija remiasi šiuo jutimu. Deja, eksperimentui atlikti reikia įrenginio vadinamo fizioterapiniu vibratoriumi. Iliuzija sukeliama užmerkiant akis, paliečiant savo nosį ir vibratoriumi 100hz dažniu stimuliuojant odą virš bicepso. Tai sukelia jausmą, kad pradėjote tiesinti savo alkūnę, o Jūsų nosis pradėjo augti kaip Pinokio.

Virš sausgyslės stimuliuojama oda sužadina raumenyse esančius tempimo receptorius, sukeliamas stiprus tiesinamo raumens ir besiplečiančio sąnario jausmas. Tai supainioja proprioceptinius receptorius ir priverčia performuoti kūno schemą. Iliuzija lygintina su fantominės rankos iliuzija todėl, kad Jūsų jaučiama rankos pozicija nesutampa su tikrąja pozicija.

Jei liečiate savo nosį tuo pačiu metu, atsiranda keistas jausmas, kad ji auga. Jūsų smegenys integruoja lytos teikiamą informaciją su rankos judesio pojūčiu ir priima klaidingą išvadą, kad auga Jūsų nosis.

 

 

Pinokio iliuzija – tai svarbus įrankis suvokiant mechanizmą, kuriuo smegenys apskaičiuoja kūno dydį ir formą. Tai ne tik akademinis klausimas. Kai šie mechanizmai sutrinka, pavyzdžiui kūno dimorfizmo, anoreksijos ar fantominės rankos atveju, iškyla daug problemų (PLoS Biology, vol 3, p e412).

3. Dvipusės smegenys

Jūs logiškas ir analitiškas ar kūrybingas ir empatiškas? Populiariojoje psichologijoje neretai teigiama, kad žmones galima skirstyti į tokius tipus priklausomai nuo to, kurį smegenų pusrutulį žmogus naudoja. Kairysis atstovauja racionalumą ir apskaičiavimą, o dešinysis intuiciją ir artistiškumą.

Kaip ir kiekviename mite, minėtajame yra tiesos. Smegenų žievė – išorinės smegenys, atliekančios aukštesniąsias funkcijas, išties yra padalintos į dvi dalis. Jos sujungtos storu sluoksniu nervų, vadinamu didžiąja smegenų jungtimi (corpus collosum) ir dirba truputį skirtingais būdais, šie skirtumai kartais gali būti sąmoningai pastebėti.

Mitas apie žmonių tipus prasidėjo nuo 1970-ais atlikto eksperimento, kurio metu epilepsijai gydyti pacientui buvo atskirtos smegenys. Tokie pacientai vėlesnių eksperimentų metu pateikdavo labai įdomių atsakų į vaizdinius stimulus, kurie buvo pateikiami tik vienam ar kitam smegenų pusrutuliui. Tokį eksperimentą galima atlikti, nes dešinysis regos laukas yra stebimas dešinės akies, kuri savo ruožtu siunčia informaciją į kairįjį smegenų pusrutulį, o kairioji į dešinįjį.

Pavyzdžiui, kai žodis ar paveikslėlis pateikiamas dešiniajam pusrutuliui, pacientai su perskirtomis smegenimis dažniausiai nesugeba perskaityti ar atpažinti informacijos. Šis ir panašūs eksperimentai leido sukurti mitą, kad kairysis pusrutulis atlieka logines funkcijas, o dešinysis intuityvias. Dabar jau žinoma, kad šis modelis yra per daug supaprastinantis ir kartu iš dalies teisingas. Šiuo metu dažniausiai minimas požiūris, kad pusrutuliai naudoja truputį skirtingus informacijos apdorojimo būdus: kairysis – detalų, o dešinysis – holistinį. Štai padalintų smegenų eksperimento pavyzdys:

httpv://www.youtube.com/watch?v=ZMLzP1VCANo

www.youtube.com/watch?v=ZMLzP1VCANo&mode=related&search=.

Be abejo, dauguma žmonių turi veikiančią smegenų jungtį, kuri perduoda informaciją tarp abiejų pusrutulių. Vis dėlto, egzistuoja nedideli dešinės kairės pusių skirtumai. Pavyzdžiui, tai pasireiškia veidų atpažinimo užduotyje. Dauguma žmonių atlieką didžiausią dalį darbo dešiniuoju pusrutuliu atpažindami lytį ir žmogaus išraišką. Kaip jau minėta, dešinysis pusrutulis priima informaciją iš kairiojo regėjimo lauko, taigi atliekant sprendimus apie veidus mes linkę teikti pirmenybę kairiajai pusei.

 

Apžiūrėkite šiuos veidus. Kuris Jums atrodo linksmesnis? Greičiausiai pasirinkote viršutinį, o veidai yra visiškai vienodi – veidrodiniai atspindžiai. Šis paveiksla vadinamas chimeriniu veidu, jis sudarytas sulipdant du to paties veido paveikslus  – vienas su linksma, kitas su neutralia išraiška – ir sujungiant skirtingas puses į du naujus veidus. Mūsų įprastas polinkis į kairiąją pusę, vertinant veidus, net vienodus paveikslus padaro skirtingais.

Ne vien regimosios sistemos darbas yra lateralizuotas (priklausomas nuo pusės). Emocijos taip pat priklauso nuo pusės: dešinysis pusrutulis labiau specializuojasi negatyvioms emocijoms, o kairysis pozityvioms. Stebina tai, jog tiesiog judinant tam tikras kūno dalis ir taip aktyvuojant tam tikrą smegenų pusę mes galime keisti savo emocinę būseną.

Aprašytą efektą galite patirti pakartodami 1989 metais Bernard Schiff ir Mary Lamon iš University of Toronto Kanadoje eksperimentą(Neuropsychologia, vol 27, p 923). Jie paprašė dvylikos savanorių atlikti “pusę šypsenos” – pakelti vieną kampą lūpos ir minutę palaikyti jį pakeltą. Šypsojęsi kaire puse jautėsi nelaimingesni po užduoties, o šypsojęsi dešine puse jautėsi laimingesni.

Kiti tyrėjai tą patį rezultatą gavo paprasčiausiai tiriamiesiems davę užduotį judinti kairės ar desinės rankos raumenis, o naujesniame tyrime įrodyta, kad motyvacija taip pat priklauso nuo raumenų judesių – tiriamieji, kurie judino dešinės pusės raumenis tapdavo valingesni ir ilgiau spręsdavo neišsprendžiamą matematikos uždavinį.

Be abejo, šie tvirtinimai sukelia kontraversiją – kai kurios mokslininkų komandos iš viso negauna minėtųjų rezultatų. Štai, pavyzdžiui, Eddie Harmon-Jones iš Texas A&M University panaudojo EEG minėtam rankos judinimo eksperimentui patikrinti ir nustatė, kad efektas gaunamas tik tada, kai po dešiniojo pusrutulio aktyvacijos seka kairiojo pusrutulio aktyvacija ar atvirkščiai(Psychophysiology, vol 43, p 598).

4. Ištirkite savo pasąmonę

Vienas iš labiausiai sukrėtusių mokslo bendruomenę tyrimų, susijęs su sąmone ir laisva valia, buvo atliktas 1983 metais. Tyrimą atliko psichologas Benjamin Libet iš University of California, San Francisko, šis mokslininkas prijungė EEG aparatą prie penkių savanorių ir paprašė jų atlikti įvairius nepriverstinius judesius, pavyzdžiui, pakelti pirštą, kai tik tiriamasis nuspręs, kad nori tai padaryti. Stebint elektrinę smegenų veiklą paaiškėjo, kad tiriamieji sąmoningai suvokė savo ketinimus tik keliais šimtais milisekundžių po judesio pradžios smegenyse. Libet buvo priverstas padaryti išvadą, kad sąmoningas sprendimas gali būti visai ne sąmoningas (Brain, vol 106, p 623).

Šis eksperimentas tapo dabar visuotinai priimtos neuromokslo teorijos dalimi: didžioji dalis minčių ir veiksmų, net tai, ką manome esant sąmoninga, iš tiesų patenka už sąmonės ribų. Dažniausiai mes tiesiog veikiame autopilotu.

Libeto eksperimente naudota įranga, kurią gauti labai sudėtinga, tačiau panašų rezultatą galima gauti pasinaudojus fenomenu vadinamu „ideomotoriniu efektu“. Pasidarykite švytuoklę iš žiogelio ir siūlo, laikykite ją virš popieriaus lapo su nupieštu kryžiuku, o tada paklauskite savęs paprasto klausimo, pavyzdžiui, „ar aš turiu katę?“. Jei atsakymas taip, švytuoklė suksis pagal laikrodžio rodyklę, jei ne, ji suksis prieš laikrodžio rodyklę. Dažniausiai švytuoklė pradės suktis teisinga linkme.

Atrodo neįtikėtina, tačiau taip nėra. Fenomenas aiškinamas pasąmoninga raumenų aktyvacija , kurios nejaustumėte, jei ji nebūtų padidinta švytuoklės fizikinių savybių. Taip galite stebėti savo pasąmonės veiklą „realiu“ laiku.

Įvairios „vidinės prielaidos“ yra dar viena psichinio požemio dalis. Jūsų pasąmonė ne tik planuoja ir atlieka veiksmus, ji ir analizuoja pasaulį, ieško jo struktūrų, ryšių, kurie padėtų gyvenime. Išvados, urias priima pasąmonė vadinamos vidinėmis prielaidomis – savitos vidinės nuomonės apie žmonės ir įvykius. Pavyzdžiui, išgirdus per radiją, kad netoli savo namų buvo sumuštas mažas berniukas, beveik neįmanoma nesusidaryti nuomonės apie jo praeitį ir miestą, kuriame tas berniukas gyveno.

Anot Brian Nosek, visi turi vidinių prielaidų, šis psichologas iš University of Virginia Šarlotesvilyje yra vienas iš žymių pasąmonės tyrinėtojų. Jo teigimu, prielaidos – tai būtina smegenų funkcijos dalis, kuri neabejotinai atlieka daug gero.

Deja, nevisada. Nosek ir jo kolegos teigia, kad dažnai suformuojame nuomones, kurių sąmoningai nenorėtume turėti, nes neretai net nežinome, kad turime šias nuomones. Pavyzdžiui, mes pasąmoningai tikime, kad vyrai geriau atlieka mokslinius darbus, o moterys geriau dirba meno srityje,  labiau mėgstame lieknus, o ne apkūnius žmones ar šviesiaplaukius laikome kvailais. Nosek įspėja, kad neretai laikydami save visuotinės lygybės šalininkais galime labai suklysti.

Nosek komanda sugalvojo būdą patikrinti vidines prielaidas. Testas: https://implicit.harvard.edu/implicit. Šis testas paremtas idėja, kad žmonės greičiau atsako į stimulus, kurie atitinka jų vidinias nuomones, pavyzdžiui, pozityvūs žodžiai – baltaodžiai, o negatyvūs – juodaodžiai. Neretai šio testo rezultatai nustebina.

5. Dėmesio!

Įsivaizduokite, jog einate gatve ir praeivis paprašo Jūsų papasakoti kaip kažkur nueiti. Jums bekalbant du darbuotojai praneša veidrodį tarp Jūsų ir pasimetusio praeivio. Tą akimirką, kai nematote pašnekovo, jis susikeičia vietomis su vienu iš darbuotojų. Taigi Jūs dabar kalbate su kitokios išvaizdos, visiškai kitaip apsirengusiu žmogumi. Manote pastebėtumėte?

Be abejo? Deja, ne. Mokslininkai iš Harvard university atliko šį triuką su daugiau nei penkiolika individų, aštuoni nepastebėjo apgaulės.

Šis fenomenas vadinamas „aklumu pokyčiui“. Jis pasireiškia dėl nuolatinio svarbaus psichinio resurso – dėmesio stygiaus. Žmonės yra tokie nepastabūs, kad neretai nepamato net akivaizdžiausių pokyčių aplinkoje.

Nors dėmesys nėra gerai apibrėžtas terminas, akivaizdu, kad jo turime nedaug. Tik nedidelė dalis viso to, kas patenka į mūsų smegenis ar ten sukuriama – vaizdai, garsai, atsiminimai, idėjos ir kt., patenka į mūsų sąmonę. Objektų sekimo užduotimis nustatyta, kad maksimalus kiekis objektų, į kuriuos galime kreipti dėmesį, tėra penki ar šeši. ( štai užduotys http://ruccs.rutgers.edu/finstlab/demos.htm).

Mokslininkai tyrinėjantys dėmesį paskyrė daug laiko aklumo pokyčiui analizei, nes šis fenomenas tiesiogiai susijęs su dėmesio sistema. Durų eksperimente tiriamieji nepastebėjo pokyčių, nes dėmesys buvo nukreiptas kitur, o durys uždengė dėmesį patraukiantį asmenų susikeitimo vietomis judesį.

Tą patį galime patirti stebėdami „besikeičiančius paveikslus“. Pastarieji sudaryti iš dviejų vienas paskui kitą parodomų vaizdų, besiskiriančių tik viena detale, pavyzdžiui, vyrų galvos sukeičiamos. Jei paveikslai rodomi trumpai ir jų pasirodymą skiria tuščias paveikslas, skirtumas pastebimas labai negreitai.

Lygiai taip pat mes nepastebime filmų kūrime padarytų akivaizdžių klaidų, kai keičiasi scenos. Neretai sunku pastebėti net atsiradusį naują pastatą: http://viscog.beckman.uiuc.edu/djs_lab/demos.html ir http://nivea.psycho.univ-paris5.fr/Slow%20changes%20bis/intro.html).

Psichologas Ronald Resink iš University or British Columbia Vankuveryje, Kanadoje, teigia, kad dėmesys visų pirma ir yra skirtas pokyčio stebėjimui. Dėmesį automatiškai patraukia judesio signalai, kurie lydi pokytį. Taigi, jei judesys pašalinamas iš situacijos, žmogus yra priverstas ieškoti pokyčio ne automatiškai.

Panašus fenomenas vadinamas judesio sukeltu aklumu – susikoncentravus stebint judančią struktūrą pradedame nebematyti akivaizdaus ir statiško objekto (http://camilele.googlepages.com/MIB_basic.swf). Šis fenomenas atrastas tik 2001 ir nėra visiškai paaiškintas, tačiau akivaizdžiai susijęs su ribotu dėmesiu.

Jei žmogus specialiai koncentruojasi į objektą, jis gali nepastebėti to, ką paprastai nesunkiai pastebėtų. Greičiausiai būtent šis „nedėmesingas aklumas“ neretai sukelia avarijas, kuriose vairuotojas tiesiog nepastebi pėsčiojo ar kitos mašinos.

1999 metais Daniel Simons ir Christopher Charbris iš University of Illinois puikiai pademonstravo nedėmesingą aklumą: viscog.beckman.illinois.edu/flashmovie/15.php. Jūsų užduotis – suskaičiuoti kamuolio perdavimus.

6. Išgalvoti prisiminimai

Kartą aktorius Alan Alda lankė atminties tyrėjų grupę University of California, Irvine, norėdamas sukurti TV laidą. Priešpiečių metu, vienas mokslininkų grupės narys aktoriui pasiūlė virtą kiaušinį, o Alan Alada atsisakė ir paaiškino, kad jis nevalgo kiaušinių, nes buvo jais apsinuodijęs.

Iš tiesų, jis niekada nebuvo apsinuodijęs kiaušiniais, tačiau aktorius tikėjo, kad tai tirai įvyko. Kodėl? Nes apsinuodijimas kiaušiniais buvo Išgalvotas prisiminimas, kurį mokslininkė iš UC Irvine Elizabeth Loftus sukūrė aktoriaus atmintyje.

Prieš viešnagę Loftus nusiuntė aktoriui du klausimynus apie mėgiamą maistą ir apie asmenybę. Vėliau ji Alanui Aldai nusiuntė kompiuterinę atsakymų analizę, kuri neva parodė, kad vaikystėje aktorius valgė per daug kiaušinių ir jais apsinuodijo. Be abejo, ta analizė buvo netikra.

Nors atrodo, kad atmintis patikimai išsaugo atsiminimus, tai nėra tiesa: Loftus praleido tris dešimtmečius tyrinėdama neegzistuojančių atsiminimų kūrimą. Ji įtikino daugybę žmonių, kad jie dalyvavo įvykiuose, kurie iš tiesų neįvyko. Jos darbos atskleidė daug paslapčių apie smegenų formuojamą atmintį ir jos išlaikymą.

Turbūt nenorėtumėte, kad Jums būtų įdiegtas prisiminimas apievaikystėje patirtą traumą, tačiau yra paprastesnis būdas patirti išgalvoto prisiminimo efektą vadinamas Deese Roerdiger McDermott paradigma.