Darbo-šeimos konfliktas, kaip kad rašo straipsnių autoriai ir cituoja kitus, yra svarbi tema, tyrinėjama tiek teoretikų, tiek praktikų (A. Richter ir kt., 2010). Tarp darbuotojui keliamų reikalavimų darbe ir šeimoje egzistuoja neišvengiama sąveika (J. C. Carr ir kt., 2008). Dažniausiai darbo ir šeimos vaidmenims keliamų reikalavimų sąveiką galima pavadinti sandūra, kadangi darbo ir šeimos sferų suderinimas dažniausiai tampa iššūkiu darbuotojui, kai jis turi suderinti dvigubus reikalavimus iš abiejų savo gyvenimo sferų (J. C. Carr ir kt., 2008).

Taip pat svarbus yra nuolat augantis ryšio priemonių naudojimas bei jo problematika, taip labai susijusi su darbo šeimos-konfliktu, kadangi kompiuterinė ir kitokia komunikacinė įranga jau beveik tapo aprašomąja žodžio „darbas“ dalimi (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007). Ryšio priemonėmis skirtis tarp laiko ir erdvės tuomet, kai tai skiriama darbui ir kai šeimai, yra sumažinama ir padaroma pralaidžia (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007). Analizę pradėsime nuo to, kas vadinama darbo-šeimos konfliktu.

Darbo-šeimos konflikto apibūdinimas

Du iš trijų straipsnių tiesiogiai tyrinėja darbo-šeimos konfliktą (angl. work-falimy conflict, sutr. WFC) (E. Y. Hill ir kt., 1996; Y. Sakamoto, W. A. Spinks, 2008). Viename (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007) bandomas aprėpti darbo-gyvenimo konfliktas (angl. work-life conflict). Patys autoriai paaiškina, kad nori apimti platesnį nei nuolat tyrinėjamą darbo-šeimos konfliktą, tačiau pastarasis įeina į darbo-gyvenimo konflikto sudėtį (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007).

Pasirinktuose straipsniuose iš esmės sutariama, kas yra darbo-šeimos konfliktas (visuose mokslininkai, apibrėždami, kas yra darbo-šeimos ar darbo-gyvenimo konfliktas, cituoja tą patį šaltinį). Darbo-šeimos (darbo-gyvenimo) konfliktas tai: konflikto, kylančio tarp asmens atliekamų vaidmenų, forma, kai vieno vaidmens keliama įtampa, spaudimas (angl. pressure) iš vienos srities (darbo ar šeimos) tam tikru atžvilgiu yra abipusiškai nesuderinama su įtampa iš kitos srities (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007; E. Y. Hill ir kt., 1996; Y. Sakamoto, W. A. Spinks, 2008).

Įdomu, kad darbo-šeimos konflikte skiriamos kelios dimensijos, būtent, kai šeima trukdo darbui (angl. family interfering with work, sutr. FIW) ir kai darbas trukdo šeimai (angl. work interfering with family, sutr. WIF), taip pat galima svarstyti ir šeimos-darbo konfliktą (o ne atvirkščiai, kaip kad parašyta analizės pavadinime) (Y. Sakamoto, W. A. Spinks, 2008).

Darbo-šeimos konflikto nagrinėjimo teorija

Nagrinėjant darbo-šeimos konfliktą galima remtis įvairiais teoriniais modeliais. Iš aptariamų straipsnių matyti, kad įmanoma ir apskritai nesiremti teorija, labiau vadovautis empiriniais duomenimis ir juos visaip derinti (kaip kad padaryta W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007).

E. Y. Hill ir kt. (1996), remiasi pertekliaus (angl. spillover) teorija (Zedeck, 1992, cit. pg. E. Y. Hill ir kt., 1996). Ja siūloma mintis, kad darbo mikrosistema ir šeimos mikrosistema veikia viena kitą per pralaidžią ribą (E. Y. Hill ir kt., 1996). Praktikai, vadovaudamiesi šia teorija, labiausiai tyrinėjo šeimos ir darbo mikrosistemų įtakos kryptį: šeimos darbui, darbo šeimai ar abiem kryptimis (E. Y. Hill ir kt., 1996). Tyrėjai taip pat ieškojo, kokiomis sąlygomis perteklius duoda teigiamus, o kokiomis – neigiamus rezultatus. Kai kuriais tyrimai remiantis galima teigti, kad tuomet, kai darbo ir šeimos santykis yra labai struktūruotas ir individas gali tik mažai kontroliuoti savo laiką ir vietą, tuomet laiko, susidomėjimo, įsigilinimo ir energijos kiekio prasme perteklius yra dažniausiai neigiamas (Small, Riley, 1990; Williams, Alliger, 1994; cit. pg. E. Y. Hill ir kt., 1996). Tačiau kaip tik galimybė lanksčiai derinti darbo užduotis gali suteikti individams kontrolę integruoti ir padaryti taip, kad reikalavimai darbe ir šeimoje integruotųsi ir persidengtų laike ir erdvėje, ir taip individai pasiektų darbo-šeimos pusiausvyrą (Galinsky ir kt., 1993, cit. pg. E. Y. Hill ir kt., 1996). Kaip minėta, lankstumo įneša naudojimasis ryšio priemonėmis (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007).

 

Ryšio priemonių naudojimas darbe

Dėl sparčiai gerėjančios ryšio priemonių kokybės bei jų prieinamumo, įperkamumo darbuotojams tapo žymiai lengviau likti susietiems su darbu (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007). Tokios technologijos įgalina darbuotojus dirbti namie (tam yra specialus terminas anglų kalba – telecommuting), kai darbuotojai dalį ar visą savo darbą atlieka už tradicinės darbo vietos ribų (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007). Pavyzdžiui, darbuotojas gali tikrinti elektroninį paštą ar atsakyti į laiškus vakarais ar savaitgaliais (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007). Tokių ryšio priemonių naudojimas ištrina ribą tarp namų ir darbo (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007). Tuomet darbo vieta išsiplečia ir pereina darbovietės, biuro ribas. W. R. Boswell ir kt. (2007) tiria galimas sąsajas tarp ryšio priemonių naudojimo ir darbo-šeimos konflikto, kadangi akivaizdu, jog priemonių naudojimas konfliktą tuomet, kai dirbama ir po darbo laiko pabaigos, veikia. Pats individas gali suvokti bei jausti to pliusus, tačiau jo artimieji dažniausiai patiria tik neigiamą pusę (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007).

Dar daugiau, įdomu, kad egzistuoja darbas per atstumą, esmingai paremtas ryšio priemonių naudojimu. E. Y. Hill ir kt. (1996) savo straipsnyje aptaria darbo per atstumą (ne biure) atsiradimo istoriją.

Darbas per atstumą: istorija Amerikoje

Lietuvių kalboje neturime vieno specialaus termino darbui per atstumą ar darbui namuose nusakyti. Darbas namuose tarsi yra labiau susijęs su namų tvarkymų ir namų ūkio veikla. Bendras terminas darbui ne biure naudojantis ryšio priemonėmis yra angliškas žodis „telework“ (angl. „tele“ žymi veikimą per atstumą) (E. Y. Hill ir kt., 1996). Nors toks „veikimas per atstumą“ Amerikoje buvo nuspėtas jau 1950-aisiais, tai netapo realia praktika kol atsirado personaliniai kompiuteriai ir nešiojami modemai ankstyvaisiais 1970-aisiais (E. Y. Hill ir kt., 1996). 1973-aisiais buvo pasiūlyta sąvoka „telecommuting“ (angl. commute– reguliai važinėti į darbą ir atgal) idant būtų pabrėžta tai, kad darbas per atstumą galiausiai galėtų pakeisti kasdienį važinėjimą į darbą (Nilles, 1994, cit.pg. E. Y. Hill ir kt., 1996). Kompanijos pirmiausia ėmė svarstyti darbo namuose galimybę ta prasme, kad taip būtų sumažintos išlaidos kurui, kas buvo svarbu OPEC naftos krizės metu (Tolbert, Simons, 1994, cit. pg. E. Y. Hill ir kt., 1996). Vis tik darbo namuose „režimas“ ėmė populiarėti ir dirbančiųjų namuose (iš pradžių po vieną ar daugiau dienų per savaitę) skaičiai ėmė augti milijonais (1990-ųjų pabaigoje tokių darbuotojų savanorių buvo priskaičiuojama apie 10-20 milijonų (Greengard, 1994, cit. pg. E. Y. Hill ir kt., 1996)). Virtualaus biuro (angl. virtual office) darbuotojų augimas paspartėjo ir atsiradus mobiliojo ryšio technologijoms.

Darbas per atstumą apibūdinamas taip: tai darbas, kai dalis ar visas darbas perkeliamas iš fiksuotos darbo vietos biure į kitą apibrėžtą vietą, dažniausiai namus. Naujame biure yra įdiegiamos ryšio priemonės ir suteikiama kita biurui reikalinga įranga tam, kad darbas būtų atliktas (E. Y. Hill ir kt., 1996). Darbas per atstumą vėlyvaisiais 1970-aisiais ir 1980-ųjų pradžioje apsiribojo tik duomenų įvedimu ir programavimu (E. Y. Hill ir kt., 1996). Tačiau pastaruoju metu darbas per atstumą prasiplėtė ir į įvairias kitas su informacija dirbančių žmonių veiklos sritis (Filipczak,  1992;  U.S. Department  of Transportation,  1993; cit. pg. E. Y. Hill ir kt., 1996).

Įprastiniai argumentai darbui per atstumą buvo: tai įgalina tėvus labiau rūpintis savo kūdikiu ar mažamečiu vaiku ir turėti galimybę dirbti iš namų, vadovai gali suteikti galimybę vertingam darbuotojui užsiimti nauja darbo užduotimi fiziškai nepersikeliant į kitą vietą, taip pat suteikti galimybę turėti darbą negalę turinčiam žmogui (E. Y. Hill ir kt., 1996).

Apie 1990-ųjų vidurį iškilo mobilaus darbo per atstumą forma, pavadinta virtualiu biuru (angl. virtual office) (Callentine, 1995, cit. pg. E. Y. Hill ir kt., 1996). Tokiems darbuotojams suteikiamos itin portatyvios (angl. highly portable) ryšio priemonės, idant būtų pagerintas lankstumas darbe (E. Y. Hill ir kt., 1996). Toks ryšio priemonių rinkinys gali apimti nešiojamą kompiuterį su įmontuotu modemu ir fototelegrafu (faksu), mobilusis telefonas ir skaitmeninis pranešimų gaviklis (Greengard, 1994, cit. pg. E. Y. Hill ir kt., 1996). Visa įranga dažniausiai telpa į lagaminėlį, tad, kitaip nei anksčiau apibūdinta fiksuota darbo vieta ne organizacijos biure, dabar jau pabrėžiamas biuras bet kurioje vietoje ir bet kuriuo laiku (angl. „the anytime, anyplace office“) (Galinsky, 1992, cit. pg. E. Y. Hill ir kt., 1996). Darbuotojai gali dirbti jiems patogiausiu laiku taip, kad būtų suderinti visi jų poreikiai – darbo, asmeniniai, šeimos (Illingworth, 1994, cit. pg. E. Y. Hill ir kt., 1996). Tačiau tai, kaip iš tikrųjų darbuotojams pavyksta suderinti darbo ir šeimos poreikius, nėra vienareikšmiška teigiama.

Duomenys apie ryšio priemonių naudojimo įtaką darbo-šeimos konfliktui

Spekuliatyviai, ryšio priemonių naudojimas dirbant namuose, manoma, turi teigiamos įtakos derinant reikalavimus šeimoje ir namuose: manoma, kad darbas namuose yra kaip tik tai, ko reikia jaunoms abiejų dirbančių tėvų su vaikeliu (branduolinėms) šeimoms. Ypač tuomet, kai vaikelis yra ikimokyklinio amžiaus. Kadangi tuomet įmanoma dirbti vėlai vakare ar anksti ryte, kai vaikas miega; lengviau susidoroti su įvairiais netikėtumais ir, kol vaikas dar mažytis, su dideliu namų ruošos darbų krūviu (E. Y. Hill ir kt., 1996). Taip pat darbas namuose naudojant ryšio priemones padidina dirbančiojo ir kitų šeimos narių kartu praleidžiamą laiką (E. Y. Hill ir kt., 1996). Vis dėlto, duomenys apie ryšio priemonių naudojimo įtaką darbo-šeimos konfliktui nėra labai vienareikšmiški. Pavyzdžiui, Japonijoje 70% moterų, turinčių jaunesnio nei trijų metų amžiaus vaikus, nedirba (nors galimybių rasti darbą namuose yra) – tai rodo, kad suderinti šeimos ir darbo poreikius nėra taip lengva, kaip kad gali pasirodyti (Y. Sakamoto, W. A. Spinks, 2008).

Taip pat rasta, kad darbas namuose, dėl erdvės atskyrimo tarp darbo ir šeimos, padidina individo ir jo šeimos narių patiriamą stresą (E. Y. Hill ir kt., 1996).

Šiaip ar taip, tiesioginio ryšio tarp ryšio priemonių bei įrangos naudojimo ir darbo-šeimos konflikto nėra (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007; E. Y. Hill ir kt., 1996; Y. Sakamoto, W. A. Spinks, 2008). Iš čia analizuojamų straipsnių rezultatų galima spręsti, kad svarbus kintamasis, įsiterpiantis tarp darbo-šeimos konflikto ir ryšio priemonių naudojimo yra galimybė turėti, panaudoti laiką. E. Y. Hill ir kt. (1996) atlikę savo apklausą, aptiko, kad mobilūs darbuotojai (angl. teleworkers) neparodė ryškesnės nei įprastiniai darbuotojai tendencijos teigti, kad jiems pakanka laiko šeimai ar sau. Ar įdomiau, rasta, kad tuomet, kai darbuotojas namuose dirba atskirame kambaryje su durimis, jis teigia turi ne taip pakankamai laiko šeimai (E. Y. Hill ir kt., 1996). Kaip mokslininkai visa tai sužino?

Tyrimo būdai

Aptariamuose mokslo darbuose naudotasi:

  • Y. Sakamoto, W. A. Spinks, 2008: skalė su tokiais kintamaisiais: darbo-šeimos konfliktas, darbo valandos, namų ruoša, darbas namuose (ang. telework, telecommuting), darbo autonomiškumas, su lytimi susijusi ideologija.
  • E. Y. Hill ir kt., 1996: skalė su tokiais kintamaisiais: darbuotojo mobilumas (darbas ne namuose), lytis, vaikų skaičius namuose, ikimokyklinio amžiaus vaikų skaičius namuose, šeimos gyvenimas apskritai, lankstumas erdvės ir laiko atžvilgiu, šeimos-darbo pusiausvyra (angl. balance), santykiai šeimoje.
  • W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007: skalė su tokiais kintamaisiais: ryšio priemonių naudojimas po darbo, emocinis įsipareigojimas darbui, įsitraukimas į darbą, ambicingumas, darbo-gyvenimo konfliktas.

Daugiausia yra tiriami suvokiamas darbo-šeimos konfliktas; individo suvokiami privalumai ar trūkumai naudojimosi ryšio priemonėmis ir pan. Nėra kažkokių objektyvių matavimo būdų, matyti, kad ir dėl pačios tyrimų objekto – darbo-šeimos konflikto prigimties. Nors būtų įdomu atrasti tokių objektyvių matų.

Taip pat matyti, kad visais atvejais bandoma aprėpti daug kintamųjų. Nors ir galima manyti, kad ryšio priemonių naudojimas ir darbas po darbo laiko pabaigos turėtų turėti tiesioginę neigiamą įtaką, yra ne visai taip. Žinoma, kad darbo-šeimos konfliktą jaučia ne tik pats individas, bet ypač jo artimieji ir iš jų suvokimo galima netgi tiksliau prognozuoti nei iš individo atsakymų, kiek, pavyzdžiui, laiko po darbo valandų pabaigos jis praleidžia naudodamasis ryšio priemonėmis ir taip likdamas lyg ir darbe (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007).

Tiesioginis darbo-šeimos konflikto ir ryšio priemonių naudojimo ryšys

Iš tyrimo metodų – to, kad naudojama daug kintamųjų, o kartu ir iš tyrimų rezultatų matyti, kad tarp ryšio priemonių naudojimo ir darbo-šeimos (ar, platesne prasme – darbo/gyvenimo) konflikto nėra tiesioginio ryšio (Y. Sakamoto, W. A. Spinks, 2008) – tai, ar darbuotojas dirba namuose, ar biure, tiesiogiai nelemia darbo-šeimos konflikto subjektyvaus padidėjimo. Jis reiškiasi per tarpininkus – darbo laiko pasiekiamumą, jo lankstumą, įsitraukimą į darbą. Visuose straipsniuose, nurodant, ką dar būtų galima padaryti ateityje, teigiama, kad verta dar būtų panagrinėti kitus nei autorių darbuose tirtus kintamuosius kaip galimus darbo-šeimos konflikto ir ryšio priemonių naudojimo tarpininkus (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007; E. Y. Hill ir kt., 1996; Y. Sakamoto, W. A. Spinks, 2008).

Pvz., W. R. Boswell ir kt. (2007) teigė, kad individų skirtumai ryšio priemonių naudojimo atžvilgiu yra susiję su ambicingumu ir įsitraukimu į darbą. Ateities tyrimams mokslininkai  (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007) siūlo dar labiau patyrinėti, kokie žmonės renkasi naudotis ryšio priemonėmis po darbo valandų pabaigos, dar daugiau, kad jie naudoja tas mobiliojo ryšio priemones (pvz., kokiai veiklos daliai). Rasta, kad ryšio priemonėmis individai po darbo valandų pabaigos, ta, kad liktų susieti su darbu, naudojasi nepaisydami to, kad tą laiką skirtų šeimai ar draugams (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007). Spekuliuojama, kad galbūt individai gerai nesuvokia laiko naudojimo poveikio jų asmeniniam gyvenimui (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007). Taip pat daugiau ryšio priemonėmis naudojasi vadovaujančių postų darbuotojai ir jie patiria stipresnį darbo-gyvenimo konfliktą (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007). Vis tik tai nereiškia tiesioginio ryšio – galbūt jie turi didesnių sunkumų persiorientuodami iš darbo į asmeninio gyvenimo plotmę, jiems sunkiau atsitraukti, nes jaučia daugiau atsakomybės už savo darbą (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007). Trumpai tariant, toks ir panašūs tyrimai turėtų atkreipti organizacijų dėmesį į tai, kaip jų darbuotojai naudoja ryšio priemones po darbo ir kaip tai juos veikia.

Mintį apie individualius skirtumus galima išplėsti ir kalbant apie darbą namuose – jau žinant, kad pirmieji darbo namuose darbuotojai taip pat buvo savanoriai – taigi galima daryti, kad individualūs kintamieji turi didelės įtakos darbo-šeimos konfliktui. Ir iš tikrųjų, pavyzdžiui, mokslininkai bandė tirti, ar individai, kurie daugiau svarbos gyvenime apskritai teikia darbui, o ne šeimai, patiria mažesnį darbo-šeimos konfliktą, ne tokį aštrų (J. C. Carr ir kt., 2008). Rasta, kad individams, kurie darbą suvokia kaip svarbesnį, neigiami ryšiai tarp darbo-šeimos konflikto ir nuostatų į organizaciją ir darbo organizacijoje išlaikymo yra sumažinami (J. C. Carr ir kt., 2008).

Taip pat akivaizdu, kad dera atsižvelgti ir į kultūrinius kintamuosius. Smagu, kad vienas iš analizuojamų darbų yra atliktas Japonijos mokslininkų. Remiantis juo, galima teigti, kad Vakarų ir Japonijos darbuotojai namuose labai skiriasi: pastebėta tendencija, kad Vakaruose darbas namuose padidina darbo valandų skaičių – darbuotojai persistengia, o Japonijoje – priešingai, sumažina (Y. Sakamoto, W. A. Spinks, 2008). Tai siejama su tuo, kad Japonijoje įprasta dirbti viršvalandžius net tuomet, kai jokio skubaus darbo nėra, siekiant tuo parodyti savo įsitraukimą ar pan. (yra terminas tam pavadinti angliškai – „buddy time“) (Y. Sakamoto, W. A. Spinks, 2008). Darbo valandų skaičius nepagerina situacijos Japonijoje ir todėl, kad šioje šalyje dar gajūs lyčių tradiciniai vaidmenų suvokimai (Y. Sakamoto, W. A. Spinks, 2008). Nors ir ikimokyklinio amžiaus vaiką auginanti mama dirbdama namuose turėtų ir statistiškai prognozuojant turi daugiau laiko, galimo skirti namų ruošai, jai tos namų ruošos žymiai daugiau tenka (Y. Sakamoto, W. A. Spinks, 2008). Vyras, net ir turėdamas daugiau laiko, namų ruošos darbų Japonijoje, tikėtina, neatliks (Y. Sakamoto, W. A. Spinks, 2008). Vis tik Amerikoje atliktame tyrime negauta jokių reikšmingų skirtumų tarp lyčių (E. Y. Hill ir kt., 1996). Iš to sprendžiama, kad mobilusis darbuotojas namuose ir tampa esminiu elementu, apie kurį sukasi namų ruoša (E. Y. Hill ir kt., 1996). Tačiau čia svarbu perspėti, kad tokius rezultatus generalizuoti reikia labai atsargiai – mokslininkų teigimu, svarbesnės yra su lytimi susijusios ideologijos nei pati lytis (Y. Sakamoto, W. A. Spinks, 2008).

Tyrimų trūkumai

Visuose labai apribota tiriamųjų populiacija – arba dalis vieno miesto kelių rajonų darbuotojai, arba vienos didelės kompanijos darbuotojai. Apie tai rašo ir patys autoriai (W. R. Boswell, J. B. Olson-Buchanan, 2007; E. Y. Hill ir kt., 1996; Y. Sakamoto, W. A. Spinks, 2008). Taip pat visuose teigiama, kad neištirta pakankamai tiriamųjų, kadangi tiesioginio ryšio tarp darbo-šeimos konflikto ir ryšio priemonių naudojimo nerasta.

Taip kintamasis į kurį siūlo atsižvelgti autoriai, yra laikas (E. Y. Hill ir kt., 1996). Jų tirti asmenys dirbo namuose mažiau nei metus – tikėtina, kad ryškūs ir esminiai pokyčiai ir darbuotojų prisitaikymas prie naujos situacijos įvyksta po ilgesnio laiko (E. Y. Hill ir kt., 1996). Laiko lankstumo atžvilgiu svarbu pastebėti, kad tyrimo duomenimis remiantis negalima vienareikšmiškai pritarti teiginiui, kad kuo daugiau laisvės planuojant savo laiką, tuo geriau – radosi grupė tiriamųjų, kurie nebuvo patenkinti darbo namuose teikiamu laiko lankstumu (E. Y. Hill ir kt., 1996). Remiantis duomenimis iš tyrimo, atlikto Japonijoje, galima teigti, kad individui sumažinti darbo valandas net tada, kai darbo-šeimos konflikto lygis yra aukštas, yra sunku (Y. Sakamoto, W. A. Spinks, 2008).

Ryšio priemonių naudojimas po darbo taip pat galėtų būti dar plačiau tiriamas – apskritai ryšio priemonėmis darbe besinaudojantieji gali tuo pačiu suderinti ir šeimos bei darbo poreikius (W. R. Boswell ir kt.) – paskambinti darbo metu į namus, sutvarkyti kažkokius šeimos reikalus.

Ryšio priemonių naudojimas – tiek dirbant namuose, tiek po darbo – bei jo ryšys su darbo-šeimos konfliktu įdomi ir, galima manyti, aktuali tema ne tik užsienio, bet ir Lietuvos šalyse. Galima pasvarstyti ir apie tai, kaip ryšio priemonės ir technologijos yra panaudojamos – nors straipsniuose užsiminta apie negalę turinčius žmones, tačiau apie juos nekalbėta. Žinoma, galia manyti, kad yra straipsnių ir apie negalę turinčius asmenis. Vis tik, subjektyviai mąstant atrodo, kad Lietuvoje proga įdarbinti negalę turinčius nėra išnaudojama.

Kalbant apie įprastus darbuotojus, patys autoriai teigia, kad ryšio priemonių naudojimas gali būti tiek naudingas, tiek žalingas individui, bandančiam suderinti šeimą ir darbą ar gyvenimą ir darbą (E. Y. Hill ir kt., 1996). Tėveliai gali išsijungti mobiliuosius telefonus būdami vaiko sporto varžybose, ir lygiai taip pat gali ištaikyti progą ir atlikti darbui svarbų skambutį ar parašyti elektroninį laišką savaitgalį. Įdomu buvo patyrinėti kitos kultūros ryšio priemonių poveikį darbo-šeimos konfliktui. Čia išryškėjo tai, kad tiesioginio ryšio nėra, tačiau svarbus turimas laikas. Vis tik dar daugiau galima pasakyti: laiko panaudojimui labai didelės įtakos turi su lyčių vaidmenimis susijusi ideologija (Y. Sakamoto, W. A. Spinks, 2008).

Trumpai tariant, vertas tyrinėjimo objektas, tačiau labai painus – vien jau tai, kad tiriami tik individų suvokiami poveikiai. Galbūt būtų verta pamėginti pritaikyti stebėjimo metodus. Galima daryti išvadą, kad tiek organizacijoms, tiek individams verta būti susipažinusiems su psichologiniais ryšio priemonių naudojimo aspektais.

Literatūra

Boswell W. R., Olson-Buchanan J. B. The Use of Comunication Technologies After Hours: The Role of Work Attitudes and Work-Life Conflict // Journal of Management, 2007, vol. 33, no. 4, p. 592–610.

Carr J. C., Boyar S. L., Gregory B. T. The Moderating Effect of Work–Family Centrality on Work–Family Conflict, Organizational Attitudes, and Turnover Behavior // Journal of Management, 2008, vol. 34, no. 2, p. 244–262.

Hill J. E., Hawkins A. J., Miller B. C. Work and Family in the Virtual Office: Perceived Influences f Mobile Telework // Family Relations, 1996, vol. 45, no. 3, p. 293 – 301.

Richter A., Näswall K., Sverke M. Job Insecurity and Its Relation to Work–Family Conflict: Mediation with a Longitudinal Data Set // Economic and Industrial Democracy, 2010, vol. 31, no. 2, p. 265–280.

Sakamoto Y., Spinks W. A. The Impact of Home-Based Telework on Work-Family Conflict in the Childcare Stage // The Journal of eWorking, 2008, vol. 2, no. 2, p. 144–158.