„Yra daug šeimų, giminių, kuriose kažkas nusižudė. Šį faktą beveik kiekviena giminė linkusi slėpti. Giminės narių nusižudymas neretai išgyvenamas kaip giminės gėda, bejėgiškumo įrodymas, kažkas itin neraminančio ir paslaptingai baisaus.<…> Jei žudosi vieni šeimos nariai, kiti laisviau leidžia sau tą patį. Toks „leidimas“ žudytis neturi būti išduodamas. Vietoj jo prieinamais būdais turėtų būti skatinama nuostata gyventi…“ (O. K. Polukordienė, 2003, p. 26–27). Kardinaliai priešinga situacija esti kitoje pasaulio dalyje, dažniausiai mėgstama sakyti, o ir dažnai pasitaiko, Artimuosiuose Rytuose, kur šeimos todėl, kad jų artimasis tapo savižudžiu, neretai apdovanojamos pinigais, yra gerbiamos, neslepia savižudybės ir didžiuojasi tuo, ką padarė jų artimasis. Galima manyti, kad tai yra visai kitokio pobūdžio savižudybės fenomenas. Atrodytų, labai toli nuo Lietuvos realybės, tačiau vertas dėmesio.
Savižudybės yra rimta problema visame pasaulyje (K. Yoshimasu et al., 2008, p. 243). Taip pat ir Lietuvoje. Konkrečius statistinius duomenis apie savižudybes galima lengvai rasti Lietuvos valstybinio psichikos sveikatos centro, statistikos departamento ir kituose internetiniuose puslapiuose bei leidiniuose.
Vienas labiausiai suicidologijos mokslą paveikusių mokslininkų E. Schneidman (1985, cit.pg. O. K. Polukordienė, 2003, p. 17) savižudybę apibrėžė taip: „Šiuo metu Vakarų pasaulyje savižudybe vadinamas sąmoningas susinaikinimo aktas, kuris yra daugiasluoksnis sutrikimas ir kurį vykdo kenčiantis individas, laikantis savižudybę geriausia išeitimi iš susiklosčiusios padėties“. Praktiškai remiantis tokiu savižudybės apibūdinimu dažniausiai identifikuojami trys savižudybių tipai: tikrosios, tariamosios ir demonstratyviosios savižudybės (O. K. Polukordienė, 2003). Matyt, iš tikrųjų, paklausus atsitiktinio žmogaus, kokie vaizdiniai ir mintys pirmiausia kyla išgirdus žodį savižudybė, atsakymas būtų – vienišas, izoliuotas ir atstumtas, galbūt depresyvvus ar psichikos sutrikimų turintis žmogus. Tačiau savižudybę tiria daug mokslų. Žymus sociologas E. Durkheimas išskyrė kitokius savižudybės tipus (egoistinė, altruistinė, anomiška ir fatalistinė). Altruistinė savižudybė minima abiejose klasifikacijose – pirmuoju atveju priskiriama prie tikrosios, o E. Durkheim išskiria kaip atskirą tipą: „kai žmogus yra atitrūkęs nuo visuomenės, jis nesunkiai ryžtasi savižudybei, tačiau jis lygiai taip pat lengvai tai padaro būdamas perdėm integruotas“ (p. 196). E. Durkheimas savo veikale pateikia kitokius pavyzdžius, nei kad būtų galima pagalvoti vos išgirdus žodį „savižudybė“. Pavyzdžiui, atvejai, kai žmonės žudosi senatvėje ar užklupti ligos; žmonos savižudybė mirus vyrui; klientų (patrono globojamų ir nuo jo priklausančių laisvų asmenų) ar tarnų savižudybės žuvus vadui. „Visais šiais atvejais žmogus žudosi ne dėl to, kad jaučiasi turįs tokią teisę, o dėl to, kad – tai išties visai kas kita – mano privaląs tai padaryti.“ (p. 198). Tokie atvejai Lietuvoje – visiems iš mokyklos istorijos kurso girdėti pilėnai, nepriklausomybės laikais – R. Kalanta. Pasaulyje pastarąjį dešimtmetį „siaučia“ teroristai, o reiškinys, sukėlęs daugiausia emocijų, įvairių sričių mokslininkų, valstybių vadovų dėmesio – savižudžių atakos, dažniausiai – savižudžių sprogdintojų (angl. suicide bombers) misijos. Būtent tokius savižudžius, savižudžius sprogdintojus, supa nežinios, tam tikros mistikos skraistė. Kadangi vienas efektyviausių instrumentų savižudybėms tirti yra psichologinė autopsija, verta pažvelgti, ką, naudojantis psichologine autopsija, galima pasakyti savižudžių sprogdintojų savižudybėms įtakos turėjusius rizikos veiksnius. Išties tiksliai nežinoma, tačiau kai kurių autorių (D. Lester et al., 2004) duomenimis (be abejo, atsižvelgiant į publikacijos datą), dar nebuvo atlikta nei viena savižudžių sprogdintojų psichologinė autopsija. Taip pat iki šiol nesutariama, ar, vis dėlto, savižudžius sprogdintojus veikia „paprastiems“ savižudžiams pritaikomi savižudybių rizikos veiksniai (A. Lankford, 2010). Čia apžvelgiama, kokios psichologinės autopsijos panaudojimo galimybes savižudžių sprogdintojų savižudybių rizikos veiksniams atskleisti.
Psichologinė autopsija
Paskyrus teismo – medicininę autopsiją mirties priežastis yra nustatoma tiriant fizinę kūno būseną (C. R. Vasudeva Murthy, 2010). Tačiau teismo – medicininės autopsijos ne visada pakanka, o kartais ji negalima. Tokiais atvejais, kai mirties priežastis ar tai, kokiu būdu asmuo mirė, nėra aiškios, gali būti pasinaudojama psichologine autopsija. Taip pat psichologinė autopsija, manoma, yra kertinis akmuo savižudybių tyrimuose, suteikiantis daug išsamesnės informacijos nei kiti metodai (C. R. Vasudeva Murthy, 2010). Atliekant psichologinę autopsiją yra įvertinama mirusio asmens psichikos būsena prieš mirtį, taip pat asmenybė, kognityviniai procesai, mintys, gyvenimo būdas ir t.t. – visa, kas gali būti reikalinga tyrimui (C. R. Vasudeva Murthy, 2010, p. 177). Psichologinė autopsija taip pat vadinama psichiatrine autopsija, rekonstrukciniu įvertinimu, nevienareikšmiškos mirties analize (C. R. Vasudeva Murthy, 2010). Iš esmės psichologinė autopsija yra procedūra, skirta asmens mirčiai tirti, jos metu rekonstruojamos asmens mintys, jausmai bei veiksmai prieš mirtį.
Kitų autorių (B. G. Werlang, N. J. Boteg, 2003) identifikuojami 4 pagrindiniai klausimai, kurie turi būti atsakyti psichologinėje autopsijoje: Kas mirė? Kodėl? Nuo ko? Ir kaip subjektas mirė? . Atitinkamai, yra 4 pagrindiniai konstruktai, grindžiantys psichloginę autopsiją: skatinantys veiksniai (angl. precipitants) ir/ar stresoriai, motyvacija, letalumas (angl. lethality) ir intencionalumas (veiksmų tyčinis pobūdis, angl. intentionality) (B. G. Werlang, N. J. Boteg, 2003). Skatinantys veiksniai ir/ar stresoriai yra artimi laike ir erdvėje faktai ar situacijos, kurios gali tapti paskutiniu postūmiu nusižudyti; motyvacija gali būti suprasta identifikuojant psichologines priežastis nusižudyti, įsišaknijusias per gyvenimą subjekto elgsenoje, mintyse, gyvenimo stiliuje ir asmenybėje; letalumo laipsnis nustatomas pagal pasirinktą savižudybės metodą ir jo pasekmes; apie intencionalumą sprendžiama iš planavimo, pasiruošimo nusižudyti pobūdžio, save žalojančių veiksmų (B. G. Werlang, N. J. Boteg, 2003). Tokia samprata remiantis yra sukurtas pusiau-struktūruotas psichologinės autopsijos interviu (angl. Semi-Structured Interview for Psychological Autopsy (SSIPA)) atitinkamai suskaidytas į keturis modulius: skatinantys veiksniai ir/ar stresoriai, motyvacija, letalumas ir ketinimai (intencionalumas) (B. G. Werlang, N. J. Boteg, 2003).
Teigiama, kad dažniausiai atliekant psichologinę autopsiją renkami tokie duomenys (C. R. Vasudeva Murthy, 2010): biografinė informacija (amžius, šeimyninė padėtis, profesija); kita asmeninė informacija (santykiai, gyvenimo stilius, alkoholio ar narkotikų vartojimas, streso šaltiniai, socialiniai tinklai, gyvenimo įvykiai, ilgalaikiai stresoriai gyvenime); šalutinė/antraeilė (angl. secondary) informacija (šeimos istorija, įrašai teisėsaugos institucijose, dienoraščiai, medicininės istorijos, priešmirtinis raštelis (angl. suicide note)).
Pagrindiniai šaltiniai, iš kurių renkama psichologinei autopsijai reikalinga informacija, yra šie (C. R. Vasudeva Murthy, 2010, p. 178): priešmirtinis raštelis (jo turinio analizė gali atskleisti intenciją žudytis, fizinius susirgimus (pvz., rašysenos pakitimus dėl tremoro), psichiatrinius sutrikimus, situacijos veiksnius (ar asmeniui grasinama, raštelis jam diktuojamas); įrašai mokykloje/universitete (pokyčiai akademiniuose pasiekimuose; prastas lankomumas); medicininiai įrašai (šeimos anamnezė, apsilankymai pas gydytojus, siuntimai pas specialistus, vartoti medikamentai); įrašai policijoje (gali suteikti informacijos apie ankstesnius bandymus žudytis ar įsitraukimą į asocialią veiklą).
Iki šiol nėra tvirto teorinio pagrindo, kuris pagrįstų iš skirtingų šaltinių psichologinės autopsijos metu renkamos informacijos susietumą bei, svarbiausia, daromas išvadas (C. R. Vasudeva Murthy, 2010). Tai, kaip gauta informacija yra išnagrinėjama ir padaromos išvados, dažniausiai žymiai labiau atspindi psichologinę autopsiją atliekančio specialisto patirtį (dažniausiai klinikinę) (C. R. Vasudeva Murthy, 2010). Tačiau psichologine autopsija yra naudojamasi, manoma, kad ji naudinga ir reikalinga tokiais atvejais: siekiant suprasti savižudybes (reikalinga efektyviai prevencijai); siekiant suprasti asmenybę (informacija, surinkta iš savižudžiui buvusių svarbių asmenų, jo socialinės aplinkos, labiausiai tikėtina, kad geriausiai apibūdins mirusiojo asmenybę); siekiant suprasti motyvaciją ir ketinimų rimtumą (intencionalumą); kriminalinėje justicijoje (pvz., identifikuojant tėvų vaidmenį savižudybės atveju – kiek ir ar jie turi būti už tai atsakingi, taip pat bandant atsakyti, ar „savižudybė“ nebuvo, pvz., sutuoktinio rankų darbas); gal kiek juokinga, bet – gyvybės draudimui (kadangi savižudybė suvokiama kaip tyčinis aktas, įrodymų rinkimo bei pagrindimo našta tenka draudimo bendrovėms, siekiančioms įrodyti, kad mirties priežastis buvo savižudybė); institucijų priežiūroje (pvz., tokios institucijos kaip kalėjimai turi atsakomybę įvertinti savižudybės riziką ir imtis reikalingų priemonių, kad ji nebūtų įvykdyta – galbūt savižudybę labiausiai paskatinusiu veiksniu buvo itin suprastėjusi psichikos būklė, atsiradusi asmeniui esant institucijoje) ir pan.
Apibendrinant, galima pasakyti, kad: psichologinė autopsija yra vienas pagrindinių metodų savižudybėms tirti (aplinkybėms, siejamoms su savižudybe, rizikos bei apsaugantiems veiksniams ir t.t.); bei nėra tiksliai apibrėžtos psichologinės autopsijos atlikimo procedūros. Pastaroji kritika nėra vienintelė psichologinės autopsijos atžvilgiu.
Akivaizdu, kad atliekant psichologinę autopsiją renkami duomenys iš esmės gali būti labai tendencingi vien tik dėl to, kad apklausiamų asmenų prašoma prisiminti tam tikrą informaciją apie mirusįjį, kadangi žinoma, jog prisiminimai yra nuolat perkuriami. Svarbu ir sudėtinga išvengti šališkumo atliekant interviu, apklausti neįtaigiai, kadangi tai gali dar labiau iškreipti atkuriamą informaciją. Nuolat keliami klausimai apie psichloginės autopsijos atlikimo etiškumą. Pavyzdžiui, kai kuriais atvejais tikėtina, kad prašymai prisiminti mirusįjį, su juo susijusius dalykus, gali sukelti ar atgaivinti skaudžius prisiminimus, neigiamai paveikti apklausiamąjį. Taip pat kyla ir kitų etinių dilemų – reikalinga užtikrinti konfidencialumą, pagarbiai ir nešališkai atlikti interviu (C. R. Vasudeva Murthy, 2010). Iš esmės reikalingas didelis atsargumas, idant būtų užtikrinta, kad apklausiamiems asmenims nebūtų padaryta žalos. Taip pat, pvz., laiko tarpas tarp savižudybės ir atliekamo interviu gali labai skirtis, ir tai, be abejonės, veikia siekiamą išgauti informaciją, ir kaskart tokie interviu turi būti individualiai pritaikyti. Nors, kaip galima suprasti iš augančio publikacijų kiekio, klausimynai bei interviu, naudotini psichologinėje autopsijoje, yra kuriami. Dėl šių priežasčių psichologinės autopsijos ne pernelyg dažnai atliekamos teisme. Netgi manoma, jos gali būti labiau naudingos ne teisėsaugos sistemoje, o už jos ribų – padėti artimiesiems suprasti savižudybę, prevencijos tikslais (C. R. Vasudeva Murthy, 2010).
Nors kaskart atliekamos ir labai skirtingos, psichologinės autopsijos kiekvienu atveju gali suteikti itin svarbios informacijos, galimai padėsiančios prieiti prie žymiai labiau įtikinamos išvados apie savižudybę nei psichologinės autopsijos neatliekant (C. R. Vasudeva Murthy, 2010). Vadinasi, psichologinės autopsijos išties yra (bent jau gali būti) vienas svarbiausių savižudybių tyrimo instrumentų. Tačiau turint omenyje visus metodo trūkumus, neatrodo keista manyti, kad psichologinės autopsijos galimybės savižudžių sprogdintojų atvejais yra itin ribotos. Pirmiausia aptartina, kas yra savižudžių išpuoliai – kitaip tariant, savižudžiai sprogdintojai randasi dėl konkrečių įvykių – kas tai?
Savižudžių išpuoliai
Savižudžių išpuoliai dažnai vadinami savižudybės misijomis (anlg. suicide missions), savižudybės išpuoliais (angl. suicide attacks), savižudiškais terorizmo aktais ir t.t. Savižudiškų teroristinių išpuolių statistika, priešingai nei savižudybių, yra žymiai sunkiau atrandama. Žymiausias ir turbūt daugiausiai įtakos savižudžių išpuolikų tyrinėjimams padaręs įvykis yra 2001 09 11 terorizmo aktas JAV. O savižudžių misijų būta Pasaulinio karo metais – daugeliui žinomi japonų kamikadzės, XXa.pab. Šri Lankoje – Juodieji Tigrai (angl. Black Tigers, opozicinės organizacijos padalinys, dar vadinami Tamil Tigers) ir t.t. Kai kurie, tiesa, dažniausiai musulmonai, teigia, kad pirmasis tokio pobūdžio savižudis yra aprašytas Biblijoje ir t.t. Suskaičiuoti, kiek savižudžių išpuolių, įtraukiant susideginusius, susisprogdinusius, pasinaudojusius transporto priemonėmis ir pan., yra sudėtinga vien tik dėl reiškinio įvairialypiškumo. Pvz., Juodiesiems tigrams ne itin tinkamas savižudiškos misijos apibūdinimas, kadangi retais atvejais, tačiau šio padalinio nariai grįžta gyvi iš misijos (S. Hopgood, 2005, p. 53 – D. Gambetta (ed.), 2005). Taip pat svarbu žinoti, ar organizuoto išpuolio pagrindinis tikslas buvo sunaikinti taikinį, ar tik tarpinis; kitas klausimas – ar išpuoliko mirtis yra būtina tokiai atakai (D. Gambetta, 2005,). Visų atvejų išnagrinėti kažin,ar pavyktų. Tad savižudžių išpuoliams šiame darbe pasirenkama savižudybės misijų sąvoka. Ji pasirinkta ir knygoje „Making sense of suicide missions“ (D. Gambetta (ed.), 2005). Savižudybės misija – smurtinė ataka, išpuolis, suorganizuotas taip, kad išpuoliko mirtis būtų būtinai reikalinga misijai įvykdyti (D. Gambetta, 2005 (ed.)). Nors savižudybės misija gali žulgti ir tuomet, kai išpuolikas žūsta, tačiau jei išpuolikas lieka gyvas, misija neišvengiamai lieka neįvykdyta (D. Gambetta, 2005). Svarbu akcentuoti tai, kad išpuolikas sąmoningai suvokia, jog be jo mirties misija nebus įvydyta. Toks apibrėžimas neapima kitų terorizmo ar savižudybės atvejų – susideginimo, mirtinų išpuolių be savižudybių. Pvz., anksčiau, iki atrandant galingus sprogstamuosius ginklus, išpuolikai eidavo prie taikinio su kitais – šaunamaisiais ginklais ar peiliais, durtuvais, rankinėmis grantomis – žinodami, kad priešai į tokius jų veiksmus būtinai sureaguos juos nužudydami. Tad čia kalbama būtent apie savižudžių sprogdintojų išpuolius. Žinoma, pastarieji, tiesiogiai dalyvaujantys tokiuose išpuoliuose, vadinami įvairiai – „gyvosiomis bombomis“, savižudžiais išpuolikais (angl. suicide attackers), savižudžiais teroristais (anlgl. Suicide terrorists), siekiant pabrėžti keliamą baimę ir siaubą, kankiniais (angl. martyrs) – dažniausiai tuo atveju, kai kalba okupuotos šalies, iš kurios ir buvo savižudis, asmuo. Sąvoka „savižudžiai sprogdintojai“ pati savaime sukelia emocinių išgyvenimų, nėra neutrali. Vis dėlto, ji tiksliai atspindi savižudybės misijos sampratą, taip pat konkrečiai apibūdinamas taikinio sunainikimo būdas. Taigi toliau tekste bus kalbama apie savižudžių sprogdintojų savižudybes.
Kadangi straipsnio tikslas yra apžvelgti psichologinės autopsijos galimybes rizikos veiksniams atskleisti, svarbu žinoti, kokie rizikos veiksniai yra išskiriami mokslininkų.
Savižudybių rizikos veiksniai
Rizikos veiksniai, didinantys „paprastų“ savižudybių tikimybę, manoma, gali būti skirtomi bent jau į 2 plačias kategorijas – asmeninius ir socialinius veiksnius (K. Yoshimasu et al., 2008). Prie asmeninių veiksnių priskiriami psichikos sutrikimai (apimant šeimos ar asmeninę istoriją, kurioje buvo bandymai žudytis), fiziniai sutrikimai, defektai, ligos bei socialinė atskirtis (K. Yoshimasu et al., 2008). Socialiniai veiksniai apima socioekonominius ir šeimos veiksnius, tokius kaip skyrybos, nedarbas, stresą keliantys gyvenimo įvykiai (K. Yoshimasu et al., 2008). Galima manyti, kad sąveikaudamos socialinių ir asmeninių veiksnių grupės sumažina asmens tolerancijos stresui lygį, ir tokiu būdu didina savižudybės riziką. Tačiau sukurta ir kitokių rizikos veiksnių sąrašų, įtraukiant kitus ar tiesiog daugiau veiksnių, pvz., alkoholizmą, narkomaniją, galimus serotonino metabolizmo sutrikimus (priskiriami prie biologinių faktorių), socialinė izoliacija praplečiama paminint ir palaikymo stoką, ilgą hospitalizaciją ar izoliaciją (pvz., įkalinimo įstaigose) ir pan. (O. K. Polukordienė, 2003). Vienas įdomesnių, dar nepaminėtų veiksnių – asmeninės žmogaus savybės: dichotomiškas mąstymas (dominuoja mąstymo ir išgyvenimų pricipas „arba-arba“), kognityvinis rigidiškumas, pasyvumas, bei „generalizuojanti atmintis: dabartinė nesėkmė, sunkus išgyvenimas aktualizuoja visus praeityje išgyventus neigiamus faktus, jausmus ir tokiu būdu, neatsiejant ankstesnių išgyvenimų nuo dabartinių, pastarieji tampa sunkiai pakeliami“ (O. K. Polukordienė, 2003,). Taip pat labai svarbus rizikos veiksnys – teigiama nuostata į savižudybes, „pozityvus santykis į altruistines savižudybes“ (O. K. Polukordienė, 2003.
Savižudybės problemą dažniausiai sukelia „biologinių, psichologinių, kultūrinių, socialinių veiksnių visuma“ (O. K. Polukordienė, 2003, p. 17). Pavyzdžiui, atliekant psichologinę autopsiją Bali (Pietryčių Indonezija), rasti tokie savižudybių rizikos veiksniai: psichikos sutrikimas, sunkios tarpasmeninių santykių problemos bei žemas religingumo lygis (T. Kurihara et al., 2009). „Religinis aktyvumas“, jei taip galima pavadinti, autorių teigimu, yra svarbus Bali, taip pat ir, teigiama, išsivysčiusiose šalyse – mažina pabaigtų savižudybių ir bandymų žudytis tikimybę (T. Kurihara et al., 2009). Tikėtina, kad taip gali būti, pvz., dėl didesnio socialinio tinklo dalyvaujant religiniuose renginiuose (T. Kurihara et al., 2009, p. 331). Bali egzistuoja daug religijų, tačiau dauguma jų, nepamirštant Bali induizmo, griežtai draudžia savižudybes (T. Kurihara et al., 2009). Padarytos išvados – klinikiniai, religiniai ir psichosocialiniai atliktame tyrime buvo susieti su savižudybėmis Bali. Tačiau savižudžių sprogdintojų atveju religija atlieka visai kitokį vaidmenį. Taigi po truputį prieinama prie to, kas yra žinoma apie savižudžius sprogdintojus – kodėl žmonės jais tampa, kokie žmonės jais tampa? Tad toliau aptariami savižudžių sprogdintojų savižudybės rizikos veiksniai.
Savižudžių sprogdintojų savižudybių rizikos veiksniai
Sklando daug mitų ir paplitusių klaidingų ar pagrįstų nuomonių apie savižudžius sprogdintojus, vienas iš labiausiai įsigalėjusių – religijos vaidmuo tampant savižudžiu sprogdintoju.
Modernieji savižudiški sprogdinimai prasidėjo Libane 1983 metais, buvo įvykdyti Hizballah organizacijos (arba „Dievo partija/šalininkai“ (angl. party of God)) (L. Weinberg et al., 2003). Susikūrusi iš šalies populiacijos šiitų dalies, Hizballah pasisėmė įkvėpimo iš Irano revoliucionierių (L. Weinberg et al., 2003). Konkrečiai, juos įkvėpė 14, 15 metų vaikai, vadinami (angl.) „Basij“ – „mobilizuotaisiais“, kurie ėjo per minų laukus Irano karinių pajėgų priešakyje, pradiniais Irako-Irano karo etapais (konkrečiai 1982 kovo mėnesio operacijoje „Fath“ („Pergalė“)) (L. Weinberg et al., 2003). Vaikai sąmoningai išminuodavo minas, tokiu būdu nužudydami save – tam, kad palengvintų armijos žengimą į priekį. Jie tikėjo, galbūt jiems buvo įteigta, kad jų mirtys, fiktyviai pakeliui į Jeruzalę, atvers jiems tiesų kelią į Rojų.
Turint omenyje tokią savižudiškų sprogdinimų kilmę, yra lengva manyti, kad šiuolaikiniai savižudžiai sprogdintojai tokiais tampa dėl religinių motyvų. Vakaruose itin paplitusi nuomonė, kad savižudžiai sprogdintojai, savižudžiai teroristai – visų pirma islamo fanatikai, ekstremistai. Savižudybių atakos iš Palestinos teroristinių organizacijų pusės prasidėjo 1993, kai Hamas narys priparkavo automobilį, užkrautą sprogmenimis, tarp dviejų autobusų priešais restoraną, esantį netoli Mechola Jordanijos slėnyje, ir detonavo sprogmenis pats likdamas automobilyje (L. Weinberg et al., 2003). Nuo to laiko savižudžių sprogdintojų atakos, dažniau ar rečiau įvairiais laikotarpiais, tapo svarbia priemone Palestinos organizacijų reperturare kovojant nelygioje kovoje su Izraeliu..
Plėtojant religijos temą savižudžių sprogdintojų išpuoliuose, buvo išsakyta daug ir įvairių nuomonių. Bandyta surasti paaiškinimą, kaip religijos, draudžiančios savižudybę, atstovai gali žudytis. Juolab, kad tikėta, jog savižudžiai sprogdintojai – menkai išsilavinę, vieniši vaikai, kuriems galiausiai būna „išplaunamos smegenys“ – treniruojami savižudžiai sprogdintojai būtinai praleidžia labai daug laiko studijuodami jiems parinktas Korano ištraukas (tokių nuomonių nemažai galima rasti spaudoje, internetiniuose dienraščiuose ir pasisakymuose apie savižudžius sprogdintojus). Taip lyg ir išryškėtų religijos vaidmens skirtumas tarp „paprastų“ ir savižudžių sprogdintojų savižudybių. „Paprastų“ savižudybių atžvilgiu mažas religinis įsitraukimas atlieka rizikos veiksnio funkciją, kadangi religija yra apsaugantis savižudybių veiknys dėl veikiančių socialinių mechanizmų (platesnio socialinio tinklo ir t.t.) (A. Lankford, 2010). O savižudžių sprogdintojų atveju, svarbu pabrėžti, kad tokios savižudybės formos, – priešingai, religinis įsitraukimas manytina, didintų tikimybę tapti savižudžiu sprogdintoju (A. Lankford, 2010).
Vis dėlto, yra manančių ir kitaip: „yra minimalus ryšys tarp savižudybių terorizmo ir islamo fundamentalizmo, ar bet kokios kitos pasaulio religijos… tikriau tai, ką bendro turi beveik visos teroristinės savižudybių atakos, yra specifinis pasaulietiškas ir strateginis tikslas: įtikinti modernias demokratines valstybes išvesti karines pajėgas iš teritorijos, kurią teroristai laiko savo tėvyne. Religija retai yra pagrindinė priežastis, greičiau teroristų organizacijos ją dažnai naudoja išpuolikų komplektavimui ar kt.“ (R. A. Pape, 2005, p. 4, cit. pg. A. Goodwin, 2006, p. 320). Šiam teiginiui prieštaraujama, esą jis neapima kitų faktų, kai teoriristiniai išpuoliai buvo akivaizdžiai ne nacionalizmo motyvuoti (J. Goodwin, 2006). Tuo pačiu jis susilaukia pritarimo – naivu manyti, kad islamo funkdamentalizmas yra pagrindinė savižudžius sprogdintojus produkuojanti priežastis.
Apibendrinant, galima teigti, jog religija atlieka svarbų vaidmenį konkrečiam individui tapti savižudžiu sprogdintoju. Tačiau čia svarbu dar kartą pabrėžti tai, kad savižudžiai sprogdintojai – žmonės, vykdantys misijas. Už jų nugarų esančios teroristinės organizacijos planuoja išpuolius ir siekia tam tikrų tikslų (E. Gambetta, 2005). Taigi akivaizdu, kad individo motyvacija tapti savižudžiu sprogdintoju, jo tikslai savižudybės misijoje skirias nuo organizacijos tikslų. Kodėl reikėtų, žudant kitus, nusižudyti pačiam?
Darbo pradžioje kalbėta apie altrusitinę savižudybę. Psichologinis mechanizmas, aiškinantis šį reiškinį yra identiteto, identifikacijos klausimai (J. Goodwin, 2006). Kitaip tariant, svarstoma, kad jaunas individas yra patyręs įvykių, sukliudžiusių sveikoms adaptyvioms identifikacijoms (kurios būtų išsivysčiusios sveikoje šeimoje su sėkmingais tėvais) (D. Lester et al., 2004). Iš esmės tai yra psichodinaminės spekuliacijos, sunku vienareiškmiškai įvertinti, ar pagrįstos – Seudo Arabijos savižudžiai teroristai, atsakingi už rugsėjo 11 įvykius buvo vyresni, labiau išsilavinę ir iš turtingesnių šeimų, tačiau svarstyta, kad ir jie vaikystėje yra turėję psichologinių traumų (D. Lester et al., 2004). Taigi identiteto nebuvimas/trūkiai ar jo nepakankamas išsivystymas, pakeičiant savo asmeninę identifikaciją kolektyvine, yra vienas iš labiausiai spekuliatyvių savižudžių sprogdintojų savižudybių rizikos veiksnių.
Neretai teigiama, kad savižudybė iš esmės yra pabėgimo, vengimo aktas (A. Lankford, 2010). Al-Qaeda, Osamą bin Ladeną įkvėpęs egptietis islamo fundamentalistas siūlė pasižiūrėti į tai, kuo virto pasaulis, kad jis yra baisus, pasišlykštėtinas ir pan. Atitinkamai, galima manyti, kad bent jau kai kurie savižudžiai sprogdintojai yra motyvuojami ne siekio patekti į Rojų, tačiau noro pabėgti iš tokio kraupaus pasaulio (A. Lankford, 2010). Pavyzdžiui, kai kurie būsimieji Palestinos savižudžiai sprogdintojai gyvena tokiomis sąlygomis, kad teroristamas nereikia versti ar skatinti jų tapti savižudžiais sprogdintojais – jie savanoriškai pasiprašo tokiais tapti (A. Lankford, 2010). Kai kuriems individams savižudiškas sprogdinimasis yra visiškos nevilties aktas, kraupi reakcija į ekstremaliai nežmoniškas sąlygas rimtai pažeistoje beviltiškumo aplinkoje.
Dar vienas dažnas savižudžių motyvas apskritai – pabėgti nuo slegiančios kaltės, nuo moralinės atsakomybės (A. Lankford, 2010). Sprendžiant iš prieš savižudybės išpuolius filmuotos medžiagos (A. Lankford, 2010), nemaža dalis, pvz., Al-Qaeda savižudžių teroristų, tikėtina, manė savižudybe išpirksiantys savo buvusias kaltes (žinoma, turint omenyje indoktrinaciją apie džihadą ir t.t.).
Kaip kad savižudybių atvejais kalbama apie stresą keliančius įvykius, taip, manoma, bent dalis savižudžių sprogdintojų tampa tokiais dėl jų gyvenime esamų krizių (16-mečio, užsikrėtusio ŽIV pavyzdys; negalėjęs pakelti stigmatizacijos, po poros mėnesių susisprogdino savižudybės misijoje). Kitas atvejis – advokatės, neturinčios agresijos ar smurto istorijos, brolis buvo nukautas Izraelio pajėgų, ji pasijuto nebegalinti susidoroti su esama situacija ir tapo savižude sprogdintoja. Neturintiems asmeninių krizių, tokia gali tapti kolektyvinė (A. Lankford, 2010) (matyt, čia, vėlgi, svarbus identitetas) . Visais tokiais atvejais asmuo pasižymi rigidišku, nelanksčiu mąstymu – nesavižudžiams teroristams nekyla problemų pamatyti, kad iš esamos krizės yra ir kitų išeičių (A. Lankford, 2010).
Kitas tikėtinas savižudžių sprogdintojų savižudybių rizikos veiksnys – žema savivertė (A. Lankford, 2010). Tesioginis savižudžių ir savižudžių sprogdintojų palyginimas gali būti itin klaidinantis, jei į palyginimą nebus įtraukiamas socialinis pritarimas kaip tarpinis kintamasis . Būtent socialinis pritarimas, galima sakyti, tokiai savižudybės formai, gali lemti kai kurių individų įsitraukimą į tokią veiklą. Yra akivaizdu, kad savo šalyje, kad ir Palestinoje, neretas savižudis sprogdintojas yra laikomas didvyriu, kankiniu. Nežinia, ar tikrais duomenimis remiantis, tačiau esti rašinių apie tai, kad, pvz., Hamas, turi savo socialinį padalinį – praktiškai instituciją, tarp kitų veiklų, skiriančią lėšas savižudžių šeimoms. Tad tuomet kai kurių žemą savivertę turinčių asmenų tapsmas savižudžiu sprogdintoju gali būti tuo paremtas. Dar daugiau, teroristai, turintys aukštą savivertę, savimi pasitiki ir imasi tos veiklos teroristinėje organizacijoje, kurios jie mano, kad gali imtis (straipsnyje akivaizdžiai kartu kalbama ir apie aš-efektyvumą) (A. Lankford, 2010). Kitaip tariant, parinktieji būti savižudžiais gali suprasti, kad labiau vertinami organizacijos nariai nėra pasirinkti – jie akivaizdžiai gali būti naudingesni organizacijoje gyvi nei mirę (A. Lankford). Manytina, kad žema savivertė, sąveikaudama su kitais veiksniais, kad ir kolektyviniu identitetu, gali lemti sprendimą tapti savižudžiu sprogdintoju – o gyviesiems teroristams tuomet reikia ir toliau palaikyti gyvybingą mitą, esą savižudžiai sprogdintojai yra kankiniai, herojai. Juk nėra jokių duomenų apie tai, kad savižudžiais sprogdintojais būtų pasirenkami atsitiktiniai individai – galbūt ir akivaizdu, kad parenkami tokie, kurie atitinka organizacijos struktūrą ir siekius.
Kontroversiškas savižudžių sprogdintojų savižudybių rizikos veiksnys – lytis. Žinoma, kad daugiau nusižudo vyrų nei moterų pasaulyje (O. K. Polukordienė, 2003). Panašiai kurį laiką buvo pabrėžiama, kad savižudžiai sprogdintojai – daugiausia vyrai. Pvz, R. Israeili savo publikacijoje (1997) praktiškai kalba vien tik apie vyrus. Tačiau 1985 – 2006 metais jau buvo užfiksuota daugiau nei 220 moterų savižudžių sprogdintojų; šis skaičius sudaro apytikriai 15% visų tokių atakų (M. Bloom, 2007). Savižudės sprogdintojos – ypatinga savižudybės misijų forma, kadangi žymiai slaptesnė, sukelia dar daugiau siaubo ir netikėtumo, didesnį visuomenės dėmesį, kartu ir dėl stereotipų apie tai, kad moterys yra mažiau smurtaujančios nei vyrai (D. Zedalis, 2004).
Praktiškai bet kokį reiškinį dera tirti kompleksiškai – integruojant žinias iš įvairių sričių ir pan. Pastaraisiais metais stebima vis didesnė politikos ir socialinių mokslų integracija savižudžių terorizmo tyrimo klausimais, domintis terorizmu apskritai (R. A. Pape, 2009). Šiame skyrelyje bandyta apžvelgti, kokius rizikos veiksnius mokslininkai yra identifikavę savižudžių sprogdintojų savižudybėms. Po truputį sužinome vis daugiau, tačiau daugeliu klausimų trūksta gerai surinktų faktų – validžiai, patikimai ir t.t. Pastebima, kad daugelis publikacijų apie savižudžius sprogdintojus labai skiriasi viena nuo kitos – be abejonės, taip yra dėl paties reiškinio, apie kurį rašoma, jo sukeliamo siaubo, slaptumo ir kitų dalykų. Tačiau akivaizdu ir tai, kad trūksta patikimų duomenų apie savižudžius sprogdintojus, gautų patikrintais metodais. Psichologinė autopsija, kaip jau minėta, nėra aiškiai apibrėžtas bei struktūruotas metodas. Vis dėlto, neabejotinai didelė dalis turimų žinių apie savižudžius sprogdintojus yra surinkta taikant bent vieną iš metodų, taikomų ir psichologinėje autopsijoje – pvz., artimųjų interviu. Taigi galiausiai aptartina, kokios psichologinės autopsijos panaudojimo galimybės savižudžių sprogdintojų savižudybių rizikos veiksniams atskleisti.
Psichologinės autopsijos galimybės
Teroristai „naudoja“ savižudžius sprogdintojus, kadangi tai mažai kainuojantis ginklas, nereikalaujantis ypatinų technologijų, mažai rizikingas (D. Zedalis, 2004). Savižudžiai sprogdintojai lengvai prieinami, jų nereikia ilgai treniruoti, jie nepalieka pėdsakų po savęs ir, kas svarbiausia, sukelia didžiulę baimę bendrai populiacijai. Savižudžius sprogdintojus supanti tylos migla ir baimė neabejotinai trukdo pritaikyti konkrečius metodus jų savižudybėms tirti – pvz., psichologinę autopsiją.
Svarbu paminėti, kad iki šiol nesutariama, ar savižudžiai sprogdintojai yra savižudiški, dažniau linkstama tvirtinti, kad jie tokie nėra (pvz., A. Lankford, 2010). Įdomu, kad, pvz., Hassan (2001, cit. pg. D. Lester et al., 2004) teigia, jog savižudžiai sprogdintojai patys nevartoja žodžio „savižudybė“ – jie mieliau renkasi atakas vadinti „šventaisiais sprogimais“. Vis dėlto, reikalinga suprasti, kad tokie duomenys nėra patikimi.
Neretai žurnalistai, rašydami apie savižudžius sprogdintojus, pateikia nemažai informacijos, relevantiškos psichologinei autopsijai atlikti. Tačiau, kaip jau minėta nėra žinoma (bent jau 2004), kad būtų atlikta bent viena savižudžio sprogdintojo psichologinė autopsija. Rodos, patenkama į tam tikrą užburtą ratą – informacija, kuria remiamasi rizikos veiksniams identifikuoti, yra gretinama su „paprastoms“ savižudybėms tinkama, tačiau svarbu atsižvelgti į tai, kad socialinis pritarimas tokiai savižudybės formai ir „paprastoms“ yra itin skirtingo pobūdžio, nėra patikimai gautų duomenų, patvirtinančių arba paneigiančių įvairių sričių mokslininkų prielaidas.
Pažvelgus į psichologinės autopsijos sampratą tampa akivaizdu, kas kaskart kitaip atlikta, psichologinės autopsijos išvada nebūtų pats rimčiausias tam tikrų prielaidų patvirtinimas. Nagrinėjant šaltinius, iš kurių renkama informacija, taip pat galima abejoti: pirma, ne visada yra identifikuojama savižudžio sprogdintojo asmenybė; antra, artimieji gali slėpti tikruosius faktus, jausmus ar mintis dėl, pvz., socialinio spaudimo, jų pasikeitusio statuso visuomenėje, dėl religinių sumetimų (D. Lester et al., 2004). Vėlgi, atlikti savižudžių sprogdintojų interviu yra sudėtinga ir dėl to, kad nėra specialiai tam sukurto instrumento. Trečia, vienas iš informacijos šaltinių taip pat yra priešmirtinis laiškelis – savižudžių sprogdintojų atveju tai neretai būna video įrašas – jis išties gali suteikti informacijos, tačiau akivaizdu, kad tokiam įrašui nagrinėti reikalinga daug pasirengimo, vien tik todėl, kad labai didelė tikimybė, jog žmogus buvo priverstas sakyti ar daryti tam tikrus dalykus ir pan.
Apibendrinant, galima teigti, kad panaudoti psichologinę autopsiją savižudžių sprogdintojų savižudybės veiksniams atskleisti yra sudėtinga. Toks darbas reikalauja itin didelio atidumo, empatijos ir socialinių įgūdžių interviu atlikti, gero teorinio pagrindimo duomenims susieti ir išvadoms padaryti. Kadangi psichologinė autopsija kaip metodas dar nėra iki galo sutvarkytas, galima manyti, kad psichologinės autopsijos galimybės savižudžių sprogdintojų atvejais turėtų būti labiau vystomos. Tuo labiau, kad savižudybių terorismo srityje beveik nuo pat pradžių buvo aiškiai skiriama tai, kad skirtingų šalių bei kultūrų teroristai nėra tapatūs, duomenis vertėtų atsargiai generalizuoti.
pabaigai..
Galima buvo pastebėti, kad savižudybių terorizmo tema yra itin kontraversiška ir vienareikšmiškų, „tikrų“ postulatų, principų ar teiginių šioje srityje rasti sunku. Tad akivaizdu, kad pagrindinis darbo ribotumas – buvo sunku ar beveik neįmanoma apžvelgti visko, kas yra pasakyta apie savižudžius sprogdintojus, juo labiau, kad terorizmą tyrinėja daugelis mokslų, kurie neretai, o ir šiame tekste, persipina.
Aufderheide H. Conducting the Psychological Autopsy in Correctional Settings // Journal of Correctional Health Care, 2000, vol. 7, no. 1, p. 5–36.
Bloom M. Women as Victims and Victimizers // eJournal USA, 2007, p. 1–8 [žiūrėta 2011 balandžio 23d.]. Prieiga per internetą: http://usinfo.state.gov/journals/itps/0507/ijpe/bloom.htm.
Durkheim E. Savižudybė: sociologinis etiudas. Vilnius: Pradai, 2002.
Gailienė D. Užburtame rate: savižudybių paplitimas Lietuvoje po nepriklausomybės atkūrimo // Psichologija, 2005, t. 31, p. 7–15.
Gambetta D. (ed.) Making Sense of Suicide Missions. New York: Oxford University Press, 2005.
Goodwin J. What Do We Really Know About (Suicide) Terrorism? // Sociological Forum, 2006, vol. 21, no. 2, p. 315–330.
Israeili R. Islamikaze and their Significance // Terrorism and Political Violence, 1997, vol. 9, no. 3, p. 96–121.
Yoshimasu K., Kiyohara C., Miyashita K. Suicidal risk factors and completed suicide: meta-analyses based on psychological autopsy studies // Environ Health Prev Med, 2008, vol. 13, p. 243–256.
Kurihara T., Kato M, Revenger R., Tirta I G. R. Risk Factors for Suicide in Bali: A Psychological Autopsy Study // BMC Public Health, 2009, vol. 9, p. 327–338.
Lankford A. Do suicide terrorists exhibit clinically suicidal risk factors? A review of initial evidence and call for future research // Aggression and Violent Behavior, 2010, vol. 15, p. 334–340.
Lankford A. Do Suicide Terrorists Exhibit Clinically Suicidal Risk Factors? A Review of Initial Evidence and Call for Future Research // Aggression and Violent Behavior, 2010, vol. 15, p. 334–340.
Lankford A. Suicide Terrorism as a Socially Approved Form of Suicide // Crisis, 2010, vol. 31, no. 16, p. 287–289.
Lester D., Yang B., Lindsay M. suicide Bombers: Are Psychological Profiles Possible? // Studies in Conflict and Terrorism, 2004, vol. 27, p. 283–295.
Pape R. A. Introduction: What is New About Research on Terrorism // Security Studies, 2009, vol. 18, p. 643–650.
Polukordienė O. K. Psichologinės krizės ir jų įveikimas: praktinis vadovas. Vilnius, 2003.
Vasudeva Murthy C. R. Psychological Autopsy-A Review // Al Ame en J Med Sci, 2010, vol. 3, no. 3, p. 177–181.
Weinberg L., Pedahzur A., Cenetti-Nisim D. The Social and Religious Characteristics of Suicide Bombers and Their Victims // Terrorism and Political Violence, 2003, vol. 15, no. 3, p. 139–153.
Werlang B. G., Botega N. J. A semi-structured interview for psychological autopsy in suicide cases // Rev Bras Psiquiatr, 2003, vol. 25, no. 4., p. 212–219.
Zedalis D. D. Female Suicide Bombers // Strategic Studies Institude Newsletter, 2004 [žiūrėta 2011 gegužės 12d.]. Prieiga per internetą: http://www.carlisle.army.mil/ssi/
kam smalsu – http://www.newgrounds.com/portal/view/50323
pasvarstymui – musulmonų vaikai, kurių raidos tarpsnį atitinkantys vaidmenų žaidimai jau yra „suicide bomber“ http://www.newgrounds.com/portal/view/50323
