Vakar sėdėjau parke žvelgdamas į tolį, be jokio susirūpinimo.

Parkas buvo tuščias, dangus mėlynas, medžiai šnarėjo; tolumoje mirguliavo mažas ežeriukas. Tolumoje buvo vienintelė figūra virš žolės, nors negaliu pasakyti ar tai vyras ar moteris. Nugrimzdau į savo svajones, vėjelis skriejantis per mano galvą užliūliavo mane ir praradau realybės jausmą.

Tuomet per akimirksnį toji figūra, dabar akivaizdu, kad tai vyras, buvo netoliau nei per 5 metrus  žingsniuojantis link manęs. Jis atėjo 50 metrų per tą laiką, kuris man pasirodė esąs akimirksnis. Mano raumenys įsitempė ir aš pasiruošiau gintis. Jis pasiekė tą vietą, kur aš sėdėjau, apsisuko ir patraukė atgal nuo manęs, palikdamas mane nustebusį.

Aš buvau atsitraukęs nuo realybės kurkas ilgiau, nei maniau – pakankamai ilgai, kad žmogus nueitų 50 metrų – tačiau liko jausmas, jog šis žmogus atstumą įveikė per akimirksnį. Taigi šis laiko tarpas atsidūrė mano sąmoningumo plyšyje.

Dėmesio mirksniai

Kaip dažnai tokie plyšiai atsiranda mūsų sąmonėje buvo pademonstruota klasikiniu tyrimu, kuriame pirmą kartą buvo pavartotas terminas dėmesio mirksnis (ang. Attentional blink) (Broadbent and Broadbent, 1987; PDF). Šie tyrėjai buvo susidomėję neskelbtais pranešimais, kad tirtieji psichologijos studentai, po dėmesio sufokusavimo į tam tikrą objektą, pastebėdavo keistą tarpą dėmesyje – tarsi akla dėme.

Broadbent ir Broadbent siekdami ištirti šį reiškinį rodydavo tiriamiesiems penkių raidžių ilgio žodžius kas 10 sekundžių ir prašydavo surasti du tam tikrus žodžius. Paprastai žmonės tokią užduotį atlieka nepaprastai gerai, nepaisant to, kad žodžiai yra rodomi tik dešimtąją sekundės dalį – pastebima apie 80 procentų reikiamų žodžių.

Tačiau Broadbent ir Broadbent pastebėjo, jog ieškant net vieno žodžio greitoje jų kaitoje (trumpiau nei pusė sekundės) tiriamieji nesugeba pastebėti antro stimulo ir apytikslis teisingų atsakymų rezultatas sumažėja iki 0 procentų. Buvo galvojama, kad tiriamųjų dėmesys yra apakinamas pirmojo stimulo, todėl antrojo jie tiesiog nepastebi.

Šis fenomenas vėliau buvo plačiai tiriamas ir pritaikytas net akustiniams procesams (Koelewijn & Van der Burg, 2007).  Vienas paplitusių šio fenomenų aiškinimų – tai apdorojimas, kaip butelio kaklelio. Kai bandome atpažinti pirmąjį dalyką, į kurį žiūrime, reikia dėmesio pastangų susitelkti ties tuo dalyku. Tai reikalauja kognityvinių procesų maksimumo ir trunka iki pusės sekundės, todėl per šį laiką mūsų dėmesys yra aklas.

Per šią pusę sekundės mūsų viduje nesąmoninga mintis beldžiasi į sąmonę, norėdama pranešti, jog aplinkoje vyksta kažkas svarbaus. Paprastai tereikia pusės sekundės, kad būtų sureaguojama į durų beldimą, jos atidaromos ir pažiūrima kas ten. Taigi, negalime tuo pat metu pastebėti, kad skamba telefonas ir užvirė virdulys.

Sąmonės srautas

Tai, ką dėmesio mirkčiojimas parodo yra mūsų sąmoningos kasdieninės veiklos dalis. Mes patiriame pasaulį, kaip ilgą nenutrunkantį sąmonės srautą pilną minčių, jausmų, įvykių sekančių vienas paskui kitą. Tačiau dėmesio  mirksėjimas mums leidžia paaiškinti ir kitokią eigą.

Mūsų smegenys kreipia dėmesį tik į vieną objektą, blokuodamos kitas informacijos įvestis trumpam laikui, tuomet „paleidžiamas“ pirmasis objektas ir einama prie antro. Dėl šios priežasties sąmoningai viską suvokiame kaip vienas po kito einančius dalykus.

Skaitymas yra gera analogija. Kai mes skaitome, sąmoningai patiriame, kaip mūsų akys nenutrūkstamai slenka tekstu. Nors iš tiesų mūsų vyzdžiai šokinėja mažais žingsniukais, fiksuodamos po 7-9 simbolius – ši išvada padaryta pasitelkus akies sekimo sistemas (ang. eye-tracking).

Taigi, kaip yra skirtumas tarp to kaip jaučiame, kad skaitome, ir to kaip akys juda, kai mes skaitome, toks pat yra skirtumas tarp to, kaip sąmoningai suvokiame  patiriamus objektus ir to, kaip jie iš tiesų yra suvokiami.