Atrodytų keista, kad patrauklus jaunuolis iš geros šeimos nužudo ką nors ir mano, kad jam pavyks išsisukti nuo baudžiamosios atsakomybės, siekia to (K. Rorer, 2002). Tokie ir panašūs atvejai veda link svarstymų, ar žmonių, besielgiančių socialiai nepriimtinai, smegenys skiriasi nuo visų kitų žmonių (K. Rorer, 2002). Iš tikrųjų, yra pakankamai mokslinių duomenų, leidžiančių teigti, kad kai kurių nusikaltėlių smegenys skiriasi ir tie skirtumai, labiausiai tikėtina, ir prisideda prie jų elgesio (K. Rorer, 2002). Daugelis tokių individų, pavyzdžiui, turi antisocialios asmenybės sutrikimą ir kai kurie jų laikomi sociopatais (K. Rorer, 2002).

Kaupiama vis daugiau įtaigios mokslinės literatūros apie kriminalines smegenis – „kriminalinių smegenų“ koncepcija, rodos, yra perspektyvi (P. D. Swiercinsky, 2001).

Remiantis daugėjančių tyrimų rezultatais teigiama, kad frontalinių ir prefrontalinių smegenų sričių pažeidimai dažnai koreliuoja su įvairiomis smurto ir impulsyvumo formomis, kurios gali privesti prie nusikalstamų veikų (P. D. Swiercinsky, 2001). Funkcionavimo ar kitokie kitų smegenų sričių trūkumai, manoma, prisideda prie elgsenų, kurios kategorizuojamos kaip „kriminalinės“ (P. D. Swiercinsky, 2001). Atminties, suvokimo sutrikimai, sunkumai su emocijų raiška ar pan. taip pat gali prisidėti prie elgesio, kuris gali būti sunkiai kontroliuojamas ir, savo ruožtu, gali lemti socialiai nepriimtinas elgsenas (P. D. Swiercinsky, 2001).

Žinoma, didelė dalis tyrimų, kuriais siejamos smegenų būsenos ir elgesys, yra koreliaciniai (P. D. Swiercinsky, 2001). Tokiomis studijomis nėra įrodomi priežastiniai ryšiai (P. D. Swiercinsky, 2001). Akivaizdu, kad ne visi žmonės, turintys kaktinės skilties pažeidimų yra smurtaujantys ar nusikaltėliai. Ir tikėtina, kad žmonės, neturintys kaktos skilčių pažeidimų, iš tikrųjų elgesiasi socialiai nepriimtinai – nusikalsta. Koreliacinių tyrimų esmė – parodyti ir pasiūlyti galimus ryšius ir tendencijas (P. D. Swiercinsky, 2001). Tyrimais galimai nėra „nupiešiamas pilnas paveiklas“, tačiau jais pagrįstai nurodoma žymi to „paveikslo“ dalis (P. D. Swiercinsky, 2001).

Tam, kad galima būtų suprasti, kodėl žmonės pasirenka antisocialius elgesio būdus, reikia nurodyti, kuri smegenų dalis kontroliuoja socialinį elgesį (K. Rorer, 2002). Nuo Phineas Gage žymaus įvykio 1848-aisiais, buvo manoma, prefrontalinė smegenų sritis susijusi su socialiniu elgesiu (K. Rorer, 2002).

Phineas Gage – žymiausias neuromokslų pacientas

Phineas Gage buvo JAV geležinkelio statybų darbininkas (f., 2010, taip ir toliau tekste bus žymima  nuoroda į informacijos šaltinį – video medžiagą, rodytą žmogaus neuropsichologijos dalyko seminarų metu). Jis patyrė smegenų traumą, nes nelaimingo atsitikimo metu geležinė kartis pervėrė per jo skruostą smegenų kaktinę skiltį (f., 2010). Viso įvykio metu jis išliko sąmoningas, o ir po visko neprarado intlekto ir atminties gebėjimų (f., 2010). Tačiau manoma, kad šis sužalojimas neigiamai paveikė jo emocinę reguliaciją, socialinius gebėjimus bei asmenines savybes. Jis tapo impulsyvus, agresyvus bei savanaudiškas, nors prieš įvykį buvo švelnus ir išlaikytas žmogus (f., 2010). Phineas Gage atvejis dažnai laikomas vienu pirmųjų įrodymų, kad žala kaktinei skilčiai lemia asmenybės pokyčius bei trikdo gebėjimą palaikyti normalius socialinius santykius (f., 2010).

Ypatumai, kurie pasireiškė P. Gage po įvykio, labai panašūs į kai kuriuos simptomus, apibūdinančius antisocialinės asmenybės sutrikimą (K. Rorer, 2002). Kai kurie, DSM-IV įtraukti simptomai yra apatija kitų atžvilgiu, kitų teisių nepaisymas, negailestingumas, nesąžiningumas, kaltinantis požiūris į kitus, manipuliatyvumas ir emocinis šaltumas. Apie 25% JAV kalinių turi antisocialios asmenybės sutrikimą. 1992-ųjų FTB duomenimis, apie pusę teisės pareigūnų žudikų atitinka antisocialios asmenybės sutrikimo aprašymą (K. Rorer, 2002).

Prefrontalinėje žievėje žmonių, turinčių antisocialios asmenybės sutrikimą (angl. antisocial personality disorder (toliau tekste – ASPD)), yra 11% mažiau pilkosios medžiagos (K. Rorer, 2002). Pozitroninės emisijos tomografijos skanavimais, kuriais matuojamas gliukozės pasisavinimas idant būtų nustatytas ląstelių aktyvumas, parodyta, kad prefrontalinė žievė yra mažiau aktyvi asmenims, turintiems ASPD (K. Rorer, 2002).

Kiti, nemažiau įdomūs rezultatai, susiję su smegenų kaktine ir prefrontaline sritimis, yra apie sėkmingus ir nesėkmingus nusikaltėlius (tuos, kurių nepagavo už jų nusikaltimus ir tuos, kuriuos pagavo ir nuteisė).

Kuo skiriasi sėkmingų nusikaltėlių (tų, kurių nepagavo) prefrontalinės sritys nuo tų, kuriuos pagavo?

Žymus mokslininkas A. Raine su savo kolegomis panaudojo penkias įdarbinimo įstaigas Los Andžele savo tyrimo dalyviams surinkti (J. Arehart-Treichel, 2005). Jie davė tiriamiesiems atlikti įvairių testų, tarp jų ir redaguotą Psichopatijos klausimyną (angl. Psychopathy Checklist–Revised), atliko struktūruotą klinikinį interviu, skirtą DSM-IV psichikos sutrikimams identifikuoti (angl. Structured Clinical Interview for the DSM-IV Mental Disorders (SCID I)) (J. Arehart-Treichel, 2005). Testai bei interviu buvo skirti išsiaiškinti, ar tiriamieji turėjo psichopatams būdingų savybių, ir, jei taip, kokiu laipsniu (J. Arehart-Treichel, 2005). Tyrėjai taip pat pasitikrino, ar tiriamieji yra padarę nusikalstamų veikų (tikrino valstijos teismų įrašus) bei tiesiai klausė pačių tyrimo dalyvių, ar jie yra padarę kokių nors nusikalstamų veikų (J. Arehart-Treichel, 2005). Norėdami sumažinti tikimybę, kad tiriamieji neprisipažins atlikę nusikalstamų veikų, tyrėjai užtikrino dalyviams konfidencialumą (J. Arehart-Treichel, 2005). Mokslininkai galėjo tai padaryti, nes buvo įgiję konfidencialumo sertifikatą iš sveikatos ir žmoniškųjų išteklių paslaugų sekretoriaus (J. Arehart-Treichel, 2005).

Tyrėjai panaudojo testų rezultatus ir kriminalinę informaciją sukurdami tyrimo imtį iš 52 tiriamųjų – 13, turinčių labai aukštus psichopatijos įverčius, kurie išvengė savo nusikaltimų išaiškinimo, 16, turinčių labai aukštus psichopatijos įverčius ir neišvengusių nusikaltimų išaiškinimo ir nuteistų už savo nusikaltimus, ir 23 kontrolinės grupės tiriamųjų (J. Arehart-Treichel, 2005).

Tuomet tyrėjai panaudojo magnetinio rezonanso aparatą (MRI) idant pamatytų prefrontalinės skilties pilkosios medžiagos (angl. gray matter) kiekį tiriamųjų smegenyse (J. Arehart-Treichel, 2005). Paaiškėjo, kad nesėkmingų psichopatų (tųrinčių aukštus psichopatijos įverčius ir neišvengusių bausmės už savo nusikaltimus) smegenyse prefronatalinės pilkosios medžiagos yra 22 procentais mažiau nei kontrolinės grupės tiriamųjų smegenyse – tai labai reikšmingas rezultatas (J. Arehart-Treichel, 2005). Sėkmingų psichopatų pilkosios medžiagos kiekis buvo šiek tiek mažesnis nei kontrolinės grupės tiriamųjų, tačiau šis skirtumas nebuvo reikšmingas (J. Arehart-Treichel, 2005). Rezultatai išliko tokie patys ir kontroliuojant tokius veiksnius kaip amžius, socio-ekonominis statusas, psichoaktyvių medžiagų vartojimas, galvos traumų istorija (J. Arehart-Treichel, 2005).

Nors A. Raine ir jo komanda nebuvo tikri, kaip interpretuoti gautus duomenis, jie pasiūlė galimą paaiškinimą: „Priešingai nei nesėkmingi psichopatai, sėkmingi psichopatai turi daugiau pilkosios medžiagos prefrontalinėse srityse. Santykinai nepažeistos prefrontalinės struktūros gali suteikti sėkmingiems psichopatams pakankamai kognityvinių resursų manipuliuoti kitais ir juos apgauti, taip pat pakankamai gerus sprendimo priėmimo įgūdžius rizikingose situacijose, idant jie galėtų sėkmingai išvengti teisinių pasekmių. Priešingai, prefrontalinių struktūrų trūkumai nesėkminių psichopatų smegenyse galimai lemia, kad neturi gerų sprendimo priėmimo įgūdžių; tarpasmeniniuose santykiuose netinkamai besielgiantys, impulsyvūs, nekontroliuojami, paskatinimo siekiantys antisocialiu elgesiu, turintys sumažėjusį jautrumą aplinkos teikiamoms užuominoms, jie patys signalizuoja pavojų ir gali būti lengvai sučiupti.“ (J. Arehart-Treichel, 2005).

Kalbant toliau apie smegenų cheminių ir kitų funkcijų ryšius su nusikalstamumu, galima teigti, kad neuromediatoriai taip pat turi įtakos nusikalstamam elgesiui pasirodyti. Teigiama, kad nusikalstamumas koreliuoja su tuo, kokie serotonino bei dopamino lygiai buvo vaikystėje – mažai serotonino ir daug dopamino koreliuoja su nusikalstamumu (f., 2010).

Serotoninas ir agresija

Serotoninas – smegenų darbinis arkliukas (f., 2010). Paskutinius 2 dešimtmečius intensyviai domėtasi neuromediatoriaus serotonino poveikiu agresyviam elgesiui (M. Krakowski, 2003). Tačiau taip ir nerasta nerasta vienareikšmiško priežastinio ryšio tarp šio biologinio kintamojo ir agresijos (M. Krakowski, 2003). Serotonino poveikis yra geriausiai analizuojamas tuomet, kai svarstoma plačiau – apimant serotonino vaidmenį slopinant impulsus, reguliuojant emocijas ir socialiai funkcionuojant, taigi svarstant sritis, glaudžiai susijusias su agresyvumu (M. Krakowski, 2003). Agresyvūs individai, tikėtina, patiria bendrų sunkumų kontroliuodami impulsus bei emocijų reguliacijoje, taip pat turi trūkumų socialiniame pažinime bei prisirišime prie kitų individų (M. Krakowski, 2003). Serotonerginė disfunkcija paveiks agresyvumą skirtingai, priklausomai nuo individo impulsų kontrolės, emocinės reguliacijos ir socialinių gebėjimų (M. Krakowski, 2003). Vis dėlto, agresyvūs poelgiai pasireiškia platesniame socialiniame kontekste (M. Krakowski, 2003). Kaip tokia, serotonerginė funkcija paveikia ne tik individą, bet ir grupės dinamiką, ir tuo pačiu pati yra veikiama šios dinamikos (M. Krakowski, 2003). Taigi tai, ar serotonerginė disfunkcija lems agresyvumą, priklausys nuo individualių skirtumų taip pat kaip ir nuo bendro socialinio konteksto (M. Krakowski, 2003). Vis dėlto, rasta ir kitų, žymiai labiau teigiamų, serotonino efektų.

Serotoninas ir prosocialus elgesys

Remiantis naujausių tyrimų duomenimis, teigiama, kad serotoninas selektyviai paveikia moralinius vertinimus ir elgesį per aversijos žalai efektą (M. Crockett et al., 2010). Aiškinama, kad aversijos emocinės reakcijos į realią ar įsivaizduojamą socialinę žalą sukelia moralinių vertinimų ir motyvuoja prosocialų elgesį (M. Crockett et al., 2010). Ir parodyta, kad neuromediatorius serotoninas tiesiogiai paveikia tiek moralinį vertinimą, tiek elgesį, didintas asmens aversiją sužeisti kitus (M. Crockett et al., 2010). Sveikiems savanoriams buvo padidintas serotonino kiekis (panaudotas citalopram – serotonino pakartotinio pasisavinimo slopintojas) (M. Crockett et al., 2010). Buvo atlikti moralinio vertinimo ir elgesio testai (M. Crockett et al., 2010). Rezultatai buvo palyginti tarp tų, kuriems padidintas serotonino kiekis, farmakologiškai kontrolę besigydžiusių ir placebo grupės (M. Crockett et al., 2010). Matuoti vaistų efektai moraliniam vertinimui panaudojant rinkinį moralinių dilemų, kurių sprendimo viena alternatyva buvo utilitarinė (pvz.,  5 gyvybių išsaugojimas), o kita lėmė labai aversyvius žalą darančius veiksmus (pvz., nekalto žmogaus nužudymas). Serotonino padidinimas lėmė, kad tie individai dažniau žalingus veiksmus vertino kaip uždraustus, tačiau tik tuomet, kai žala buvo emociškai išsiskirianti (M. Crockett et al., 2010). Dar daugiau, prosocialiniai citalopramo efektai kito priklausomai nuo individų turimo empatijos bruožo (M. Crockett et al., 2010). Taigi galima teigti, kad serotoninas glai padidinti prosocialų elgesį padidindamas aversiją žalai, kuri tiesiogiai paveikia moralinius vertinimus bei elgesį (M. Crockett et al., 2010).

Atlikta įvarių tyrimų, kuriuose domėtasi žudikų smegenimis. Vienas tokių tyrimų buvo atliktas tiriant didžiosios smegenų jungties reikšmę nusikalstamumui.

Didžioji smegenų jungtis ir nusikalstamumas

Didžioji smegenų jungtis – skaidulų darinys, jungiantis du smegenų pusrutulius (f., 2010). Viename tyrime ištirtas 41 žudikas, panaudojant PET skanavimą (K. Rorer, 2002). Rezultatai parodė sumažėjusią komunikaciją tarp dviejų pustrutulių (K. Rorer, 2002). Smegenų didžiosios jungties aktyvumas buvo 18% mažesnis nei normalių asmenų (K. Rorer, 2002). Tai yra reikšmingas rezultatas, kadangi kairioji smegenų pusė yra dažniausiai laikoma racionaliąja, o dešinė pusė – iracionaliąja (K. Rorer, 2002). Jei jungtis, siejanti šias dvi puses nėra labai aktyvi, tuomet racionali ir iracionali pusės nelabai gerai komunikuos tarpusavyje (K. Rorer, 2002). Daugelio žmonių smegenyse kairė smegenų pusė turi daugiau kontrolės (turbūt iš dalies dėl rankiškumo), tačiau žudikų smegenyse nepastebėtas nei vieno pusrutulio dominavimas (K. Rorer, 2002). Iš studijos taip pat tapo aišku, kad galbūt žudikų emocijos yra stipresnės nei normalių žmonių (K. Rorer, 2002). Iš PET rezultatų sužinota, kad žudikų gumburas, migdolinis kūnas ir limbinė sistema veikė 6% aktyviau nei normalių žmonių (K. Rorer, 2002). Visos šios sritys kontroliuoja pagrindines emocijas, tokias kaip agresyvumą, seksualinį potraukį, pyktį – tad padidėjęs šių sričių aktyvumas turėtų lemti stipresnes emocijas (K. Rorer, 2002).

Genetinės nusikalstamumo predispozicijos

Be abejonės, kyla klausimas, ar gamta, ar aplinka lemia, kad žmonės nusikalsta (K. Rorer, 2002). Trys pagrindiniai duomenų šaltiniai, padedantys atsakyti į klausimą apie aplinkos ir genų įtaką nusikalstamumui, yra dvynių, šeimos ir įvaikinimo studijos (C. Jones, 2005). Nors antisocalaus tipo asmenybės sutrikimo atsiradimo priežastys yra nežinomos, kai kurie mokslinių tyrimų duomenys nurodo galimas priežastis (K. Rorer, 2002). Pirmiausia, teigiama, kad tai susiję su genetika (K. Rorer, 2002). Žmonės, kurių tėvai buvo antisocialūs, taip pat, tikėtina, bus asocialūs (K. Rorer, 2002). Tai yra teisinga ir tiems, kurie nebuvo auginami savo biologinio tėvo (K. Rorer, 2002). Tačiau genetinių monozigotinių ar dizigotinių dvynių tyrimų rezultatai (susiję su antisocialaus tipo asmenybės sutrikimu) nėra vienareikšmiški: nors randama genetinių efektų, teigiama, kad aplinkos veiksnių įtaka yra žymiai didesnė (K. Morley, D. Hall, 2009). Tokie rezultatai išryškina idėją, kad, nors individas ir gali turėti genetinę predispoziciją, jei nepateks į antisocialų elgesį skatinančią aplinką, tikėtina, kad antisocialus elgesys ir nepasireikš (K. Morley, D. Hall, 2009).

Iškelta ir kita idėja. Yra pasiūlyta teorija, siejanti sociopatus ir jų antisocialų elgesį. Pagal tokią teoriją, pirminis sociopatas stokoja moralinio išsivystymo ir nesijaučia socialiai atsakingas už savo veiksmus (C. Jones, 2005). Pirminis sociopato tipo yra indivo asmenybės, fiziotipo ir genotipo rezultatas (C. Jones, 2005). Antrinis sociopato tipas išsivysto kaip atsakas į jo ar jos aplinką, dėl socialinės konkurencijos teikiamų trūkumų (C. Jones, 2005). Gyvenant miesto vietovėje, turint žemą socioekonominį statusą ar prastus socialinius įgūdžius, tikėtina, kad bus sunku pasiekti savo poreikių patenkinimą socialiai priimtinais būdais, o tai, savo ruožtu, gali lemti antisocialų ar kriminalinį elgesį (C. Jones, 2005). Pirmasis sociopato tipas yra priklausomas nuo savo genetinių predispozicijų ir asmenybės, nors ir antrojo tipo sociopato kai kurie veiksniai gali būti paveldimi (C. Jones, 2005). Vis dėlto, antrasis tipas yra labiau priklausomas nuo aplinkos (C. Jones, 2005). Svarstant, kad tiek genetiniai, tiek aplinkos veiksniai yra svarbūs, antrojo sociopato tipo idėja atrodo labiau priimtina (C. Jones, 2005). Tai reiškia, kad individas gali paveldėti tam tikrus genus ir tuomet, kai patenka į tiems genams atsiskleisti tinkamą aplinką, šis derinys gali lemti jų antisocialų ar nusikalstamą elgesį (C. Jones, 2005).

Kiti nusikalstamumui įtakos galimai turintys veiksniai

Gimimo ir nėštumo laikotarpio komplikacijos taip pat, atrodo, gali lemti antisocialaus tipo asmenybės sutrikimo atsiradimą (K. Rorer, 2002). Vaisiaus alkoholinis sindromas bei didelis kiekis surūkomų cigarečių nėštumo metu koreliuoja su elgesio sutrikimais (K. Rorer, 2002). Galima manyti, kad trūkumai ankstyvaisiais vaiko raidos etapais gali sukurti tokį smegenų pažeidimo tipą, kuris lems antisocialaus tipo asmenybės sutrikimo atsiradimą (K. Rorer, 2002).

Atsakomybė, priskiriama už nusikalstamą elgesį

Anksčiau nuo baudžiamosios atsakomybės buvo atleidžiama, jei buvo suprantama, kad nusikalstamą elgesį lėmė biologinės priežastys (f., 2010). Veiksniai, lemiantys smegenų funkcionavimo bei struktūrinius skirtumus neatrodo kaip kažkas, ką individas gali kontroliuoti (K. Rorer, 2002). Dabar jau galime chemiškai kontroliuoti kai kurias žmonių ydas (f., 2010). Tai veda prie klausimo, kiek nusikaltėliai yra atsakingi už savo poelgius (K. Rorer, 2002). Yra gana akivaizdu, kad smegenų ypatumai lemia nusikaltėlių veiksmus ir jie negali išvengti šių struktūrinių ar kitokių smegenų skirtumų turėjimo, tad kiek kontrolės jie gali turėti savo veiksmams? Vakarų kultūra, išskyrus ekstremalius atvejus, laikosi atsakingumo sampratos (kiekvienas atsako už savo veiksmus) (P. D. Swiercinsky, 2001). Todėl nusikaltėliai yra baudžiami – nes gali rinktis, kaip elgtis. Kaip kontrargumentas tam, kas nusikaltėlis yra pilnai sąmoningas, gali būti feromonų veikimas – cheminių signalų, kurie nėra sąmoningai suvokiami, tačiau veikia elgesį (K. Rorer, 2002). Vis tik, ir šiuo keliu einant iki galo pripažįstama, kad, nors, pavyzdžiui, tam tikros cheminės ar kitokios medžiagos gali lemti, pvz., emocijų atsiradimą, asmuo gali rinktis iš įvairių būdų, kaip į savo emocijas sureaguoti (K. Rorer, 2002).

Tikėtina, kad nusikaltėliams gali būti sudėtingiau elgtis socialiai priimtinais būdais, kadangi jų smegenys lemia juos jausti jausmus bei emocijas, kurie prieštarauja socialinėms taisyklėms (K. Rorer, 2002). Tačiau svarbu suprasti, kad smegenys gali paveikti visus elgesio aspektus, tačiau ne determinuoti elgesio (K. Rorer, 2002). Svarbu bandyti suprasti, kaip, pavyzdžiui, nusikaltėliai kontroliuoja emocijas idant būtų galima kuo labiau sumažinti kasdienę kriminalinių žinių dozę.

LITERATŪRA

Arehart-Treichel J. Clues to Criminal Mind Found in Prefontal Cortex // Psychiatric News, 2005, vol. 40, no. 12, p. 22.

Crockett M., Clark L., Hauser M., Robbins T. Serotonin selectively influences moral judgment and behavior through effects on harm aversion // PNAS, 2010.‘

Jones C. Genetic and Environmental Influences on Criminal Behavior // prieiga per internetą [žiūrėta 2010 gruodžio 22 d.] http://www.personalityresearch.org/papers/jones.html

Krakowski M. Violence and Serotonin: Influence of Impulse Control, Affect Regultion, and Social Functioning // The Journal of Neuropsychiatry and Clinical Neurosciences, 2003, vol. 15, p. 294–305.

Morley K., Hall D.  Is there a genetic susceptibility to engage in criminal acts?  // Trends & issues in crime and criminal justice, 2009, p. 261-280.

Rorer K. Is threre a „criminal“ brain? // Neurobilogy and Behavior, 2002, prieiga per internetą [žiūrėta 2010 gruodžio 22 d.] http://serendip.brynmawr.edu/bb/neuro/neuro02/web3/krorer.html

Swiercinsky D. P. Criminal Brain, 2001, prieiga per internetą [žiūrėta 2010 gruodžio 22 d.] http://www.brainsource.com/criminal_brain.htm

Video medžiaga, rodyta žmogaus neuropsichologijos dalyko seminarų metu, 2010.