Pavasarį širdis ima kažko ilgėtis ir pas psichologą pradeda traukti neramūs, trokštantys rasti antrą pusę klientai. Tik kur ją rasti? „Juk Lietuvoje normalių vyrų nėra. Visi normalūs vyrai seniai vedę, išvažiavę arba kažkur slepiasi.“ (Beje, jie kažkodėl sako, kad nėra ir normalių moterų, visos jos išsisukinėja, ko nors reikalauja, užuot pasidžiaugusios bendravimu ir mylėjimusi.) Prisiklausiusi klientų dūsavimų jau ir pati patikiu, kad nieko neįmanoma rasti, ir neaišku, kokius stebuklingu būdu kiti sugebėjo susiporuoti.

Kad ir kaip banaliai skambėtų klausimas „Kaip susirasti vyrą?“, jis yra labai rimtas ir realiai rūpi nemažai moterų, todėl pakalbėkime apie tai paprastai, gyvenimiškai ir paieškokime išeičių. Kadangi psichologų klientės dažniau yra moterys, kalbėsime apie vyro radimą, bet pakeiskite gimines ir šis straipsnis bus apie tai, kaip vyrui ieškoti moters.

Knygų lentynose šiuo klausimu knygų tikrai netrūksta. Vienas bendras šių populiariosios psichologijos knygų bruožas tas, kad partnerio radimui taikomi rinkodaros principai: pakuotė, produkto savitumas, niša rinkoje. Tačiau ar tikrai to pakanka?

Kita vertus, kai kurios mano klientės ryžtingai pareiškia: „Ir iš viso ką reiškia ieškoti? Eiti į barus ar pažinčių svetaines? Prašyti telefono numerio? Tikrai nesižeminsiu! Jei likimas lems, atsiras tas žmogus!“ Tačiau kaip tam žmogui žinoti, kad jūs norite jį sutikti, jei jūs slepiatės uždaroje „darbai, namai, kelios draugės“ trajektorijoje ir jokiu būdu neatskleidžiate savo norų?

Paprastai visi partnerio paieškos aptarimai baigiasi klausimu „Kur ieškoti?“ Jeigu jau atsakyta į svarbesnius klausimus, kaip antai „Ar tikrai noriu bendrauti?“, šis klausimas neturėtų kilti, tačiau dažnai tenka pokalbį pradėti ir nuo kito galo. Daugelis prie kompiuterio sėdinčių arba interneto laikais užaugusių žmonių renkasi pažinčių portalus internete. Greita, patogu, tačiau internete kaip ir klubuose visko tiek daug, kad galima susipažinti su tokiais žmonėmis, kurių niekada nebūtumėte sutikę savo aplinkoje. Ir toli gražu ne gerąja prasme. Socialiniai tinklai, forumai – jau geriau. O geriausia – įvairi veikla, būreliai, kur susirenka bendraminčiai: šokių, keliautojų, medituotojų klubai ir pan. Ten galima sutikti savą tarp savų.  Tačiau norint ten nueiti tenka įveikti baimes, naujumo nerimą, tiesiog pajudėti, o štai čia ir prasideda visa psichologija.

Medžioti ar draugauti?

Bene sunkiausia rasti draugą merginai, kuri pyksta ant vyrų. Pyktis kyla dėl negerų bendravimo su kita lytimi patirčių arba persiduoda iš vienos kartos į kitą: jeigu motina galvoja, kad vyrai yra tik našta ir gyvenimo gadinimas, nesąmoningai tą gali perimti ir dukra. Tokia mergina, viena vertus, nori sutikti vaikiną, kita vertus, į jį iš anksto žiūri nedraugiškai ir įtariai. Prisimenu dvi klientes: viena iš jų buvo taip nukentėjusi nuo kelių linkusių į smurtą vaikinų, kad į pažinčių svetainę įdėjo itin atgrasią savo nuotrauką, o kita, neseniai palikta vaikino, kas dieną pažindinosi su vis naujais, bet rasdavo daugybę jų trūkumų ir nors to stengdavosi neparodyti, galiausiai nė vienas iš jų nenorėdavo pratęsti pažinties. Norint įgyvendinti norą, reikia, kad sutaptų trys dalykai – mintys, veiksmai ir jausmai. Abi šios merginos stengėsi sugalvoti, kaip rasti vaikiną, tačiau jų jausmuose vyravo apmaudas, ir tai lemdavo nedideles, bet svarbias elgesio klaidas.

Kai kuriems žmonėms poros ieškojimas asocijuojasi su medžiojimu. Neseniai žiūrėjau rusų dokumentinį filmą „Gundymo menas“. Jame įvairios moterys dalinasi patirtimi, kaip jos sugundė vieną ar kitą vyriškį. Mano klientė pasakoja: „Man sekasi patikti vyrams ir aš greitai įsimyliu. Aš bemat įkūniju tai, apie ką jie svajoja. Galiu pasirodyti kukli, galiu pasakoti anekdotus, jei vyras domisi krepšiniu – puiku, kitą dieną viską žinosiu apie krepšinį, jei mašinomis – apie mašinas. Neseniai į anglų kalbos kursus, kuriuos lankau, atėjo naujas vaikinas. Kiek palaukiau ir kai nusprendžiau, jog atėjo laikas veikti, nutykojau jį vieną, pašnekėjau, kad būtų gerai nueiti į naujai atidarytą kino teatrą, ir daviau jam savo vizitinę kortelę. Į kursus jis daugiau nebeatėjo! Aš juk nesisiūliau praleisti naktį, tik pašnekėti. Pasakykite, kokios mano savybės yra gąsdinančios?“

Kad ir kokia būtų naivi auka, pajutusi, jog tuoj pat bus sumedžiota, ji ima slapstytis. Mat medžiotojas yra alkanas ir gali ją suėsti. Čia ir iškyla didysis skirtumas: paklauskite savęs, ar norite pagauti žmogų, kuris padarys jus laimingą, ar rasti žmogų, kuriam turite ką duoti ir su kuriuo norite draugauti.

Kartą vienas pažįstamas man tarė: „Žinai, net nejauku, bet vienam man labai gerai.“ O kodėl gi ne? Juk bendraudamas turi taikytis prie kito žmogaus taisyklių, jis iš tavęs nori šilumos, dėmesio, o pats toli gražu ne visada siūlo tai, kas tau patiktų. Kai gerai gyveni, tau nėra kur skubėti ir visiems tavęs ima reikėti. Yra posakis, kad geras darbuotojas ir gera moteris ilgai laisvi nebūna. Žodis „gera“ čia turimas omeny visomis prasmėmis: draugiška, pozityvi, patraukli ir žinanti savo vertę, mokanti pareikalauti iš vyro to paties. Šalia tokios moters jis pasitempia, tobulėja. Dar ir šiandien atsimenu vieną iš pirmųjų savo klienčių: stambios, geraširdės penkiasdešimtmetės moters iš mažo miestelio vyras staiga pabėgo su jaunesne. Pamenu, jog iš karto pamaniau, kad vyrą rasti jai nebūtų lengva, ir nusprendžiau padėti prisitaikyti gyventi vienai. Tačiau nepraėjo nė keli mėnesiai ir tarsi iš po žemių išlindo jos buvęs bendraklasis. Šie du žmonės netrukus ėmė džiaugtis nuoširdžiu bendravimu.

Ką daryti, jei bijai nerasti?

Yra tokia technika: jeigu bijote, kad jums kas nors nepavyks, sugalvokite, ką reikėtų daryti, kad jums tikrai nepavyktų. Taigi, kokie būtų žingsniai, kad jokiu būdu nerastumėte vyro? Arba kokie būtų dešimt žingsnių, norint prarasti vyrą? O dabar pasielkite atvirkščiai.

Manau, tarp jų tikrai bus baimė nerasti. Jei nuolat sau kartosi, kad esi per stora, per sena, tai blogai ir atrodysi. Autohipnozė – galingas dalykas. O psichologijos klasikas Martinas Seligmanas aprašė tokį dalyką, kaip „intelektinis deficitas“: jeigu  žmogui dėl kokių nors priežasčių keletą kartų nepasiseka, vis smarkiau ima pasireikšti išmoktas bejėgiškumas ir jis nebesugeba pamatyti galimybių ten, kur jos egzistuoja. Žinoma, nėra ko džiaugtis ir nesveiku optimizmu, pavyzdžiui, labai prasta ieškotojos išvaizda.

Atkaklus, kylantis iš baimės nerasti, darbą primenantis ieškojimas taip pat nedažnai vainikuojamas sėkme. O štai kai žmogus nustoja ieškoti, jis pradeda džiaugtis šia minute, tiesiog gyventi, o ne įtemptai siekti įsivaizduojamo tikslo, nematydamas sprendimų, kuriuos jam siūlo gyvenimas: „Jis sekiojo paskui merginas gatvėse  stengdamasis sužinoti jų pavardes ir adresus. Jis metė tinklus plačiai. Viena mergaitė jį vedė prie kitos mergaitės. Jis ieškojo jos dar pats nežinodamas, ar tokia egzistuoja. Ieškojimas reikalavo daug laiko, bet mes visi randame laiko tam, kas svarbiausia mūsų prigimčiai. Galiausiai, gana vėlai, kai jau buvo beveik benusiviliąs, paskutiniame savo mokslo metų ketvirtyje jis išvydo būsimą žmoną. Po mėnesio su ja susipažino. Dar po trijų mėnesių – pabėgo su ja.“( T. Vailderis „Aštuntoji diena“)

Autohipnozės specialistai siūlo tokį pratimą: prieš pat miegą, kai jau beveik snaudžiate, pabandykite vaizduotėje pamatyti miestą, kuriame pildosi jūsų norai. Nereikia nieko išgalvoti, tegul to miesto kontūrai patys iškyla jūsų sąmonės ekrane. Įsivaizduokite, kad to miesto gatvėmis jus lydi palydovas, ir pamatykite jį. Tame mieste yra norų išpildymo įstaigų: jei jums reikia sveikatos, yra gydymo centrų, jei pinigų – bankų, o jeigu norite susipažinti – pažinčių kontorų, kurios pasiūlo tokį draugą, kokio jūs trokštate. Jūs turite pamatyti, kaip rašote prašymą, kurio gale turite argumentuoti, kodėl jums turi būti duotas draugas, kaip prašydamas banko kredito žmogus argumentuoja gaunamomis pajamomis. Šis dalykas ypač svarbus – jūs turite jausti, kad iš tiesų esate vertas naujo žmogaus.

Beje, būtų gerai nujausti, ko ieškote, nes baisiausia, kai norai išsipildo. Pamenu vieną merginą, kuri dirbdama sausą buhalterinį darbą labai žavėjosi bohema. Galiausiai ją įsimylėjo bohemiškas girtuoklis, tačiau laimingesnė ji tikrai netapo.

Kokia būsena padeda rasti meilę?

Prisimenu pokalbį su pažįstamu mokslininku, kurį paliko mergina. Kai aš paklausiau, ką dabar darys, jis gana blaiviai atsakė: „Moterų yra, mažiau tinkamą galima susirasti ir per savaitę, o jei nori tikrai geros, gali tekti ieškoti ir ilgiau.“

Tačiau kokia būsena padeda rasti? Jeigu ieškoma tik pusiau, pavyzdžiui, viena ranka saugiai įsikibus į santykius su buvusiu partneriu, ieškojimas gali užtrukti labai ilgai, nes dar ne iš tikrųjų reikia. Taigi, pirmoji radimo sąlyga: jei nori pradėti naują gyvenimą, turi būti išsiskyręs su senuoju. Ir nebūtinai su senuoju partneriu. Sakoma, kad kai kurie vyrai yra vedę, o kai kurie yra vedę savo darbą. Jeigu esi „vedęs darbą“, jautiesi pavargęs ir tau neužtenka energijos domėtis dar ir nauju žmogumi.

Žmonės, kurie išdrįsta nutraukti ankstesnius saitus ir išeiti į „atvirą kosmosą“, dažnai stebisi staigiomis likimo dovanomis. Galbūt kas nors ten, anapus, išgirsta apie mūsų pasiryžimą ir nuoširdumą? O gal ant veido parašyta: „Aš noriu ką nors susitikti, noriu draugauti. Aš atvėriau akis ir dabar jau matau pasaulį. Man labai labai įdomu, kas dabar vyks.“ Kartais nieko daugiau ir nereikia, galbūt žmogus, kuris taps labai artimas, jau seniai yra šalia. O jei nėra su kuo skirtis, reikia skirtis su rutina: išvažiuoti ir grįžti, užsiimti nauja veikla. Romano „Neįvykusi terapija“ herojė Juta sako: „Kuo aš pritraukdavau žmones, tiesą sakant, nesupratau. Ilgai nemąstydama, aš pasitikėjau visais, tarsi tebebūčiau šešerių metų ir tebesisveikinčiau su kiekvienu praeiviu šaligatvio viduryje. Atsiverti, paklausti, prisiliesti, tapti artimai. Aš norėjau pakviesti ir apkabinti visą pasaulį! Priartėjimo troškimas garavo iš manęs kaip erotinės aukso dulkės, priversdamos žmones atsisukti net gatvėje.“

Susipažinimo momento taisyklės ir alchemija

Ir štai jums pavyko – jūs radote tą žmogų! Bet ką gi daryti toliau? Kaip prieiti, ką sakyti? Jeigu nuotaika būtų tinkama, tai išeitų savaime, bet daugelį žmonių apima didelis jaudulys ir jie padaro visas įmanomas klaidas. Kai kurie yra linkę pernelyg greitai priartėti, net įkyrėti, kiti sustingsta, drovisi, staiga pabėga. Labai dažna klaida ta, jog žmogus taip stengiasi pasirodyti kuo gražesnis, protingesnis, šaunesnis, kad užmiršta domėtis kitu. Žinoma, visa tai galima išmokti valdyti, tačiau daugelis nemato savęs iš šono, todėl nutrūkus santykiams verta susitikti paskutinį kartą ir paklausti žmogaus, su kuriuo bandėte bendrauti, kas jam nepatiko.

O giliausi dalykai iš viso nėra sąmoningai valdomi. Transakcinės analizės kūrėjas Erikas Berne teigė, kad santykiai tarp vyrų ir moterų nusistovi per pirmas penkias minutes ir net jei netrukus pasikeičia, tai po daugelio metų vis tiek grįžtama prie pirmuoju įspūdžiu užkoduotos esmės. Tarkime, jei išrinktasis iš pradžių pasirodė atsainus, greičiausiai, susižavėjimui nuslūgus ir vėl išryškės šis bruožas. Labai stiprios ir savaiminės reakcijos atsiranda tarp žmonių, kurie primena tėvą ar motiną. Beje, mylimasis nebūtinai turi priminti kitos lyties tėvą, gali būti ir tos pačios, kaip pats esi, svarbiau, kuris iš tėvų buvo emociškai reikšmingesnis. Tačiau ne visada toks atitikimas žada gerus santykius, jei santykiai su tėvais yra blogi. Jeigu pavyksta suartėti su visiškai kitokiu žmogumi, nuo giminės prakeiksmų galima netgi pabėgti. Psichologai nutarė atlikti eksperimentą ir kartu apgyvendino apie trisdešimt atsitiktinai parinktų vyrų ir moterų. Po kartu praleisto mėnesio pusė šių žmonių tapo poromis ir, beje, gan laimingomis. Tai rodo, kad meilė nebūtinai atsiranda iš pirmo žvilgsnio, santykiai gali sušilti pamažu ir tokiu atveju tikimybė padaryti klaidą yra mažesnė.

Vietoj pabaigos

„Ką gi daryti norint susipažinti? Koks veiksmų receptas?“ – paklaustų vis dar netikinti savo sėkme skaitytoja. Svarbiausia išmokti bendrauti ir džiaugtis bendravimu, o tada bus galima ir rinktis, su kuo norėtųsi bendrauti artimiau. Įsivaizduokite, kad gyvena moteris, kuri mėgaujasi daugelio vyrų draugyste: domisi jais, juos palaiko, džiaugiasi galėdama būti kartu. Tie vyrai ja irgi džiaugiasi ir ji daug kam patinka. Ir štai ateina momentas, kai ji nusprendžia išsirinkti gyvenimo draugą. Jai reikia tik suprasti, kuris vyras yra ypač artimas, duoti jam ženklą ir šis su džiaugsmu atsilieps, nes net nesapnavo, kad likimas gali jį taip apdovanoti.

Pirmą kartą spausdinta “Aš ir Psichologija”, 2012 gegužę