Keitimosi stadijos
Keitimosi proceso pradžia yra “prekontempliacijos” stadija. Tuo laiku žmogus net nesvarsto apie galimybę keistis. Prieš įeidamas į pokyčių ratą žmogus net nesvarstė, kad jis turi problemą ar kad jam reikia keistis. Jei tuo laiku žmogui pasakoma, kad jis turi problemą, jis gali daugiau nustebti nei gintis. Tokie žmonės retai patys ateina gydytis. Jie gali ateiti, kai juos priverčia, tačiau tuo metu jie jau greičiau yra gynybiški kontempliatoriai. Žmogui šioje stadijoje reikia informacijos tam, kad padėti įsisąmoninti problemą ir galimybę keistis. Duoti tiesioginį patarimą šioje stadijoje gali būti visiškai neproduktyvu.
Kartą atsiradus supratimui, kad yra problema, žmogus patenka į stadiją, kuriai būdingos abejonės ir dvejonės (ambivalencija) – “kontempliacijos” stadiją. Tada žmogus tiek svarsto keitimąsi, tiek jį atmeta. Jei tada žmogui leidžiama netrukdomai kalbėti apie probleminę sritį, greičiausiai jis svyruos tarp priežasčių susirūpinimui ir pateisinimų dėl nesirūpinimo (kartais toks svyravimas ir yra vadinamas neigimu). Šį svyravimą galima aprašyti kaip svarstykles tarp priežasčių keistis ir priežasčių likti ten, kur stovi. Pvz., alkoholikas kontempliacijos stadijoje gali kalbėti taip:
“Nemanau, kad iš tikrųjų turiu problemų dėl gėrimo.Gal aš geriu daugiau nei tai sveika, bet aš negeriu daugiau nei mano draugai. Kartais man iš tikrųjų būna labai bloga sekantį rytą , be to mane neramina, kad aš negaliu atsiminti to, kas buvo vakar. Bet aš nesu alkoholikas. Aš galiu mesti gerti kada to norėsiu ir man tai pavyks.”
Žmogus tada gali pateikti priežastis keitimuisi ir nesikeitimui vienu metu arba labai greitai jas kaitaliodamas.
Konsultanto uždavinys šioje stadijoje yra padėti subalansuoti svarstykles, į keitimosi pusę. Paprastai žmonės ateina į konsultaciją kontempliacijos stadijoje ir būtent čia gali būti ypač naudingi motyvacinio interviu metodai. Jei konsultantas tuo metu naudoja strategijas, kurios labiau tinka veiksmo stadijai [(pvz., patarimai kaip keistis ir pan.)], jis greičiausiai susidurs su pasipriešinimu.
Laikas nuo laiko svarstyklės susibalansuoja ir tuo metu žmogus dažnai kalba apie tai, ką jau galima vadinti “motyvacija”. Tai “apsisprendimo” stadija, kai žmogus kalba panašiai taip:
– Aš turiu kažką daryti su šia problema.
– Tai rimta. Kažkas turi keistis.
– Ką aš galiu daryti? Kaip aš galiu keistis?
Apsisprendimo stadija yra lyg langas progai, kuris atsiveria kuriam laikui. Jei tuo metu žmogus imasi veiksmų, keitimosi procesas tęsiasi. Jei ne, žmogus grįžta atgal į svarstymus . Kai žmogus yra apsisprendimo stadijoje, konsultanto uždavinys yra ne tiek motyvuoti, kiek padėti jam surasti keitimosi strategiją, kuri būtų priimtina, prieinama, tinkama ir efektyvi.
“Veiksmo” stadija yra tai, ką daugelis žmonių vadintų konsultavimu arba terapija. Tada žmogus imasi konkrečių veiksmų, kad įvyktų pokytis. [Kai kurie autoriai mano, kad] formalus konsultavimas šioms pastangoms gali būti reikalingas arba nereikalingas. Pvz., daugelis žmonių, kurie meta rūkyti, padaro tai patys, be jokio gydymo. Šios stadijos tikslas yra sukelti pokytį probleminėje srityje.
Tačiau pokytis negarantuoja, kad pokytis liks stabilus. Žmogaus patirtis pilna gerų ketinimų ir pradinių pokyčių, kuriuos seka maži (“paslydimai”) arba dideli (“atkryčiai”) žingsniai atgal. “Palaikymo” stadijoje pagrindinis tikslas yra palaikyti prieš tai įvykdytą pokytį ir užkirsti kelią atkryčiui. Pokyčiui palaikyti gali prisireikti kitokių įgūdžių ir strategijų, nei tų, kurie buvo reikalingi pokyčiui įvykdyti.
Jei įvyksta “atkrytis”, žmogaus uždavinys yra vėl pradėti iš naujo, o ne užstrigti šioje stadijoje. Paslydimai ir atkryčiai yra normalus, tikėtinas reiškinys, jei žmogus siekia pakeisti bet kokį įsisenėjusį įprotį. Konsultanto uždavinys tuo metu yra padėti žmogui išvengti nusivylimo ir rankų nuleidimo, tęsti pokyčio apsvarstymą, atnaujinti apsisprendimą ir grįžti prie veiksmo bei palaikymo.
Šios stadijos ir atitinkamos konsultavimo užduotys yra pateiktos 1 lentelėje:
1 lentelė
| Kliento stadija | Terapeuto motyvacinė užduotis |
| Prekontempliacija | Sukelti abejones – padėti atsirasti kliento supratimui apie dabartinio elgesio pavojų ir problemas |
| Kontempliacija | Suderinti svarstykles – sužadinti priežastis keistis, pavojus nesikeičiant; sustiprinti kliento pasitikėjimą savimi, kad jis gali pakeisti dabartinį elgesį |
| Apsisprendimas | Padėti klientui pasirinkti geriausią kelią siekiant pokyčio |
| Veiksmas | Padėti klientui žengti žingsnius link pokyčio |
| Palaikymas | Padėti klientui atrasti ir pasinaudoti strategijomis, užkertančiomis kelią atkryčiui |
| Atkrytis | Padėti klientui atnaujinti svarstymo, apsisprendimo ir veiksmo procesus, nesustojant ties beviltiškumu dėl atkryčio |
Penki bendri motyvacinio interviu principai
1. Išreikšk įsijautimą (empatiją).
2. Skatink prieštaravimus.
3. Venk ginčų.
4. Sutik su pasipriešinimu.
5. Paremk pasitikėjimą savimi.
1. Išreikšk įsijautimą. Atjaučianti šiluma ir atidus klausymasis naudojamas nuo pat pradžių ir visą konsultavimo laiką.
Įsijautimo principo nuostatą galima vadinti “priėmimu”.
Atidžiu klausymusi konsultantas siekia suprasti kliento jausmus ir matymą nespręsdamas, nekritikuodamas ir nekaltindamas. Svarbu pastebėti, kad priėmimas nėra tas pats, kas sutikimas ar pritarimas. Yra įmanoma priimti ir suprasi kliento perspektyvą, bet ne sutikti su ja. Tad priėmimo nuostata nedraudžia konsultantui turėti kitokį nei kliento požiūrį. Svarbiausia yra noras suprasti kliento požiūrį. Nors tai atrodo paradoksalu, tačiau toks žmonių, kokie jie yra, priėmimas išlaisvina juos keitimuisi, tuo tarpu kai nepriėmimas (“Tu esi netvarkoje, tu turi keistis”) gali turėti įtakos tam, kad žmonės lieka tokiais, kokie jie yra. Tokia priėmimo nuostata ir pagarba taip pat sustiprina kliento-konsultanto sąjungą ir sustiprina kliento savigarbą, kuri yra svarbi keitimosi sąlygą.
Įsijaučiantis konsultantas siekia reaguoti į kliento požiūrį kaip į suprantamą ir (bent jau iš kliento perspektyvos) pagrįstą. Dvejonės yra priimamos kaip normali žmogaus paryrimo ir keitimosi dalis, o ne patologinis asmenybės bruožas ar kenksmingas gynybiškumas. Nenoro keistis reikia tikėtis gydymo metu, nes kitaip žmogus jau būtų pasikeitęs iki to. Klientas nelaikomas patologišku ar nesugebančiu. Suprantama, kad tai kliento situacija yra tokia, kuri žmogų stabdo ir verčia dvejoti.
Principas 1: Išreikšk įsijautimą
Priėmimas palengvina keitimąsi
Atspindintis klausymasis yra pagrindas
Dvejonės yra normalu
2. Skatink prieštaravimus. Pagrindinis motyvacinio interviu tikslas nėra toks, kad klientai priimtų save tokiais, kokie jie yra, ir tokiais liktų. Taip pat atspindintis klausymas nėra skirtas tik tam, kad sektum paskui klientą, kur tik jis keliaus. Žmogus su sau žalingais narkomaniniais įpročiais gali būti sumotyvuotas keistis. Tam tikra prasme tai iš tikrųjų kliento “konfrontacija” su nemalonia realybe. Klausimas tik kaip geriau tai padaryti.
Todėl antras bendras motyvacinio interviu principas yra sukurti ir išdidinti kliento suvokime prieštaravimą tarp esamo elgesio ir platesnių tikslų. Tai tiesiog neatitikimas tarp to, kur tu esi ir kur tu nori būti. Tokį neatitikimą gali sukelti dabartinio elgesio pasekmių įsisąmoninimas. Tikėtina, kad pokytis įvyks, kai bus suvokiama, kad elgesys neatitinka svarbių asmeninių tikslų. [pasaka apie didžiuosius insaitus].
Daugelis žmonių, kurie ateina į konsultaciją, jau suvokia tam tikrą neatitikimą tarp to, kur jie yra, ir kur jie norėtų būti. Tačiau jie vis dar dvejoja. Tikslas yra šį neatitikimą panaudoti, padidinti jį ir didinti iki tol, kol jis įveiks prisirišimą prie dabartinio elgesio. Reikia, kad toks pokytis įvyktų pačiame kliente, o ne pasitikėti išorine situacija (pvz., sutuoktinio spaudimu, nedarbo grėsme ar teisminiu nuosprendžiu). Tai apima svarbių klientui tikslų išaiškinimą ir ištyrimą jo dabartinio elgesio esamų ar potencialių pasekmių, kurios neatitinka šių tikslų. Jei tai sėkmingai atlikta, keičiasi kliento supratimas, neatsirandant jausmui, kad esi spaudžiamas ar priverstas.
Pagrindinė strategija yra ta, kurios pasekoje ne konsultantas, o klientas pateikia priežastis keistis. Žmones daug dažniau įtikina tai, ką jie girdi pačius save šnekant, negu tai, ką sako kiti žmonės. Kai motyvacinis interviu atliekamas gerai, tai ne terapeutas, bet klientas išreiškia susirūpinimą (pvz., “Ši problema rimtesnė, nei aš galvojau”) ir ketinimą keistis (pvz., “Aš turiu kažką su tuo daryti”)
Principas 2: Skatink neatitikimą
Pasekmių įsisąmoninimas yra svarbus
Neatitikimas tarp dabartinio elgesio ir svarbių tikslų motyvuoja keistis
Priežastis, dėl ko keistis, turi pateikti klientas
3. Venk ginčų. Trečias svarbus motyvacinio interviu principas yra, kad konsultantas vengtų ginčų ir tiesioginių konfrontacijų. Žvelgiant iš šios perspektyvos labiausiai nepageidaujama situacija yra, kai konsultantas ginčijasi su klientu, kad pastarasis turi problemą ir jam reikia keistis, tuo tarpu kai klientas gina priešingą požiūrį. Pats motyvacinis interviu yra savo tikslu konfrontacinis ) tikslas paskatinti įsisąmoninti problemą ir paskatinti poreikį kažką su tuo daryti. Tačiau tai nėra tiesioginė konfrontacija.
Ginčai ir įrodinėjimai dažniausiai sukelia pasipriešinimą – žmonės bando apginti savo laisvę. Kuo daugiau tu kam nors sakysi “Tu negali”, tuo labiau jis reaguos “Aš taip darysiu”. Stipriai ginama pozicija (pvz., “tu turi problemą ir tu turi keistis”) greičiausiai sukels kliento gynybiškumą ir norą prieštarauti. Kliento pasipriešinimą stipriai veikia tai, kaip reaguoja terapeutas ir pasipriešinimas gydymo metu gali vesti prie nesėkmės keistis. Todėl bendras tikslas yra vengti tokių būdų, kurie sukeltų kliento pasipriešinimą. Kai susiduriama su pasipriešinimu, konsultantas keičia strategiją.
Konsultuojant žmones su priklausomybėmis daugiausiai ginčų gali kilti dėl diagnozės pritaikymo. Kai kurie konsultantai teikia didelę reikšmę kliento pasiruošimui “priimti” etiketę tokią, kaip “alkoholikas”. Tačiau bandymai priversti klientą priimti tokią diagnozę gali būti neefektyvūs ir nėra įrodymų, kad blaivėjimą sustiprintų įtikinėjimas žmonių priimti šią diagnozę. Nėra jokių abejonių, kad kai kuriems žmonėms tai yra svarbus momentas, kai jie pirmą sykį pripažįsta savo problemą. Tačiau nėra jokios svarbios priežasties, dėl kurios konsultantas turėtų dėti dideles pastangas, kad įtikintų klientą priimti diagnozę. Tai gali būti kova su klientu, vietoj motyvavimo keistis. Kliento kaltinimai “neigimu”, “pasipriešinimu” ar “priklausomybe” dažniau tik dar labiau sustiprina pasipriešinimą, nei paskatina keistis. Geriau pradėti su klientais nuo to, kur jie yra ir keisti jų savęs supratimą nesiginčijant apie etiketes, bet iš esmės efektyvesnėmis priemonėmis.
Principas 3: Venk ginčų (įrodinėjimų?)
Ginčai nėra efektyvūs
Gynimas gimdo gynybiškumą
Etiketės yra nebūtinos
4. Sutik su pasipriešinimu. Motyvacinis interviu nėra kautynės. Klientas nėra priešas, kurį reikia nugalėti. Tačiau jo paties pasipriešinimą galima išnaudoti taip, kad sukurtum postūmį link pokyčių. Klientas išreiškia savo dabartinį supratimą ir konsultantas gali jį išnaudoti taip, kad atsirastų paties kliento naujas supratimas.
Taip pat svarbu gerbti klientą. Ką daryti, jei iš viso ką nors daryti, yra kliento pasirinkimas. Nenorą keistis ir dvejojimą konsultantas laiko normaliu ir suprantamu. Konsultantas neprimeta naujo požiūrio ar tikslo. Greičiau jis tik kviečia klientą apsvarstyti naują informaciją ir siūlo naują perspektyvą. Klientas gali pasiimti tai, ką nori – su tokia pozicija yra sunku kovoti, jai sunku pasipriešinti.
Konsultantas taip pat dažnai kliento klausimą ar problemą grąžina pačiam klientui. Tai ne konsultanto darbas sugalvoti visus sprendimus. Jei taip daroma, tai leidžiama klientui nuvertinti kiekvieną patarimą su atsakymu “Taip, bet …” Reikia laikyti klientą protingu žmogumi, turinčiu savo svarbių idėjų ir sprendimų savo paties problemai. Ėjimas su pasipriešinimu tad apima kliento įtraukimą į aktyvų jo paties problemos sprendimą.
Principas 4: eik su pasipriešinimu
Suvokimas gali būti keičiamas po truputį
Naujas požiūris ne primetamas, o siūlomas
Klientas pats gali rasti daugelį savo problemos sprendimų
5. Skatink pasitikėjimą savimi. Pasitikėjimas savimi yra žmogaus tikėjimas savo sugebėjimu sėkmingai atlikti konkrečią užduotį. Pasitikėjimas savimi yra svarbus motyvacijos keitimuisi elementas. Sekdamas pirmais keturiais principais konsultantas gali įtikinti žmogų, kad jis turi rimtų problemų. Tačiau jei žmogus nesitiki sėkmės keičiantis, tai jis tam nedės jokių pastangų ir konsultanto pastangos nueis veltui.
Nors klientas gali turėti labai žemą savigarbą, tačiau jis gali būti įtikintas savo pajėgumu pakeisti konkrečią problemą.
Pasitikėjimą savimi galima remti įvairiais būdais. Vienas būdų yra pabrėžti asmeninę atsakomybę. Žmogus ne tiktai gali bet ir turi keistis ta prasme, kad niekas negali padaryti to už jį. Motyvacinis interviu neskatina vilties, kad konsultantas pakeis klientą. “Aš pakeisiu tave” nėra tinkama žinia. Tinkamesnė būtų “Jei tu to nori, aš padėsiu tau pasikeisti pačiam.”
Klientą taip pat gali drąsinti kitų sėkmė. Kontaktas su ankstesniais klientais tuo gali pagelbėti, bet konsultantas taip pat gali išnaudoti skaičių žmonių, kuriems pasisekė keistis, taip pat istorijas apie sėkmę. Kitas būdas – tai žinoti eilę įvairių būdų keitimuisi, kurie buvo sėkmingi. Net eilė gydymo nesėkmių neturi būti laikoma priežastimi beviltiškumui. Tiesiog tai gali būti suprantama kaip tai, kad šis konkretus žmogus dar nerado teisingo būdo. Duodant įvairių skirtingų pasirinkimų didėja tikimybė, kad žmogus ras tarp jų ką nors, kas jam suveiks.
Principas 5: Skatink pasitikėjimą savimi
Tikėjimas galimybe pasikeisti yra svarbus motyvuojantis veiksnys
Klientas yra atsakingas už savo keitimosi pasirinkimą ir vykdymą
Esant eilei įvairių būdų yra vilties
Penkios ankstyvosios strategijos.
Pirmosios keturios strategijos kilo iš į klientą orientuoto konsultavimo. Motyvaciniame interviu jos yra naudojamos konkrečiam tikslui – padėti klientui išnagrinėti savo dvejojimą ir išreikšti priežastis keistis. Penktoji strategija yra labiau tiesi ir būdinga motyvaciniam interviu. Ji leidžia suderinti ir panaudoti kitas keturias strategijas.
1. Atviri klausimai. Ankstyvojoje motyvacinio interviu fazėje svarbu sukurti priėmimo ir pasitikėjimo atmosferą, kurioje klientas gali nagrinėti savo problemas. Tai reiškia, kad daugiausia tuo metu turi kalbėti klientas, o konsultantas turi rūpestingai klausyti ir skatinti kalbėjimą. Pirmos keturios strategijos yra naudojamos šiam tikslui.
Vienas būdų, kaip tai daryti, yra klausinėti tokiu būdu, kad daugiausia kalbėtų klientas. Klausimai su trumpais atsakymais yra reikalingi, bet jie neturi vyrauti ankstyvojoje motyvacinio interviu fazėje. Geriau pradėti su atvirais klausimais – tokiais, į kuriuos sunku pateikti trumpą atsakymą. Tokie klausimai skatina klientą nagrinėjimuisi. Kai kurie klientai noriai kalba ir jiems tereikia tik paprasto pakvietimo. Kitiems reikia didesnio padrąsinimo. Kaip tu reaguosi į pradinius atsakymus gali stipriai paveikti kas atsitiks vėliau.
Jei iš anksto žinai ar kitaip jauti, kad klientas turi aiškių rūpesčių, apie kuriuos nori kalbėti, gali pakakti paprasto durų atvėrimo. Pvz.:
– Kadangi jūs esate čia, aš manau, kad jūs turite apie ką norite pakalbėti su konsultantu. Apie ką jūs norėtumėte kalbėti?
– Aš norėčiau suprasti, kaip jūs matote padėtį. Kas jus čia atvedė? Kokia yra problema?
– Aš suprantu, kad jūs turite rūpesčių dėl gėrimo. Papasakokite man apie juos.
– Telefonu jūs pasakėte, kad jūs ilgą laiką vartojote narkotikus ir jūs norėtumėte apie tai pakalbėti. Galime pradėti. Kodėl nepradėjus nuo pat pradžių, kai jūs pirmą sykį pavartojote narkotikų ir ateiti iki dabar?
Aptariant problemą su labiau dvejojančiais klientais (pvz., tais, kurie yra ankstyvoje kontempliacijos fazėje) gali būti naudinga paklausti apie abi konflikto puses arba paklausti keletą neutralesnių klausimų. Kai kurie konsultantai pirma klausia klientą, ką jis mėgsta savo dabartiniame (“probleminiame”) elgesyje, po to apie neigiamas puses. Pvz.:
·Papasakokite apie savo kokaino naudojimą. Ką tu jame mėgsti? Ir kokie yra kita pusė? Kodėl nerimauji dėl savo vartojimo?
·Papasakok, ką tu pastebėjai savo gėrime per metus. Ar pastebėjai kokių nors pokyčių gėrime ir kaip tai veikia tave? Kas iš to, ką tu pastebėjai, neramina tave, ar tai neramina kitus žmones?
·Aš supratau, kad esi čia, kad papasakotum apie savo gėrimą. Tad padėk man susidaryti pilną vaizdą, kas tau patinka geriant ir kas nepatinka?
Žinoma, žmonės skirsis savo reakcijomis į tokius klausimus. Kai kurie noriai reaguos į galimybę papasakoti apie savo sunkumus. Tokiais atvejais tavo darbas yra vesti žmogų per šį tyrinėjimą naudojantis visomis strategijomis. Kiti gali mažiau noriai kalbėti ir gali keisti temą link jau aprašytų spąstų. Šie klausimai tėra naudojami tik durų atidarymui, kas suteikia progą išnaudoti kitas strategijas.
2. Reflektyvus klausymas. Tai sudėtingiausias įgūdis. Paprastai klausymas suprantamas kaip tylumas ir girdėjimas, ką kitas sako. Tačiau reflektyviame klausyme lemiamas momentas yra kaip konsultantas reaguoja į tai, ką sako klientas. Galima skirti 12 reakcijos rūšių, kurios nėra klausymas:
1. Liepimai, įsakymai, komandavimas.
2. Perspėjimai, grasinimai.
3. Patarinėjimas, sprendimų siūlymas.
4. Įtikinėjimas, ginčijimasis.
5. Moralizavimas, pamokslavimas.
6. Nesutikimas, kritikavimas, kaltinimas.
7. Sutikimas, pritarimas, gyrimas.
8. Gėdinimas, išjuokimas, etikečių klijavimas.
9. Interpretavimas, analizavimas.
10. Užuojautos reiškimas.
11. Klausinėjimas.
12. Dėmesio nukreipimas, temos pakeitimas.
Šios reakcijos yra “kliūtys” atsirandančios kliento kelyje. Kad išlaikytų tą pačią kryptį, klientas turi susitvarkyti su šiomis kliūtimis. Kliūtys stabdo ir verčia keisti kryptį. Jos leidžia susidaryti nelygiam santykiui. Taip reaguojantis konsultantas neklauso bent jau reflektyvaus klausymo prasme. Greičiau konsultantas tyli, kol sugalvos reakciją iš pateikto sąrašo ir išreikš ją. Pagrindinė perduodama žinia yra “Klausyk manęs, aš žinau geriau”. Štai pavyzdys nepadedančio “terapeuto”, kalbančio su klientu, kuriam sunku apsispręsti (atitinkami kliūčių iš sąrašo numeriai pateikiami skliausteliuose).
Klientas: Aš tiesiog nežinau, palikti jį ar ne.
T: Tu turėtum daryti taip, kaip tu galvoji, kad geriausia daryti (5).
K: Bet tame ir esmė! Aš nežinau, kas geriausia!
T: Tu žinai, giliai savyje (6).
K: Bet aš jaučiuosi sugautas, įkalintas mūsų santykiuose.
T: Tada tu turėtum kuriam laikui atsiskirti ir pamatysi, kaip tu jautiesi (3).
K: Bet aš myliu jį ir tai labai jį įskaudins, jei aš išeisiu!
T: Bet jei tu to nepadarysi, tu daug laiko sugaiši veltui (2)
K: Bet ar tai neegoistiška?
T: Tai tėra tai, ką tu turi padaryti, kad pasirūpintum savimi (4)
K: Aš tiesiog nežinau, kaip aš tai galiu padaryti.
T: Aš esu įsitikinęs, kad su tavimi viskas bus tvarkoje (10).
Šiam klientui nebuvo padėta išnagrinėti savo dvejones, bet vietoj to jis buvo per anksti spaudžiamas prie sprendimo. Konsultantas šioje situacijoje iš tikrųjų neklausė ir nedavė klientui šanso kalbėti ir nagrinėtis. Kliento laikas ėjo tam, kad įveikti kliūtis.
Bet jei nenaudoti šių 12 reakcijų, praktiškai nelieka, ką sakyti. Nėra klaidinga naudoti šias 12 reakcijų, tačiau kiekviena jų turi savo vietą ir laiką.
Reflektyvaus klausymo esmė yra ta, kad jis daro spėjimą, ką žmogui reiškia jo pasisakymas. Prieš kalbėdamas žmogus turi konkrečią prasmę, kurią nori perduoti. Ji yra užkoduojama žodžiais, dažnai ne visai tiksliai. Klausytojas turi tiksliai išgirsti žodžius ir tada dekoduoti jų prasmę. Tai reiškia, kad bendravimas gali sutrikti trijose vietose: kodavime, girdėjime ir dekodavime. Reflektyvus klausytojas daro spėjimą, kokia buvo tikroji prasmė ir išreiškia šį spėjimą teiginio forma.
Svarbu tai, kad spėjimas išreiškiamas teiginio, bet ne klausimo forma. Nors klausytojas nėra užtikrintas ar spėjimas yra teisingas, tačiau gerai suformuluotas teiginys daug mažiau linkęs sukelti pasipriešinimą. Klausimas apie prasmę atitraukia klientą nuo tiesioginio patyrimo. Jis grįžta atgal ir pradeda klausti savęs ar jis iš tikrųjų taip jaučiasi ir ar turėtų taip jaustis, kaip jis ką tik pasakė. Skirtumas tarp klausimo ir teiginio yra subtilus. Galima pabandyti rasti skambesio skirtumus tarp šių išsisakymų:
Tu jautiesi nepatogiai?
Tu jautiesi nepatogiai.
Tu pyksti ant savo motinos?
Tu pyksti ant savo motinos.
Skirtumas yra intonacijoje. Klausimo gale tonas kyla ir švelniai leidžiasi teiginio gale. Reflektyvaus klausymo teiginiuose intonacija gale paprastai turi nusileisti.
Tam, kad reflektyviai klausyti, pirma turi išsitreniruoti reflektyviai galvoti. Tai apima supratimą, kad tai, ką tu manai, kad žmonės turi omenyje, yra nebūtinai tai, ką jie iš tikrųjų nori išreikšti. Daugelis teiginių gali turėti daugybę prasmių. Žodžiai, nusakantys emocijas, tokias kaip “depresija” ar “nerimas” turi labai skirtingas reikšmes skirtingiems žmonėms. Pvz., štai ką gali reikšti, kai žmogus sako “Aš norėčiau išmokti bendrauti”:
Aš jaučiuosi vienišas ir aš noriu turėti daugiau draugų.
Aš labai susijaudinu, kai man tenka kalbėti su nepažįstamais.
Man reikia daugiau laiko, kol pažįstu žmogų.
Aš norėčiau būti mėgstamas.
Aš nesugalvoju sakyti, kai esu su žmonėmis.
Žmonės nekviečia manęs į pasilinksiminimus.
Kai tu girdi teiginį, tu svarstai, ką jis galėtų reikšti ir pasirenki labiausiai tikėtiną reikšmę. Daugelis žmonių tokiu atveju ir laiko tai tikrąja teiginio prasme. Reflektyvus klausymas tuo tarpu daugiau yra būdas patikrinti, ką iš tikro šis teiginys reiškia.
Tad tai greičiau spėjimas apie tai, ką nori pasakyti žmogus. Paprastai, nors ne visada, tokiame sakinyje naudojama “tu/jūs”. Pavyzdžiui:
K: Aš kartais nerimauju, kad per daug gerdamas kenkiu sau.
T: Jūs gana daug geriate.
K: Iš tikrųjų aš nejaučiu to, kad daug. Aš galiu daug išgerti ir nepajusti.
T: Daugiau nei dauguma žmonių.
K: Taip. Aš galiu daugelį apgerti.
T: Ir tai jus neramina.
K: Taip, tai ir dar tai, kaip aš jaučiuosi. Sekantį rytą man būna labai blogai ir aš visą dieną apie nieką negaliu galvoti.
T: Ir tai jums nepatinka.
K: Taip. Nors aš apie tai daug negalvodavau, bet nemanau, kad yra gerai visą laiką jaustis pagiriotam. Ir kartais aš negaliu atsiminti.
T: Dalykų, kurie atsitinka, kai jūs geriate.
K: Šito taip pat. Kartais aš tiesiog atsijungiu kelioms valandoms.
T: Bet tai nėra tai, ką jūs norėjote pasakyti apie tai, kad blogai atsimenate.
K: Taip. Net kai aš negeriu, atrodo, kad aš viską vis dažniau pamirštu ir negaliu aiškiai galvoti.
T: Ir jūs stebitės ar tai kaip nors susiję su jūsų gėrimu.
K: Aš nežinau dėl ko dar tai galėtų būti.
T: Jums ne visada taip buvo.
K: Ne, tik paskutiniais metais. Gal aš tiesiog senstu.
T: Tai gali būti tai, kas atsitinka kiekvienam sulaukusiam 45.
K: Ne, tai tikriausiai mano gėrimas. Aš taip pat neišsimiegu.
T: Galbūt jūs kenkiate savo sveikatai, miegui ir smegenims gerdami tiek, kiek jūs geriate.
K: Negalvokite, kad aš girtuoklis. Niekada toks nebuvau.
T: Jūs taip blogai neatrodote. Bet jūs nerimaujate.
K: Aš nežinau ar nerimauju, bet aš apie tai vis daugiau galvoju.
T: Ir galvojate ar jūs turite ką nors su tuo daryti, todėl ir atėjote čia.
K: Taip, aš manau taip.
T: Jūs nesate toks užtikrintas.
K: Aš nesu užtikrintas, ką su tuo daryti.
T: Tad, jei aš jus suprantu, jūs galvojate, kad geriate per daug ir kenkiate savo sveikatai, bet nesate užtikrintas, ar norite tai pakeisti.
K: Neatrodo protingai, ar ne?
T: Aš suprantu kaip susipainiojęs jūs galite dabar jaustis.
Pastebėkite, kad terapeutas nedaro tam procesui kliūčių. Būtų lengva šiuos atsakymus pakeisti kliūtimis. Tačiau šito vengiama, nes tikslas yra paskatinti patį klientą išsakyti save motyvuojančius teiginius.
Reflektyvaus klausymo teiginiai gali būti visiškai paprasti. Kartais kliento kalbai palaikyti pakanka vieno arba dviejų žodžių pakartojimo (pvz., aukščiau pateiktame dialoge pačioje pradžioje buvo galima pasakyti tik “Per daug…”). Sudėtingesni teiginiai naujais žodžiais išreiškia tai, ką pasakė klientas arba daro spėjimą apie neišsakytą prasmę. Kartais gali padėti atspindėti tai, kaip klientas jaučias kalbėdamas.
Atspindėjimas nėra pasyvus procesas. Konsultantas nusprendžia ką atspindėti ir ką ignoruoti, ką pabrėžti ir ko nepabrėžti, kokius žodžius naudoti pagaunant prasmę. Atspindėjimas gali būti naudojamas paskatinti kai kuriuos dalykus, kuriuos pasakė žmogus, arba lengvai pakeisti jų prasmę. Ankstyvoje motyvacinio interviu fazėje reflektyvaus klausymo teiginių turėtų būti didžiuma. Ypač turi būti atspindimi save motyvuojantys teiginiai. Taip klientai išgirsta savo pasisakymus du kartus.
Atspindėjimas ypač svarbus po atviro klausimo. Kai jūs paklausėte atviro klausimo, reaguokite į kliento atsakymą su reflektyviu klausymu. Kadangi klausinėjimas yra lengvesnis konsultantui įgūdis nei reflektyvus klausymas, lengva patekti į klausimo-atsakymo spąstus, klausiant eilę klausimų vietoje reflektyvays klausymo. Tai greičiau sukels pasipriešinimą, o ne save motyvuojančius teiginius.
3. Patvirtink (affirm-?)
Gali būti naudinga paremti klientą konsultavimo metu. Tai gali būti daroma komplimentų, įvertinimo ir supratimo forma. Pats reflektyvus klausymas gali būti gana paremiantis, bet galima naudoti ir tiesioginį parėmimą Pvz.:
Aš vertinu tai, kaip sunku buvo jums nuspręsti ateiti čia. Tai didelis žingsnis!
Aš galvoju, kad tai puiku, kad jūs norite kažką daryti su savo problema. Tai turėtų būti sunku jums.
Jūs tikrai stipri asmenybė, nes sugebėjote ilgai gyventi su šia problema ir nepalūžti.
Tai geras pasiūlymas.
Turėtų būti sunku pakelti kiekvieną dieną su tiek daug įtampos. Aš turiu pasakyti, kad jei aš būčiau jūsų vietoje, man taip pat būtų sunku.
Aš manau, kad štai dėl ko jūs čia esate – kadangi jūs nebenorite daugiau kęsti tos įtampos.
Atrodo, kad jūs iš tiesų valingas žmogus.
Jums patinka būti laimingam su kitais žmonėmis. Todėl jums sunku galvoti apie tai, kaip nustoti gerti.
Jūs tikrai turite išspręsti daug problemų – daugiau nei daugelis žmonių. Aš suprantu, kaip kartais jums norisi atsipalaiduoti.
4. Apibendrinimas. Apibendrinantys teiginiai gali būti naudojami susieti medžiagą, apie kurią buvo kalbėta. Jei jūs paskatinate kliento save motyvuojančius teiginius, gerai juos periodiškai apibendrinti. Pvz.:
Tai iki šiol jūs pasakėte, kad jus neramina jūsų gėrimo kiekis, lyginant su kitais žmonėmis ir kiek jūs praleidžiate tam pinigų. Jūs nesate užtikrintas, ką reiškia tai, kad jūs galite išgerti daug daugiau nei kiti žmonės ir neprisigerti. Jus neramina, kad jūsų gėrimas silpnina jūsų atmintį ir tai trukdo jums užmigti. Kas dar?
Tokie periodiški apibendrinimai sustiprina tai, kas buvo pasakyta, parodo, kad tu atidžiai klausei ir paruošia klientą judėti toliau. Taip pat jie leidžia klientui išgirsti savo motyvacinį teiginį išgirsti trečią kartą.
Apibendrinimas gali padėti išreikšti kliento dvejones. Apibendrinimas yra vienas būdų leidžiančių žmogui apžvelgti priežastis keistis ir nesikeisti vienu metu, suvokiant, kad jų yra už abi puses. Gali būti naudinga susieti teiginius tokiomis frazėmis kaip “iš vienos pusės… iš kitos” ir “tuo pačiu metu”. Pvz.:
Atrodo, kad jūs svyruojate. Iš vienos pusės, jūs labai nerimaujate, kad gėrimas žeidžia jūsų šeimą ir jūsų darbą. Taip pat jus nustebino, kad du skirtingi draugai tą pačią savaitę pasakė jums, kad jiems neramu dėl jūsų gėrimo. Iš kitos pusės, jūs nemanote, kad esate alkoholikas ir žinote, kad galite bent savaitę negerti. Tai jus trikdo.
Į apibendrinimą gali būti įjungta ir kitokia informacija, kuri suderinama su kliento teiginiais – medicininių tyrimų rezultatai, šeimos narių pastebėjimai ir pan.
Pirmo susitikimo gale yra naudinga pateikti didelį apibendrinimą viso, kas buvo aptarta. Svarbu pastebėti, kad tokiuose apibendrinimuose tu turi nuspręsti, ką įjungti ir ką pabrėžti. Darant tokį apibendrinimą yra naudinga paaiškinti, ką ketini daryti.
Tokio tipo apibendrinimas yra geras būdas pabaigti susitikimui. Svarbu bendradarbiavimo intonacija, kuri leidžia klientui papildyti ar pataisyti apibendrinimą. Trumpesnė tokio pat apibendrinimo forma galima pradėti kitą susitikimą, leidžiant pasinaudoti tuo, kas vyko anksčiau. Tokio tipo apibendrinimas taip pat gali būti naudojamas pereinant iš pirmos į antrąją motyvacinio interviu stadiją.
5. Skatinti save motyvuojančius teiginius. Tai pagrindinė strategija, padedanti klientui įveikti savo dvejones. Tai pagrindinis šios strategijos tikslas. Visos kitos keturios strategijos taip pat gali būti panaudotos šiam tikslui siekti.
Tam tikra prasme motyvacinis interviu yra priešingas konfrontacijai, kur konsultantas gina “problemos-keitimosi” poziciją, o klientas kovoja prieš jį. Toks būdas gali būti žalingas, kadangi jis priverčia klientą ginti poziciją “problemos nėra”. Pagrindinis motyvacinio interviu tikslas yra duoti klientui išsakyti priešingos pusės argumentus. Būtent klientas turi pateikti argumentus už keitimąsi. Konsultanto užduotis yra palengvinti klientui išsakyti tokius save motyvuojančius teiginius.
Save motyvuojantys teiginiai gali būti suskirstyti į keturias kategorijas. Pirma yra problemos pripažinimas (Būtent noras, kad klientas pripažintų problemą, dažnai skatina konsultantą kovoti už diagnozę, bet diagnostinių etikečių klijavimas paprastai nėra efektyvi strategija). Pavyzdžiui:
Matau, kad problema yra didesnė nei aš maniau.
Aš niekada iš tikrųjų nesupratau, kiek daug aš geriu.
Tai rimta!
Galbūt aš kvailai rizikuodavau/
Aš matau, ką per ilgą laiką narkotikų vartojimas padarė su manimi.
Antra panaši save motyvuojančių teiginių kategorija yra rūpesčio apie problemą išreiškimas. Tai dažnai perduodama nežodiniu būdų, per veido išraišką, atodūsius, ašaras ar gestus. Tokio tipo žodinės išraiškos yra:
Man iš tikrųjų neramu dėl to.
Kaip tai galėjo man atsitikti? Aš negaliu tuo patikėti!
Aš jaučiuosi beviltiškai.
Trečio tipo save motyvuojantys teiginiai yra tiesioginė ar netiesioginė ketinimo keistis išraiška. Tai gali būti išreikšta žmogaus veiksmais pradiniems keitimosi žingsniams (pvz.: kreipimasis į detoksikaciją) ar į išsakytą ketinimą padaryti taip. Pavyzdžiui:
Manau, kad man laikas pagalvoti kaip mesti gerti.
Aš turiu kažką su tuo daryti.
Tai ne tai, ko aš noriu. Ką aš galiu daryti?
Aš nežinau, kaip aš tai galiu daryti, bet aš turiu keistis.
Kaip žmonės meta vartoti narkotikus?
Galiausiai save motyvuojantys teiginiai gali išreikšti optimizmą keitimosi atžvilgiu. Tokie teiginiai atspindi sugebėjimą kažką padaryti su problema. Pvz.:
Aš manau, kad aš galiu tai padaryti/
Dabar kai apsisprendžiau, aš esu įsitikinęs, kad galiu keistis.
Aš ketinu įveikti šią problemą.
Šie keturių tipų išsisakymai atspindi įvairias ruošimosi keistis puses: mintis (pripažinimą, optimizmą), emocijas (susirūpinimas) ir veiksmus (ketinimas veikti). Kiekvienas toks išsisakymas po truputį skatina judėti link keitimosi.
Kai kurie žmonės ateina pas konsultantą jau išsisakydami taip ir jiems tereikia šiek tiek pagalbos užtvirtinti savo pasiryžimą bei suplanuoti veiksmų kryptį. Bet konsultantas turi mokėti ir paskatinti taip išsisakyti ir labiau dvejojančius klientus.
Tiesioginiai klausimai. Labai tiesus būdas yra tiesiog paprašyti klientą tokių teiginių. Atviri klausimai gali būti naudojami ištirti kliento supratimą ir rūpestį. Neklausk ar žmogus turi tokių rūpesčių (pvz.: Ar jūs galvojate, kad turite problemų su narkotikais?). Darykite prielaidą, kad žmogus dvejoja ir kad jis turi tokių rūpesčių. Atviri klausimai skatinantys save motyvuojančius teiginius gali būti:
1. Problemos pripažinimas.
Kas verčia jus manyti, kad tai yra problema?
Kokių jūs turite sunkumų, susijusių su narkotikų vartojimu?
Kaip jūs galvojate, kokiais būdais jūsų gėrimas kenkia jums ar kitiems žmonėms?
Kokiu būdu tai yra problema jums?
Kaip jūsų narkotikų vartojimas trukdo jums daryti tai, ką jūs norite daryti?
2. Rūpestis.
Kas yra jūsų gėrime tokio, ką jūs ar kiti žmonės galite laikyti susirūpinimo priežastimis?
Kas jus jaudina dėl jūsų narkotikų vartojimo? Kas jūsų nuomone jums gali atsitikti?
Kaip jūs jaučiatės dėl savo narkotikų vartojimo?
Kiek tai neramina jus?
Kokiu būdu jus tai neramina?
Kaip manote, kas atsitiks, jei jūs nesikeisite?
3. Ketinimas keistis.
Tai, kad jūs čia, rodo, kad bent iš dalies jūs galvojate, kad laikas kažką daryti. Kokias matote priežastis keistis?
Kas verčia jus galvoti, kad jums gali reikėti keistis?
Jei jums viskas sektųsi ir būtų viskas taip, kaip norite, kas būtų kitaip?
Kas verčia jus galvoti, kad jūs galite gerti ir toliau, kaip gėręs?… Kas apie kitą pusę? Kas verčia jus galvoti, kad laikas keistis?
Ką jūs galvojate apie narkotikų vartojimą dabar?
Kokie būtų privalumai, jei jūs keistumėtės?
Aš suprantu, kad jūs jaučiatės dabar užstrigęs. Kas turėtų įvykti, kad padėti keistųsi?
4. Optimizmas.
Kas verčia jus galvoti, kad jei jūs nuspręsite keistis, tai jums pasiseks?
Kas jus skatina manyti, kad jūs galite pasikeisti, jei to panorėsite?
Kaip jūs galvojate, kas suveiktų jums, jei jūs nuspręstumėte keistis?
Kai klientas išsako save motyvuojantį teiginį, net kaip spėjamą galimybę, paskatinkite jį tiek nežodiniu (pvz., galvos linktelėjimu), tiek žodiniu būdu – reflektyviu klausymu ar paremiančiu pasakymu (pvz., “Aš suprantu, kaip tai neramina tave” arba “Tai turėtų būti sunku jums”). Ar klientas išsakys save motyvuojančių teiginių daugiau labai priklauso nuo tavo reakcijos. Todėl svarbu reaguoti būdu, kuris išreiškia priėmimą, paskatina saviraišką ir savęs tyrinėjimą. Tavo reakcijos turi būti padrąsinančios ir neturi versti manyti, kad tu renki įrodymus prieš klientą.
Jei toks procesas prasidėjo, dažnai yra efektyvus tiesioginis skatinimas tęsti. Bendra jo forma yra “kas dar?”
Ką jūs dar pastebėjote?
Dėl ko dar jūs esate susirūpinęs?
Kokios kitos priežastys, kodėl jums gali reikėti keistis?
Ką dar žmonės sakė jums?
Dėl ko dar jūs galvojate, kad jums pasiseks?
Kokių kitų problemų jūs turėjote?
Kas dar jūsų gėrime jus jaudina?
Atsiminkite, kad tikslas yra klientui prisiimti atsakomybę už konflikto pusę “problema-keistis”. Nuolatiniai kliento save motyvuojančių teiginių apibendrinimai gali būti naudingi palaikant procesą.
Apsisprendimo balansas
Padėti gali kliento dabartinio elgesio tiek teigiamų, tiek neigiamų pusių aptarimas. Pvz., kliento galima paprašyti pasakyti ar išvardinti, ką jie mėgsta savo gėrime ar narkotikų vartojime, kaip įvadą į neigiamos pusės tyrimą. Tai turi privalumų tame, kad klientai kalbėdami pradeda jaustis patogiai, taip pat padeda išsiaiškinti abi konflikto puses. Gali būti naudinga užpildyti apsisprendimo balansą, kad leistum pamatyti klientui visą vaizdą. Tada galima naudoti papildomas strategijas motyvacijos keitimuisi sustiprinimui. Tačiau dažnai pakanka tiesiog kalbėti apie konflikto neigiamą pusę,kad tai vestų prie tiesioginio rūpesčio išreiškimo.
Detalizavimas
Kai iškyla motyvacijos tema, naudinga kliento paprašyti detalizuoti. Tai palaiko temą ir paskatina tolimesnius save motyvuojančius teiginius. Vienas geras būdas tai daryti, yra prašyti konkrečių pavyzdžių ir paaiškinimų kodėl (kiek, kaip) tai yra problema. Štai pavyzdys:
Klientas: Viena vietų, kur matau problemą, yra pinigai.
T: Kodėl tai neramina jus?
K: Na, aš praleidžiu daug pinigų narkotikams ir nebegaliu apmokėti sąskaitų.
T: Duokite man pavyzdį.
K: Kaip tik praeitą savaitę aš praleidau apie 400$.
T: Tai didelė suma. Kaip dar tai liečia jūsų pinigus?
K: Aš darau kvailus dalykus, kai esu apsvaigęs.
T: Pavyzdžiui…
K: Aš paskolinau 300$ vienam tipui, kurį sutikau. Aš jo niekad daugiau nematysiu. Ir aš perku daiktus, kurių man nereikia.
T: Tokius kaip…
K: Laikrodį. Kai aš jį pirkau, jis atrodė tikrai geras. Bent aš jau galvojau, kad jis yra geras. Aš išleidau per daug jam.
T: Kiek ši piniginė problema jaudina jus?
K: Tai darosi didelė problema. Žmonės beldžiasi į mano duris, skambinėja telefonu, siuntinėja piktus laiškus. Aš turiu kažką daryti.
T: Ir tai skamba taip, lyg jūs galvotumėte, kad narkotikų vartojimas yra dalis jūsų piniginių problemų.
K: Taip. Didelė dalis.
Ankstyvosiose motyvacinio interviu fazėse naudinga detalizuoti įprastą dieną ar narkotikų vartojimo epizodą. Prašant detalių apie elgesio ar nuotaikos pokyčius gali išryškinti priežastis alkoholio ar kitų narkotikų vartojimui; iš tokios diskusijos taip pat visiškai natūraliai iškils ir probleminės sritys.
Kraštutinumų naudojimas
Klientų taip pat galima prašyti pasakyti savo problemų kraštutinumus, įsivaizduoti blogiausias pasekmes. Kai kurie tokio tipo klausimai yra:
·Kas jus neramina daugiausia?
·Ko jūs labiausiai bijote, kas gali nutikti, jei jūs nesikeisite?
·Kaip manote, kokie blogiausi dalykai gali nutikti, jei jūs toliau eisite tuo pačiu keliu, kaip ėjote iki šiol?
Pažiūrėti atgal
Kartais žmogui naudinga prisiminti laiką iki problemos atsiradimo ir palyginti jį su dabartine situacija. Štai keli pavyzdžiai:
·Ar atsimenti tą metą, kai viskas ėjosi gerai? Kas pasikeitė?
·Kaip jums buvo iki tol, kol jūs pradėjote taip stipriai gerti? Koks tada buvote jūs?
·Papasakokite man, kaip jūs susitikote ir kas jus traukė vienas prie kito tada. Į ką tai buvo panašu?
·Kokie yra skirtumai tarp Petro prieš 10 metų ir Petro šiandien?
·Kaip jūsų narkotikų vartojimas stabdė jūsų augimą, judėjimą į priekį?
Žvilgsnis atgal, į narkotikų vartojimą praeityje, dažnai paskatina pastebėjimą, kad pats narkotikų vartojimas pasikeitė – tapo kasdieniniu, narkotikų dozė išaugo ir pan. Tai gali būti išnaudojama kaip galinga motyvuojanti jėga, jei konsultantas įvardina šį reiškinį kaip pavojaus ženklą.
Pažvelgti į priekį
Padėti žmonėms pamatyti pasikeitusią ateitį yra kitas būdas paskatinti save motyvuojančius teiginius. Reikia paskatinti klientą papasakoti, kaip gali būti po pasikeitimo:
·Jei jūs nusprendėte keistis, ko jūs tikitės iš ateities?
·Kaip jūs norėtumėte, kad viskas pasikeistų?
·Aš matau, kad dabar jūs iš tiesų nusivylęs. Ko norėtumėte, kad viskas būtų kitaip?
·Kokie keliai dabar jums yra? Ką jūs galėtumėte padaryti?
·Kokius geriausius rezultatus jūs galite įsivaizduoti, jei jūs pasikeistumėte?
Tikslų ištyrimas
Dar vienas būdas yra paprašyti kliento papasakoti, kokie dalykai yra svarbiausi jo gyvenime. (Tai gali gražiai persidengti su “pažvelgimu į priekį”). Kokias vertybes ar tikslus šis žmogus laiko vertintinomis? Pvz., galima paprašyti išdėlioti korteles su įvairiomis vertybėmis pagal tai, ką klientas labiausiai vertina. Tokio tyrimo tikslas yra atrasti, kaip probleminis elgesys yra nesuderinamas ar kliudo svarbiems kliento tikslams ar vertybėms. Kai išsiaiškinamos svarbiausios vertybės ir tikslai, galima paprašyti kaip aptariama problema (pvz., gėrimas) tinka į bendrą vaizdą. Alkoholikui pavyzdžiui galima įdėti kortelę “gėrimas” – tai gali skatinti klientą naudingai diskusijai. Pagrindinis momentas yra ištirti ir išvystyti neatitikimą tarp šių svarbių tikslų ir dabartinio probleminio elgesio.
Paradoksas
Įgudę konsultantai gali pasinaudoti paradoksu, kad paskatintų save motyvuojančius teiginius. Paradoksas gali apimti daug įvairių terapinių taktikų, čia – konsultantas subtiliai prisiima kliento konflikto “problemos nėra” puses vaidmenį. Išreikšdamas šią konflikto pusę konsultantas skatina priešingą – būtent išsisakymus apie problemos pripažinimą, rūpesčio išreiškimą, ketinimą keistis ir optimizmą. Štai pavyzdžiui, kaip konsultantas gali prisiimti šią rolę:
Tu atėjai čia ir vis kalbi man apie tai, bet tu manęs dar neįtikinai, kad iš tikrųjų turi dėl ko nors rūpintis. Argi tai viskas?
Leisk man pasakyti tau tai, kas jaudina mane. Tokia programa kaip ši reikalauja daug motyvacijos ir pastangų. Mes iš tikrųjų nenorime pradėti dirbti su žmogumi, kol jis nėra įsitikinęs, kad jam to reikia ir, atvirai kalbant, aš nesu įsitikinęs, kad tu esi pakankamai motyvuotas.
Aš nesu įsitikinęs, kad tu manai, jog galėsi pasikeisti, net jei to ir norėsi.
Yra aiškus kriterijus ar tokia strategija veikia: Jei jis paskatina klientą išsakyti save motyvuojančius teiginius, ji veikia. Bet paradoksas gali ir atsirūgti.
Kartais paradoksinė strategija gali būti naudojama labai tiesiogiai, su kliento pilnu supratimu, kas vyksta. Kai kuriems klientams tai gali būti gana naudinga:
Vienas dalykas, kas, aš manau, būtų naudinga, yra išsiaiškinti priežastis kam keistis. Aš girdėjau iš tavęs kai kurias priežastis, kodėl tu nenorėtum keistis ir todėl turiu pasiūlymą. Aš noriu su tavimi truputį pasiginčyti. Aš ginsiu poziciją, kad tu iš tikrųjų neturi problemos ir tau nereikia keistis. Aš noriu, kad tu pasistengtum mane įtikinti priešingai. Ar supranti? Aš ketinu būti tavo vietoje ir tavo darbas yra įtikinti mane, kad problema iš tikrųjų egzistuoja ir kad man reikia kažką daryti.
Klientams kartais reikia papildomo paskatinimo, kad jis įsitrauktų į tokį žaidimą. Skatinkite klientą kalbėti “tu” kalba, kol jūs kalbate “Aš” kalba ir išreiškiate kliento ankstesnius “problemos nėra” argumentus. Štai kaip tai gali vykti:
T: Aš negaliu suprasti, kodėl galvojate, kad yra problema. Aš geriu tiek pat, kiek ir mano draugai.
K: Na, iš tikrųjų tu geri daugiau nei dauguma tavo draugų ir be to, kai kurie tavo draugai patys yra alkoholikai.
T: Bet tai nereiškia, kad aš turiu problemų. Aš manau, kas čia žalingo yra išgerti.
K: Žalingo yra ne truputį išgerti. Bet tu turi prisigerti iki žemės graibymo. (Išėjęs iš vaidmens) Ar man sekasi?
T: (Išėjęs iš vaidmens) Jums puikiai sekasi. Bet nesigailėkite manęs. Neleiskite man lengvai pasprukti. (Vėl vaidmenyje) Aš galiu tai sukontroliuoti! Aš gali visą naktį gerti ir nebūti girtas.
K: Bet kas atsitinka ryte…?
Ši technika nėra tinkama kiekvienam klientui, bet ji gali būti puikus būdas išanalizuoti dvejojimą. Tuo pačiu metu ji paskatina daugelį save motyvuojančių teiginių iš kliento, kuris turi įrodyti žalos buvimą ir poreikį keistis.
Save motyvuojančių pasisakymų skatinimas yra labai svarbi strategija vystant neatitikimą. Kai girdi pats save taip kalbant, pradedi labiau suvokti neatitikimą tarp savo tikslų ir savo veiksmų. Kuo didesnis šis neatitikimas, tuo didesnė motyvacija keistis. Pirmos keturios ankstyvojo motyvacinio interviu strategijos gali būti panaudojamos neatitikimo skatinimui taip: 1) užduodant atvirus klausimus, skatinančius save motyvuojančius pasisakymus; 2) atspindint, kartais pasirinktinai, save motyvuojančius dalykus, kuriuos pasakė klientas, kas leidžia klientui juos išgirsti antrą kartą; 3) pritariant ir paskatinant klientą už save motyvuojančius pasisakymus ir 4) darant periodiškus save motyvuojančių temų apibendrinimus, kas leidžia dar sykį išgirsti klientui, ką jis pats pasakė. Tam gali būti išnaudojamos ir kitos strategijos, kaip objektyvus įvertinimas. Motyvacinio interviu I fazė sukoncentruota pagrinde ties motyvacijos kūrimu didinant ir aiškinantis neatitikimą.
Save motyvuojančių pasisakymų skatinimas gali būti svarbus ne tik ankstyvuosiuose susitikimuose, bet ir per visą konsultavimą. Dvejojimas paprastai neišnyksta, bet tik susilpnėja. Save motyvuojančių pasisakymų skatinimas gali būti pastovus priminimas apie priežastis, kurios verčia keistis.
Šį tekstą iš įvairių šaltinių surinko Kęstutis.
