Socialinių problemų sprendimas apibūdinamas kaip kognityvinis-elgesio procesas. Jo metu asmuo bando surasti tinkamiausius sprendimus problemoms, su kuriomis susiduria savo gyvenime. Šis procesas leidžia pamatyti galimai efektyvių problemos sprendimų įvairovę ir padidina tikimybę, kad iš šių alternatyvų bus pasirinktas tinkamiausias sprendimas (D’Zurilla, Nezu, 2006). Taigi problemų sprendimas yra sąmoninga, racionali ir tikslinga veikla.

Socialinių problemų sprendimo sąvoka apima problemų sprendimo procesą natūraliomis kasdienio gyvenimo aplinkybėmis. Jis gali būti nukreiptas į probleminės situacijos pagerinimą, arba į jos sukeliamo emocinio distreso sumažinimą. Efektyviu sprendimas laikomas tuomet, kai jo dėka pasiekiamas tikslas – pakeičiama pati situacija arba asmens reagavimas į ją taip, kad ji daugiau nebėra suvokiama kaip probleminė. Šie įgūdžiai yra neatsiejami nuo sėkmingo individo funkcionavimo ir prisitaikymo visuomenėje.

Socialinių problemų sprendimo teoriniai modeliai

Originalus socialinių problemų sprendimo modelis buvo sukurtas dar 1971m., vėliau nuolat tobulinamas, kol įgijo savo dabartinę sandarą. Pagrindinis senojo ir naujojo modelių skirtumas yra jų struktūra: dabartiniame išskiriamos penkios dimensijos, o senajame – tik dvi.

Pradiniame socialinių problemų sprendimo modelyje atsižvelgiama į 2 procesus – orientaciją į problemą ir problemų sprendimo įgūdžius, o jų rūšys neskiriamos. Dabartinis patikslintas 5 faktorių modelis, pagal 2006m. D’Zurilla ir Nezu teoriją, susideda iš 2 orientacijos į problemą dimensijų ir 3 problemos sprendimo stilių.

Orientacija į problemą apima bendras asmens nuostatas į probleminę situaciją, o problemų sprendimo stilius – tai jau konkretūs veiksmai, kurie atliekami, bandant įveikti socialines problemas.

2 orientacijos į problemą:

  • Pozityvi orientacija į problemą yra konstruktyvi dimensija. Tai polinkis problemas vertinti kaip iššūkį, tikėjimas, kad jos išsprendžiamos, pasitikėjimas savo galimybėmis jas spręsti ir supratimas, kad tam reikia laiko ir pastangų.
  • Negatyvi orientacija į problemą – disfunkcinė dimensija. Tai tendencija matyti problemą kaip grėsmę gerovei (psichologinei, socialinei, ekonominei), abejoti savo gebėjimu jas spręsti, joms iškilus greitai susierzinti, tapti prislėgtu.

3 socialinių problemų sprendimo stiliai:

  • Racionalus stilius – tikslingas ir sistemingas efektyvių sprendimo įgūdžių taikymas. Šie įgūdžiai – tai problemos apibrėžimas ir suformulavimas, alternatyvių sprendimų radimas, sprendimo priėmimas ir jo įgyvendinimas bei patikrinimas.
  • Impulsyvumo/nerūpestingumo stilius – tai disfunkcinis problemų sprendimas. Jis nusakomas aktyviais bandymais pritaikyti sprendimo strategijas, bet jie pernelyg riboti, impulsyvūs, nerūpestingi, skuboti ir neužbaigti. Apsvarstomos tik kelios alternatyvos, o padariniai neapmąstomi.
  • Vengimo stilius – apibūdinamas pasyvumu, išsisukinėjimu nuo sprendimo ir atidėliojimu. Laukiama, kol problemos išsispręs savaime, bandoma permesti atsakomybę kažkam kitam.

 

Taigi adekvatūs ir efektyvūs socialinių problemų sprendimo įgūdžiai susideda iš pozityvaus požiūrio į iškylančias problemas, pasitikėjimo savo jėgomis jas spręsti, bei gebėjimo jas psręsti racionaliai. Tam padeda vadovavimasis ir keliais paprastais sprendimo žingsniais:

  1. Problemos suformulavimas
  2. Kuo daugiau alternatyvių sprendimų radimas
  3. Kiekvieno sprendimo pliusių ir minusų įvardinimas
  4. Sprendimo pasirinkimas
  5. Sprendimo įgyvendinimas
  6. Rezultato įvertinimas

Jei rezultatas netenkina – žingsnius vėl kartoti. Neišspręsta problema gali sakyti apie blogai pasirinktą sprendimą, nepakankamą sprendimo variantų įvertinimą, arba neteisingą būdą, pasirinktą sprendimui įgyvendinti.

Straipsnio autorė Rūta Šulskytė