Matyt, žmonių tipologiją sukūręs Jungas buvo teisus: mes iš prigimties kaip dėlionės detalės daugiau ar mažiau tinkame vieni kitiems. Su Ramune „sulipome“ per patį pirmą susitikimą. Buvo žiemos vakaras, už lango tvyrojo tamsa, bet aš kažkodėl neįjungiau didžiosios lempos. Nedidukė, gal dvidešimt penkerių, kažkuo primenanti meškiuką, mažytėm akytėm įsitempusi ji žvelgė į mane iš tamsos. Kažkas tarsi pakibo erdvėje. Ramunė prabilo. Jos balsas… Jis buvo toks jautrus, atsargus, tarsi kiekvieną sekundę ji bijotų kažką išgąsdinti, norėtų pasakyti žodį dar tiksliau, dar nuoširdžiau. Ji tikėjo, kad jos nesmerksiu.

Važiuodama iš darbo namo jaučiau tikrą terapinį įkvėpimą: aš padėsiu šiai trapiai būtybei, mes atversime paslaptis ir išvalysime žaizdas!

Tai, ką išgirdau, buvo verta rašytojo plunksnos. Prieš keletą metų baigusi mokslus, užsidariusi viena su vyru dirbtuvėje nuo ryto iki vakaro ji klijavo elitinius keramikos darbus. Neatsitraukdami vienas nuo kito daugiau kaip per metrą jie ten ir gyveno.

– Man nieko daugiau nereikia, tik darbo!

– Nei poilsio, nei vaikų?

– Ne, tai trukdytų dirbti. Aš siekiu minimalizmo. Tiek darbe, tiek gyvenime neturi būti nieko nereikalingo, tik visiškai išgryninta forma.

Graži mintis! Skirti energiją tam, kas svarbiausia, pagrindinei aistrai – puikus dalykas. Tačiau jos minimalizmas atrodė įtartinas. Šie du žmonės neturėjo net savo tualeto, o valgydavo prie mažo staliuko greta didelio moliu apklijuoto darbo stalo. Jei ne šalia dirbtuves nuomojantys menininkai, kurie vis įsiprašydavo į svečius, pora, matyt, būtų visiškai apleidusi žmonių visuomenę.

Ji tikėjosi, kad aš perversiu ją akimis ir „pataisysiu“. Tačiau ką „taisyti“, aišku nebuvo: ji skundėsi nuovargiu, įtampa, nuolatinėmis mintimis apie vaikystę. Tai buvo keistas simptomas. Minkydama molį ji regėdavo vaikystės vaizdus kaip užstrigusias skaidres ir iš tiesų buvo ne savo dirbtuvėje, o būtent ten. Ji užaugo kaime. Tėvo nematė seniai. Paauglystėje, kai tėvas paliko šeimą, su juo dar susisiekdavo, o prieš penkerius metus santykius ryžtingai nukirto.

– Nelabai patiko jo nauja žmona… O paskui tėvas pasakė, kad mano vyras nevyriškas…

– Papasakok apie jį daugiau.

– Aš buvau tėvo vaikas. Jis buvo toks protingas, daug su manimi užsiėmė. Nors aš jo bijojau –  tarsi kareivis vykdžiau kamandas, puikiai atspėdavau, ko jis nori.

– Tu ir dabar tam tikra prasme kaip kareivis.

– Bet man gera dirbti!

Ji nesuprato, apie ką kalbu, nes tiesiog nežinojo, kas yra poilsis. Nuo įtempto bandymo ją suprasti man net spengė galvoje: negailestingas tėvo palikimas ir ši jautri, miela būtybė, sėdinti prieš mane, – šie du dalykai man „nesilipdė“ į vieną paveikslą. Dar keisčiau atrodė jos mama.

– Apie mamą net negaliu pagalvoti, iš karto nupurto… Vaikystėje ji su manimi net nekalbėdavo. Ir dabar ji paskambina, ko nors paklausia, aš pradedu pasakoti, o paskui ji staiga mane pertraukia ir aš suprantu, kad jai visai neįdomu. Ji tarsi pelė vis šmirinėja po namus, jos net judesiai kaip žvėries. Jai rūpi tik daiktai, pinigai. Skambina, kad pasigirtų kaimynams, jog gerai sutaria su vaikais. Negaliu su ja net susitikti ir tai labai kankina. O gal ir aš pati tokia, kaip ji?

– Jauti visuomenės spaudimą, kad reikia mylėti mamą? Ar nepakaktų tiesiog jausti pareigą?

– Jūs manote, kad tikrai galiu kartais neatsiliepti? – ji nušvito, tarsi ką tik būtų išrišta didžiausia nuodėmė.

Tarsi išgirdusi, ką kalbame, mama skambino vis rečiau, o aš po truputį supažindinau klientę su poilsiu ir jausmais. Pradėjau nuo lengviausių užduočių: išeiti pasivaikščioti, pažiūrėti televizorių. Sekėsi sunkiai, bet ji buvo uoli mokinė.

Ji laukdavo susitikimų. Ką čia laukdavo! Ji žiūrėjo į mane tokiom akim, atrodė, ims ir suvalgys.

– Jūsų žodžiai tarsi įeina, jiems įsisavinti net nereikia pastangos. Paskui viską taip lengva įgyvendinti!

Man tai patiko. Toks įsitraukimas yra geriausia, ko gali tikėtis terapeutas: pokyčiai vyksta be jokių kliūčių. Tačiau pamažu ėmė atrodyti, kad pati terapija pradeda priminti ligą.

– Ar nereikėtų truputį sumažinti tempą, pailsėti? Gal praleiskime vieną susitikimą?

– Ne ne, aš gyvenu nuo susitikimo iki susitikimo!

– Sakyk, kaip tu šalia manęs jautiesi? Ką aš tau primenu?

– Na, galbūt gerą ir protingą dėstytoją, aš su jais visada puikiai sutariau, gal šiek tiek vyrą…

Nors ir buvo nuoširdžiai įsitraukusi į terapiją, jos savijauta ne gerėjo, o blogėjo. Žiūrėdama, kaip ji sėdi ant kėdės, prisimindavau vaikišką žaidimą, kai reikia staiga sustingti tokioj pozoj, kokioj tuo momentu esi. Ji įsmeigdavo į mane žvilgsnį ir negalėdavo jo atitraukti kaip užhipnotizuota.

– Tu tokia įsitempusi… Kas tau yra?

– Net nežinau… Man tai yra visada. Negaliu atsipalaiduoti nuo tada, kai atvykau į Vilnių. Tada buvo taip sunku, sostinėje tiek gudrių žmonių, dėl to nuo visų ir užsidarėme.

– Šiandien norėčiau pakalbėti apie pinigus. Kodėl mes negalime susitaupyti būstui, dirbtuvei? Juk uždirbame pakankamai.

– Kiek ir kam tu išleidi pinigų?

– Kelis šimtus rūbams, maistui – daugiau nei tūkstantį. Mėgstu gerus, ekologiškus produktus. Higienai – gal keturi šimtai.

– Keturi šimtai? Kiek tu kartų prausiesi?

– Aš labai daug prakaituoju… Kasdien reikia maudytis kokius tris kartus. Labai jautri rankų oda, reikia gerų kremų. Kai prisilieti prie kokio produkto, nežinai, kas jį dar čiupinėjo. O ką? – ji nematė čia nieko neįprasto.

Nuo ko ją gydyti, pasidarė visiškai aišku. Įtampa ir nerimas kaip suspausta spyruoklė tiesiog tąsė šią jautrią būtybę ir ji nuolat šokinėjo link čiaupo ir atgal.

–  Galbūt tau bus sunku patikėti, bet žmonės prausiasi daug rečiau. Tai įkyrių būklių neurozė.

– Negi kiti žmonės, palietę sviesto pakelį, neplauna rankų? Mano vyras irgi daug prausiasi. Nors kai ateinam į svečius, visi ramiai sėdi prie stalo, o aš vis bėgioju prie kriauklės.

Atrodė, kad už darbo ir prausimosi ji laikosi kaip už stebuklingo rėmo, tarsi į ją ištisai žiūrėtų didelis, kaustantis pavojus. Jei pasileis – nutiks kažkas nepataisomo.

Atėjo laikas patikrinti pagrindinę hipotezę.

– Tu niekada nekalbi apie vyrą…

– Tai kad viskas gerai. Jis toks protingas, mes kaip kumštis, viską darom kartu, aš suprantu draugystę tik kaip visišką atsidavimą. Vaikystėje tėvai man neleido niekur išeiti iš kiemo. Vienatvėje būtų taip tuščia, taip baisu…

– O kada tau su juo būna sunkiau?

– Na, jis kartais supyksta, tada ilgai barasi. Pavyzdžiui, kai prieš dvi dienas važiavome dviračiu ir aš pažeidžiau eismo taisykles, jis negalėjo pusę dienos nurimti. Man atrodo, jis nepasitiki žmonėmis. Dar dažnai ką nors keikia, ne mane, bet man nuo to būna labai blogai.

– Gal turi jo nuotrauką?

Iš telefono ekrano rūsčiai ir įtariai žvelgė jausmingas juodaplaukis. Staiga prisiminiau kitą klientų porą. Ana moteris buvo tobulai prisitaikiusi prie vyro, kentėjo nuo įkyrių minčių ir vis labiau lindo į savo kiautą, o šis negalėdamas jos prisišaukti nuolat ją puolė. Jų situacija vieną dieną sprogo: geroji moteriškė, sužinojusi apie vyro neištikimybę, tapo arši it ragana ir pasveiko nuo visų neurozių. Papasakojau apie tai šiai savo klientei. Ji klausėsi labai susidomėjusi.

Kitą susitikimą pro langą pamačiau, kad ji ateina kitaip.

– Su manim kažkas atsitiko – pradėjome ginčytis su vyru. Kad jūs žinotumėt, kaip man palengvėjo! Tarsi dingo kažkas sunkaus, kas ilgai kabojo ore.

Po trijų mėnesių terapija galų gale davė rezultatą.

Mes visi kartais kaupiame pyktį, bet kaip sugebėti jį prararyti taip, kad net pats apie jį nesužinotumei? Tokį natūralų jausmą gali panaikinti tik labai galinga jėga – turi grėsti pati nebūtis. Taip ir būtų nutikę, jei ją būtų palikęs tėvas. Jei prasideda nesutarimai, globėją reikia mylėti tik dar labiau. Gal dėl to jai taip lengva gyventi pagal svetimas taisykles? Ji idealizuoja, idealizuoja, o priešiškumas kaupiasi, kaupiasi. Vyrą ji „prarijo“ su visomis jo taisyklėmis, mane irgi. O jeigu ji supyktų? Oi, būtų blogai! Tėvai jau sunaikinti, galingas pyktis gali nušluoti viską, net terapiją, geriau jį laikyti po devyniomis spynomis – taip tada atrodo.

Atėjo atostogos. Pirmą kartą susitikome po ilgesnės pertraukos.

– Jaučiuosi daug geriau. Gal man jau nebereikia terapijos? – ji buvo neįprastai ryžtinga.

Taip smarkiai reikėjo ir nebereikia?

– Nori mesti mane, kaip metei tėvą?

– Aš visada ryžtingai nutraukiu ryšius.

– Kodėl?

– Jei jau atsirado diskomfortas, prieštaravimas, tai ką čia beklijuosi – vis tiek arba aš nepasitikėsiu, arba manimi nepasitikės.

Taigi, tvarkymosi su pykčiu taisyklės buvo išsakytos aiškiai.

– Gal papasakotum, kas tau nepatinka čia, pas mane?

– Na, man nelabai patinka kabineto interjeras. Kartais jūs, kaip ir mano vyras, neatspėjate, ką aš jaučiu. Taip pat man kelia įtarimą, kad jūs darote tiek daug darbų. Ar tada juos galima padaryti gerai?

Aš žiojausi ginčytis, bet tik įkvėpiau ir iškvėpiau.

– Vis dėlto pagal terapijos taisykles reikia susitikti dar bent kartą. Svarbu įsitikinti, ar tikrai viskas išsisprendė.

„Kuo labiau sveiksta, tuo mažiau beprimena dėkingą ir paklusnų kūdikį“, – pagalvojau su kartėliu.

Kitą kartą ji atrodė kitaip – laimingesnė, ramesnė.

– Nuotaika tokia… visai nebloga. Daugiau bendrauju, bet vis tiek ne viskas gerai; gerai, kad manęs nepaleidot. Paskambino mama ir vėl pradėjau sapnuoti, kad ant jos šaukiu. Bet su vyru geriau – kartais užsižiūriu pro langą ir nebegirdžiu, ką jis sako. Atsirado toks keistas dalykas, kaip savęs pajautimas. Anksčiau vyras viskuo mane įtikindavo, o dabar aš pradėjau suprasti, kad turiu teisę jausti kaip jaučiu ir tiek.

Štai ką reiškia minimalizmas – atsikratyti nuolat praryjamų svetimų minčių ir jausmų!

– Pamačiau, kaip nejaukiai mano vyras jaučiasi šalia žmonių: jie jį greitai sunervina, jis ima ginčytis. Pats sako, kad jei galėtų, tai niekur neitų.

– Jei tikrai nuspręstų taip padaryti, jis prisišauktų ligą. Gali jam tai perduoti.

– Argi? Aš mačiau, kad niekas taip nedaro, bet maniau, kad tai normalu. Tik dabar tai mane vis labiau slegia, vis labiau norisi bendrauti, keliauti…

– Ar galima man vėl ateiti kas savaitę? Šią savaitę perskaičiau knygą „Talentingo vaiko drama“ apie dėl pasiekimų pamišusius žmones. Skaičiau ir visą laiką verkiau, viskas apie mane. Aš noriu pirkti tik tobulus daiktus, dirbti tik tobulai, nesvarbu, kad nieko kito nespėju. Man net pačiai baisu, kaip baisiai galiu nuvertinti žmones… Tėvai vertė viską daryti geriausiai, niekam nebuvo įdomu, ką aš jaučiu. Rašo, kad ir mano vaikai gali būti tokie. Ir tas alkis, aš visą laiką noriu valgyti. Tėvai visą gyvenimą tyčiojosi iš storesnių žmonių, o aš kaip tyčia noriu valgyti ir valgyti.

– Gal tu alksti atsipalaidavimo, meilės, įspūdžių?

– Gali būti… Kai praeitą savaitę organizavau kelionę, nejaučiau jokio alkio. Atrodo, važiuočiau ir važiuočiau, negalėčiau sustoti. Iki šiol beveik niekur nebuvau, o šią vasarą jau antrą kartą važiuosiu.

Susitikome po mėnesio.

– Kaip kelionė?

– Tai buvo… neįtikėtina!

Jau seniai bebuvau mačiusi tokį laimingą veidą: ji buvo rami, bet atrodė, kad net erdvė aplink ją švyti.

– Tik štai vyro nepasiilgau visai. Jis sako: „Tu žiūri į mane kaip į televizorių.“ Galbūt man jo ir nebereikia?

– O gal jis irgi gali keistis?

– Išsinuomojau kitą darbo vietą, važiuosiu į dar vieną kelionę. Matyt, nereikia skubėt visko ardyti, bet norisi… labai…

Ši terapinė istorija – tikra. Žinoma, laikantis konfidencialumo principo pakeistos tokios detalės, kurios leistų klientę atpažinti. Nepaisant tam tikrų situacijos keistumų, istorija  panaši į kitų klientų istorijas. Pas terapeutą atėjęs prastos nuotaikos ir neurotinių simptomų turintis žmogus paprastai nesuvokia, kas dedasi jo viduje. O ten dažniausiai galima rasti daug pykčio ir liūdesio. Paprastai, šie jausmai yra susiję su vienu iš artimųjų. Santykių istorijos taip pat kartojasi: kas žmogui nutinka bendraujant su tėvais, tas gali nutikti ir su vyru ar žmona, viršininkais, galų gale, su terapeutu. Ši klientė idealizuoja valdingus žmones, tiki jais, o paskui juos nuvertina. Terapija truko pusę metų – tokiems dideliems atradimams, kokius padarė klientė, tai labai trumpas laiko tarpas, – tačiau jai prireiks dar labai daug jėgų, kad įgyvendintų tai, ką suvokė. Panašu, kad jai pavyks.

Istorija spausdinama, sutinkant klientei

Straipsnis spausdintas “Aš ir psichologija” šių metų lapkričio numeryje