autoerotism Kita

Ar esate pats savo sekso objektas?


Viena iš labiausiai miglotų temų kalbant apie seksualumą yra autoerotizmas (kai kuriuose ratuose vadinamas aseksualumu). Nors terminas nėra naujas, nesutariama dėl to, ką tiksliai jis apibrėžia. Ar autoerotizmas nusako gyvenimo būdo pasirinkimą ar bendrą seksualinę orientaciją? O gal jis sietinas tik su paprasčiausiu įpročiu masturbuotis, kurį praktikuoja tiek heteroskesualai, homoseksualai, tiek ir biseksualai?

Tęsiant temą – ar vartojant temą „autoerotiškas“ svarbu atsižvelgti į tai, apie ką save stimuliuojantis žmogus galvoja ar apie kokį asmenį fantazuoja šio veiksmo metu? O ar, siekiant atskirti įvairias tokios seksualinės išraiškos formas, logiška būtų visiškai atmesti aseksualus, kuriems (bent jau laikantis tikslaus apibrėžimo) apskritai visiškai nebūdingas seksualinis potraukis (nors yra pastebėta, kad kartais šis aseksualumas mainosi su autoetozimu)?

Šio rašinio tikslas – paaiškinti įvairius autoerotizmo lygius ir dimensijas. Tikiuosi, kad tai padės skaitytojams geriau suprasti intriguojančią įvairių seksualinio elgesio modelių, kurie, nors ir turi panašumų, tačiau kyla iš skirtingų impulsų, motyvų ir asmenybės bruožų, dinamiką. Kalbant trumpai, autoerotizmas nėra reiškinys, kuriam būdinga tik viena dimensija. Norint jį tinkamai įsisamoninti, būtina suprasti įvairias jo išraiškas. Be to, labai svarbu pabrėžti, kad tik labai nedaugeliui žmonių visiškai nebūdingi autoerotizmo elementai (vienokiu ar kitokiu laipsniu).

autoerotismTaigi, pradėkime nuo to, kas tiksliai yra autoerotizmas? Vertinat paraidžiui, asmenis, kuriems būdingas autoerotizmas, labiausiai (o kartais išimtinai) traukia jų pačių kūnas. Tačiau, žvelgiant plačiau, autoerotizmas apima visą amplitudę seksualinio elgesio modelių ir pažiūrų. Kai kurie asmenys, atitinkantys šį apibrėžimą, gali save stimuliuoti tik tais atvejais, kai nėra kitų alternatyvų. Kai kuriuos gali vienodai įaudrinti tiek jie patys, tiek kiti. Dar kitus sujaudina (arba gali sujaudinti) tik jų pačių pastangos, dirginant save vaizdu ar liečiant. Suprantama, kad kuo grynesnė autoerotizmo forma būdingas žmogui, tuo mažiau jiems bus aktualios fantazijos apie kitą žmogų siekiant fiziškai susijaudinti.

Atkreipkite dėmesį, kad šiuo atveju mes kalbame ne apie egocentrišką savęs garbinimą, tuštybę arba narcicistinės asmenybės egotizmą. Ne, pats autoerotizmas nereiškia asmenybės sutrikimo, tiesiog nurodo tam tikrą seksualinę praktiką, polinkius ar orientaciją. Autoerotizmą narcisistiniu galima laikyti plačiąją prasme tik tuo atžvilgiu, kad jis išreiškia tam tikrą meilės sau formą, nebūtinai protinę ar emocinę (nors toks atvejis neabejotinai įmanomas), tačiau be išlygų fizinę. Kaip graikų mitologijos herojus Narcizas įsimylėjo savo įvaizdį (atsispindėjusį tvenkinio vandenyje), taip autoerotiškus žmones gali fiziškai traukti jie patys.

Būtent todėl asmenį, kuriam būdingas ryškesnis autoerotizmas, „seksas su veidrodžiu“ gali jaudinti lygiai taip pat ar dar labiau nei tai, ką mes vadintume „seksu su partneriu“. Kadangi jie pasirinko save kaip savo partnerį, jų seksualinis pasitenkinimas nepriklauso nuo niekieno kito. Galima manyti, kad, romantiškai ar seksualiai su savim mylėdamiesi, jie sugebėjo tapti savo pačių „kitu“, tai yra, jie geba suvokti save kaip savo pasirinktą sekso objektą. Šiuo atžvilgiu seksą su veidrodžiu galima būti laikyti aukščiausia savęs objektifikacijos forma. Čia susimaišo fantazija ir tikrovė, o tiksliau sakant, nebėra reikalo fantazuoti, nes fantazija, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tampa praktiškai neatsiejama nuo tikrovės, o galimos graužaties dėl partnerio trūkumo (tiek vyrų, tiek moterų atveju) sėkmingai išvengiama paprasčiausiai vaizduotėje kitą asmenį pakeičiant savimi.

Tolesnėje autoerotizmo skalėje kažkuriuo momentu autoerotizmas susilieja su autoromantizmu, ypač jei asmuo užmezga tvirtą, meile pagrįstą ryšį su savimi. Šis „ryšys“  pasižymi stiprumu ir patvarumu, nes jei ilgainiui ši labai maloni ir dažnai kulminaciją orgazme patirianti meilė sau susiejama su savęs stimuliacija, ji virsta viso gyvenimo romanu (ir šiuo atveju praktiškai nereikia baimintis dėl pavojaus būti atstumtam!).

Įdomu, jog nors parašyta daugybė knygų apie masturbaciją, egzistuoja labai mažai (bent jau iš mokslinės pusės) literatūros apie psichologinius autoerotizmo aspektus. Būtent todėl, renkantis medžiagą šiam rašiniui, teko daugiausiai kliautis interneto forumais šia tema bei mano paties, kaip psichologo, profesine patirtimi. Mano hipotezė, paaiškinanti šį medžiagos trūkumą, grįsta tuo, kad į masturbaciją labai retai žiūrima kaip į realią meilės sau išraišką – romantinę/seksualinę trauką, kurią vainikuoja mylėjimosi aktas, netgi kaip į aistrą savo paties fiziniam kūnui. Greičiau į šį užsiėmimą vienumoje paprastai žiūrima (nors ir ne visuomet) pačia siauriausia prasme – kaip sumažinantį įtampą (tiek seksualinę, tiek kitokią) arba suteikiantį greitą jutiminį malonumą – paprastą, nesudėtingą ir…nemokamą. Šia prasme į masturbaciją kaip į autoerotizmo išraišką būtų galima žiūrėti tik labai siaura prasme, nors, žinoma,  polinkis save stimuliuoti gali reikšti ir įprastą autoerotizmo formą.

self sexDar vienas būdas visa tai suprasti: tie, kurie yra ryškiai linkę į autoerotizmą, masturbuodamiesi patiria užtektiną seksualinį pasitenkinimą, o kiti (netgi tie, kurie masturbuojasi dažniau), neabejotinai patirtų didesnį malonumą mylėdamiesi su partneriu, su sąlyga, kad toks seksas yra lygiai toks pats patogus ir prieinamas kaip ir masturbacija. Tai dar nereiškia, kad ne autoerotiški žmonės patiria didesnė stimuliacijos laipsnį mylėdamiesi su partneriu. Tiesa ta, kad dauguma mūsų jaučia kur kas stipresnį ryšį, yra jautresni ir labiau prisiderinę prie savo pačių kūno nei bet kokio kito žmogaus kūno, taigi esame idealiai „subalansuoti“ save sujaudinti. Savęs stimuliacijai galime pasirinkti ne tik tinkamiausią laiką ir vietą, bet ir tai, koks prisilietimas ir kokie judesiai labiausiai jaudina (įskaitant tempą ir seką) bei pozą. Nereikia jaudintis ar nerimauti dėl galimos partnerio reakcijos į jus. Galų gale, malonumui galima skirti tiek laiko, kiek tik norime.

Kaip ten bebūtų, į autoerotizmą paprastai žiūrima kaip į daugiau mažiau normalią savo seksualumo išraišką, tuo labiau nereikėtų to gėdytis. Kažkuria prasme, mes nė vienas idealiai neatitinkame seksualinių normų arba, žvelgiant iš kur kas realistiškesnės perspektyvos, nėra nė vieno, kuris jos neatitiktų. Net jeigu visuomenė į tai žiūri nepalankiai ar su neslepiamu diskomfortu, autoerotizmas yra normalus seksualinės iškrovos būdas, būdingas daugeliui mūsų.

Nepaisant to, didžioji dalis žmonių (neatsižvelgiant į autoerotinio elgesio pavyzdžių, kuriuos jie stebi, gausą) lieka ištikimi partnerių seksui. Žvelgiant giliau, tokios sueitys labiau patenkina emociškai. Jos šiltesnės, asmeniškesnės, intymesnės, kitaip tariant – teikiančios daugiau pasitenkinimo. Iš kitos pusės, panašu, kad žmonės, kurių seksualiniame gyvenime vyrauja autoerotizmas, sugeba lygiai tokį patį malonumą patirti vienatvėje, nes stipriais malonumo pojūčiais pasižyminčiuose seksualiniuose santykiuose su savimi jie gauną tokią pačią dozę intymumo ir malonumo.

Taip pat galime drąsiai teigti, kad kuomet tik šiek tiek autoerotiški asmenys masturbuojasi, dauguma jų reguliariai įsivaizduoja besimylintys su kitu (ar kitais!). Savę jie greičiau įaudrina pasitelkdami įvairiausią erotinę ir pornografinę medžiagą. Tačiau „klasikiniams“ autoseksualams, tai yra pasiekusiems tolimiausią autoerotinio kontinuumo tašką, norint save sujaudinti gali prireikti nebent provokuojančio autoportreto arba artimiausio veidrodžio .Kaip minėjau anksčiau, nors libido prasme šiems žmonėms visiškai nereikia kitų, fantazija ir realybė žengia koja kojon. Jų pačių nuogi kūnai yra pakankamas katalizatorius, kurio užtenka, kad žmogus patirtų pilną seksualinį susijaudinimą, nes jų į save (ir į kitus) nukreiptas lytinis potraukis garantuoja pakankamą stimulą ir….užtektinai džiaugsmo.  Net jeigu žmogus generuoja fantazijas, jo partneriu tampa įsivaizduojama jo paties tąsa:  jo antrininkas, „antrasis kūnas“ arba klonas.

woman self loveKaip vienas komentatorius interneto forume prisipažino: „Esu autoseksualas, myliu save taip, kad galėčiau su savimi susitikinėti ir miegoti“ (atkreipkite dėmesį į netyčinę autoriaus objektifikaciją). Kitas komentatorius pažymi: „Nors esu vyras, nelaikau savęs gėjumi, nes manęs tikrai visiškai netraukia vyrai. Nors moterys ir kažkiek traukia mane romantine prasme, nejaučiu tikros traukos, tad „hetero-“ man taip pat netinka. Ne, aš tiesiog autoseksualus. Tai nereiškia, kad esu užkietėjęs narcizas, tačiau, kai kalba pasisuka apie erotinį gyvenimą, manęs niekas negali taip sujaudinti kaip aš pats (taip, mano namuose daug veidrodžių) , tad teikiu pirmenybę ne lytinei sueičiai, o masturbacijai, kurią laikau mylėjimusi su savimi.“

Kaip jau buvo užsiminta, daugumos autoerotizmą praktikuojančių žmonių (bei autoseksualų) polinkį lėmė ne prigimtis, o būtinybė arba praktiniai sumetimai. Taigi, kažkuria prasme tokius asmenis būtų galima laikyti tik periferiškai autoerotiškais. Atkreipkite dėmesį į šiuos du komentarus forume:

  • Esu heteroseksualas, tačiau jau daug metų negaliu susirasti partnerės ir tiesiog susitaikiau su tuo, kad visą likusį gyvenimą būsiu autoseksualus.
  • Baimindamasi lytiškai plintančių ligų, tačiau nenorėdama visiškai atsisakyti gyvenimo (juslinių malonumų prasme), moteris praktikuoja autoseksualumą nuo tada, kai išsiskyrė su vyru.

Iš kitos pusės, yra daug be išlygų autoerotiškų žmonių. Suvokdami, kad visuomenė nepalankiai žiūri į jų seksualinę orientaciją, jie neretai įsipainioja į vidinius tapatybės konfliktus. Štai vienas jaudinantis tokio emocinio dvilypumo pavyzdys:

„Mintis apie intymumą ir seksą man bjauri. Tačiau mane labai traukia mano pačios kūnas, netgi jį myliu…Dauguma žmonių [autoseksualumą] suvokia tik kaip tuščią masturbavimąsi, todėl manau, kad mano erotizmą, mano seksualumo prigimtį geriau apibūdintų kitas terminas – autoromantizmas. Su kitais žmonėmis man neišeina sukurti tokio gilaus emocinio ryšio, kokį man pavyko užmegzti su savimi, ir jei kas mane nuo to išgydytų, manau, krisčiau į dar gilesnę ir juodesnę tuštumos skylę. Negaliu įsivaizduoti, kad galėčiau prarasti vienintelę romantinę meilę, kuri man buvo dovanota. Net jeigu kartais apima jausmas, kad tai – mano prakeiksmas.“

Pabaigdamas pažymėsiu, kad dauguma mano rašinių pagalbos sau tema svetainėje Psychology Today moko, kaip labiau priimti save, nepaisant to, kad mūsų ribotumas, charakterio savybės ar elgesio įpročiai verčia mus save vertinti neigiamai arba neleidžia atsipalaiduoti šalia kitų. Autoerotizmo praktika – ar tai būtų tik masturbacija, skirta išlieti įtampą, žmogaus asmeninis pasirinkimas ar mūsų prigimtinės tapatybės dalis –  yra viena sritis, kurią praktikuodama galime mokytis labiau priimti save. Net jeigu mūsų meilė sau yra daugiausiai erotinio pobūdžio, jei ji sveika, tai yra patikimiausias kelias į laimę ir gerovę.

Autorius: Leon F Seltzer Ph.D

pagal:psychologytoday.com/blog/evolution-the-self/201308/are-you-your-own-sex-object


Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *