Kūno žymėjimas buvo praktikuojamas ilgą laiką, įvairiose kultūrose Azijoje, Afrikoje, Amerikoje, Okeanijoje ir Europoje. Tatuiruotės signalizuodavo narystę, stiprumą ar socialinį statusą. Antropologai apibūdina nuolatines kūno žymes kaip būdą identifikuotis tam tikroje religinėje grupėje, gentyje ar gaujoje taip pat pažymėti savo finansinį ar vedybinį statusą, kartais tik pagrąžinti kūną.
Tatuiravimo pradžią labai sudėtinga nustatyti. Egzistuoja įrodymų, jog tatuiruotės buvo daromos Europoje daugiau nei prieš 5000 metų. Rusijoje atrasta 2400 metų senumo mumija su aiškiai matoma tatuiruote ant bicepso. Nors žodis „tatuiruotė“ atsirado, tik po James Cook kelionės į Polineziją 18-ame amžiuje, pati tatuiravimo praktika turi gilias šaknis. Graikų kilmės žodis „stigmata“ iš tiesų reiškė tatuiravimą ir vėliau buvo perduotas romėnų kalbai. Taigi stigmos reikšmė šiandien greičiausiai ir kilo iš antikinio tatuiravimo paskirties. Graikai asocijavo stigmatą su priešiškai nusiteikusiomis kaimyninėm valstybėm, socialinė jos reikšmė degradavo ir galiausiai stigmata buvo naudojama „kitų“ žymėjimui, pavyzdžiui, vergų ar kalinių.
Asociaciją tarp socialiai „kitų” ir tatuiravimo Graikija perdavė Romai. Nuolatinę kūno žymę turintys vergai ir nusikaltėliai buvo lengviau valdomi, nes jų kūnai savaime išduodavo jų socialinę rolę. Kaktos tatuiravimas buvo dažnas reiškinys iki 4 amžiaus, kai Romos imperatorius Konstantinas uždraudė veido žymėjimą tatuiruotėmis. Vis dėlto ir viduramžiais tatuiruotės liko kriminalinio ir deviantinio elgesio simboliu Vakarų pasaulyje.
Afrikos ir Azijos kolonizacija pristatė tatuiravimąsi kaip primityvių žmonių elgesį, visgi laikotarpiu tarp 1770 iki 1860 daug jūreivių grįždavo su kūno žymėmis į Europą ar Ameriką. Jei tatuiravimasis jūreivių tarpe nebuvo visiškai priimtinas paprastiems žmonėms, tai Pilietinio karo metu ši praktika tapo labai naudinga, nes padėdavo išskirti skirtingose pusėse kariavusius amerikiečius. Tai buvo pirmas atvejis, kai kariai buvo sistemingai tatuiruojami grynai kariniais tikslais, taip greičiausiai nutiko todėl, kad tuo metu uniforma buvo vienintelis skiriamasis bruožas tarp Konfederatų ir Unijos.
Iki 19 amžiaus pabaigos Prancūzijoje ir Italijoje požiūris į tatuiruotę beveik nepasikeitė nuo antikos laikų. Vienintelis skirtumas, jog anksčiau priverstinis kalinių tatuiravimas, dabar buvo ne priverstinis, visgi pati tatuiruotė liko svarbia nusikaltėlių identifikavimo priemone. Ironiška, tačiau tuo pat metu Anglijoje ir JAV tatuiruotės tapo madingos aukštesnėse socialinėse klasėse. Vienintelis skirtumas tarp kalinių tatuiruočių ir tatuiruočių, kurias nešiojo ne nusikaltėliai, buvo naujoviškas, Japoniškų motyvų turintis, dizainas. Su tatuiravimosi populiarumo staigiu išaugimu taip pat siejamas elektrinės tatuiravimo mašinos atsiradimas.
Iki 20-to amžiaus 4-to dešimtmečio tatuiruočių mada baigėsi. Žmonėms atsibodo cirkuose rodomi vulgarūs visą kūną išsitatuiravusių žmonių pasirodymai. Taip pat kariuomenė pradėjo rodyti viešą nusistatymą prieš tatuiruotes, dėl erotinių simbolių dominavusių kareivių tatuiruotėse ir sveikatos problemų, kurias sukeldavo tatuiravimas. Vis dėlto Antrojo pasaulinio karo metu buvo daroma labai daug tatuiruočių, pavyzdžiui, Honolulu per dieną buvo padaroma apie 3-5 šimtus tatuiruočių. Po karo tatuiruotės buvo siejamos su dirbančiąja klase, gaujomis bei girtuokliavimu, kita vertus tokį kūno žymėjimą perėmė ir maištaujantis jaunimas.
Taigi 6-tame dešimtmetyje tatuiravimasis vėl tapo populiarus ir iki 9-to dešimtmečio kaip ir visi nuolatinio kūno žymėjimai buvo įvairių subkultūrų pasipriešinimo socialinėms normoms ženklas. Kūno žymėjimas taip pat liko labai dažnu reiškiniu tarpe kareivių, kurie tarnavo Taivanyje, Japonijoje, Korėjoje ar Panamoje.
Nors dar 80-tųjų pabaigoje moterys tradiciškai buvo atkalbinėjamos nuo tatuiravimosi ir kitokių nuolatinio kūno žymėjimo formų. Šiandien tatuiravimasis yra laikomas vyraujančiu („mainstream“) užsiėmimu. Tatuiruočių ar pirsingų šiandien turi net paaugliai, karjeros siekiančios moterys ar studentai, kitaip tariant nuolatinis kūno žymėjimas yra paplitęs tarp abiejų lyčių ir beveik visose amžiaus grupėse.
Nors galima tikėtis, kad tatuiruočių ir pirsingų skaičius keisis priklausomai nuo žmogaus lyties ar kilmės, nustatytas vienintėlis ryšys tarp tatuiruočių skaičiaus ir amžiaus. Kitaip tariant senyvi žmonės daugeliu atvejų turėjo daugiau tatuiruočių, tačiau toks rezultatas atrodo suprantamas, nes senesni žmonės turėjo daugiau laiko įsigyti tatuiruotes. Be to, pastebėta, jog ne tik paaugliai įsigyja vis daugiau tatuiruočių, tačiau tokia mada išlieka stipri ir tarp vidutinio amžiaus žmonių.
Daug ankstyvų nuolatinio kūno žymėjimo tyrimų buvo susitelkę ties rizikingu elgesiu ir aiškino, jog kūno žymėjimas susijęs su tokiu elgesiu kaip rūkymas, alkoholio vartojimas, vagiliavimas, eismo pažeidimai ir narkotikų vartojimas. Visgi kūno žymėjimas retai atliekamas impulsyviai ir dažniausiai yra kruopščiai planuojamas, ypač suaugusiųjų tarpe. Taip pat daugelyje tyrimų nerasta ryšio tarp asmenybės bruožų ir kūno žymėjimo. Šiais laikais didelei populiacijos daliai, kurioje yra daug išsilavinusių individų, įsigijusių tatuiruotes ar pirsingą, sunku išlaikyti požiūrį, jog kūno žymė yra silpnumo ar socialinės atskirties ženklas.
Svarbu suprasti, kad egzistuoja labai daug aplinkos faktorių, kurie skatina įsigyti tam tikrą kūno žymę, juos kaip nors suskirstyti sunku. Motyvų įsigyti kūno žymę skirtumai tarp skirtingų rasių, lyties, išsilavinimo ar tautybių žmonių yra ne tik akivaizdūs, bet ir labai svarbūs bandant suprasti tokį žmonių elgesį. Vis dėlto visų pirma reikia atsižvelgti į dabartinius tyrimus, kuriuose žmonės tiesiog prašomi paaiškinti savo pasirinkimą įsigyti kūno žymę.
Wohlrab ir bendraautoriai (2007) išskiria tokius tatuiravimosi motyvus: 1) Grožis, menas ir mada; 2) Individualumas; 3) Išgyvenimo atpasakojimas; 4) Fizinė ištvermė; 5) Dalyvavimas grupinėje veikloje; 6) Pasipriešinimas; 7) Tradicija; 8) Priklausomybė; 9) Seksualinės priežastys ir 10) Spontaniškumas. Plačiau apie juos:
1) Grožis, menas ir mada. Tiggeman ir Golder (2006) apklausoje tiriamieji neretai nurodė grožio ženklą, draugų įtaką, madą, kūrybiškumą ar tiesiog būdą atrodyti patraukliam kaip priežastį įsigyti tatuiruotę. Žiniasklaida gali dažnai paskatinti įsigyti tatuiruotę būtent dėl tokios priežasties. Laikraščiai ir interneto svetainės susiję su sportu, mada, „aukštuomenės paskalomis“ ar erotikos temomis daro didelę įtaką jaunų žmonių nuomonei apie tatuiruotę. Labai dažnai net ir kūno žymėjimo riziką aptariančiose laidose rodomos efektingos tatuiruotų žmonių nuotraukos tik paskatina individą imtis šios veiklos.
Atkinson (2002) savo tyrime apie tatuiruotų moterų motyvaciją aiškina, kad kūno žymėjimas neretai yra panašus į tokius kūno projektus kaip makiažas, plaukų dažymas ar dietos laikymasis, autoriaus požiūriu taip priimamos nusistovėjusios moteriškumo normos. Čia svarbiausia, jog pati kūno žymė tampa paprastu aksesuaru, kuris tiesiog pagražina individą ir jam neturi jokios papildomos reikšmės. Kai kalbame apie kūno žymėjimą kaip meno kūrinį nenuostabu, jog tokiuose tyrimuose kaip Miller ir Eichold (2001) didelė dalis tatuiruotes ar pirsingą įsigijusių žmonių, nurodo būtent tokią kūno žymės įsigijimo priežastį, juk pats žodis menas turi daugybę reikšmių.
2) Individualumas. Individualumas kaip priežastis įsigyti kūno žymę pasirenkamas bene dažniausiai. Postmodernistinėje visuomenėje asmens identitetas yra nestabilus, todėl kūnas tampa keičiamu objektu (Grakauskaitė, 2004). Paauglių tarpe pagrindinis motyvas tatuiruotis yra noras projektuoti aplinkiniams tam tikrą savęs vaizdą bei sustiprinti savęs suvokimą. Kūno žymes turintys individai patiria daug didesnį potraukį individualumui, nei jų neturintys. Kūno žymėjimas yra būdas atskirti save nuo kitų, taigi jis gali būti grupuojamas su tokiu elgesiu kaip neįprastas žodžių asocijavimas, didelis parašas ar novatoriškumas, kurie taip pat siejami su individualumo siekimu. Poreikis individualumui taip pat gali parodyti ir kiek tikėtina, jog žmogus kada nors įsigis kūno žymę.
3) Išgyvenimo atpasakojimas. Savo kūno žymėmis asmuo neretai nori perduoti tam tikrą pasakojimą visuomenei. Toks pasakojimas gali būti vertybių rinkinys, gyvenimo patyrimai ar idėjos. Tatuiruotės atpasakojamoji reikšmė atskleidžiama M. Forbis (1994) tyrime, kuriame moterims leidžiama nevaržomai pasakoti apie savo kūno žymes. Šis tyrimas parodo, kad tatuiruotės idėja gali kilti net iš vaikystėje turėtos statulėlės, lėlės ar šeimos herbo. Kartais norima išreikšti nepriklausomybės nuo vyrų, religijos, šeimos ar bendrai visuomenės idėją.
4) Fizinė ištvermė. Kūno žymės įsigijimas neatsiejamas nuo skausmo, todėl neretai pats skausmas ir tampa priežastimi tatuiruotis, vertis auskarus, darytis randus. Kūno žymėjimas gali rodyti tvirtumą ar drąsą, kartu savęs žalojimo tendenciją. Kartais neribojama kūno žymėjimo industrija padeda žmonėms norintiems drastiškai keisti savo kūnus patiriant didelį skausmą. Sutrikę, jauni žmonės, kurie save žaloja kasdien tarsi yra raginami naudotis tatuiravimo studijose teikiamomis paslaugomis. Nors į tai galima žiūrėti kaip į suicidinio elgesio apraišką, pagal tai gali būti “pagalbos sau” ar “laikino streso, depresijos, įkyrių minčių ar emocijų numalšinimo” būdas, taigi pjaustymusi ar bet kuriuo kitu kūno žymėjimu kartais stengiamasi išvengti, o ne įvykdyti savižudybę. Fiziologiškai, tai galima paaiškinti patiriant skausmą išskiriamais endorfinais, kurie ne tik numalšina patį skausmą, bet kaip ir visi opiatai sukelia tam tikrą euforijos būseną.
5) Dalyvavimas grupinėje veikloje. Kaip minėta dvidešimto amžiaus vidurys buvo tas metas, kai kūno žymėjimas reiškė atskirtumą ar maištavimą prieš socialines normas, tatuiruotes dažniausiai turėdavo baikeriai, nusikaltėliai, kareiviai ar prostitutės. Šeštame dešimtmetyje kūną žymėtis pradėjo menininkai, gėjų/lesbiečių kultūra, pankai, taip pat gerokai daugiau moterų negu anksčiau. Šie faktai parodo, jog tatuiruotė neretai parodo, kad žmogus priklauso tam tikrai grupei. Šiose grupėse susiformuoja specifinis kūno žymėjimo stilius, pati kūno žymė leidžia skirstyti individus.
6) Pasipriešinimas. Tatuiruotė buvo pasipriešinimo simboliu ir tokiu lieka iki šių dienų. Forbis (1994) tyrime išreikšdama savo motyvą moteris pasakoja, kad jos didelės tatuiruotės ją atskleidžia kaip anti-konformistę ir įpareigoja eiti šiuo keliu. Kita moteris teigia, jog ji nenori atrodyti kaip visuomenės idealas, o tatuiruotė tarsi įpareigoja galvoti kaip moteris turi atrodyti. Tyrimas su universitetų studentais parodė, jog ypač paauglių tarpe protestas prieš tėvų kartą yra svarbus motyvatorius kūno žymės įsigijimui. Skirtingai nuo ankstesnių „maištininkų“ šiais laikais 20-mečiai vyrai neturi jokios apibrėžiamos priežasties maištauti ir jokių reikalavimų, tačiau jų kūno žymės gali reikšti norą praturtėti, net gali simbolizuoti vartotojiškumą.
7) Tradicija. Kūno žymėjimas visada buvo svarbi religinių ir grupinių tradicijų dalis. Kiekviena visuomenė sukuria emocionaliai tenkinančius ritualus, tokius kaip kūno žymėjimas, jų metu žmonės susirenka tam į tam tikrą vietą, kuri jiems yra šventa, svarbi ir simbolizuojanti grupės galią. Kūno žymė gana dažnai tampa priklausymo grupei ženklu ir šiandien. Vyrai dažniau nurodo tokį motyvą.
8) Priklausomybė. Žmonės neretai sako, jog jie yra priklausomi nuo kūno žymėjimo ir jaučia malonumą tai darydami. Tai kaip pati procedūra gali suteikti malonumą minėta, kalbant apie skausmą kaip motyvą įsigyti kūno žymę. Vis dėlto egzistuoja ir trauka pačiam rezultatui, D.A.Vail (1999) tyrime imamas interviu iš vaikino, kuris pasakoja, kad jo potraukis tatuiravimui labai panašus į priklausomybę narkotikams, vos pasidaręs pirmą tatuiruotę vaikinas norėjo vis daugiau. Jis pasakoja, kad pats nepiešia savo tatuiruočių, tačiau jo kūnas tarsi tapo drobė paveikslo, kuris dar nėra užbaigtas.
9) Seksualinės priežastys. Neretai spenelių ar lytinių organų pirsingas yra ne tik dekoracija, bet ir tiesioginio seksualinio stimuliavimo įrankiu. Kūno žymėjimas gali dažnai atspindėti kintančius individo seksualinio gyvenimo įpročius. Seksualumas yra vienas iš būdų, kuriuo žmogus gali save apibūdinti nuasmenintoje visuomenėje. Žymėdamas savo kūną individas gali išreikšti ir asmeninę kontrolę pripažindamas savo seksualumą esamoje socialinėje struktūroje.
10) Spontaniškumas. Iš tiesų, savo kūno žmėjimas gali būti ir impulsyvus veiksmas tyrimuose kartais aptinkama atvejų, kai individai pasidaro kūno žymę būdami neblaivūs, taigi be jokios specifinės priežasties.
Kitas straipsnis giliau pažvelgs į kultūrinius, socialinius ir psichologinius tatuiravimo ir kūno keitimo veiksnius.
