Svajonės – tai vaizduotės forma. Svajodami sukuriame buvusios ar niekada nepatirtos situacijos vaizdinius, kurie nėra susiję su atliekama veikla, turimais tikslais. Svajones gali spontaniškai sukelti patiriami pojūčiai – kvapas, regimas vaizdas, skonis, garsas, prisilietimas, taip pat atsiminimai. Svajotojui šie spontaniški vaizdiniai padeda laikinai atsitraukti nuo realybės, įveikti sunkią situaciją ar net įgyvendinti slaptus norus. Beveik visi žmonės svajoja, nors vieni ilgiau, kiti trumpiau, vieni dažniau, kiti rečiau. Skaičiuojama, kad būdraujančio žmogaus svajonės užima nuo trečdalio iki pusės jo minčių turinio, nors viena svajonė retai trunka ilgiau negu kelias minutes. Svajoti pradedame vaikystėje, net nesulaukę trečiojo gimtadienio, ir šios ankstyvosios svajonės tampa modeliu vėlesnėms svajoms. Vaikai, kurie svajoja apie pasiekimus, sėkmę, paprastai išlaiko tokį patį svajonių tipą ir suaugę. Galima teigti, kad vaizduotė jiems padeda kūrybiškai spręsti problemas, siekti tikslų ir sėkmingai juos įgyvendinti. Nerimastingi vaikai, kurių vaizduotėje vyrauja baisūs, bauginantys vaizdiniai apie nelaimes, tokį patį modelį atsineša ir į suaugusiojo gyvenimą. Augdamas toks žmogus įkūnija savo vaizdinius, ir tuo atveju vaizduotė veikia jo nenaudai.
Paprastai svajoti nekenkia, nebent žmogus ima painioti svajones su tikrove, ar kai jos atima labai daug laiko ir asmuo nebegali atlikti kasdienės veiklos, įprastų užduočių. Klasikinė Zigmundo Froido psichoanalizė nevertino svajonių, laikydama jas neišsipildžiusios asmenybės požymiu, galinčiu kartais nurodyti ir psichinio sutrikimo buvimą. Karlo Gustavo Jungo analitinė psichologija pabrėžė skirtumą tarp pasyvaus fantazavimo ir aktyvios vaizduotės, šą laikydama svarbiu asmenybės brendimo veiksniu. Aktyvi vaizduotė, taip pat kūrybinė vizualizacija pastaruoju metu susilaukia didelio dėmesio kaip svarbios streso valdymo, didelių pasiekimų priemonės. Iš tiesų, sportininkas gali pasiekti aukščiausių rezultatų tik tada, kai jis vaizduotėje jau tai yra padaręs daugybę kartų – belieka tik įkūnyti.
Maždaug taip aprašomos svajonės psichologijos enciklopedijose, vadovėliuose, moksliniuose straipsniuose, studentų referatuose. Skiriasi cituojamų autorių pavardės, pateikiami vis nauji smegenų tyrimų duomenys, tačiau liekame prie tų pačių esminių dalykų: kad būtent vaizduotė skiria žmogų nuo gyvulio ir kad ji ne tik padeda išgyventi, bet ir nuveikti nepaprastų dalykų.
Klasikinis graikų mitas apie svajotojus – tai Dedalo ir Ikaro mitas, klasikinė lietuviška istorija apie svajonę – Jono Biliūno „Laimės žiburys“, klasikinis lietuvių svajotojas – Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. O kas dar? Kokie esame mes, lietuviai broliai ir seserys, apie ką mes svajojame? Kur mus nuneša mūsų svajonės?
Štai 2009 metais tyrimų bendrovė „GfK CR Baltic“ klausė Lietuvos gyventojų, kokia yra jų pati didžiausia svajonė. Visuomenės nuomonės apklausos metu paaiškėjo, jog didžiausios lietuvių svajonės – turtas, pinigai, geras gyvenimas (30 proc.) bei sveikata (23 proc). Tyrėjai pastebėjo, jog skiriasi Lietuvos vyrų bei moterų svajonės. Moterys šiek tiek dažniau nei vyrai svajoja keliauti, dažniau nori sveikatos sau ir geros ateities vaikams. O vyrai dažniau svajoja apie turtą ir pinigus. Apklausos rengėjai taip pat pastebėjo, kad žmonių svajonės kinta kartu su jų amžiumi. Jaunimas dažniau svajoja gauti gerą išsimokslinimą, sukurti savo verslą, turėti namą, gerą mašiną. Nuo 40 metų iki senatvės ypatingai svarbu tampa gera sveikata. Žmonės nuo 45 iki 55 metų dažniau svajoja apie keliones (20 proc. šioje amžiaus grupėje).
Sakoma, kad sapnai yra pirmas karališkas kelias į pasąmonę, o vaizduotė beveik nesiskiria nuo sapnų, tik tuo, kad svajodami, fantazuodami liekame sąmoningi. Vadinasi, pasakyk, apie ką tu svajoji – pasakysiu, kas tu. Apklausos duomenys atskleidžia, kad visgi esame materialistai, ieškantys malonumų ir vengiantys skausmo. Kadangi moterys tūkstantmečiais turėjo saugoti vaikus ir namus, dabar jos vis dar nori keliauti – tuo atskleidžia savo smalsumą ir norą vystytis, eiti už savo įprastinių ribų.
Vis dėlto vargu ar didieji Lietuvos svajotojai apsiribojo tokiomis svajonėmis, nenoriu tuo tikėti, todėl ieškau toliau. Imu galvoti, kas yra didieji mūsų pasiekimai, juk būtent jie ženklina dideles svajones. Pirmiausia ateina į galvą Žalgirio mūšis, paskui prisimenu ypatingai turtingą dainuojamąjį folklorą – juk užrašyta apie 1 milijonas dainų ir sutartinių. Kaip dideli pasiekimai iškyla net per ilgus kalbos draudimo laikus išsaugota lietuvių kalba, dar mūsų Sąjūdis ir dainuojančioji revoliucija. Ir dar – kaip galiu pamiršti krepšinio religiją ir įspūdingas krepšininkų pergales? Istorikai ir idealistai pyks, jei nepaminėsiu Dariaus ir Girėno žygdarbio, taip pat Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos, kuri tebegarsina Lietuvos vardą pasaulyje.
Žalgirio mūšį laimėjome vadovaujami Vytauto Didžiojo, apie mūšį ir apie didįjį kunigaikštį iki šiol sklinda legendos. Teigiama, kad kunigaikštis buvęs energingas, darbštus, neplepus žmogus, drąsus diplomatas, tvirtai tikėjęs savo valstybės idėja ir ją įkūnijęs. Negalėtume jo pavadinti pasyviu svajotoju, tačiau kad tai buvęs didis vizionierius – turbūt pritars visi. Jo vaizduotė ekstravertiška, susijusi su pajutimu kaip diplomatiškai bendrauti ir susitarti, ji leidžia tarsi užuosti galimybes, greitai padaryti tinkamą intuityvų sprendimą, kurio grynas mąstytojas nesuprastų – pritrūktų argumentų. Toji vaizduotė gelbsti kritinėje situacijoje – kai tenka bėgti iš kalėjimo, kunigaikštis gali persirengti moterimi ir likti neatpažintas. Ji leidžia suvienyti mūšiui net ir priešiškas jėgas ir laiku smogti apgavus priešininko kariuomenę. Tokia vaizduotė didvyriams leidžia nuveikti neįmanomus darbus: perskristi Atlantą be modernių ryšio ir orientacijos priemonių, suburti Sąjūdį, skelbti nepriklausomybę imperijos akivaizdoje. Toks svajotojas, kuris tvirtai tiki Lietuvos valstybės idėja ir nešasi lietuvių kalbą širdy, gali į užantį įsikišęs parnešti iš Karaliaučiaus lietuviškų knygų. Prieštarausite, kad jau kalbu apie vertybes – bet ar jos taip toli nuo svajonių? Juk pasakyk, apie ką tu svajoji, pasakysiu, kas tu esi, nes taip parodysi savo vertybes, jos visos bus kaip ant delno.
Priešinga šiai į išorės pasiekimus nukreiptai vaizduotei – intravertiškoji, kuri atveria vartus į vidinį pasaulį, net į dar gilesnį psichikos klodą, vadinamąją kolektyvinę pasąmonę. Toks svajotojas gali regėti iš pasąmonės iškylančius labai originalius vaizdinius, o jei yra apdovanotas talentu, perteikia juos meninėje kūryboje. Taip gimė genialiojo Čiurlionio paveikslai ir muzikos kūriniai, taip tūkstantmečius kūrėme savo lyrinį epą – dainas ir giesmes. Apie žymųjį dailininką jau daug kalbėta ir rašyta, jau neabejojame jo svajonių verte, atvirkščiai, semiame rieškučiomis plačiojo pasaulio dėmesį jo kūrybai, o kartu ir sau, tebenešantiems Lietuvos vardą. Tuo tarpu apie liaudies dainininkų svajas mažai žinome, gal niekad tuo aspektu nepamąstėme apie folkloro paveldą. Štai neeilinio talento dzūkų dainininkė Marė Kuodžiūtė-Navickienė gyveno liūdną paliktos ir apšmeižtos moters gyvenimą, tačiau buvo tikra dainų karalienė ir neprilygstama dainų interpretuotoja. Galėdavo visomis progomis dainuoti, buvo žmonių kviečiama į visus jų susibūrimus ir svarbius įvykius. O liūdniausią akimirką užtraukdavo dainą apie muzikėlę grojančią ir jaunimėlį uliojantį už marelių, už mėlynų… Jos perteiktose dainose, kaip ir visame lietuvių folklore galima guostis motulai, lankyti ją, galima rašyti gromatą berneliui, bernelis jose vilioja mergelę, o kartais tiesiog vargelis bujoja, dar jos dainose – ištisi mitologiniai siužetai. Atrodo, jose gyvena pati dzūkės siela, gilioji savastis, kuri veda už siaurojo Aš ribų. Tokios dainos išties leidžia nurimti, vėl susitelkti, susirinkti save net tada, kai labiausiai skauda, pasiguosti ir toliau gyventi. Matyt, todėl nešėme jas iš šimtmečio į šimtmetį kaip tas lietuviškas knygas per valstybių sienas – nes jos susijusios su giliąja mūsų savastimi, mūsų tapatumu, jose susitinka laikmečių patirtis ir ateities svajos.
Dėmesys nukrypsta į mažesnius, kasdienius dalykus, įprastus įvairių žmonių darbus. Bandau įsivaizduoti, ką pasakytų apie savo svajones ta draugės vaikų muzikos mokytoja, kuri net ir sumažinus darbo valandų skaičių kviečia vaikus pagroti papildomai. Užbėgu už akių skeptikams – ne, ji neima papildomo mokesčio, jai patinka vaikai, kurie dega noru groti, ir ji nori, kad jie šį tą išmoktų, o ne šiaip formaliai baigtų muzikos mokyklą. Ar ji pasakytų, kad svajoja apie geresnį atlyginimą, ar apie keliones? Visgi spėju, kad kalbėtų apie kitką, jei nepabijotų skambių žodžių… Arba imu įsivaizduoti, kaip apie savo svajones kalbėtų Vilniaus Universiteto profesorė, ilgus savo gyvenimo ir karjeros metus paskyrusi savižudybių ir traumų psichologijai, išugdžiusi didelį būrį pasekėjų. Argi ji kalbėtų apie užsienio keliones, o gal akcentuotų sveikatą – juk tai svarbu žmogui, perkopusiam amžiaus vidurį, kaip mums byloja minėto tyrimo rezultatai. Visgi niekaip netikiu. Matyt, ir aš esu svajotoja, nes jau beveik girdžiu ją kalbant apie savo viziją, kad 2011 metais Lietuvoje nei vienas žmogus nepakeltų prieš save rankos, kad Lietuvoje pagaliau pradėtų realiai veikti savižudybių prevencijos programos.
Pagaliau imu abejoti minėto tyrimo rezultatais. Turbūt klausimai taip buvo suformuluoti – valdiškai, šaltai, o interviuotojai buvo pavargę ir skubėjo žymėtis atsakymus, kad spėtų atlikti kuo daugiau apklausų. Imu nuoširdžiai svajoti, kad kitą kartą tyrėjas sukvies žmones kokybiniam tyrimui ir pakalbės iš esmės, ir kad tyrimo dalyviai jam atsiskleis, atskleis slapčiausias savo svajas, o ne šiaip buitinius troškimus. Gal jie tada kalbės apie visuotinę taiką tarp tautų, ramybę šeimoje, meilę ir atjautą, nes juk šito mums labiausiai trūksta. Girdėjau taip kalbant popiežių Joną Paulių ir Jo Šventenybę Dalai Lamą, ne pati sugalvojau, tad gal tai tiesa? Gal žmonės tada papasakos apie tai, kaip svajoja, kad visi Lietuvoje turėtų pakankamai maisto ir pastogę virš galvos, ypač šaltuoju metų laiku. Juk tai ne vien svajojančio „Maisto banko“ reikalas… O gal pasidalins savo vizijomis apie klestinčią Lietuvą ir ką joje galima veikti, ir ką jie patys joje veiks po kelerių metų. Tada būtų vilties. Nes pasakyk, apie ką tu svajoji, pasakysiu, kas tu esi ir kas tu būsi, ir netgi kaip tu gyvensi. Jei tik apie turtą svajosime, gal neturėsime meilės, o jei tik apie sveikatą – gal pritrūks gyvenimo skonio ir pilnatvės.
Gal ir jus pakvies į šį tyrimą? Tad lietingą atostogų dieną, o gal maloniai šviečiant saulutei imkite ir parepetuokite, ką gi jūs atsakysite. Kelis kartus giliai atsikvėpę pabūkite ramiai, nupūskite tolyn kasdienes mintis ir leiskite tuščiame vaizduotės ekrane iškilti savo svajonei. Tegu tas vaizdinys pasirodo ir vis ryškėja, suteikite jam kuo aiškesnius kontūrus, kuo ryškesnes detales. Neleiskite savo kritiniam protui stabdyti ir sakyti, kad visa tai neįmanoma. Jei jau atostogos, tai jis gali pasiilsėti – juk tiek dirbo visus metus. Tegu vaizduotė piešia ryškius vaizdus laisvai. Kai jau turėsite aiškią viziją, galite apibrėžti laiko terminus, kada norite svajonę išpildyti. Na, o galiausiai numatykite, ką jūs padarysite, kad ją įgyvendintumėte. Vėl kritinis protas gali rėkti, kad ne tik nuo jūsų tai priklauso, kad yra aplinkybės, ypač jei jūsų svajonė susijusi su didele grupe žmonių arba visa Lietuva, o gal net visu pasauliu. Tačiau vis vien numatykite savo asmeninius žingsnius, ką jūs padarysite. Pagaliau galite viską užrašyti, nupiešti ar kitaip išreikšti. Kad pilnai pasiruoštumėte tyrimui, leiskite iškilti vaizduotėje ir kitoms jūsų svajonėms, tegu jos būna pačios beprotiškiausios, bet juk būdami vaikai dar ne tokių dalykų prisigalvodavote. Gal tik tų svajonių dėka tapote tuo, kuo esate. Štai kur mus nuneša svajonės.
