Klasikinis dėmesio treniravimas atskleidžia, kaip galima išmokti daugianario atlikimo
Tai kad turime nepaprastą galimybę išgirsti vieną dainuojantįjį iš viso choro (žiūrėkite kokteilių vakarėlio efektą) jau aptarėme, tačiau kaip yra su dėmesio galimybe atlikti skirtingas užduotis? Klasikinis tyrimas 1976 metais, kuriame du tiriamieji turėjo tuo pat metu rašyti ir skaityti, parodo, jog tokia galimybė iš tiesų egzistuoja.
Profesorė Elizabeth Spelke ir kolegos Cornell universitete bandė išsiaiškinti ar iš tiesų žmonės gali skaidyti sąmoningą dėmesį dviem pakankamai sunkioms užduotims, tokioms kaip skaitymas ir rašymas. Šitai bandydami išsiaiškinti tyrėjai du žmones (šie išrinktieji buvo Diana ir Jonas) apmokė 29 valandų kursais, kurie truko 6 savaites (Spelke, Hirst & Neisser, 1976).
Prieš pradedant apmokymus buvo išmatuoti Dianos ir Jono normalaus skaitymo parametrai, kad ateityje būtų galima juos palyginti su rezultatais gautais po apmokymų. Tuomet Spelke ir kolegos tiriamuosius perkėlė į trečiosios fazės treniruotes.
Pirmoji faze: vienalaikis skaitymas ir rašymas
Pirmoji užduotis buvo priversti Joną ir Dianą skaityti ir rašyti tuo pačiu metu. Siekiant tai atlikti tiriamieji skaitė trumpas istorijas tokių autorių, kaip Katherine Mansfield, ir tuo pat metu tiriamieji turėjo rašyti eilę žodžių, kurie jiems buvo diktuojami. Vėliau eksperimento autoriai lygino istorijos supratimo lygį ir atsiminimą tų žodžių, kurie buvo rašomi. Tokia procedūra buvo taikoma visose tyrimo fazėse.
Pradžioje tiek Jonui tiek ir Dianai sekėsi nekaip: jų daugianario atlikimo rezultatai nebuvo geri (tiek skaitymo greitis, tiek teksto suvokimas bei atsiminimas). Tačiau po šešių savaičių tiriamieji galėjo skaityti taip greitai kaip ir paprastai skaitydavo tekstą anksčiau, teksto supratimo lygis taip pat pasiekė anksčiau buvusius rezultatus nepriklausomai ar tiriamiesiams reikėdavo atlikti diktanto užduotį ar ne. Taip pat buvo pastebėta, jog tiriamieji sugebėdavo atsiminti du trečdalius ar daugiau padiktuotų žodžių.
Tačiau šis tyrimais nėra patikimas dėl to, kad yra galimybė, jog abu tiriamieji tiesiog neatliko šių užduočių kaip daugianarių, o tiesiog išmoko dėmesį paskirstyti automatiškai ir nesąmoningai. Spelke ir kolegos žinojo, kad jiems reikėtų pateikti užduotis labiau sudėtingas.
Antroji fazė: struktūrų ieškojimas diktanto užduotyje
Per kelias ateinančias savaites tyrimo autoriai analizavo aukštesnį tiriamųjų supratimo lygį padiktuotam tekstui. Vietoj diktuojamų sąlyginai nesusijusių žodžių, dabar buvo pateikiami reikšmingi išsireiškimai ar sakiniai.
Neperspėjus tiriamųjų, Diana ir Jonas įvardijo sunkumą įsidėmėti, tačiau kai buvo pasakyta, jog čia bus pateiktos tam tikros sakinių struktūros, tiriamieji pastebėdavo ritmą, žodžių kategorijas ar sakinius. Nors praleidžiant tik keletą, tiriamieji sugebėdavo pastebėti išsireiškimus, frazes ar sakinius paslėptus žodžių sekose.
Atsimintina tai, kad visi šie procesai vyko tuo pat metu, kai tiriamieji skaitė nesusijusį su diktantu tekstą tokiu greičiu kaip įprastai skaitydami, taip pat stengdamiesi suprasti perskaitytą tekstą. Šioje antrojoje fazėje tyriamųjų daugianaris atlikimas dar labiau žavintis ir suteikiantis mažiau vilčių, jog tai buvo atliekama automatiškai ar nevisiškai įsisąmoninus, nes Jonas ir Diana pastebėjo daug paslėptų frazių.
Trečioji fazė: skaitymas ir žodžių kategorizavimas tuo pačiu metu
Trečioje ir paskutinėje tyrimo fazėje Diana ir Jonas buvo prašomi užrašyti kategoriją kuriai priklausė padiktuotas žodis, bet ne patį žodį. Šį kartą tiriamųjų skaitymo greitis krito kaip ir pirmoje fazėje, kai jų buvo prašoma atliktį šią naują užduotį, tačiau įgijus šiek tiek praktikos skaitymo greitis sugrįžo į normalų lygį.
Po 16 savaičių trukusio tyrimo Jonas ir Diana sugebėjo kategorizuoti žodžius ir užrašyti šias kategorijas tuo pat metu, kai jie skaitydavo, bandydavo suprasti pakankamai sudėtingą ir visiškai nesusijusią trumpą istoriją.
Palyginus skaitymo rezultatus, kurie buvo gauti prieš apmokymus, su trečioje fazėje gautaisiais paaiškėjo, kad skirtumo jų skaitymo greityje ar teksto supratime nėra.
Ką tai reiškia?
Nevisi aspektai, kuriuos atliko Diana ir Jonas yra daugianaris atlikimas. Čia pateikiama keletas prieštaravimų:
- Viena iš užduočių tampa automatine todėl ji yra nesąmoninga.
- Manoma, jog pateiktos užduotys nėra pakankamai sudėtingos: žmonės turi gerus skaitymo ir rašymo įgūdžius.
- Diana ir Jonas buvo mokomi greitai perkelti dėmesį nuo vienos užduoties prie kitos, todėl jie iš tiesų neatliko abiejų užduočių tuo pat metu (žingsninis atlikimas).
- Du žmonės yra nepakankama imtis šnekant apie rezultatus.
Šie priekaištai yra tinkami Spelko ir kolegų tyrimui, tačiau nepaisant to pakankamai įspūdingi rezultatai darbo našumui, kuriuos taip pat reikia vertinti. Nepriklausomai nuo to, ar Dianai su Jonu pavyko daugianarė atliktis, tyrimas parodė, jog mes galime ištreniruoti savo dėmesį taip, kad sugebame atlikti dvi pakankamai sunkias, tarpusavyje nesusijusias užduotis, kurios abi reikalauja sąmoningo apmąstymo.
Tai yra daugiau nei vairavimas ir šnekėjimas tuo pat metu ar vienos rankos sukimas aplink skrandį o kitos tapšnojimas per galvą. Skaitymas ir rašymas apima pakankamai sudėtingus lingvistinius procesus, kurie abu yra panašaus modalumo – lingvistiniai. Spelkas ir kolegos buvo labai nustebinti gautų rezultatų, tai sukėlė jų manymą, kad dėmesys nėra ribojamas ir tai priklauso nuo praktikos.
