Asmenybiniai ir kognityviniai priklausomybe nuo narkotikų sergančiųjų ypatumai turi didelės reikšmės priklausomybės gydymo eigai bei sėkmingo reabilitacijos proceso galimybėms. Nusakant, kas būdinga nuo narkotikų priklausomo žmogaus asmenybei, susiduriama su problema – nėra aišku, ar tam tikros ypatybės atsirado narkotikų vartojimo pasekoje, ar jos jau buvo būdingos prieš susiformuojant priklausomybei nuo kvaišalų. Dažnai egzistuoja abipusiai ryšiai – tam tikra savybė didina polinkio vartoti narkotikus riziką, o vėliau jos įtaka išlieka.
PSICHOPATIJA – ASMENYBĖS SUTRIKIMAS
Mokslinėje literatūroje tebesitęsia diskusijos apie psichopatijos vertinimą, skiriasi Europos ir JAV mokslininkų požiūris. Taip pat, psichopatija yra dažnai gretinama su Antisocialios asmenybės sutrikimu, tačiau statistinės analizės metodai atskleidė, kad psichopatiniai bruožai grupuojami į atskirą nuo antisocialios asmenybės bruožų veiksnį. Egzistuoja ir daugelis kitų šiuos sutrikimus atskiriančius teorinių ir empirinių pagrindimų. Sistemingos teorijos kūrėju laikomas profesorius Robert D. Hare (Kanada). Psichopatija yra specifinė asmenybės sutrikimo forma (Hare, 1996, cit. pg. Žukauskienė, 2006). Išskiriama keletas pagrindinių psichopatijos požymių: kaltės jausmo nebuvimas, impulsyvumas, nenuoširdus žavesys, arogancija ir apgaudinėjimas palaikant tarpasmeninius santykius, beširdiškumas ir šaltumas kitų atžvilgiu, anomalūs afektiniai išgyvenimai, nuolatinis stimuliacijos poreikis, bejausmės ir savanaudiškos nuostatos, antisocialus ir neatsargus elgesys, įvairaus pobūdžio nusikaltimai (Žukauskienė, 2006, Bolt et al., 2007). Remiantis 4 faktorių modeliu, psichopatija aiškinama per 4 dimensijas: tarpasmeninę – apgaudinėjimas, arogancija santykiuose su kitais, paviršutiniškumas; afektinę – skurdūs emociniai empatijos ir kaltės išgyvenimai; gyvenimo būdo – impulsyvumas, tikslų neturėjimas, neatsakingumas; ir antisocialumo – prasta savikontrolė, ankstyvojo ir vėlesnio amžiaus antisocialus elgesys (Hare, Neumann, 2006, cit. pg. Hare, Neuman, 2008).
PSICHOPATINIŲ BRUOŽŲ IR PRIKLAUSOMYBĖS SĄSAJA BEI JOS TYRIMAI
Egzistuoja pakankamas teorinis bei emprinis pagrindas paremti hipotezę apie galimą psichopatinių savybių bei priklausomybės nuo narkotikų ryšį. Viena vertus, empiriškai patvirtinama, jog psichopatinės savybės gali kelti didesnę narkotikų vartojimo riziką (Patrick, 2007). Ši sąsaja aiškinama tiek psichopatinėms, tiek priklausomoms asmenybėms būdingais bruožais: aštrių pojūčių siekimu, impulsyvumu, rizikavimu ir negebėjimu iš anksto planuoti (Vaughn, Howard, 2005). Smith-Stevens ir Newman (1990) patvirtino, kad psichopatinėms asmenybėms dažniau buvo nustatoma ilgalaikė (visą gyvenimą trunkanti) priklausomybė nuo narkotikų. Kita vertus, tyrimų rezultatai atspindi ir psichopatinių asmenybių didesnį polinkį tapti priklausomiems nuo narkotikų (Andersen et al., 1999, cit. pg. Crocker et al., 2005). Prieš porą metų ištyrus virš pusės tūkstančio britų imtį, gautas mažesnis nei 1% psichopatijos paplitimas joje; kiti tyrėjai irgi skelbia panašius rezultatus (0,75-1%) bendroje populiacijoje (Coid et al., 2009). O ištyrus gausią imtį asmenų, piktnaudžiaujančių narkotikais, gautas didesnis psichopatijos paplitimas nei tarp nevartojančiųjų (Loza, 1993, cit. pg. Patrick, 2007). Lietuvoje nėra atlikta pakankamai nagrinėjamos sąsajos tyrimų. Apskritai psichopatijos tyrimų mūsų šalyje nedaug, kaip pavyzdį galima būtų paminėti Jokubauskaitės (2004), Žukauskienės (2006).
PSICHOPATIJOS TYRIMŲ REIKŠMĖ PRIKLAUSOMYBĖS GYDYMUI
Manoma, jog svarbu yra tirti priklausomybę nuo narkotikų bei psichopatinių savybių išreikštumą kartu, nes šių reiškinių kilmė yra persipynusi (Vaughn, Howard, 2005). Taip pat, esant kartu psichopatijai ir priklausomybei nuo narkotikų, gydymo galimybės yra itin menkos (Hare, 1996, cit. pg. Vaughn, Howard, 2005), tad priklausomybe sergančiųjų, kurie turi dar ir psichopatinių bruožų, gydymas yra sudėtingas ir specifiškas. Taip pat tokiu atveju atkryčio tikimybė yra didesnė nei tokių bruožų neturintiems (Alterman et al., 1997, cit. pg. Rutherford, 2000). Pačią psichopatiją įmanoma koreguoti tik ankstyvame amžiuje, pasireiškus pirmiesiems požymiams, tam labiausiai tinkamas ilgalaikis socialinių ir emocinių įgūdžių lavinimas (Žukauskienė, 2006). Tad kuo jaunesnis psichopatinių bruožų turintis ir narkotikus vartojantis asmuo patenka į reabilitacinę bendruomenę, tuo geresnės yra gydymo prognozės (palyginus su vyresnio amžiaus psichopatinių savybių turinčiaisiais).
Taigi psichopatijos tyrinėjimai yra ne išsamūs, tačiau pakankami atitinkamoms hipotezėms kelti. Taip pat įmanoma aiškintis psichopatinių bruožų sąryšį su kitomis svarbiomis sritimis, kaip, pavyzdžiui, priklausomybė nuo narkotikų. Atsižvelgimas į psichopatinių bruožų egzistavimą gali būti naudingas didiant priklausomybės nuo narkotikų efektyvumą. Taigi ši sritis išlieka aktuali šių dienų teoriniams bei empyriniams tyrinėjimams psichologijoje.
Straipsnio autorius: Rūta Šulskytė
