Periferinis matymas – žiūrėjimas akies krašteliu yra įprastas reiškinys, tačiau čia kartu yra ir paslėptas dėmesio aspektas. Tai yra tai, kad mes daug laiko praleidžiame stengdamiesi suprasti, kad mūsų „proto akis“ žiūri skirtinga kryptimi, nei akių obuoliai.
Akių regėjimo kryptis dažniausiai sutampa su dėmesio kryptimi, tačiau kartais šios kryptys gali nesutapti – gana svarbi socialinė reakcija kiekvienam. Štai keletas pavyzdžių:
- Žmonės keliaujantys traukiniu ir sėdintys arti vienas priešais kitą, galintys matyti vienas kitą įdėmaus žvilgsnio, to nedaro – jų žvilgsniai šokinėja po regimąjį lauką.
- Profesionalūs sportininkai dažniau pasitelkia periferinį matymą, nei tiesioginį, kad neišduotų savo ketinimų sekančiame žingsnyje.
- Tėvai laiko žaislus už jų vaikų periferinio regėjimo lauko ribų, kol vyksta bendravimas.
Šis reiškinys taip pat stebimas kasdienėje žmonių veikloje, tačiau mokslininkams gana sunku paaiškinti kokiu būdu dėmesys keliauja regimajame lauke. Iki 1970 metu psichologai nesugebėjo įrodyti eksperimentiniu keliu, kad dėmesys gali keliauti be akių judesių.
Gausybė eksperimentu septintajame dešimtmetyje atskleidė mokslininkams tai, ko jie laukė. Šie eksperimentai lėmė žymios metaforos apie dėmesį atsiradimą – regos dėmesio nukreipimas (attentional spotlight). Ši idėja teigia, jog dėmesys dali judėti regimajame lauke nepriklausomai nuo to į ką mes žiūrime. Dėmesys gali būti sąmoningai nukreiptas ir valdomas pasąmonės, pavyzdžiui, dėl pastarosios savybės mūsų nenutrenkia automobiliai, nors į juos tuo metu nežiūrime.
Dėmesys juda greičiau nei akys
Klasikiniu eksperimentu profesorius Michel Posner ir kolegos parodė, kaip regos dėmesio nukreipimas (attentional spotlight) gali nukrypti nuo žvilgsnio (Posner, Snyder & Davidson, 1980).
Eksperimento metu esant įvairioms sąlygoms tiriamieji turėjo paspausti specialų mygtuką, kai pamatydavo šviesą. Kai kuriais atvejais tiriamisiams būdavo parodoma tam tikra užuomina, kur šviesa pasirodys:
- Rodyklė centre nukreipta į dešinę arba kairę,
- Kampe užsidegdavo langelis nurodantis kur degs šviesa.
Šios užuominos buvo rodomos labai trumpą laiką, todėl žmonės neturėdavo pakankamai laiko sureaguoti taip, kad jų akys sujudėtų (tai buvo tikrinama elektrookulografu). Pagrindinis klausimas, kurį kėlė mokslininkai buvo tai, ar priklausys reakcijos greitis nuo to, kur bus rodoma užuomina ir nuo to ar bus rodoma užuomina.
Tyrėjai pastebėjo, kad žmonės 50 milisekundžių (pusė dešimtadalio sekundės) greičiau sureaguoja, kai užuomina yra rodoma, lyginat su laiku, kai užuominos nėra – statistiškai reikšmingas skirtumas. Tai reiškia, jog kažkas kitas greičiau sureagavo už akį, nes akies judesiui nebuvo pakankamai laiko.
Iš tokių eksperimentų, kaip aprašytasis Postner, pasidarė aišku, jog dėmesys gali keliauti regėjimo lauke nepriklausomai nuo akių judesiu. Iš tiesų, jei mes žiūrime tam tikra kryptimi, o ten pasirodo objektas, kurio mes nesitikėjome pamatyti, tuomet tikimybė kad jį pastebėsime yra tokia pati, kaip ir tuo atveju, kai žiūrėjimo kryptis nesutampa su vieta, kurioje objektas pasirodo (Posner (1980). Šis faktas yra naudojamas magų triukuose.
Taigi dėmesys keliauja regimajame lauke nepriklausomai nuo akių, tarsi kokia virtuali akis, pati pasirenkanti objektus į kuriuos atkreipia dėmesį.
Nepaisymas regos dėmesio nukreipimo
Įvertinti regos dėmesio nukreipimo svarbą kasdieniniame gyvenime galima pasitelkiant žmones, kurie „ignoruoja“ pusę regimojo lauko. Tokie žmonės su smegenų pažeidimu, įprastai dešiniajame pusrutulyje, ignoruoja arba nepaiso visko, kas yra kairėje pusėje (nes dešinysis pusrutulis reaguoja į kairiosios akies regimąjį lauką, o kairysis – į dešiniosios akies regimąjį lauką). 
Nepaisant to, kad abi akys fiziškai yra funkcionalios, tačiau dėl pažeidimo regos centre smegenyse yra manoma, kad dėmesys negali keliauti po kairės akies regimąjį lauką. Techniškai jie gali matyti kairėje, tačiau tokie žmonės nepastebi to, kas ten vyksta. Žmonės su tokiu pažeidimu gali nusiskusti tik vieną pusę barzdos ar suvalgyti maistą esantį tik vienoje lėkštės pusėje.
Ar dėmesys iš tiesų yra kaip prožektorius?
Dėmesio, kaip prožektoriaus, teorija nėra tik metafora aiškinanti, kaip dėmesys juda regos lauke. Galima sakyti, kad šios teorijos giminaitis yra priartinimo-lęšių metafora. Anot Eriksen and St. James (1986) mūsų dėmesys gali priartėti ar nutolti priklausomai nuo užduoties. Šią teoriją galima pagrįsti pavyzdžiui LaBerge (1983) modelis.
Kaip ir dauguma metaforų, dėmesio, kaip prožektoriaus, ir priartinimo-lęšių nėra populiarios, tačiau atliekama tyrimų tiriant šias teorijas, ir buvo iškeltos dvi jų bendros prielaidos:
1) Tyrimai rodo, kad dėmesys gali būti suskirstomas į dvi lokalizacijas: tai nėra lengvai integruojama į šias teorijas
2) Tyrėjai įrodė, kad mes galime reaguoti į stimulus, kurie nepatenka į regos lauką. Panašiai ir pacientai su pažeistomis smegenimis gali apdoroti informaciją ir iš tos pusės kuri yra paveikta.
Nors ir problematiškos šios dvi teorijos, tačiau jos suteikia svarbią informaciją, kaip dėmesys gali keliauti regėjimo lauke nepriklausomai nuo akių judesių. Moksliškai pagrįsti įrodymai patvirtina kasdienybėje sutinkamą žiūrėjimą į vieną tašką, tačiau kartu „matymą aplinkui“
