Iš mokslinių sąmonės tyrimų asociacijos konferencijos praneša Christian Jarret
Ką neurovizualizacija gali atskleisti apie žmogaus emocijas, ko dar nežinome? Pastaruoju metu ši technologija sulaukė daug kritikos, buvo abejojama šios srities statistiniais metodais, o kritikai ją vadino naująją frenologija. Abejojantiems būtų buvę pravartu apsilankyti įspūdingoje Tanios Singer (Makso Planko Žmogaus pažinimo ir smegenų mokslų institutas Vokietijoje) paskaitoje apie emocijų tyrimą per socialinės neurologijos prizmę.
Šią liepą kalbėdama Mokslinių sąmonės tyrimų asociacijos konferencijoje Braitone, Singer pirmiausia pateikė grupę studijų, tyrusių socialinius faktorius, atsakingus už smegenų reakciją į kito žmogaus skausmą. Pavyzdžiui, pasitelkę ekonominį žaidimą, Singer ir jos kolegos pademonstravo, jog vyrų (daug dažniau nei moterų) su empatija susijusi smegenų veikla būna susilpnėjus matant kenčiantį oponentą, kuris, jų nuomone, iki tol žaidė negarbingai.
Grupinė bendrystė taip pat gali paveikti smegenų empatinę reakciją. Tyrimas su Ciuricho ir Bazelo futbolo klubų komandų gerbėjais nustatė, jog dalyvių su empatija susijusi smegenų veikla kur kas suaktyvėdavo (smegenų žievėje) vienam iš jų komandos narių kenčiant skausmą. Tai susieta su jų noru pagelbėti tam žmogui „pasidalinant“ jo skausmą. Singer netgi atskleidė neuroninius Schadenfreude (liet. piktdžiugos) koreliatus ir rado patvirtinimų, jog su atlygiu susijusi veikla požieviniame smegenų branduolyje sustiprėja, kuomet priešininkų komandos žaidėjas arba negarbingai žaidžiantis ekonominio žaidimo oponentas kenčia skausmą.
Kiti tyrimai tiksliai nurodė, kurios smegenų sritys dalyvauja, kai stengiamasi nustelbti tai, ką Singer vadina mūsų „egocentrišku šališkumu“. Šiuose sumaniuose eksperimentuose buvo lyginama, kaip dalyvio smegenys reaguoja į vaizdą, kuomet kito žmogaus kūnas nemaloniai paliečiamas (sakykime, gleivėto šliužo) palyginus su jausmu, kuomet jį ar ją (dalyvį) paliečia koks pūkuotas sutvėrimas. Antruoju atveju dalyviui tenka užslopinti savo paties lytėjimo patyrimą tam, kad galėtų įsijausti į kito žmogaus lytėjimo patirtį. Toks egocentriško šališkumo užslopinimas buvo susietas su suaktyvėjusia veikla kraštiniame vingyje viršugalvyje. Šie rezultatai buvo patvirtinti panaudojant transkrajininę magnetinę stimuliaciją, laikinai sutrikdančią šios srities veiklą, o to pasekmė ― penkis kartus išaugęs egocentrizmas.
Ko gero, labiausiai žavi Singer tyrinėjimai, kaip smegenų empatinę reakciją galima pagerinti treniruojantis. Tarkime, kai Singer nuskenavo vienuolio, žvelgiančio į kenčiantį žmogų, nervinės sistemos veiklą, ji išvydo rezultatus, kokių dar nebuvo mačiusi, ir tai nieko keisto, turint omenyje, jog minėtas vienuolis 30 metų paskyrė gailestingumo kupinai meditacijai. Jis nejautė kitų skausmo, tačiau „užjautė“ juos, o čia itin svarbu suvokti kitą kaip reikšmingą asmenį. Tai sietina su veikla atskirame smegenų sričių masyve, įskaitant pilvo striatinę dalį, viduriniąją orbitofrontalinę smegenų žievės dalį, viduriniąją salos dalį. Singer prielaidas patvirtina ir tai, jog tyrimai, atlikti su eiliniais dalyviais, atskleidžia, jog vienos dienos į empatiją ir gailestingumą orientuotų treniruočių užtenka, kad būtų juntami skirtumai smegenų reakcijose į kito žmogaus skausmą: pirmosios susijusios su klasikinių empatinių tinklų aktyvavimu, antrosios ― su sritimis, panašiomis į aktyvuotąsias minėtojo vienuolio atveju.
„Ciuricho visuomeninis žaidimas” ― Singer ir jos kolegų sukurtas kompiuterinis žaidimas ―atskleidė, jog trumpalaikis gailestingumas taip pat turi įtakos elgesiui, t.y. daugiau padedama kitiems. Singer toliau planuoja ištirti, kokias ilgalaikes pasekmes smegenims ir elgesiui turės metus trunkanti gailestingumo treniruočių programa, užimanti po 20 minučių per dieną. Ji taip pat lygina kontrastuojančias subjektyvias empatijos ir gailestingumo patirtis. Singer savanoriai vienuoliai tvirtina, kad pagrindinis skirtumas yra šiluma ― gailestingumas atneša šiltesnius jausmus.
Žaidimas su savo kūno nuosavybe
Jausmas, kad mūsų kūnas priklauso mums, atrodo instinktyvus ir nekintamas, tačiau, pasitelkdami iliuzijas, psichologai įrodo, jog tai nėra tiesa. Pasitelkus priemones iš žaislų parduotuvių bei virtualios realybės rinkinius, dalyviams būdavo sukeliami įsivaizduojami pojūčiai: pojūčiai guminėje rankoje, pojūtis, kad kūnas sutraukęs, jie netgi jausdavo šalia kūno vykstančius potyrius. Savo jaudinančioje kalboje Manos Tsakiris (Londono universitetas Royal Holloway) papasakojo, kaip jis praplėtė šią darbo metodiką, įtraukdamas įstabių eksperimentų, tiriančių, kiek vienų žmonių (pvz., sergančių anoreksija) kūno priklausomybės jausmas skiriasi (yra silpnesnis) nei kitų.
Nuoseklūs šių tyrimų rezultatai atskleidė, kad širdies ritmo (pulso) pajautimas yra naudinga priemonė kūno nuosavybės jausmo stiprinimui. Įsivaizduokite užduotį, kurioje dalyvis žiūri į nepažįstamą veidą kompiuterio monitoriuje ir kai dalyviui paglostomas veidas, tuo pačiu metu toje pačioje vietoje paglostomas veidas monitoriuje. Efektas toks, lyg žmogus žiūrėtų į monitorių, tačiau į jį iš tiesų žvelgia svetimas veidas. Tsakaris kompiuterinės animacijos priemonėmis pakoreguodavo veidą, kad šis atrodytų kuo panašesnis į dalyvių ir pasiteiraudavo jų, kuriuo momentu šie pajunta, kad veidas monitoriuje yra jų. Žmonės, kuriems sunkiau sekasi aptikti savo pulsą (t.y., jų žemas interoceptinis suvokimas) paprastai greičiau pajunta, jog veidas priklauso jiems.
Šis tyrimas taip pat pademonstravo, kad kongruentus lietimas (dalyvių veidų ir veido monitoriuje) daug stipriau veikia žmonės, kurių žemas interoceptinis suvokimas. Ypač dramatiškoje Tsakario ir jo kolegų ruoštoje šio efekto demonstracijoje veido monitoriuje skruostas buvo perpjautas stikliniais ašmenimis. Žmonių, prastai jaučiančių širdies ritmą, odos laidumas reaguojant į šį vaizdą buvo didesnis, o tai tik darkart įrodo, jog šie žmonės lengviau įsisavina veido monitoriuje nuosavybę.
Įdomu, jog Tsakirio tyrinėjimai atskleidė, kad interoceptinį suvokimą galima valdyti. Pavyzdžiui, žmogui, kuriam šiaip sunkiai sekasi pajausti savo pulsą, paprastai geriau sekasi, jei jis tuo metu žiūri į save veidrodį ar net į žodžius, susijusius su jo tapatybe. Esame ir socialinių veiksnių ― vaikai, kurių žemas interoceptinis suvokimas, paprastai savo širdį jaučia geriau, kai būna šalia tėvų.
Tsakiris planuoja visą virtinę papildomų tyrimų, taip pat ir eksperimentus, skirtus ištirti, kaip kiti santykiai veikia interoceptinį suvokimą, tarkime, partnerio buvimas šalia, o taip pat ištirti, kokią reikšmę gali turėtų įvairūs prieraišumo tipai.
