Asmenybės psichologija

5 komentarai on Verkiantys narcizai: kita Ego pusė

  1. rašo:Įprotis teisintis tuo pačiu labai jau staripii susijęs su diegiamu kaltės jausmu iš išorės ir tikrai jaučiu labai didelį skirtumą, kai prieš keletą metų pradėjau save stebėti ir nustojau teisintis ir atsiprašinėti 9 kartus iš 10.Pirmiausiai pasikeitė staripii bendravimas su klientais, nes esu programuotojas ir jeigu man skambina, tai paprastai kažkas nesigauna arba neveikia, tai apsisprendimas nesiteisinti ir nesijausti kaltam leidžia paprasčiau bendrauti ir kur kas geriau jaustis. Tas pasikeitimas kažkuriuo metu su artimais žmonėmis sukėlė keletą įdomių situacijų, kai tiesiog atsisakiau teisintis ir tvirtinau, kad kas padaryta to nepakeisi, belieka žiūrėti į priekį, ką darom toliau. Man asmeniškai daugiausiai naudos atnešė, tai kad taip pavyko atsikratyti kaltės jausmo ir liko vienu įrankiu mažiau kaip manimi manipuliuoti.Pastebėjau, kad tie draugai ir pažįstami, kurie elgiasi perdėm mandagiai žymiai daugiau teisinasi, atsiprašinėja ir tuo pačiu oficialiau bendrauja, nes tai dalis buvimo mandagiu .

  2. nuomone

    visada buvau tokia, kad man rupi tik as pati. Kitaip gyventi nemoku. Jei dirbu, tai tik del saves (jauciuosi puikiai save realizuodama, pvz pagalba kitam zmogui, padeka), jei myliu, tai tik del to, kad jauciu euforija myledama, jei klausau muzika, tai tik del to, kad jauciu panasu jausma i meile. Visada siekiau tik to, kad man butu gerai. Kartais daryti taip, kad kitam butu gerai taip pat pamaitina mano ego. Siuo atveju megstu prisitaikyti prie kiekvieno zmogaus individuoliai, niekda nesmerkiu zmoniu, zinau, kad visi savaip teisus ir tuo vadovaujuosi bendravime. Visa tai tik del to, kad AS jausciausi gerai. Man atrodo, kad visi mes egoistai ir pirmiausia rupinames savo ego. Nors ir darydami sunkius, is pirmo zvilgnio mum net nenaudingus darbus. Is tikro, jie visi mums yra naudingi ir del to tai darome, kad geriau jaustumemes pirmiausia MES, o ne kiti.

  3. narcizė

    Kažkodėl narcisizmas beveik visada vaizduojamas iš stebėtojo, dar dažniau – iš narcizo aukos perspektyvos, pateikiant tik menkus teorinius paaiškinimus apie paties narcizo išgyvenimus, nuvertinant tai, kiek nerimo, tuštumos, nesaugumo jie jaučia dekompensuodamiesi ir kaip visa tai juos vargina. Kažkaip pamirštama ir tai, kad jų vaikystės patirtys, nulėmusios tokį sutrikimą, IŠ TIKRŲJŲ būna pakankamai baisios. Tokie žmonės yra užstrigę nuvertinimo/idealizacijos mechanizme, jie nesugeba patirti tikro intymumo, nuolat jaučiasi vieniši, atskirti, juos nepakeliamai skaudina kritika ir nesėkmės, todėl jiems BŪTINA visaip demonstruoti savo pranašumus ir sulaukti pagyrų tam, kad nesijaustų visiškai beverčiai, beje, jie tikrai sunkiai dirba, kad tų pagyrų užsitarnautų.
    Be to, kai kurie narcizai nujaučia, kad kažkas su jais negerai, kai kurie atrandę savo sutrikimą ima patys bjaurėtis savimi ir stengiasi pasikeisti. Aš stengiuosi. Vaikštau į psichoterapiją, analizuoju, bandau iš naujo išgyventi ir pripažinti seniai išstumtus bejėgiškumo jausmus, nuo kurių ir esu įpratusi gintis grandioziška nepažeidžiamumo laikysena. Mane piktina tai, kad čia patariama narcizų šalintis, juk galbūt yra žmonių, kuriems jie rūpi net ir nepaisant visų ydų. Vengimas ir pakartotinis atsiskyrimas gali tik pagilinti narcizo turimą traumą, patvirtinti jam, jog prisirišimas tikrai neįmanomas. Taip narcizo vienišumas, atskirtumas, o kartu ir egoizmas tik didės. Narcizui reikia PAGALBOS, visų pirma – pamatant savo problemas, paskui – būnant kartu ir įrodant, kad jis GALI būti išgirstas, kažkam rūpėti, būti mylimas, ko labiausiai tokiam žmogui ir trūksta. Kaip sako E. Laurinaitis – prisirišimo traumos gydomos dviem metais psichoanalizės arba penkiais metais besąlygiškos meilės.

  4. narcizė

    Be to, kai kurie narcizai nujaučia, kad kažkas su jais negerai, kai kurie atrandę savo sutrikimą ima patys bjaurėtis savimi ir stengiasi pasikeisti. Aš stengiuosi. Vaikštau į psichoterapiją, analizuoju, bandau iš naujo išgyventi ir pripažinti seniai išstumtus bejėgiškumo jausmus, nuo kurių ir esu įpratusi gintis grandioziška nepažeidžiamumo laikysena. Mane piktina tai, kad čia patariama narcizų šalintis, juk galbūt yra žmonių, kuriems jie rūpi net ir nepaisant visų ydų. Vengimas ir pakartotinis atsiskyrimas gali tik pagilinti narcizo turimą traumą, patvirtinti jam, jog prisirišimas tikrai neįmanomas. Taip narcizo vienišumas, atskirtumas, o kartu ir egoizmas tik didės. Narcizui reikia PAGALBOS, visų pirma – pamatant savo problemas, paskui – būnant kartu ir įrodant, kad jis GALI būti išgirstas, kažkam rūpėti, būti mylimas, ko labiausiai tokiam žmogui ir trūksta. Kaip sako E. Laurinaitis – prisirišimo traumos gydomos dviem metais psichoanalizės arba penkiais metais besąlygiškos meilės.

    • Rasuolė

      Narcizė, labai įdomu būtų su jumis pabendrauti, norisi daugiau sužinoti ką jaučia tokio tipo žmogiukai (nes retas narcizas prisileidžia prie savęs labai arti, kalba apie savo neigiams puses ir pan..). Labai pagelbėtumėte, nenoriu būti ta kuri šalinasi narcizų, bet kuri stengiasi suprasti kas ir kaip..

Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *