Straipsnyje „Profesionalų intuicija“ kalbėta apie tai, kad kai kurie profesionalai dalį savo sprendimų tam tikrose situacijose neabejotinai priskiria intuicijai (P. Easen, J. Wilcockson, 1996), tačiau intuityvūs gebėjimai, įgūdžiai (angl. skills) nėra tik savo srities profesionalų sprendimo priėmimo įrankis, pvz., kiekvienas gali atpažinti nuovargį pažįstamo asmens balse kalbantis telefonu (D. Kahneman, G. Klein, 2009). Aiškintasi, kaip patirtis veikia intuityvių sprendimų priėmimą. Vis tik patirtis nėra vienintelis intuicijos šaltinis. Intuityvius vertinimus veikia ir kognityvinės euristikos. Čia bandoma trumpai apžvelgti, kaip kognityvinės euristikos bei dėl jų kylantys šališkumai pradėti tyrinėti, kokia jų dabartinė samprata

Euristikų ir šališkumų požiūris

Tuometines mokslines žinias apibendrinančiame straipsnyje (A.Tversky, D.Kahneman, 1974) buvo parodyta, kad žmonės siekia supaprastinti jiems pateiktas užduotis. Tam padaryti remiamasi ribotu skaičiumi euristinių principų (kognityvinių euristikų) dėl kurių sudėtingos įvykio tikimybių nustatymo, tam tikrų verčių (reikšmių, angl. value) numatymo užduotys paverčiamos paprastesnėmis vertinimo operacijomis (A. Tversky, D. Kahneman, 1974). Pavyzdžiui, įsivaizduokite Mr. X, kuris apibūdintas kaip „skrupulingas, introvertiškas, romus, atsakingas“ ir sąrašą profesijų: ūkininkas, pardavėjas, bibliotekininkas, gydytojas (A. Tversky, 1974). Įsivaizduokite, kad Jūs turite įvertinti tikimybes, kad Mr. X yra kiekvienos iš jų atstovas bei pagal jas išrikiuoti profesijas pradedant nuo labiausiai tikėtinos (A. Tversky, 1974). Dauguma žmonių atlieka šią užduotį įvertindami, kiek Mr. X yra panašus į kiekvieną iš šių profesijų stereotipų ir surikiuoja jas pagal tai, kiek Mr. X panašus į tą stereotipą (reprezentuoja jį) (A. Tversky, 1974). Tai atstovavimo (angl. representativeness) euristikos veikimo pavyzdys. Apskritai, kognityvinės euristikos yra ganėtinai naudingos, tačiau kartais lemia rimtas sistemines klaidas (A. Tversky, D. Kahneman, 1974). Tokios klaidos pavadintos šališkumais. Vienas tokių šališkumų (taip pat kalbant apie reprezentatyvumą) – „lošėjo klaida“ (A. Tversky, 1974). Šiuokart įsivaizduokite, kad lošiate ruletę – tai toks žaidimas, kai ant besisukančio stalo metamas rutuliukas ir žiūrima, kur jis nukris ir sustos. Lenta sudalinta į 37 (arba, jei amerikietiškas variantas – 38) laukelius, sužymėtus skaičiais [0-36], dviem spalvomis. Reikia atspėti ties kokiu skaičiumi, kokios spalvos laukeliu ar į kokią skaičių grupę papuls sustojęs rutuliukas. Jūs spėsite spalvą. Dabar įsivaizduokite, kad žaidžiate ir iš pradžių stebite žaidimą. Reikia gana greitai sugalvoti, kurią spalvą pasirinkti. Kokia tikimybė, kad po 7 kartų, kai rutuliukas kiekvienąkart sustojo ties raudonos spalvos laukeliu, 8-ą kartą sustos ties juodu? Ties kuria spalva padėtumėte savo turimus žetonus? Dauguma galvoja ar tiki, kad štai „8-asis jau būtinai turi būti juodas!“. Kitaip tariant, tikimasi, kad trumpoje sekoje atsispindės pagrindinės atsitiktinio proceso charakteristikos, t.y., kad trumpa seka irgi atrodys „atsitiktinai“ (A. Tversky, 1974). Šios ir kitos kognityvinės euristikos buvo studijuojamos dėl jų pačių įdomumo bei vertės atskleidžiant kognityvinius procesus (D. Kahneman, 2003).

EŠ tyrinėjimai nuo pat pirmųjų dienų buvo vadovaujami idėjos, kad intuityvūs procesai užima tarpinę padėtį tarp suvokimo ir samprotavimo procesų (D. Kahneman, 2003, D. Kahneman, S. Frederick, 2002) (jie trumpai aptarti straipsnyje „Profesionalų intuicija“). Vis dėlto, aiškiai ši idėja buvo iškelta palyginus neseniai. XXI a. pirmojo dešimtmečio pradžioje D. Kahneman su S. Frederick (D. Kahneman, S. Frederick, 2002) peržvelgė kognityvinių euristikų tyrinėjimus ir prieštaringus jų rezultatus: atsižvelgdami į tai, kas buvo sužinota per bene 3 dešimtmečius nuo kognityvinių euristikų tyrinėjimų pradžios, jie pagaliau sukūrė kognityvinių euristikų veikimo mechanizmų teoriją (euristinio veikimo modelį). Po to buvo atlikta tyrimų, kurie patvirtino idėją, kad vertinimai neapibrėžtomis sąlygomis yra nei automatiniai (intuityvaus pobūdžio), nei kontroliuojami (vadovaujami samprotavimo); vertinimai neapibrėžtomis sąlygomis yra abiejų procesų nepriklausomos veiklos ir tuo pačiu sąveikos rezultatas (M. Ferreira et al., 2006). Prieš konkrečiai aiškinantis, kas iš tikrųjų yra kognityvinės euristikos, dera suprasti, kaip yra atliekami vertinimai.

Vertinimai

Tai, kad vertinimai dažnai grindžiami požymių rinkiniais (D. Kahneman, 2003) nebuvo išreikšta 1974-aisiais (A. Tversky, D. Kahneman, 1974). Požymis – tai savybė, atributas (angl. attribute) (D. Kahneman, S. Frederick, 2002). Pavyzdžiui, būsimo darbuotojo egzaminų įvertinimai, relevantiška patirtis, rekomendaciniai laiškai ir pan. Tokie požymiai dažnai turi būti sujungti į vieną vertinimą – šiuo atveju – sėkmingumo darbe tikimybę. Menkai suprasdami, kiek svarbos vertėtų priskirti kiekvienam iš požymių, individai paprastai netinkamai sujungia požymius galutiniam įvertinimui (E. Shafir, R. LeBoeuf, 2002).

Intuityvių minčių apibrėžiamoji savybė yra ta, kad jos ateina spontaniškai, netikėtai, kaip suvokiniai (D. Kahneman, 2003; D. Kahneman, S. Frederick, 2002; M. Sinclair, N. Ashkanasy, 2005; P. Easen, J. Wilcockson, 1996). Tuomet tam, kad intuicijos samprata taptų aiški, svarbu suprasti, kodėl vienos mintys yra lengviau prieinamos nei kitos.

Prieinamumas

Pati sąvoka prieinamumas (angl. accessibility) čia vartojama plačiau nei galbūt yra įprasta: kategorijų pavadinimai, aprašomosios charakteristikos (požymiai, bruožai), dimensijų reikšmės ir visa kita gali būti apibūdinta kaip daugiau arba mažiau pasiekiama konkrečiam individui konkrečioje vietoje konkrečiu laiku (D. Kahneman, 2003).

Ketinimas vertinti tikslinį požymį sužadina tinkamos vertės (reiškmės, įverčio, angl. value) paiešką. Kartais ši paieška greitai baigiasi, nes ieškoma vertė gali būti išgaunama iš atminties (į klausimą, koks tavo ūgis) arba einamosios (dabartinės) patirties (ar dabar skauda galvą) (D. Kahneman, S Frederick, 2005). Kitais atvejais tinkama vertė neišgaunama iš karto, jos paieška aktyvuoja kitų požymių reikšmes (values), kurios yra susijusios turinio prasme arba asociacijomis (klausimas apie laimingumą gali sužadinti atsakymą į susijusį klausimą apie pasitenkinimą kuria nors konkrečia gyvenimo sritimi).

Prieinamumą reikia įsivaizduoti kaip kontinuumą: viename jo gale randame į suvokimo procesus panašias intuityvias operacijas, kurios yra greitos, automatinės, nereikalingos pastangų; o kitame – nuoseklias, lėtas, pastangų reikalaujančias samprotavimo operacijas (D. Kahneman, 2003). Taigi lengviau prieinamos bus mintys apie tai, ar skanus šokoladinis, dabar valgomas pyragas, nei kiek bus 123 padauginta iš 15.

Kalbant apie prieinamumą lemiančius veiksnius, dera paminėti dirgiklio išskirtinumą, atrankinį dėmesį, atsako aktyvaciją. Manoma, kad yra sąrašas požymių, kuriuos galima pavadinti natūraliais įvertinimais (angl. natural assessments) – tai požymiai, kurie yra nuolat registruojami arba suvokimo sistemoje, arba s1 (intuicijos procesų), visai nesistengiant to daryti, net neįsisąmoninant (pvz., šalia fizinių charakteristikų, tokių kaip dydis, atstumas, garsumas, randasi ir labiau abstrakčios: emocinis valentingumas, panašumas, priežastiniai ryšiai, net pats prieinamumas/pasiekiamumas) (D. Kahneman, S. Frederick, 2002). Svarstoma, ar šis sąrašas apskritai gali būti užbaigtas – t.y. kol kas nėra sukurta prieinamumo teorijos (D. Kahneman, 2003).

Vadinasi, jau žinome, kad intuityvios mintys ateina pačios savaime, todėl, kad yra lengvai prieinamos – žinome tai, apie ką dar gana miglotai 8-ajame dešimtmetyje rašė euristikų ir šališkumų požiūrio šalininkai.

Kognityvinės euristikos

1974-aisiais nebuvo pateiktas aiškus kognityvinių euristikų apibrėžimas – jos vadintos principais, procesais, vertinimo šaltinių užuominomis; jas vienijo konkretus poveikis tam tikroje sferoje (D. Kahneman, S. Frederick, 2002). Kitaip tariant, užduočių supaprastinimas neapibrėžtomis sąlygomis. Paradoksalu, tačiau pagrindinės sąvokos – kognityvinė euristika – konkretaus apibrėžimo trūkumas netrukdė, kadangi koncentruotasi ties trimis pagrindinėmis vertinimo neapibrėžtomis sąlygomis euristikomis, kurios buvo apibrėžtos kiekviena atskirai bei detaliai išnagrinėtos (D. Kahneaman, 2003). Tai atstovavimo (angl. representativeness), priderinimo (angl. anchoring and adjustment) ir pasiekiamumo (angl. availability) euristikos. Tarp kitko, daugiausia dėmesio susilaukė ir kontraversiškiausios buvo atstovavimo ir pasiekiamumo euristikos (D. Kahneman, S. Frederick, 2002). Kiekviena iš apibūdintų euristikų bei jų sukeltų šališkumų veikė specifinėmis sąlygomis, tam tikrais atvejais.

Remiantis naujuoju euristinį veikimą apibūdinančiu modeliu (D. Kahneman, S. Frederick, 2002), teigiama, kad vertinimas yra paveiktas/veikiamas euristikos, jei nurodytą vertinamo objekto tikslinį požymį individas įvertina pakeisdamas tą požymį kita to paties objekto savybe – euristiniu požymiu – kuris į galvą ateina lengviau, greičiau (angl. A judgment is said to be mediated by a heuristic when the individual assesses a specified target attribute of a judgment object by substituting another property of that object – the heurisic attribute – which comes more readily to mind (D. Kahneman, S.Frederick, 2002)). Pavyzdžiui, paklaustas, kokia dalis Vilniuje užregistruotų automobilių yra oranžinės spalvos, individo atsakymas gali būti toks, lyg jo būtų klausta, ar jam pažįstamų, oranžinius automobilius turinčių vilniečių atvejai lengvai iškyla galvoje. Šioje situacijoje tikslinis požymis (tas, kuris ir turėjo būti įvertintas) buvo Vilniuje užregistruoti oranžinės spalvos automobiliai, tačiau vietoje jo buvo įvertintas kitas – euristinis požymis – oranžiniai pažįstamų vilniečių automobiliai. Tai būtų pasiekiamumo (angl. availability) euristikos pavyzdys. Šiuo ir kitais euristikų taikymo atvejais tikslinis požymis yra sunkiai prieinamas (angl. low accessibility), tad kitas požymis, kuris yra 1) susijęs su tiksliniu bei 2) lengvai prieinamas (angl. highly accessible), yra perkeliamas į jo vietą (sukeičiamas).

Sukeitimas

Požymių sukeitimas įvyksta, kai tikslinis požymis yra įvertinamas vietoje jo vertinant kito požymio reikšmę. Šitas procesas kontroliuos vertinimą tuomet, kai bus išpildytos šios sąlygos: 1) tikslinis požymis santykinai neprieinamas, 2) semantiškai ir asociatyviai susijęs požymis yra lengvai prieinamas, 3) tikslinio požymio pakeitimas euristiniu nėra atmestas kritinėmis s2 operacijomis.

Svarbu pažymėti, kad kai kurių vertinimo užduočių atveju informacijos, kuri galėtų pakoreguoti ar pagrįsti euristinį vertinimą paprasčiausiai trūksta arba nėra. Paprašius įvertinti pažįstamo ir nepažįstamo miesto populiacijas, santykinį žodžių, prasidedančių R ar K raidėmis santykinį dažnį, informacijos, kuria būtų galima remtis, paprasčiausiai nėra; čia vertinimas būtinai remiamas euristikomis (D. Kahneman, 2003; D. Kahneman, S Frederick, 2005). Priešingai nei „svėrimo“ šališkumų atveju (kai vieniems požymiams yra suteikiama per daug, kitiems – per mažai svarbos (svorio) sprendžiant), tokie nepakankamos informacijos šališkumai (angl. biases of insufficient information) negali būti priskirti vertinimo klaidoms (angl. errors of judgment), kadangi nėra būdo jų išvengti (D. Kahneman, S Frederick, 2005). Kas tuomet yra „tikrieji“ šališkumai?

Šališkumai

Naujojo euristinio veikimo modelio ribose (D. Kahneman, S. Frederick, 2002) aktualiausi tampa „svėrimo“ šališkumai (angl. weighing biases). Svėrimo šališkumai randasi, kai vertintojo turimoms užuominoms (angl. cues) yra suteikiama arba per daug, arba per mažai „svorio“ (priimant sprendimą) (D. Kahneman, 2003). Optimalūs „svoriai“ (tokie, su kuriais galima palyginti realią situaciją ir nuspręsti, ar svorio suteikta per daug, ar per mažai) nustatomi pasitelkiant sprendimo priėmimo modelius (D. Kahneman, S. Frederick, 2002). Tačiau nagrinėjami ir atvejai, kai neegzistuoja objektyvių vertinimo kriterijų ir vertinimo atramos taškai privalo būti pasirinkti iš kasdienės kalbos, tad dažnai yra netikslūs (D. Kahneman, 2003). Pavyzdžiui, individo laimingumas (angl. overall happiness), tarkime, klausiant – ar jūs esate laimingas apskritai): nežinia, kiek svorio, reikšmės turi būti skiriama atskiroms gyvenimo sritims (D. Kahneman, S Frederick, 2005). Akivaizdu, kad svarbioms gyvenimo sritims turi būti priskirtas tinkamas svoris, tačiau neseniai suvalgytas sausainis arba šiandienos oras turėtų „sverti“ labai mažai arba jiems svorio apskritai neturėtų būti suteikiama (į vertinimą neįtraukiama) (D. Kahneman, S Frederick, 2005).

Klaidų atsiradimo priežastys

Žinoma, kad s2 (antrosios, samprotavimo procesų grupės) funkcijos yra tikrinti, stebėti visus vertinimus. Tad s2, gavusi greitą s1 (intuityvių procesų) pasiūlymą į iškeltą problemą, gali padaryti vieną iš trijų dalykų: jį modifikuoti, atmesti ir pakeisti savuoju atsakymu arba priimti. Kaip minėta, dažniausias yra paskutinysis variantas. Kadangi tokios klaidos, kaip kad nustatytosios dar aštuntajame dešimtmetyje, yra sisteminės, keliami du pagrindiniai klausimai: kodėl s1 klysta siūlydama atsakymą?; kodėl s2 klaidos neištaiso?

  • Atsakymas į pirmąjį klausimą jau žinomas – tai požymių sukeitimas. Tuomet, kai tikslinis požymis skiriasi nuo euristinio, įvyksta požymių sukeitimo procesas – vieno pakeitimas kitu neišvengiamai lemia sistemines klaidas (šališkumus) (D. Kahneman, S. Frederick, 2002).
  • Atsakymas į antrąjį klausimą. Rasta, s2 tingiai kontroliuoja išreikštus vertinimus; manoma, jog tikime viskuo iškart ir reikia laiko „ištikėti“ (pvz., kai pasakome, kad balta žuvytė mėgsta vynuoges (paaiškinimų vėliau gali būti įvairių – ga žmogus juokauja, seką pasaką ir t.t.)); kitos kognityvinės operacijos yra trukdžiai (informacijos apimtis; čia randasi ir spaudimas laiku, juk s2 dirba lėtai) (D. Kahneman, S Frederick, 2005). Tačiau yra būdų pagelbėti: įspėti respondentus, kad jų atsakymai gali būti paveikti nerelevantiškų kintamųjų; atsako aktyvacija taip pat, jei the prime (atsako aktyvintojas) yra pakankamai gera užuomina s2 įjungti savo kritines operacijas (D. Kahneman, S. Frederick, 2002). Pavyzdžiui, jei pirmiausia tiriamųjų paklausiama, kaip jie šiandien jaučiasi, o po to – kokie laimingi jie yra savo gyvenime, atsakymai nekoreliuoja – vadinasi, šiandienos savijauta yra įsisąmoninama ir atsiejama nuo bendrojo laimingumo (D. Kahneman, S Frederick, 2005). Aukštesnio intelekto žmonės dažniau remiasi loginiu mąstymu, paskatintieji mąstyti kaip statistikai; euristikų sukelti šališkumai nyksta ir euristikas pateikus jas dažnio formatu (D. Kahneman, 2003).

Trumpai tariant, naujasis modelis skiriasi nuo pradinės formuluotės trimis svarbiais aspektais: 1) siūlomas bendras požymių sukeitimo procesas, kuriuo paaiškinamas euristinio vertinimo veikimo būdas (mechanizmas); 2) įtraukiamas aiškus aprašymas sąlygų, kurioms esant intuityvūs vertinimai yra modifikuojami arba pakeičiami tikrinančių operacijų, siejamų su sistema 2; ir, kas svarbiausia 3) šio darbo atžvilgiu, euristikos samprata išplečiama už vertinimo neapibrėžtomis sąlygomis ribų (D. Kahneman, 2003). Ironiška, jog tokio aiškumo pasiekimas autoriams atrodo turintis neigiamų bruožų: jų manymu, kognityvinėmis euristikomis nebūtų taip domėtasi, jei jų mechanizmai būtų buvę taip išdėstyti, kaip kad yra dabar (D. Kahneman, S. Frederick, 2002). Vis dėlto, akivaizdu, kad į galimų problemų bei situacijų, kuriose veikiama euristiškai, diapazoną patenka ir įvairių sričių profesionalų priimami sprendimai – pavyzdžiui, teisės.

Easen P., Wilcockson J. Intuition and Rational Decision-Making in Professional Thinking: A False Dichotomy? // Journal of Advanced Nursing, 1996, vol. 24, p.667–673.

Kahneman D. A Perspective on Judgment and Choice: Mapping Bounded Rationality // American Psychologist, 2003, vol. 58, no. 9, p.697–720.

Kahneman D., Frederick S. A Model of Heuristic Judgment // Holyoak K. J., Morrison R. G. (red.) Cambridge Handbook of Thinking and Reasoning. CUP, 2005, p. 267–293.

Kahneman D., Frederick S. Representativeness Revisited: Attribute Substitution in Intuitive Judgment // Gilovich T.,Griffin D., Kahneman D. (red.) Heuristics and Biases, New York: Cambridge University Press, 2002, p. 49–81.

Kahneman D., Klein G. Conditions for Intuitive Expertise: A Failure to Disagree // American Psychologist, 2009, vol. 64, no. 6, p.515–526.

Sinclair M., Ashkanasy N. Intuition: Myth or Decision Making Tool? // Management Learning, 2005, vol. 36, no. 3, p. 353–370.

Tversky A. Assessing uncertainty // Journal of the Royal Statistical Society. Series B (Methodological), 1974, vol. 36, p. 148–159.

Tversky A., Kahneman D. Judgment under Uncertainty: Heuristics and Biases // Science, 1974, vol. 185, no.415, p. 1124–1131.