Ar kada, sunkiai susirgus ar patekus į ligoninę, teko suvokti, kad žmogus, kurį manėte esant jūsų draugu, net nepasiteiravo ir nepaskambino? Kai panašios bėdos buvo ištikę juos, buvote šalia jų.
Daugelis mūsų yra turėję mylimąjį ar draugą, kurį būtų galima pavadinti kraštutinės formos narcizu. Daugumą tokių santykių lydi dramos, nebent visiškai patenkinami narcizo įgeidžiai, o tai yra tiesiog neįmanoma. Tipiški kraštutiniai narcizai arogantiški ir demonstratyviai pasipūtę. Norėčiau atkreipti ypatingą dėmesį į vieną kraštutinio narcizo tipą, kurio daugelis žmonių nepastebi. Tačiau visų pirma, leiskite paaiškinti, kas yra kraštutinis narcisizmas.
Kraštutinis narcisizmas – tai egoistiškas susirūpinimas savimi. Jis pasireiškia susitelkimu į asmeninius interesus, siekius, poreikius, pasisekimą ir tai, kaip žmogų vertina aplinkiniai. Saikingas narcisizmas yra sveika. Tokį narcisizmą reikėtų veikiau įvardinti kaip atsakingą rūpinimąsi savimi arba, kaip aš vadinu, „normalų“ arba „sveiką“ narcisizmą.
Egoistiškieji narcizai paprastai išauga dviem atvejais. Tai gali būti per didelio tėvų lepinimo pasekmė. Vaikui diegiamas požiūris, kad ji ar jis yra geresnis už kitus bei turi teisę į ypatingas privilegijas. Taip išugdomas sveikos dėkingumo bei nuolankumo dozės stokojantis pasipūtęs vaikas. Štai jums ir klasikinis visų neapkenčiamo vaikiūkščio paveikslas.
Kita priežastis, kodėl atsiranda kraštutiniai narcizai, tai patirta stipri emocinė skriauda arba jų virtinė, kurią vainikuoja rimta trauma, susijusi su atskyrimu ar prisirišimu. Taip nutinka, kuomet neužmezgamas emocinis ryšys tarp tėvų, irgi narcizų, ir vaiko. Vėliau tai apsunkina narcizo gebėjimą kurti emocinį ryšį su kitais. Kad ir kokiais puikiais bendravimo įgūdžiais būtų apdovanotas kraštutinis narcizas, jis ar ji nesugeba formuoti santykių ir yra paženklintas ankstesnės skriaudos. Toks įskaudintas žmogus susikuria dirbtinius fasadus, taip siekdamas išlikti bei atsiriboti nuo žmonių, kadangi yra kamuojamas nepasitikėjimo ir baimės (Lopez De Victoria, 2008).
Narcizas visiškai paniręs į save. Kraštutinio narcizo pasaulyje neegzistuoja kitų dievų, nesvarbu, jis tikina tikįs Dievu ar ne. Paprastai kalbant, savo vaizduotėje narcizas pats yra Dievas. Narcizo gyvenimą valdo Ego, todėl jį pakrauna viskas, kas maitina Ego, o Ego patinka malonumas ir nauda sau. Paprastai tai įmanoma pasiekti penint Ego dviem būdais, kurių vienas – savęs aukštinimas, paprastai reiškiantis savo savybių sureikšminimą. Kraštutinis narcizas jaučiasi esantis ypatingas, taigi, turintis galią. Jam ar jai žmonės tėra naudojimui skirti daiktai.
Dar vienas būdas narcizo Ego sulaukti ypatingo dėmesio – tai aukos vaidmuo. Susipažinkite su kraštutinės narcizu-auka. Dauguma žmonių mano, kad Ego – tai arogancija. Tačiau jie nepastebi subtilesnių Ego gudrybių, kuomet šis persikūnija į aukos vaidmenį. Mus, geraširdžius žmones, tikinčius gailestingumu, lengvai apkvailina toks kraštutinės formos egoizmas. Žiniasklaidoje įvairiomis formomis nuolat girdime pagalbos prašančius vargstančiųjų balsus: netekę pilietinių teisių, nepasiturintys, benamiai, kenčiantieji, pabėgėliai, išnaudotieji. Sąrašą galima tęsti be galo be krašto. Tačiau dažnai nepastebime, kaip šie žmonės nuolat mus gėdija, kad esą nepakankamai dėl jų darome. Manipuliuoti mumis yra juokų darbas, kadangi esam nuoširdūs. Ego apgaulė slypi tame, jog narcizas sugeba pasislėpti už nelaimių bei savo aukos vaidmens, tokiu būdu įtikindamas mus, kad jis kenčia labiau nei mes ir taip sukeldamas gėdos jausmą. Tokie žmonės tvirtins, kad jūs jais nepakankamai rūpinatės. Jie sugebės priversti jūs galvoti, jog nepakankamai nuveikėte, kad jiems padėtumėte. Užimdamas „vargšės ir bejėgės“ aukos poziciją, Ego siekia dėmesio, kontrolės, naudos bei galios valdyti kitus. Kraštutinio narcizo akyse, jo pozicija visuomet teisinga ir visiškai pateisinama. Užuot prisiėmęs atsakomybę už save ir savo elgesio pasekmes, kraštutinės formos narcizas stengiasi priversti kitus jaustis atsakingus už jų padėtį. Kadangi kraštutiniai narcizai yra neįtikėtinai gerai įvaldę manipuliacijos žaidimą, jie visuomet sugebės rasti būdą, kaip suversti jums kaltę. Jie darys viską, kad pasijaustumėte esantys atsakingi ir kalti, jog nepadėjote jiems ar neužstojote jų.
Kraštutiniai narcizai dažnai pereina nuo aiškiai juntamos didybės manijos prie elgesio, bylojančio, esą jie yra geresni už kitus, kadangi labiau kenčia. Kraštutinis narcizas, susiglemžiantis visą rampos šviesą ir šlovę už savo darbus bei garbinantis save, sugeba pelnyti panašų pripažinimą ir pasinaudodamas patirta žala ar tariamai jiems nutikusia nelaime. Kraštutiniai narcizai-aukos nuolat tyko patiklios sielos, kuri patikėtų jų istorija apie juos ištikusią negandą, ar ši būtų tikra, išpūsta ar išgalvota. Jų nuomone, jų nelaimė neprilygsta kitų bėdoms, todėl jų atvejis ― ypatingas. Saugokitės tokio kraštutinės formos narcisizmo. Tai lygiai toks pats egoistiškas ir manipuliatyvus elgesys kaip ir pasipūtėlio egoizmas. Kai tik šie žmonės pastebi, jog neįsitraukiate iki galo į jų žaidimą ir nepuolate imtis veiksmų didžiai jais susirūpinę, jiems patarnaudami ir paikindami juos, jie bematant išbrauks jus iš „mylinčių“ žmonių sąrašo. Jie gali netgi šmeižti ir apkalbėti jus ar pasmerkti kaip savanaudžius ir beširdžius, įsivaizduokit sau! Tokių atvejų mačiau daugybę dirbdamas skausmą malšinančių vaistų vadybos srityje. Paprastai būtent kuklūs, sklidini dėkingumo ir džiaugsmo žmonės lengviausiai pakelia sužalojimus ir skausmą. Nuolat dejuojantys ir savęs gailintys egoistai sveiksta ilgiau, o kartais visai nepasveiksta, jų sveikata toliau eina blogyn. Mano patarimas būtų niekada nežiūrėti į šių žmonių nelaimes kaip į aukščiausios žmonijos kančios pavyzdį. Būkite mandagūs. Pripažinkite jų skausmą, ir tiek. Nesileiskite įtraukiamas į jų emocinės manipuliacijos tinklą. Venkite kraštutinių narcizų.
D.r. Samuel López De Victoria
rašo:Įprotis teisintis tuo pačiu labai jau staripii susijęs su diegiamu kaltės jausmu iš išorės ir tikrai jaučiu labai didelį skirtumą, kai prieš keletą metų pradėjau save stebėti ir nustojau teisintis ir atsiprašinėti 9 kartus iš 10.Pirmiausiai pasikeitė staripii bendravimas su klientais, nes esu programuotojas ir jeigu man skambina, tai paprastai kažkas nesigauna arba neveikia, tai apsisprendimas nesiteisinti ir nesijausti kaltam leidžia paprasčiau bendrauti ir kur kas geriau jaustis. Tas pasikeitimas kažkuriuo metu su artimais žmonėmis sukėlė keletą įdomių situacijų, kai tiesiog atsisakiau teisintis ir tvirtinau, kad kas padaryta to nepakeisi, belieka žiūrėti į priekį, ką darom toliau. Man asmeniškai daugiausiai naudos atnešė, tai kad taip pavyko atsikratyti kaltės jausmo ir liko vienu įrankiu mažiau kaip manimi manipuliuoti.Pastebėjau, kad tie draugai ir pažįstami, kurie elgiasi perdėm mandagiai žymiai daugiau teisinasi, atsiprašinėja ir tuo pačiu oficialiau bendrauja, nes tai dalis buvimo mandagiu .
visada buvau tokia, kad man rupi tik as pati. Kitaip gyventi nemoku. Jei dirbu, tai tik del saves (jauciuosi puikiai save realizuodama, pvz pagalba kitam zmogui, padeka), jei myliu, tai tik del to, kad jauciu euforija myledama, jei klausau muzika, tai tik del to, kad jauciu panasu jausma i meile. Visada siekiau tik to, kad man butu gerai. Kartais daryti taip, kad kitam butu gerai taip pat pamaitina mano ego. Siuo atveju megstu prisitaikyti prie kiekvieno zmogaus individuoliai, niekda nesmerkiu zmoniu, zinau, kad visi savaip teisus ir tuo vadovaujuosi bendravime. Visa tai tik del to, kad AS jausciausi gerai. Man atrodo, kad visi mes egoistai ir pirmiausia rupinames savo ego. Nors ir darydami sunkius, is pirmo zvilgnio mum net nenaudingus darbus. Is tikro, jie visi mums yra naudingi ir del to tai darome, kad geriau jaustumemes pirmiausia MES, o ne kiti.
Kažkodėl narcisizmas beveik visada vaizduojamas iš stebėtojo, dar dažniau – iš narcizo aukos perspektyvos, pateikiant tik menkus teorinius paaiškinimus apie paties narcizo išgyvenimus, nuvertinant tai, kiek nerimo, tuštumos, nesaugumo jie jaučia dekompensuodamiesi ir kaip visa tai juos vargina. Kažkaip pamirštama ir tai, kad jų vaikystės patirtys, nulėmusios tokį sutrikimą, IŠ TIKRŲJŲ būna pakankamai baisios. Tokie žmonės yra užstrigę nuvertinimo/idealizacijos mechanizme, jie nesugeba patirti tikro intymumo, nuolat jaučiasi vieniši, atskirti, juos nepakeliamai skaudina kritika ir nesėkmės, todėl jiems BŪTINA visaip demonstruoti savo pranašumus ir sulaukti pagyrų tam, kad nesijaustų visiškai beverčiai, beje, jie tikrai sunkiai dirba, kad tų pagyrų užsitarnautų.
Be to, kai kurie narcizai nujaučia, kad kažkas su jais negerai, kai kurie atrandę savo sutrikimą ima patys bjaurėtis savimi ir stengiasi pasikeisti. Aš stengiuosi. Vaikštau į psichoterapiją, analizuoju, bandau iš naujo išgyventi ir pripažinti seniai išstumtus bejėgiškumo jausmus, nuo kurių ir esu įpratusi gintis grandioziška nepažeidžiamumo laikysena. Mane piktina tai, kad čia patariama narcizų šalintis, juk galbūt yra žmonių, kuriems jie rūpi net ir nepaisant visų ydų. Vengimas ir pakartotinis atsiskyrimas gali tik pagilinti narcizo turimą traumą, patvirtinti jam, jog prisirišimas tikrai neįmanomas. Taip narcizo vienišumas, atskirtumas, o kartu ir egoizmas tik didės. Narcizui reikia PAGALBOS, visų pirma – pamatant savo problemas, paskui – būnant kartu ir įrodant, kad jis GALI būti išgirstas, kažkam rūpėti, būti mylimas, ko labiausiai tokiam žmogui ir trūksta. Kaip sako E. Laurinaitis – prisirišimo traumos gydomos dviem metais psichoanalizės arba penkiais metais besąlygiškos meilės.
Be to, kai kurie narcizai nujaučia, kad kažkas su jais negerai, kai kurie atrandę savo sutrikimą ima patys bjaurėtis savimi ir stengiasi pasikeisti. Aš stengiuosi. Vaikštau į psichoterapiją, analizuoju, bandau iš naujo išgyventi ir pripažinti seniai išstumtus bejėgiškumo jausmus, nuo kurių ir esu įpratusi gintis grandioziška nepažeidžiamumo laikysena. Mane piktina tai, kad čia patariama narcizų šalintis, juk galbūt yra žmonių, kuriems jie rūpi net ir nepaisant visų ydų. Vengimas ir pakartotinis atsiskyrimas gali tik pagilinti narcizo turimą traumą, patvirtinti jam, jog prisirišimas tikrai neįmanomas. Taip narcizo vienišumas, atskirtumas, o kartu ir egoizmas tik didės. Narcizui reikia PAGALBOS, visų pirma – pamatant savo problemas, paskui – būnant kartu ir įrodant, kad jis GALI būti išgirstas, kažkam rūpėti, būti mylimas, ko labiausiai tokiam žmogui ir trūksta. Kaip sako E. Laurinaitis – prisirišimo traumos gydomos dviem metais psichoanalizės arba penkiais metais besąlygiškos meilės.
Narcizė, labai įdomu būtų su jumis pabendrauti, norisi daugiau sužinoti ką jaučia tokio tipo žmogiukai (nes retas narcizas prisileidžia prie savęs labai arti, kalba apie savo neigiams puses ir pan..). Labai pagelbėtumėte, nenoriu būti ta kuri šalinasi narcizų, bet kuri stengiasi suprasti kas ir kaip..
Visi esame kažkiek narcizai, ypač kai sergame. Pastebekite save ir kitus žmones. Kai skauda dantį visas gyvenimas pradeda suptis apie danties skausmą. Apie patį ligonį. Tai yra normalu ir kai mes padedame tam žmogui yra normalu. Deja yra kitokio skausmo, kurio nesimato, nes žmogus bijo, gėdijasi, jaučia kaltę už save, tokiu žmonių niekas neuzjsucia, atstumia ir dar labiau kaltina. Iš kitos pusės, tai kurie žmonės didesni egoistai? Bingo, tie kurie nemoka užjausti, neturi empatijos ir palieka žmogų pati valiotis savame skausme ir dar prideda, tu esi atsakingas už save pats. Čia dažniausiai vartojama egoistu frazė! Tokių žmonių pilna tarp dvasiniu tobulėjimo forumų. Visi jie nori pasipuikuoti kokie protingi yra, jie to siekia, siekia būti tobulais protais ir rašo protingus komentarus, ypač juose mėgsta pazeminti kita ir išaukštinti savo žinias. Dieve jei būčiau tai žinojusi ankciau, nebuciau tiek save grauzusi, kokia esu bloga, neprotinga, kvaila, visokia kitokia. Stebekite, narcisai mažiausiai nori atrodyti kaip narcizai! Nepriimkite jų nuomonės ir kritikos už gryną pinigą, nes jie to ir sieja. Dėmesio, savo proto galios demonstravimo, tobulumo. Jie saukiasi, kad yra empatiski, mylintis todėl nori padėti kitiems žmonėms. Bet tai jų melas! Neapsigsukite. Geros dienos👍