grupė Santykių psichologija

Kodėl taip lengva susiformuoti grupėms ir išankstiniams nusistatymams: socialinės tapatybės teorija


Klasikinis socialinės psichologijos eksperimentas atskleidžia, kiek nedaug tereikia žmonėms susiburti į grupes ir imti diskriminuoti vienam kitą.

Žmonių elgesys grupėse – stulbinantis ir dažnai gluminantis reiškinys. Kai tik žmonės susimeta į krūvą, prasideda keisti dalykai: imame kopijuoti kitus grupės narius, rodome didesnį prielankumą kai kuriems grupės nariams, ieškome lyderio, kurį galėtume dievinti ir kuris vestų mus į kovą prieš kitas grupes. Užtenka užmesti akį į straipsnį apie M. Šerifo Plėšikų uolos eksperimentą, kad įsitikintume, kaip lengva išprovokuoti karą tarp grupių. Vis dėlto, pamąstykite apie tai, kokio pobūdžio grupėms priklausote, ir pamatysite, kad jos kardinaliai skiriasi. Kai kurios grupės – lyg vieno dalinio kariai ar draugai, pažįstantys vieną kitą nuo vaikystės. Tai seniai susiformavusios, „susiklijavusios“ grupės, o jų nariai globoja vienas kitą. Galbūt ir nieko keisto, kad, atsidūrus šiose grupėse, žmonių elgesys drastiškai pasikeičia, jie daugeliu aspektų teikia pirmenybę savo grupėms nariams prieš kitus.

Kitos grupės pasižymi kur kas didesniu laisvumu. Tarkime, stambaus sporto klubo gerbėjai, darbo kolegos, susivieniję tik vienam projektui keletui mėnesių ar netgi kuopelė žmonių meno galerijoje, studijuojanti paveikslą.

Regis, kaip žmonės, kartu stovėję prie paveikslo pusę minutės, galėtų suformuoti grupę?Akivaizdu, kad tam per mažai laiko, viskas trunka pernelyg trumpai? Būtent tai siekė išsiaiškinti socialinės psichologijos atstovas psichologas Henry’is Tajfelis ir jo kolegos (Tajfel ir kt., 1971).

Jie manė, kad grupei, drauge su visais būdingais išankstiniais nusistatymais, susiformuoti užtenka akimirkos. Tiesą sakant, anot jų, grupė gali susidaryti netgi tuomet, jeigu grupės nariai nebendrauja akis į akį,  prieš tai nepažinojo vienas kito, o jų, kaip „grupės“, elgesys neturi jokių praktinių pasekmių. Kitaip tariant, būdami šioje vargiai beegzistuojančioje grupėje, jie negauna jokios naudos (ir nieko nepraranda).

 

„Minimalios grupės“ suformavimas

Tajfelis ir kolegos sugalvojo sumanų būdą patikrinti savo idėją. Dalyviai – 14-15 metų berniukai – buvo atvesti į laboratoriją, jiems parodytos skaidrės su dailininkų Klee ir Kandinsky’io paveikslais. Berniukams buvo pasakyta, tai, kurie paveikslai jiems patiks labiausiai, lems, kuriai iš dviejų grupių jie priklausys.

Žinoma, tai tebuvo melas, skirtas tam, jų mintyse įsitvirtintų nuostatos „jie“ ir „mes“. Eksperimento autoriai norėjo, kad abiejų grupių berniukai neturėtų nė menkiausio įtarimo, kas dar priklauso jų grupei, ką apskritai reiškė šis grupavimas ar ką, būdami grupėje, jie laimės ar praras.

Po šių pasiruošimų berniukai vienas po kito buvo pakviesti į uždarą kabiną. Jų visų buvo paprašyta paskirstyti kitiems grupių nariams virtualius pinigus. Jie žinojo tik vaikų, kuriems skiria pinigus, kodo numerį ir kuriai grupei priklauso berniukas.

Dalinant pinigus, galiojo tam tikros taisyklės, kurios buvo sukurtos išsiaiškinti, kam berniukai teikė didesnį prielankumą: savo ar kitai grupei. Taisyklės bandymų metu buvo šiek tiek koreguojamos, taip siekiant patikrinti įvairias teorijas. Ar berniukai pinigus dalino:

  • Sąžiningai?
  • Siekiant gauti maksimalų bendrą pelną?
  • Siekiant maksimalaus savo grupės pelno?
  • Siekiant maksimalaus skirtumo tarp grupių?
  • Vadovaujantis favoritizmu? Šis variantas apimtų maksimalaus savo grupės pelno bei maksimalaus skirtumo siekimą.

 

Stulbinantys atradimai

Dalindami virtualius pinigus, berniukai išties pademonstravo klasikinius elgesio rodiklius, būdingus narystei grupėje: jie pirmenybei teikė savo grupės nariams. Šis šablonas nuosekliai pasitvirtino daugybės bandymų metu, vėliau pasikartojo vykdant kitus eksperimentus, kuriose, nors tuo sunku patikėti, grupės buvo dar minimalesnės.

Kai pirmąkart sužinojau apie šį eksperimentą, pirmiausiai pagalvojau, kad jis stulbinantis. Prisiminkite, kad berniukai net neįtarė, kas yra „su jais“ vienoje grupėje ar kas priklauso kitai grupei. Tačiau labiausiai stebinantis eksperimento aspektas yra tas, kad, rodydami prielankumą savo grupei, berniukai nieko iš to negavo – nepanašu, kad už jų sprendimo būtų kas nors slypėję.

Realiame pasaulyje žmonės paprastai turi svarią priežastį remti savo grupę – paprastai tai naudinga ir pačiam žmogui. Saugodamas tokius kaip tu, saugoji pats save.

 

Socialinės tapatybės teorija

Kaip tvirtino Taffelis, visgi buvo priežastis, lėmusi berniukų sprendimus, tačiau ji buvo labai subtili, nors ir neįtikėtinai svari.

Tajfelis tvirtino, kad žmonės savo tapatybę susikuria iš narysčių grupėse. Prisiminkite grupes, kurioms priklausote: tarkime, darbe ar giminėje. Šios grupės apibrėžia dalį jūsų tapatybės. Performuluojant iš kitos pusės: jūsų grupių, kurioms priklausote, pobūdis apibrėžia jūsų tapatybę.

Jei mūsų narystės grupėse formuoja mūsų tapatybę, natūralu, kad siekiame priklausyti grupėms, kurios išsiskiria aukštu statusu ir pasižymi teigiamu įvaizdžiu. Tačiau iš esmės aukštą statusą turinčios grupės šį statusą turi tik todėl kad yra lyginamos su kitomis grupėmis. Kitaip tariant, kad žinotumėte, jog jūsų grupė pranašesnė už kitas, reikalingas kita, silpnesnė, grupė, su kuria galėtumėte lygintis.

Žvelgiant iš socialinės tapatybės teorijos perspektyvos, eksperimente dalyvavę berniukai iš tiesų turėjo pagrindą dalindami virtualus pinigus elgtis savanaudiškai: tokiu būdu, stiprindami grupės įvaizdį, jie stiprino savo pačių tapatybę.

 

Kritika

Joks eksperimentas negali ir neturi būti priimamas už gryną pinigą. Privalu paklausti, ar eksperimentas iš tiesų pasako mus tai, ką tvirtina jo autoriai. Dažniausiai minėtasis eksperimentas ir jo interpretacija kritikuojami šiais dviem aspektais:

  1. Dalyvio elgesį galima aiškinti paprastu ekonominiu interesu. Visgi: kitame eksperimente vietoj virtualių pinigų buvo naudojami simboliai, tačiau rezultatai buvo tie patys.
  2. Dalyviai reagavo į tai, ko, jų nuomone, norėjo eksperimentatoriai (psichologai tai vadina „paklusimo savybe“). Tačiau: Tajfelis tvirtina, jog dalyviams nežinojo, ko tikėjosi eksperimentatoriai. Nepamirškite, kad pinigų dalybų taisyklės dažnai keitėsi. Be to, buvo pasirūpinta, jog dalyviai galvotų, kad jų mėgstamų paveikslų pasirinkimas („pirmasis eksperimentas“) niekaip nesusijęs su virtualių pinigų skirstymu („antrasis“ eksperimentas).

Nepaisant šios kritikos, Tajfelio ir jo kolegų išvados atlaikė laiko išbandymą.  Įvairūs šio ar panašių eksperimentų variantai buvo kartojami daugybę kartų, o gaunami rezultatai būdavo panašūs.

Socialinės tapatybės  teorija teigia, kad mūsų tapatybės susiformuoja per grupes, kurioms priklausome. Dėl to esam motyvuoti gerinti savo grupės įvaizdį ir statusą, lyginant su kitomis grupėmis.

Tajfelio ir kolegų eksperimentas parodo, kad priklausyti grupei mus yra taip svarbu, jog, pasitaikius pirmai progai, prisijungiame prie visiškai efemeriškų grupių ir nesibodim pasistengti, kad mūsų grupė pranoktų kitas.

Vien pats faktas, kiek mums svarbi narystė grupėse ir kaip lengvai mes tampame grupių nariais, dažnai to net nesuprasti, yra subtili ir svari įžvalga apie žmogaus prigimtį.

pagal: spring.org.uk/2007/11/why-groups-and-prejudices-form-so.php


Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *