Laiškas ką tik gimusiam anūkui
Dr. Francois Grosjean
Mano mielas mažiuk,
galbūt kada nors skaitysi šį laišką, rašytą kelios dienos po tavo gimimo. Tavo tėvai, visa giminė ir didelis būrys draugų švenčia tavo atėjimą į šį pasaulį. Negalime atsižavėti, koks tu nuostabus ir trapus, gėrimės kiekvienu tavo judesiu, ar tu miegi, ar būdrauji.
Džiaugdamasis tavim per savo pastarąjį pasisvečiavimą, negalėjau nesusimąstyti, kad tavo gyvenimą lydės kalbos ir kultūros. Kadangi tavo motina kalba dviem ritmiškai skirtingom kalbom, tu atėjai į šį pasaulį jau pripratęs prie šių kalbų. Per pirmus savo gyvenimo metus pradėsi įsisavinti abi šias kalbas vienu metu. Tavo tėvas ir jo šeima kalbės su tavim viena kalba, o tavo motina ir jos šeima — kita. Tai, kad kalbi dviem kalbom ir priklausai dviem kultūroms, bus įprasta tavo gyvenimo dalis.
Pagrindinius kalbos mokymosi etapus — gugavimas, pirmieji žodžiai, pirmosios frazės— preisi panašiu metu, kaip ir viena kalba kalbantys vaikai. Kai kuriuos lengvesnius garsus ar garsų grupes įsisavinsi greičiau nei kitus, sudėtingesnius, kai kurių žodžių reikšmės bus pernelyg išplėstos, o paprastesnes gramatines konstrukcijas pradėsi naudoti anksčiau nei sudėtingesnes. Be abejo, pagrindinis skirtumas tas, kad visa tai darysi dviem kalbom, kaip ir milijonai kitų dvikalbių vaikų, o ne viena.
Žinoma, jeigu vienai kalbai bus skiriama daugiau dėmesio pirmaisiais gyvenimo metais, toji kalba gali pradėti dominuoti — greičiau išskirsi garsus, išmoksi daugiau žodžių, įsisavinsi daugiau gramatikos taisyklių. Tavo pagrindinė kalba gali turėti įtakos ir antrajai kalbai. Tačiau tai gali greitai pasikeisti, jei pasikeis aplinka ir silpnesnė kalba bus pradėta vartoti dažniau. Per ilgesnį laiką ji gali netgi persverti pagrindinę kalbą.
Labai greitai pradėsi jausti, su kuriais žmonėmis ir kokiu tikslu kurią kalbą vartoti. Pirmiausiai susiesi žmogų ir jo ar jos kalbą. Kreipsiesi į tą žmogų atitinkama kalba, ir sutriksi ar netgi supyksi, jei tavo pašnekovas atsakys ne ta kalba.. Galbūt net pasisiūlysi pavertėjauti tam žmogui, kad būtų išlaikytas ryšys tarp žmogaus ir kalbos.
Kartais maišysi savo kalbas naudodamas tai kaip komunikacinę strategiją ar norėdamas patenkinti kalbinius poreikius. Kartais norėsis pasakyti ką nors kalba, kurios paprastai nevartoji, kalbėdamas apie tą konkretų sritį, objektą ar situaciją, tačiau greitai susivoksi, kad su žmonėmis, kurie moka tik vieną iš tavo kalbų, turi kalbėti tik jų kalba.
Bėgant metams, įprasi retkarčiais žaisti savo kalbomis. Sąmoningai pažeisi žmogaus ir kalbos santykį ir juokais pradėsi šnekėtis su žmogum ne ta kalba, kuria reikėtų. Arba pradėsi maišyti kalbas ir priversi kitą išversti akis. Kiek vėliau pažodžiui išsiversi metaforas iš vienos kalbos į kitą ir vartosi jas lyg niekur nieko. Gal net pamėgdžiosi savo šeimos narius, kalbančius viena iš tavo kalbų su akcentu, kai galėtum tą patį pasakyti be akcento.
Kadangi tavo tėvai ir seneliai kilę iš skirtingų kultūrų, susipažinsi su jomis abiem ir priklausysi dviem kultūrom. “Plaukiodamas” tarp šių dviejų kultūrų, išmoksi prie jų prisitaikyti, derinti ir jungti skirtingus šių kultūrų aspektus. Tikėkimės, kad abi šios kultūros priims tave kaip dvikultūrią asmenybę ir nespaus tavęs pasirinkti kurios nors vienos iš jų. Augdamas tapsi tiltu tarp kultūrų, kurioms priklausai, ir kartais prisieis būti jų tarpininku.
Kartais dėl to, kad kalbi dviem kalbom ir priklausai dviem kultūroms, gali tekti patirti nelengvų momentų. Kas nors gali ką nors leptelti dėl to, kaip kalbi ar elgiesi ar nežinoti, kaip tave vertinti. Gali kilti problemų su rašytine kalba, kurios (dar) nebūsi kaip reikiant įvaldęs. Bet tavo tėvai ir giminė padės tau išspręsti sunkumus ir palengvinti naštą.
Didžiuokis savo kalbinėmis ir kultūrinėmis šaknimis ir nebijok laviruoti tarp kalbų ir kultūrų. Aš pats žavėsiuosi, kaip tu tą darai ir pagelbėsiu, kaip tik sugebėsiu, susidoroti su iššūkiais, kurie gali iškilti.
Sveikas atvykęs, mano brangus mažyli…Tegul gyvenimas būna nuostabus!
Austėja Gruodis 28 d, 2009Nesuprantu kodėl autorius artdoo toks nustebintas fakto, kad minia kai kuriais atžvilgiais prilygsta gyvulių bandai. Keliauja ramiai ir nemąstydama, tol, kol jų sąmonė nėra dirbtinai ir perdėtai sukrečiama. Taip buvo iki šiol taip tikriausiai bus ir ateityje. Daugumos psichologija.Kalbant apie konkretų vargšo Pipiro atvejį sutinku, kad informacija buvo per daug išpūsta ir pateikta gerokai perleidžiant per nuosavų emocijų prizmę. Kita vertus nemanau, kad bausmė per griežta. Autorius ir komentatoriai teisūs sakydami, kad tai pirmas toks atvejis Lietuvoje. Tik nesutinku, kad galima jį užginčyti remiantis tuo jog tokie dalykai vyksta kas dieną. Tai, kas įprasta nebūtinai turi būti (o dažnai ir nėra) toleruotina. Galbūt šis pirmas atvejis padės pamatus globalesnei kaitai šioje srityje. Galiausiai norėčiau pastebėti, kad autoriaus straipsnis taip pat gerokai pritvinkęs jausmų ir kiek perdėtas. Ypač kai paliečiama abortų tema. Taip mūsų valstybėje ir šiuolaikinėje visuomenėje daug kas nėra gerai ir daug kas neteisinga. Tačiau manau reikia džiaugtis vien jau tuo, kad šuns gyvybė buvo įvertinta, o žiaurus elgesys su gyvūnais pasmerktas visuotinai. Nesvarbu kokiomis aplinkybėmis. Žengdami šituo keliu galbūt ateisime ir iki pilnavertės pagarbos žmogaus gyvybei.P.S. Dėkoju už straipsnį. Vien tai, kad jis man sukėlė tiek minčių ir komentarų rodo, kad autoriaus paplušėta neblogai