2010 m. balandis. Naujausias Lauros P. Naumann iš Kalifornijos universiteto Berklyje vykdytas tyrimas, kaip ir kiti tyrimai, išspausdinti „Personality and Social Psychology Bulletin“ (liet. „Asmenybės ir socialinės psichologijos biuletenis“) nustatė, kad savanoriai dalyviai galėjo tiksliai nustatyti nepažįstamo žmogaus būdo bruožus pažiūrėję į jų nuotraukas. Paaiškėjo, kad iš fizinės išvaizdos galima pakankamai tiksliai įvertinti tokius veiksnius kaip žmogaus savigarba, ekstraversijos ar religingumo lygį.
Tyrėjai paprašė dalyvių iš dviejų viso kūno nuotraukų (vieną pateikė tyrimo autoriai, kitą ― pats objektas) apibūdinti nepažįstamų žmonių asmenybes. Vėliau jų vertinimai buvo palyginami su pačių nuotraukose nufotografuotų asmenų ir jų pažįstamų vertinimais. Tyrimas nustatė, kad tiek pirmoje, tiek antroje nuotraukoje užfiksuota poza išdavė daug informacijos apie žmogaus charakterį. Tiesa, spontaniškas kadras padėjo geriau suprasti ir įvertinti tokias savybes kaip sukalbamumas, emocinis stabilumas, atvirumas, simpatiškumas ir vienišumas.
Autoriai taip pakomentavo šiuos rezultatus:
„Kaip ir manėme, fizinė išvaizda yra tarsi informacijos kanalas, per kurį vertinama žmogaus asmenybė. Pasitelkus viso kūno fotografijas buvo vertinamas įvairūs bruožai, taip nustatėme vertinimo tikslumo aspektus, kurie anksčiau buvo nepastabėti, ir priėjome išvadą, kad fizinė išvaizda, vertinant asmenybę, yra svarbesnė nei buvo manyta anksčiau“.
O štai Konektikuto universiteto tyrimas, pateiktas žurnale „Sex Roles“ (liet. „Lyčių vaidmenys“) tyrė , kaip seksistinio elgesio, nukreipto į kitą moterį, stebėjimas veikia moteris ― tiek individualiai, tiek ir kaip grupę.
Tyrėjai Stephenie Chaudoir amd Diane Quinn paprašė 111 studenčių pažiūrėti vaizdo įrašą i įsivaizduoti, kad stebi jame užfiksuotą incidentą. Įraše nufilmuotas vyras arba mesdavo užgaulią seksistinę frazę („Ei, Kele, su tais marškinėliais tavo papai atrodo puikiai!“) arba pasisveikindavo neutraliai („Labas, Kele, kaip einasi?“). Dalyvės tada buvo paprašytos įvertinti savo reakcijas. Tyrimas nustatė, kad moterys dažniausiai suvokdavo save ne kaip individualias asmenybes, o susitapatindavosi su savo lyties atstovėmis, jausdavo kylantį pyktį vyrams apskritai ir norėdavo jiems atsiteisti.
Tyrėjai reziumavo:
„Moterys reaguoja, nes dažnai tampa stereotipų aukomis ir kenčia tiesiogines neigiamas to pasekmes bei, kai parodo šis darbas, taip pat ir netiesiogines, stebėdamos tokį elgesį su kitomis moterimis. Tačiau seksizmas kenkia ne tik moterims. Kai vienišo vyro stereotipinis elgesys susiejamas su jo lyties tapatybe, tai daro įtaką moterų požiūriui ir reakciją į vyrus apskritai“.
Antrosios pusės beieškant
Tyrimas, išspausdintas 2007 m. „Nacionalinės mokslo akademijos darbuose“ (angl. „Proceedings of the National Academy of Sciences“), tyrė kognityvinius procesus, vykstančius, kai žmogus renkasi draugą, ir nustatė, kad vyrams grožis vis dar yra pirmaeilis kriterijus, o štai moterų kriterijai sudėtingesni ― jos didelę reikšmę vis dar teikia saugumui ir įsipareigojimui.
Peteris Toddas, vienas iš pagrindinių Indianos universiteto autorių ir kognityvinių mokslų atstovas paaiškino:
„Pagal evoliucijos teorijas, įsigalėjusias psichologijoje, vyrai ir moterys turėtų tarsi iškeisti vienas su kitu skirtingus savo bruožus. Tuo galima įsitikinti, atkreipus dėmesį į tai, kaip žmones renkasi antrąsias puses. Taip antrąsias puses rinkdavęsi mūsų protėviai ― moterys išmainydavo savo grožį į vertingesnius vyrus, o vyrai ieškodavo patrauklių moterų, sutinkančių tapti jų žmonomis ― turėdavo evoliucinį pranašumą susilaukti daugiau pilnaverčių palikuonių“.
Remdamiesi greitų pasimatymų sesija Vokietijoje, tyrėjai lygino dalyvių įsivaizduojamas antrąsias puses su žmonėmis, kuriuos galiausiai pasirinkdavo. Jie paaiškino, kad šis populiarėjantis reiškinys leidžia dalyviams nueiti į 3-5 m. trunkančius „mini pasimatymus“ su ne daugiau kaip 30 žmonių, po kurių nurodydavo, su kuo iš jų norėtų vėl susitikti. Tyrime dalyvavo 46 suaugę asmenys, prieš tai užpildę įsivertinimo klausimynus bei nurodę evoliucijos prasme svarbias savo idealaus partnerio savybes, tokias kaip fizinis patrauklumas, finansinė padėtis ir perspektyvos, sveikata bei tai, kaip žmogus tvarkosi su tėvystės ar motinystės pareigomis.
Paaiškėjo, kad dalyviai tvirtino trokštantys susirasti „žmogų, panašų į save pačius“ ― jiems tai buvo socialiai pagrįstas atsakymas. Tačiau realybėje vyrai rinkose fiziškai patrauklesnes moteris grupėje, o štai dalyves moteris traukė vyrai, demonstruojantys turtus, jų siekiai priklausydavo nuo to, kaip jos pačios vertindavo savo išorę. Vidutinis dalyvis vyras norėjo dar kartą pamatyti pusę sutiktų moterų, tačiau moterys norėjo susitikti tik su trečdaliu vyrų.
Nors tyrėjų visai nenustebino šie rezultatai, jų nuomone, tyrimas patvirtino, kad greitieji pasimatymai yra naudingas forumas, tarsi „mikrokosmosas, kur partnerio paieškos vyksta nuosekliai, daug greičiau ir labiau struktūrizuotai nei kasdienybėje“.
Peteris Toddas priduria:
„Greitieji pasimatymai leidžia apžvelgti daugybę sprendimų, kuruos žmonės priima ieškodami partnerio, ir surinkti šia informaciją per trumpą laiką. Ji apima tik pirmą ilgo partnerio paieškos proceso etapą, tačiau ši pirminė susidomėjimo išraiška turi lemiamą įtaką tolimesnei santykių kūrybai“.
Flirtas
McGill universiteto psichologų tyrimas, išspausdintas 2008 m. „Journal of Personality and Social Psychology“ (liet. „Asmenybės ir socialinės psichologijos žurnalas“) nustatė skirtingas lyčių reakcijas į flirtą. Mokslininkai atskleidė, kad vyrai, sutikę patrauklią, santykiais nesusaistytą moterį, pradeda mažiau palankiai žiūrėti į savo partnerį, o moterys labiau linkę tobulinti esamus santykius. Vyrų nuomone, flirtas su patrauklia kitos lyties atstove nekelia grėsmės jų santykiams, tačiau jie gali išmokti atsispirti pagundai, jei manys, kad tai gali atnešti neigiamų pasekmių.
Pasitelkdami virtualios realybės scenarijus, mokslininkai tyrė, kaip 724 jauni heteroseksualūs vyrai ir heteroseksualios moterys, susaistyti rimtais santykiais, reaguos į trečios šalies pasirodymą. Vieno tyrimo, kuriame dalyvavo 71 nieko neįtariantys dalyviai vyrai, metu maždaug pusė dalyvių buvo supažindinti su patrauklia, flirtuoti linkusia moterimi, o likusieji ― su „užimta“ moterimi, kuri nekreipė į juos dėmesio.
Po to dalyviai užpildė anketą, kurioje buvo paprašyti papasakoti, kaip jie reaguotų, jei jų partneris padarytų ką nors erzinančio, tarkime, pameluotų, kodėl atšaukė pasimatymą ar atskleistų apie savo antrą pusę „nepatogios“ informacijos. Vyrai, prieš tai susitikę su flirtavusia moterimi, buvo 12% mažiau linkę atleisti savo antrai pusei, o 58 moterys, dalyvavusios tame pačiame bandyme, buvo 17,5% mažiau linkusios atleisti.
Žymus autorius dr. Johnas E. Lydonas pakomentavo:
„Pagal mūsų interpretaciją, šių tyrimų rezultatai parodo, kad vyrai nepajėgūs atremti pagundą. Tai nereiškia, kad mes sutinkame su tokiu teiginiu. Tiesiog vyrai tokį bendravimą su priešinga lytimi vertina kitaip nei moterys. Mūsų nuomone, jei vyrai iš tiesų tikėtų, kad patraukli, laisva moterys kelia grėsmę jų santykiams, greičiausiai jie bandytų juos apsaugoti“.
Kito tyrimo autoriai tyrė, ar 40 dalyvių vyrų sugebės išmokti neflirtuoti, jei iš anksto bus susikūrę tam planą ar strategiją. Pusės jų buvo paprašyta įsivaizduoti, kad prie jų prieina patraukli moteris, ir užrašyti strategiją, padėsiančią apsaugoti savo santykius su antrąja puse. Tolimesniuose virtualios realybės scenarijuose šios grupės dalyviai buvo labiau linkę atsitraukti. O štai moterims, kaip išsiaiškino tyrėjai, toks pasiruošimas nereikalingas.
Johnas E. Lydonas aiškina:
„ Moterys yra įpratusios apdairiai vertinti patrauklių vyrų buvimą šalia. Šie rezultatai parodo, kad net jeigu vyras yra atsidavęs santykiams su savo antrąja puse, jam vis tiek gali reikėti susikurti strategiją, padedančią išvengti prieinamos, patrauklios moters kerų. Tokios strategijos gal ir negarantuoja 100% sėkmės, tačiau garantija vis tiek kur kas didesnė nei tuo atveju, jei vyras nebus pasiruošęs konkrečioms savo veiksmų pasekmėms“.
