Stenfordo kalėjimas Mokslo psichologija

Tamsios mūsų širdys: Stanfordo kalėjimo eksperimentas


Eksperimentas, įkvėpęs knygą, du filmus, daugybę televizijos laidų, rekonstrukcijų ir netgi grupę

Geriausi psichologijos eksperimentai užduoda amžinus klausimus apie žmogaus prigimtį, tarkime: kas padaro žmogų blogu? Ar gali geras žmogus daryti blogus darbus? Jeigu taip, kas verčia žmones peržengti šią liniją? Ar esama kažkokio taško, kurį peržengus išlaisvinamas blogis? O galbūt mūsų elgesį lemia situaciją, į kurią patenkame?

Geriausio socialinės psichologijos tyrimo nominacijos laimėtojas – garsusis „Stanfordo kalėjimo eksperimentas“ – yra puiki situacijos galios pavyzdys (Zimbardo, 1971). Dar daugiau: eksperimentas įkvėpė knygą, du filmus, daugybę televizijos laidų, rekonstrukcijų ir netgi davė vardą grupei. Bet daugiau apie tai vėliau, pirmiausia – apie eksperimentą.

 

Kaliniai ir prižiūrėtojai

Idėja buvo paprasta: išsiaiškinti, kaip visiškai sveiki ir „normalūs“ eiliniai žmonės reaguos į radikaliai pasikeitusius vaidmenis savo gyvenime. Pusė jų tapo kalėjimo prižiūrėtojais, kita pusė – kaliniais. Eksperimento metu nebuvo taikomos jokios nuolaidos – siekiant efektyvumo, eksperimentas privalėjo kuo tiksliau atitikti tikrąją kalinių ir prižiūrėtojų gyvenimo realybę. Dalyvių laukė įspūdingiausia jų gyvenimo kelionė.

„Kaliniams “dirbant savo kasdienius darbus,  juos „sulaikė“ policijos mašina su kaukiančiomis sirenomis. Tada buvo paimti jų pirštų atspaudai, užrištos akys, jie buvo uždaryti į kamerą, tuomet išrengti nuogai, apieškoti, atliktos  utėlių naikinimo procedūros, duota uniforma, numeris, o aplink vieną koją prikabinta grandinė.

Kiti dalyviai tapo prižiūrėtojais, vilkinčiais uniformomis ir besinešiojančias lazdas. Netikras kalėjimas buvo įrengtas Stanfordo universiteto pastato rūsyje.

 

Palaužtas maištas

 

Taigi, eksperimentas prasidėjo.

Buvo ramu tol, kol antrąją dieną „kaliniai“ ėmė maištauti prieš įkalinimą. Prižiūrėtojų reakcija buvo ūmi ir brutali. Prižiūrėtojai išrengė kalinius nuogai, iš kalėjimo išnešė lovas, maišto vadą pasodino į vienutę, o prieš kitus „kalinius“ ėmėsi smurto.

Netrukus „kaliniai“ pradėjo aklai paklusti kalėjimo prižiūrėtojams. Dalyviai tikino, kad jau po kelių dienų tokio įtikinimo žaidimo vaidmenimis jiems ėmė rodytis, kad jų senųjų tapatybių tiesiog nebeliko. Jie tapo numeriais. „Prižiūrėtojai“ taip pat įsigyveno į savo vaidmenį – tyčiotis iš kalinių ir juos kankinti.

Net tyrimo vadovas Philipas Zimbardo, prisipažįsta, kad taip pat pasinėrė į „kalėjimo komendanto“  vaidmenį. Tiesą sakant, Zimbardo manymu, pats reikšmingiausias šio eksperimento rezultatas buvo jo paties transformacija į griežtą institucinę figūrą, kuri labiau rūpinasi savo kalėjimo saugumu, o ne eksperimento dalyvių gerove.

Kiti eksperimento komandos nariai taip pat įsitraukė į savo naują vaidmenį. Craigas Haney, kaip ir Zimbardo, atskleidė, kad taip įsijautė į kasdienes krizes, su kuriomis teko susidurti vadovaujant „kalėjimui“, kad pamiršo eksperimento tikslą.

 

Žaidžiant vaidmenimis

 Eksperimentas buvo sustabdytas tik įsikišus vienam kolegai. Iš viso jis tęsėsi tik šešias iš planuotų 14 dienų. Jauni vyrai, anksčiau buvę pacifistai, jiems priskyrus prižiūrėtojų vaidmenį žemino ir fiziškai žalojo „kalinius“, kai kurie net prisipažino, kad jiems tai patiko.  O štai„kaliniams“ netrukus pasireiškė klasikiniai emocinės krizės požymiai. Penkiems teko palikti „kalėjimą“ netgi anksčiau nei jis buvo nutrauktas.

Psichologiškai dalyvių elgesys buvo aiškinamas tuo, kad jie prisiėmė jiems priskirtus socialinius vaidmenų: prižiūrėtojai turi būti autoritariški ir išnaudoti kalinius, o kaliniai privalo vergauti ir paklusti bausmėms.

Eksperimentas neišvengiamai sulaukė daug kritikos dėl neetiškumo, mažo imties dydžio, ekologinio pagrįstumo stokos ir kt. Nepaisant to, būtų sunku ginčytis, kad eksperimentas pateikia svarbių įžvalgų apie žmogaus elgesį ir galbūt netgi galėtų padėti paaiškinti tokius žiauraus elgesio atvejus kaip Abu Gnaibo kalėjimo istorija.

 

Rikerso sala

 Ar šis eksperimentas atspindi tikrų kalėjimų realybę? Veikiausiai. Rašydama knygą „Inside Rikers: Stories from the World’s Largest Penal Colony“ („Rikerso kalėjimas: istorijos iš didžiausios pasaulio kolonijos“), Jennifer Wynn apklausė didžiausios Niujorko kolonijos Rikerso saloje prižiūrėtojus. Vienas iš vadovų paaiškino, kad prižiūrėtojai greitai pripranta prie kaliniams taikomo žiaurumo: tai dalis jų darbo ir jie greit įgyja imunitetą.

Kai kurie nesupranta, kaip, atvykę į darbą, jie sugeba virsti visai kitais žmonėmis.

Vienam sektoriuje, vadinamajame „Centriniame baudžiamajame izoliacijos padalinyje“, žiaurus elgesys su kaliniais buvo taip įsisiūbavęs, kad 1995 m. beveik tuzinas prižiūrėtojų buvo oficialiai apkaltinti smurtavę prieš kalinius. Galiausiai kaliniams buvo skirta 1,6 dol. mln. kompensacija. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių.

 

Populiarioji kultūra ir Stanfordo kalėjimo eksperimentas

 Tyrimas dabar yra taip gerai žinomas, kad rado kelią ir į populiariąją kultūrą. Jis įkvėpė romaną –  Mario Giordano „Das Experiment“, kuris vėliau buvo ekranizuotas, o filmo „Paprasti įtariamieji“ („The Usual Suspects“) autorius planuoja naują filmą. Eksperimentas buvo panaudotas arba atkurtas daugybėje televizijos laidų, daugiausiai BBC.

Dar daugiau – eksperimentas pasufleravo ir vienos grupės pavadinimą: „Stanford Prison Experiment“ („Stanfordo kalėjimo eksperimentas“) 1994 m. išleido savo pirmąją taip pat pavadintą albumą, po metų – „The Gato Hunch“.  Ar žinote kitą eksperimentą, kurio garbei buvo pakrikštyta grupė?

 

Taip pat žiūrėkite video: https://psichologas.lt/philip-zimbardo-blogio-psichologija-video/

 

pagal: spring.org.uk/2007/09/our-dark-hearts-stanford-prison.php


Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *