„Reikia tik atsikratyti 15 kilogramų, ir būsiu laimingas.“
„Kai susirasiu naują darbą, viskas bus gerai!“
„Kai įstosiu į universitetą, būsiu kitas žmogus“
„Kai žinosiu, kad mano vaiką priima kiti vaikai, atsipalaiduosiu“
„Kai surasiu tinkamą vyrą (moterį), būsiu patenkintas (-a)“.
„O kai sukursime šeimą…“
Kažkur girdėta? Taip elgiamės mes visi. Galvojame, kad štai, tuoj, už kampo, įvyks kažkas ir bus geriau. Tik tas vienas tikslas, vienas vienintelis pasitenkinimo pojūtis, vienas sėkmės blyksnis ir viskas bus gerai. Tiesa?
Na, galbūt kartais taip ir nutinka. Tačiau, regis, dažniausiai, kai tik tą tikslą pasiekiame, esame pasiruošę pulti vaikytis dar vieno. Ir dar vieno. Ir dar vieno.
Adamas Phillipsas, britų psichoanalitikas ir autorius, savo paskutinėje knygoje „Missing Out: In Praise of the Unlived Life“ (angl. „Ką praleidžiama: pagerbiant nenugyventą gyvenimą“) teigia, kad dėl šio tokio dažno įpročio susikoncentruoti į būsimus tikslus, mes praleidžiame pro akis tai, kas vyksta čia ir dabar. Šis įprotis, kaip tvirtina Phillipsas, yra itin gajus šiuolaikiniame gyvenime.
Logiška, tiesa? Jei jūs toks pat kaip aš visi, kuriuos pažįstu, jums visada truks to vieno vienintelio dalyko, kurio trokštate – ar kurio reikia – kad gyvenimas būtų pilnakraujis. Tačiau, kaip pastebi Phillipsas, panašu, kad mes niekada nesustojame ir niekada neįstengiame pajausti pilnatvės. Kai tik pasiekiame tai, ko, kaip mums atrodo, mes norime ir ko mums reikia, vėl pasileidžiame bėgti, mąstydami apie dar vieną punktą mūsų sąraše (o gal to punkto net nebuvo sąraše, tačiau jis šovė į galvą mums vos pasiekus pastarąjį tikslą).
Aš elgiuos lygiai taip pat, kaip ir visi kiti. Esu užkietėjęs mėgėjas daryti kelis darbus vienu metu, dirbu su daugybe projektų vienu metu ir visada sau sakau, kad atsipūsiu užbaigęs dar vieną darbą. Tačiau tiesa ta, kad nardydamas šioje veikloje patiriu didžiulį malonumą. Suvokus šią realybę, kai primenu sau mėgautis tuo, ką darau, labiau atsipalaiduoju, o šalia manęs maloniau būti kitiems.
Tačiau kaip galime išmokti vertinti tai, ką veikiame būtent tuo metu, kai tuo užsiimame?
Susimąsčiau apie tai, kai viena jauna klientė, neseniai numetusi daug svorio, prasitarė man, kad būtų išties laiminga, jei jai pavyktų numesti dar 15 kilogramų.
„Kodėl?“, – pasiteiravau.
Moteris paaiškino, kad tuomet galėtų tilpti į tam tikro dydžio drabužius.
„Bet KODĖL tu tada tapsi laiminga?“,– perklausiau.
„Nes iki tol to negalėjau padaryti, – paaiškino ji, – vėl jausiuos kaip žmogus.“
Jai kalbant, mąsčiau apie jogos pamoką, kurioje kartą teko lankytis ir kurioje mokytoja aiškino, kaip sudėtinga yra pilnai atsiduoti šiai akimirkai. Po kiekvienos judesių sekos ji tyliai mus paragindavo pamėginti pajausti, ką reiškia „būti“ savo kūne būtent tą akimirką. „Ką reiškia būti čia ir dabar?, – klausdavo ji, – Ką jaučiate? Galvojate? Darote?“.
Paprašiau savo jaunos klientės stabtelti ir pagalvoti apie tai, ką ji jaučia šiuo metu. „Ar jauti pokyčius savo kūne?“, – paklausiau. Ji tyliai pasėdėjo, tada tarė: „manyčiau“. Pasiteiravau, ar ji didžiuojasi darbu, kurį atliko. Ji linktelėjo. „Tai kaip?“, – paklausiau.
Ji prisipažino, jog jai visada buvę svarbu laikytis įsikibus to paskutinio siekio, vis naujo iššūkio. „Niekada nesusimąstydavau, kad reikėtų pagirti pakeliui į tikslą.“
Man rods, būtent šią dalį dauguma praleidžiame. Neįvertiname savęs kelyje į sėkmę. Galima būtų kalbėti apie tai, kad gyvenime svarbu stabtelti, leisti sau įkvėpti gėlių aromato, tačiau, mano manymu, ir tai dar ne viskas. Manyčiau, tam, kad galėtume įvertinti kiekvieną momentą, turėtume pradėti labiau savimi didžiuotis.
Heinzas Kohutas rašė apie savigarbą. Jis manė, kad noras, jog mumis žavėtųsi, yra esminis žmogiško gyvenimo bruožas. Tam, kad patys gerai jaustumėmės, reikia, kad mumis žavėtųsi kiti. Tačiau derėtų rasti, kaip, keliaudami per savo gyvenimą, galėtume pamilti – arba įvertinti – patys save.
Išmėginkite paprastą pratimą: kitą kartą, kai pagausite save galvojant apie būsimą siekį, kurį pasiekę pajausite pasitenkinimą ir laimę, kuris atneš pilnatvės ar savęs realizavimo jausmą, sekundei susimąstykite apie tai, ką veikiate. Paklauskite savęs, ar šią savo gyvenimo akimirką galite kuo nors pasidžiaugti, pasididžiuoti ar tiesiog pajausti pasitenkinimą. Ar jums patinka tai, kuo jūs apsirengę? Gal pasimėgavote skaniu maistu? O galbūt pastarąją valandą maloniai su kuo pabendravote? Jei taip, paplokite sau (tik tyliai, kad jūsų malonumo nesugadintų gėda!). Pagirkite save už tai, ką nuveikėte. Įvertinkit tai.
O jei per pastarąsias valandas neįvyko nieko tokio, kas suteiktų jums malonumą (išskyrus mintis apie ateitį), pamėginkite rasti, kuo galėtumėte pasimėgauti būtent šią akimirką – tai gali būti ir momentas, kai giliai įkvepiate, pasirąžote, gurkštelite vandens, o gali būti ir jūsų darbas arba apskirtai bet kokia veikla, kuria užsiimate. Paskambinkite tėvams, antrajai pusei, draugui ir tiesiog kelias minutes paplepėkite. Paskaitinėkite ką nors įdomaus internete. Pagirkite ką nors. Pagirkite save.
Įprotis paploti sau gali padėti išmokti įvertinti akimirką. Tai padės džiaugtis ne tik šia akimirka, bet ir tuo momentu, kai iš tiesų įveiksite užsibrėžtus tikslus!
Straipsnio autorė F. Diane Barth
pagal:psychologytoday.com/blog/the-couch/201304/simple-technique-feeling-better-in-the-here-and-now
