rūkaliaus plaučiai
Jis paskambino man prieš tris metus.
– Ar jūs galite hipnoze numalšinti norą rūkyti? – balsas buvo melancholiškas, kimus.
– Jei tai tik įprotis, galime bandyti, bet jei rūkymu slopinate nerimą, pyktį – nustosite rūkyti, kita priklausomybė prilips. Gal susitikime ir pakalbėkime?
Į kabinetą įėjęs žmogus smarkiai priminė psichikos ligonį*. Sukaustyti judesiai, lakstantis žvilgsnis, švelniai tariant, gerokai padėvėti rūbai. Buvo aiškiai matyti, kad rūkymas – pati mažiausia šio žmogaus bėda. Ką darysi, vieną valandą galime pašnekėti, bet kažin ar kuo pagelbėsiu… Mintyse atsidusau.
Beveik nežiūrėdamas į akis jis pasakojo:
„Taip… Kai aš gana sunkiai gimiau, seneliui nuo streso trūko širdis. Mama nuolat kartojo, kad aš kaltas dėl senelio mirties. Tėvo bijojau. Jis didelis viršininkas statybų sferoje. Vaikystėje kažkaip visą laiką mokiausi, lyg ir nėra ką pasakoti. Įstojau ir pirmuose kursuose sužibėjau kaip gabus fizikas. Tikėjausi, kad gal aš tapsiu garsus ir mane įsimylės mergaitė. Įsimylėjau. Ji dirbo tame pačiame institute. Tada ji užmezgė romaną su skyriaus vedėju. Tuo metu man kaip tik reikėjo pristatyti disertaciją, buvo tokia įtampa. Va tada susiradau tokį kriminalinį „elementą“ ir pasprogdinom prie vedėjo durų. Iš instituto turėjau išeiti. Po to kažką pradėjau girdėti, įsivaizduoti, bet vaistai tą negerą būseną pašalino. Aš apsileidau, nesiprausiau, apsiverčiau kambary.
Ji prarado darbą ir atsikraustė pas mane. Dabar mes abu sėdim namie, tėvai atvažiuoja kasdieną, duoda pinigų. Kad jai įtikčiau, turiu būt kaip šešėlis. Su darbu nekas. „A, tai tas šizikas… “ – sako. Kaip pašalinti mano stigmą? Aš neturiu ateities. Ar atrodau keistas? Koks mano gyvenimo kelias? Aš norėčiau mokėti didesnę kainą, aš jumis labai pasitikiu, galbūt visiškai.“
Tokios tokelės… „Kad fizikas, tai gerai – aukštas intelektas padeda net gydant rimtus sutrikimus. Ir gerai, kad pasitiki“, – galvojau.
Psichoterapija iš pradžių vyko labai sunkiai. Jis nenusėdėdavo vietoje – iš karto pašokdavo ir galėjo kalbėti tik lakstydamas po kambarį, o kartais vidury konsultacijos išbėgdavo rūkyti. Kartą pasiūliau pakentėti, jis kelias minutes pasikankino ir atsisveikinęs pabėgo.
– Gal man reikia kitos moters ir viskas susitvarkys? – svarstė jis. – Taip man patarė ankstesnis psichoterapeutas. Vakar ji vėl norėjo pagyrų. Neištvėriau, trenkiau lėkštę į grindis. Jos mama dar baisesnė – jei galėtų, mane sunaikintų.
– O ką ta mama daro?
– Ji tyčiojasi. Sako, disertaciją vien dėl turtingo tėvo apsigyniau.
Naikinimo požymiai man nebuvo akivaizdūs. Ar tik ne paranojos kvapas?
– Ar sakei jai, kad nenori kalbėti apie disertaciją?
– Aš niekad neprieštarauju. Kai pasakau bent žodį prieš, man taip negera, kad po kelių minučių bėgu atsiprašyti.
Pakviečiau į konsultaciją jo merginą. Iš karto tapo aišku, kad jos keisti nereikia. Ji buvo pasipūtusi, sudėtinga, bet daug sveikesnė ir geranoriška. Žmonių santykiai labai sudėtingi, psichologas dažniausiai negali nuspręsti, ar jiems verta likti kartu, bet šį kartą intuicija man šnibždėjo, kad draugė jam turi ką duoti.
Jis pyko ant jos toliau. Po kelių mėnesių nuo konsultacijų pradžios staiga vos ne įsimylėjo kitą. Mergina, kuri jam taip patiko, su juo žaidė – lyg norėjo susitikti, lyg ne.
– Tokia įtampa, kad aš nebeištveriu! Ar gali taip būti, kad grafičio stiliaus užrašas, kuris atsirado praeitą naktį prieš mano namus, yra skirtas man? – apimtas panikos kalbėjo telefonu, balsas drebėjo.
Veikti reikėjo greitai. Ėmiausi paprasčiausios taktikos.
– Tuoj pat parašyk jai žinutę. Paklausk, ar ji iš viso ketina su tavimi susitikti?
Mergina atrašė, kad susitikti neketina, ir priepuolis netrukus baigėsi.
– Ko gero, aš išeičiau iš proto, jei dar ko nors ieškočiau! Man labai pasisekė, kad iš viso turiu merginą, o ji dar labai nebloga, – nusprendė fizikas ir moterų tema buvo užbaigta.
Mokslininkai nustatė, kad mūsų psichikai pavojingiausia neaiškumas, prieštaringi jausmai. Tiesa, kad ir kokia ji būtų, gydo.
Prasidėjo kitas psichoterapijos etapas. Mano klientui labai pasisekė – jį pakvietė pavaduoti išvykusio dėstytojo į kitą universitetą. Dėstyti jam patiko ir sekėsi. Uoliai ruošėsi paskaitoms, atsirado viltis gauti pastovią vietą ir dūsavimai dėl susigadinto gyvenimo aprimo, bet dėl rūkymo jis vis dar graužėsi.
Kai jis ateidavo, bandydavau sužinoti, kokiomis nuotaikomis gyveno praeitą savaitę. Jis negalėdavo nieko atsakyti. „Pačiupinėti“ vaikystės irgi nepavyko. Tėvai mūsų pokalbiuose taip ir liko socialinėmis būtybėmis, kurios neturi net charakterio.
Žmonės, kurie neturi savistabos sugebėjimo, nemato, kad galima, reikia kalbėti apie tai, ką jie jaučia, nėra retenybė. O juk būtent savo jausmų įvardinimas suteikia žmogui galimybę nuo jų išsilaisvinti, apsispręsti.
Apsiginklavau kantrybe ir ėmiausi to, ko nepadarė tėvai. Klientas kalbėjo apie darbus, būdavo ilgos pauzės. Ir štai radau vieną raktą. Pradėjom kalbėti, kokios muzikos jis klauso, kokius filmus žiūri, kokias knygas skaito. Atnešęs man diską jis klausdavo:
– Na, o ką atrandi toje muzikoje? Kokia būsena būna? Man ji labai artima.
Žmogui patinkantis menas – tai tam tikras jo vidaus atspindys. Šiam klientui menas buvo ypač svarbus. Jis rašė nuostabius eilėraščius, kurių nedrįso niekur spausdinti. Jo kūryba man priminė Rilkės eiles – eilėraščiuose buvo kažkas labai nuogo, jautraus, nuoširdaus, subtilaus kaip kūdikio oda.
Naujam darbui jis negailėjo nei laiko, nei jėgų.
– Taip, aš noriu būti genijus, o ką?– išsprūdo jam ir jis net nukaito iš gėdos.
– Turėti didingą viziją – tikrai nieko blogo. Tavo darbai – stipriausioji tavo dalis!
Labai džiaugiausi matydama, kaip sparčiai jis lipa iš klaikios duobės. Beprotiškas pasiekimų troškimas nėra gerai, bet šiuo atveju pasirinkimas tebuvo vienas – perfekcionizmas arba visiška pelkė. Jis jautėsi vis geriau, o rasti temą pašnekesiui kaip ir anksčiau buvo gan sunku. Aš galvodavau: „Ir ko jis ateina? Taip, jis neturi su kuo bendrauti. Aš, treneris sporto klube, jo mergina – štai ir visi jo kontaktai. Gal aš jam tarsi saugumo garantas triuškinančiame pasaulyje? Bet koks?“
Ir štai ėmė artėti apsisprendimo momentas, liks jis dėstyti ar ne. Jis tapo piktas, įsitempęs. Bet pykti jam buvo labai baisu. Kartą jis pasiūlė retinti konsultacijas. Jau kitą dieną sunerimęs paskambino:
– Ar jūs nesupykot? Buvo kažkas užėję, aš tikrai nenoriu retinti konsultacijų, tik neapsigalvokit, atleiskite man!
Kas dieną jis darėsi vis labiau įsitempęs, kol galiausiai patyrė priepuolį – jis gaudė orą, duso, smarkiai plakė širdis.
– Tai panikos priepuolis, jis kyla nuo išgyvenimų ir įtampos, – bandžiau jam padėti susigaudyti.
– Jei rūkysiu, mirsiu! – skirtingai nei daugelis klientų, jis manimi nepatikėjo.
Jis negalėjo net nusėdėti, nerimo buvo tiek daug! Buvo akivaizdu, kad rūkymas – vienintelė jam žinoma nerimo įveikimo priemonė, o gal ir baisaus, sunkiai valdomo pykčio, kuris vos neišsprogdino jo gyvenimo, nurijimo būdas. Jam kaip kūdikiui reikėjo nuraminančio čiulptuko. Mes negalime lengvai pakeisti taip giliai mumyse įsišaknijusių įpročių – vienas nerimą slopina valgiu, kitas – tvarkymusi, trečias – seksu.
Polinkiai per daug valgyti, rūkyti, kalbėti psichoanalizėje vadinami oraliniais poreikiais, nes malonumas patiriamas per burną. Daugiausiai tokio malonumo žmogus patiria iki vienerių gyvenimo metų – čiulpdamas, kišdamas į burną įvairius daiktus. Tokio amžiaus vaiką tai geriausiai nuramina. Tai, kad šis polinkis liko ir užaugus, rodo, jog vaikystėje jis galėjo būti nepakankamai ar nenuosekliai patenkintas.
Nesveiki potraukiai gali būti susiję ir su kitais amžiaus tarpsniais. Pavyzdžiui, pedantiškas švaros laikymasis siejamas su vėlesniu laikotarpiu, kai vaikas pratinamas prie puodelio; priklausomybė nuo sekso – su Edipo stadija.
Baisiausia šiuo atveju buvo prieštaringi jausmai. Beprotiškas rūkymas rodė labai didelį norą būti priklausomam, o toks pat stiprus troškimas mesti rūkyti – milžinišką norą nukirsti bet kokį prisirišimą. Kai žmogus taip neturi pusiausvyros, tolimi santykiai ir daug darbo – matyt, geriausia išeitis. Tai padeda išvengti jausmų.
Bet klientas pakliuvo aklavietėn: rūkydamas jis nekentė savęs, o kai metė rūkyti, atrodė, kad įkyrus noras paimti cigaretę jį tiesiog pribaigs. Kai kleba svarbiausi dalykai, nerimauti labai natūralu. „Jau geriau jis rūkytų, kol išaiškės dėl darbo“, – galvojau stebėdama jo kančias. Aš mielai išrašyčiau jam tokį leidimą, gal tada mažiau smerktų save. Bet jis to nepriėmė. Mąsčiau, kaip išmokyti jį atpažinti nerimą? Kad bent žinotų, kad nerimauja. Tegul randa savo nerimą kūne. Kai jis juda, vaikšto, jam geriau. Tegul valgo, geria arbatą, guli vonioj. Jam labai reikia nusiraminimo…
Galų gale supratau: magiškas tikėjimas, kad metus rūkyti viskas pasitaisys, jam buvo labai svarbus! Jis turėjo teoriją apie savo problemas, galėjo apie tai su kažkuo kalbėtis, spręsti ir nematyti, kad tas gyvenimas daug blogesnis, nei jis galvoja. Juk dažnai žmonėms atrodo, kad viskas išsispręs, kai jie suliesės, pabaigs mokslus, ras draugą ar darbą. Toks savęs apgaudinėjimas padeda pasiekti gerus tikslus, bet kai tai įvyksta, jokia pilnatvė, deja, neateina. Kiek daug reikšmių gali slėpti toks paprastas dalykas kaip rūkymas! Ačiū šiam įdomiam žmogui, padėjusiam man tiek daug suprasti.
* Aprašomoje konsultacijoje kliento asmeniniai duomenys, laikantis psichologų konfidencialumo principų, pakeisti. Atvejo aprašymas spausdinamas sutikus klientui.
Pirmą kartą spausdintas “Aš ir psichologija”
