Anot Margaret Wilkinson , amžiams dingo Dekarto laikai, kai mokslininkai studijuojantys protą ir tie, kurie studijuoja smegenis galėjo visiškai ignoruoti vieni kitus. Tiek Froidas, tiek Breurer, tiek Jungas – visi mokėsi pas neurologijos tėvą Jean-Martin Charcot. Dabartinis neuromokslas yra gerokai pažengęs lyginant su tais laikais, kai šie psichologai pradėjo savo kūrybą. Šiuolaikiniai atradimai leidžia ne tik praplėsti, bet ir patvirtinti analitinės psichologijos teiginius, padeda suvokti, kodėl naudojami terapijos metodai padeda žmonėms įveikti traumas. Smegenis bandoma suprasti įvairiomis metaforomis: orkestro, žemėlapio, kompiuterio, nors nė viena negali pilnai aprėpti šios organizmo struktūros sudėtingumo, šie požiūriai gerokai praplečia tiek žmogaus psichės apskritai, tiek terapijos supratimo lauką.
Margaret Wilkinson žodžiais, Jungo teorijos rėmuose į individą galima žiūrėti kaip į proto-smegenų-kūno būtybę, kuri atsiranda patirdama artimą santykį su kitais žmonėmis. Toks požiūris be abejo nėra paties Jungo, tačiau jis svarbus tuo, jog pažymi paties individo ir kita vertus objektyvaus mokslo ribotumus suvokiant žmogų kaip visumą. Jungo žodžiais, žmogus yra psichinis procesas, kurio mes nevaldome arba valdome tik iš dalies, – kitaip tariant tai, ką galime suvokti sąmoningai tėra nedidelė dalelė ypač sudėtingos būtybės, kurią vadiname žmogumi. Be minėtų smegenų ir kūno dimensijų pats Jungas greičiausiai dar būtų pridėjęs, kad individas yra ir istorinė-evoliucinė būtis.
Tobulėjant technikoms mokslininkai vis labiau supranta, kad šios technologijos yra vis dar labai paviršutiniškos ir grubios. Tam, kad pritaikytume naujus žmogaus tyrimo metodus turime suprasti jų reikšmę didžiūjų psichologijos teorijų šviesoje. Pavyzdžiui, žmogaus raida, tokia kaip ji aprašyta psichodinaminėse teorijose, vėliau atsiskleidė tyrinėjant smegenų augimą. Sužinota, kad vaikai patiria dvi greito smegenų neuronų augimo bangas – pirmoji, iki trejų metų, tad sutampa su Edipo komplekso formavimusi, o antroji paauglystėje, tad sutampa su genitaline raidos stadija. Vėliau asmuo praranda didelę dalį neuronų, nes jų tiesiog nebenaudoja, manoma, kad šiuo laikotarpiu prasideda tikroji gėdos jausmo raida, pastarajį etapą galima sieti su Jungo diferencijacijos principu, kuris analitinėje psichologijoje laikomas vienu iš esminių organizuojančių psichiką procesų.
Bene kiekviena psichodinaminė paradigma pabrėžia ankstyvų išgyvenimų įtaka individo raidai, nors empirinis mokslas ilgą laiką buvo nukreiptas į paveldimų faktorių ieškojimą, dabartiniai tyrimai išsiplėtė ir į santykių sferą. Genai nubrėžia tik plačiais gaires mūsų elgesiui ir psichinėms funkcijoms, aplinkos faktoriai nulemiai tai kaip genai pasireiškia ir ypač svarbu, jog mama ar globėjas yra svarbiausia ankstyvos raidos dalis. Būtent pirmaisiais gyvenimo metais, kai dešinysis, už emocijas atsakingas, smegenų pusrutulis dominuoja smegenų veikloje, gali atsirasti didžiausios traumos, psichiniai sutrikimai. Galima savotiškai teigti, kad tai, ką Jungas įvardijo kaip pasąmonę, galime lokalizuoti dešiniojoje smegenų srityje. Būtent šios dalies struktūrinis pažeidimas dėl socialinių sąlygų būdingas ankstyvai vaikystei.
Nepaisant tokio metodo grubumo terapijos veiksmingumą savotiškai įrodo faktas, kad funkciniai neurovaizdavimo tyrimai parodė psichoterapijos poveikį keičiasi prieškaktinės skilties smegenų žievei (Solms ir Turnbull 2002). Tai neabejotinai galima sieti su ego didėjimo, sąmonėjimo procesu, mat šioje srityje lokalizuojamos vykdomoji, problemų sprendimo, emocijų kontrolės funkcijos. Apskritai analitinės psichoterapijos sąsaja su simbolio ir metaforos panaudojimu yra labai svarbi grindžiant naudojamų metodų tikslingumą, mat simbolio panaudojimas yra bene daugiausiai smegenų zonų aktyvuojanti kognityvinė užduotis.
Sapnai
Sapnus galima nagrinėti kaip objektyvų faktą, kaip patyrimą ir kaip terapijos metodą. Apskritai, nors iškelta ne viena hipotezė ir teorija, teleologiškai aiškinančios miego funkciją, bendras sutarimas nepasiektas. Lygiai taip pat dabartiniai sapnavimo tyrimai plečiasi, apima daug įvairių metodikų, tačiau iš šių žinių sukonstruoti daugumai srities specialistų priimtinos teorijos dar nepavyko. REM ir sapnavimas ne visada vyksta tuo pat metu – sapnuojama ir kitų miego fazių metu. Jungo teorijoje subjektyviai sapnai palaiko pusiausvyrą. To, ko neleidžiame sau išgyventi sąmoningai, darome sapne. Asmuo, kuris pabudęs sąmoningai nustumia savo šešėlinę pusę, sapno metu subjektyviai ją patiria per įvairius sapno simbolius. Terapijos metu kartu su klientu galima atskleisti šiuos simbolius, taip atkurti individo vientisumą. Be to, sapnai yra archetipų pasireiškimo tiesioginė forma, iš esmės galima sakyti, kad sapnuojant archetipas pasireiškia lygiai taip pat stipriai kaip psichozės metu, tačiau niekas to nemato. Neuromoksle neseniai sapnavimas buvo sulygintas su psichoze – juk sapno metu žmogus regi tai, ko nėra realybėje, nesuvokia, kad šie vaizdiniai yra netikri ir išėjęs iš šios būsenos nepamena, kas nutiko.
Psichoanalitinį požiūrį pakeitęs neurobiologinis požiūris, leido detaliau apžvelgti sapnavimo mechanizmus. Sapno kūrimui svarbūs tokie dariniai: smegenų kamienas, gumburas, pamatinė kaktos skiltis ir migdolas, o vykdomosios funkcijos sutrikimai sapnavimo metu siejami su prieškaktinės srities deaktyvacija. Tai reiškia, kad sapno metu dominuoja evoliuciškai senesnės smegenų dalys. Kadangi ego įtaka sapne gerokai susilpnėja, jis tampa naratyvo dalimi, prisimindami sapną galime suprasti procesus, kurie vyksta smegenų dalyse, kurias sietume su pasąmone. Pats Jungas sapno nagrinėjimą vadina pavojingu eksperimentu, mat jo metu mes sau atskleidžiame mus veikiančias jėgas, kurių galbūt kitaip niekada nepamatytume.
Jungo žodžiais: “energija, aktyvuojanti sąmoningą sielos gyvenimą, yra pirmesnė už jį, todėl pradžioje yra nesąmoninga”. Panksepp (1998) išskyrė savotišką savasties-schemą, kuri pateikia informaciją daugumai jutimų analizatorių (Įtakojama pirminių emocinių centrų) – SELF – Simple Ego-type Life Form – Išskiriama viršutinė smegenų kamieno dalis, kuri integruoja tiek informaciją iš visų sensorinių organų, tiek visceralinę informaciją. Pastaroji smegenų dalis taip pat labai aktyvi miego metu. Anot Panksepp, psichoanalizėje nagrinėjama pasąmonės problema šiandien gali būti išplėsta, dabartiniai emocijų centrų tyrimai parodo, kad kognityvinės struktūros nėra būtinos tam, kad emocijos ar jausmai galėtų daryti įtaką žmogui.
Apskritai sapnavimą galima suprasti kaip būseną, kai jausmai visiškai perima valdžią iš kognicijų. Be to, dabartiniai neuromokslo atradimai patvirtina Jungo bazinį teiginį, kad sapnai atskleidžia asmens patyrimus, o ne juos paslepia ar koduoja. Jungo nuostata, kad nėra būtina atkoduoti ar net tyrinėti sapnus, kad jie atliktų savo darbą patvirtina tyrimai, kuriuose atskleidžiamas REM miego poveikis minėtoms emocijų, motyvacijos, atminties sritims. Gyvūnų tyrimai parodė, kad nauji patyrimai, nauja aplinka ir fizinis aktyvumas REM miego metu leidžia pasireikšti zif-268 genui, kuris savo ruožtu nulemia nervinių takų augimą ir pokyčius.
Viename iš neseniai atliktų eksperimentų tiriamiesiems buvo skirta matematinė užduotis, kurią spręsti tiriamieji buvo apmokyti. Vis dėlto tiriamieji nežinojo, kad užduotį buvo galima išspręsti daug greičiau, tereikėjo atrasti paslėptą būdą. Tik 20% tiriamųjų surado šios užduoties sprendimą, tačiau tiriamieji, kurie pamiegojo aštuonias valandas prieš imdamiesi užduoties ją sprendė daug geriau – net 60% atrado paslėptą būdą. Neretai šis eksperimentas interpretuojamas kaip atminties apdirbimo miegant pavyzdys. Kita vertus į tiriamųjų išradingumą galima žiūrėti kaip į pasąmonės gebėjimą numatyti ateitį.
Šiuo metu sukaupta daug informacijos apie tai, kokie smegenų tinklai svarbūs formuojant sapnus, be minėtų giluminių struktūrų gebėjimas sapnuoti prarandamas pažeidus šias smegenų zonas: 1) Kairioji parietalinė žievė, kuri atsakinga už abstrahavimą, koncepcijas ir simbolizavimą; 2) Dešinioji šoninė žievė, kuri atsakinga už vaizdinę erdvinę darbinę atmintį; 3) Užpakalinė vidinė baltoji medžiaga frontalinėje žievėje, kuri formuoja spontanišką motyvaciją. Be to: 1) užpakalinis vidinis pakaušinis-šoninis pažeidimas – nebelieka vaizdinių sapnuos 2) Priekinė limbinė sistema, kuri dalyvauja emocijų kūrime – nėra skirties tarp sapno ir realybės 3) Temporaliniai ragai, kurie atsakingi už vaizdines ir žodines reprezentacijas – stereotipiniai košmarai. Neuropsichologinis sapnavimo apibūdinimas leido mokslininkams susieti miegą su emocijų, motyvacijos, atminties sritimis, šias sritis analitinėje literatūroje jau seniai sieja su pasąmonės, komplekso, archetipo pasireiškimu.
Anot Panksepp, mūsų smegenys panašios į seną muziejų, kuriame pilna archeatipinių mūsų evoliucinės praeities eksponatų. Protėvių atsiminimai ir mąstymo procesai neretai valdo žmogaus veiksmus ir sapnus, tačiau nepasirodo nepakitę kasdienybėje. Iš esmės, toks požiūris labai panašus į tai, ką Jungas vadino žmogaus vidiniu demonu. Šis demonas – tai autonomiška, sąmoningai nevaldoma psichės dalis, kuri gali prasiveržti kiekvienu momentu, o sapnuose pasireiškia įvairiausiomis siaubūnų formomis. Iš jo memuorų galima spręsti, kad pačiam Jungui pakankamai ilgai atrodė, kad smegenyse glūdinčios liekanos nėra gyvos, atsiskleidžia tik sapnuose, tačiau archeatipų teoriją leido suformuoti būtent toks supratimas, kad archajiškos liekanos yra labai gyvybingos tiek subjektyviai, tiek objektyviai.
Jungo nuomone dauguma žmonių nesupranta pasąmonės gyvenimo. Šis gyvenimas yra labai tolimas, nepanašus į tai, ką asmuo patiria realybėje. Ne veltui pirmykštėse bendruomenėse sapnus galėdavo interpretuoti tik žyniai, o kai kurių genčių nariai teigdavo, kad europiečiams atvykus į jų šalį, jie apskritai nustojo sapnuoti. Sapnas yra giliai asmeniškas patyrimas, kita vertus jis yra ir kolektyvinė problema, anot Jungo, neįsisąmoninta problema kai kuriais atvejais sužadina iliuziją, kad kažkas negerai darosi su žmogaus asmenine psichika. Šis teiginys labai gerai išskleidžia kolektyvinės pasąmonės problemą dabartiniame moksle – tai, ką archajiškos mūsų psichikos dalys pateikia mūsų sąmonei, neretai turi apgaulingą asmeniškumo bruožą. Nemiegodami visas savo mintis ir išgyvenimus mes linkę laikyti asmeniškais, tuo tarpu didelė žmogaus psichikos dalis yra linkusi į stereotipišką, kolektyvišką, neindividualų elgesį. Dabartiniai implicitinės nuostatos tyrimai atskleidžia, kad mums nesuvokiant tam tikra dalis mūsų nuostatų ir reakcijų yra apspręstos kultūriškai.
Sapnuojant mūsų psichika neretai funkcionuoja nepaklusdama priežastiniams, fizikos, laiko dėsniams. Objektyviai tai galima paaškinti kognityvinių funkcijų susilpnėjimu miego metu, kita vertus labai svarbus aspektas, kad savęs, kaip racionalios būtybės patyrimas nėra išsamus. Neuromokslo/kognityviniai tyrimai jau seniai parodė, kad žmogaus protas apdirba daug didesnius kiekius informacijos negu pats gali sąmoningai suvokti. Kita vertus, pasąmoningi sprendimai, tokie, kurių paskui išsižadame, neretai būna atlikti tarsi per mažai žinių turinčios mūsų smegenų dalies. Jungas yra aprašęs emocijomis nuspalvintus kompleksus, kurie įgyja autonomiškumą psichikos atžvilgiu, taip pat veikia ir dabartiniame neuromoksle aprašoma emocinė implicitinė atmintis. Rašydamas apie pasąmonę Jungas sako: “pasąmonės figūros būna “neapsišvietusios””, kitaip tariant šioms figūroms reikia ryšio su sąmone, šios figūros kaip ir aprašoma implicitinė atmintis turi ribotą prieinamą psichikos turinį. Terapijoje panaudojant sapnus mes galime pradėti suprasti ir priimti savo dalis, kurios iki esamo laiko buvo nesuprastos.
Dirbant su sapnais labai svarbu suprasti, kad archajiška psichika savyje slepia labai daug žinių, bet sąmonė jas gali įsisąvinti tik tam tikru metu. Anot Jungo, galbūt žmogus daugelį metų kažką nujaučia, bet ką konkrečiai – tą jis sužino tik tam tikru vėlesniu momentu. Todėl Wilkinson rašo, kad sapnai psichoanalizėje yra tarsi preliudas prieš pradedant galvoti apie tai, kas ilgai pacientui buvo negalvotina. Tai, kad klientas terapijoje gali atsiminti savo sapną, jį atpasakoja ir suvokia susapnuotus simbolius, reiškia, jog jo psichika yra pasirengus priimti šį turinį. Kita vertus, sapnai turi ne vieną sluoksnį, todėl terapiautas turi nuolatos vertinti kliento pasirengimą. Jungas yra aprašęs žmogaus racionalumą kaip absioliutų valdovą, kuriam pradėjus dominuoti jo valdoma valstybė gali nuskursti ir iširti. Taip galima suprasti ir racionalumo įtaką priimant sapno turinį, jei žmogaus racionalumas yra jį labai užvaldęs, jis bet kokiomis priemonėmis, net darydamas sau žalą nepriims iracionalių, bet realių patyrimų.
Neuromokslui tikrai sunkiai pritaikomas sapno tikslingumas, jo pusiausvyros palaikymo funkcija, kaip teikianti tam tikrą informaciją, kita vertus dabar pripažįstama, kad sapno metu žmogus apdorodamas atminį daro labai tolimas asocijacijas – su visose smegenyse esančia informacija. Pats Jungas štai taip aiškina išliekantį archajiškos psichikos gebėjimą aiškinti mūsų šiuolaikinį pasaulį: “ esama matematinių lygčių, apie kurias nežinome, kokią fizinę tikrovę jos atitinka. Lygiai taip pat esama mintinės tikrovės, apie kurią pradžioje nežinome, su kokia psichine tikrove ji siejasi. Lygtys, išreiškiančios įkaitintų dujų turbulenciją, egzistavo daug anksčiau, nei šie procesai buvo ištirti. Lygiai taip pat jau nuo senų laikų egzistuoja mitologijos, išreiškiančios tam tikrų pasąmoninių procesų dinamiką, tačiau tik šiandien galime juos įvardinti”. Šis aiškinimas išreiškia bazinę tezę apie mūsų psichiką, kad ji susiformuoja anksčiau negu žmogus gali suvokti savo paties psichinius procesus. Apskritai, iš pastarosios citatos galima suprasti, kad sapno ar pasąmoningo turinio įsisąmoninimas nepriklauso nuo objektyvaus suvokimo, o nuo mitologinio, archajiško sapno turinio suvokimo. Sąmonė, visų pirma, turi kalbėti pasąmonės kalba tam, kad galėtu priimti jos žinutę.
Nuo psichoterapijos pradžios žinoma, kad terapija turi vykti tam tikrame patiriamos įtampos lygyje, kitaip tariant tiek terapiautas, tiek klientas turi išgyventi nerimo jausmą, kad pasiektų terapinį progresą. Anot Wilkinson, priešingai nei pabudus, sapnavimo metu dopamino ir seratonino neuromodliatoriai nėra išskiriami smegenyse, o Ach padaugėja – būtent šis neuromoduliaturius ir yra atsakingas už traumas. Susidūrime su savo pasąmone apskritai ypač svarbus streso išgyvenimas, realaus psichinio gyvenimo brutalumas ir tikrumas neretai yra sunkiai pakeliamas klientui, jis yra linkęs kartoti šio brutalumo išgyvenimą ir jo supresiją, tad ir terapeutui dera priimti šiuos jausmus. Girdėdamas sapno turinį terapeutas turi patirti sapną, matyti tai, ko pacientas galbūt dar nemato – archajišką, griaunantį turinį, kuris slepiasi kaip sapno simbolis. Patarieji faktai įrodo ir paties sapno autonomišką gebėjimą palaikyti pusiausvyrą, nes sapne galima sakyti kyla „terapiška įtampa“, kurios reikia problemų sprendimui.
Sapnai yra ne tik tiesioginė žinutė apie simbolinį kliento pasaulį, jo pasąmoningą turį. Taip pat sapnai yra ir realus esamo perkėlimo ir kontrperkėlimo atspindys. Dirbdami su sapnu tiek terapeutas, tiek pacientas gali objektyviai vertinti pasąmoningus jų santykio simbolius, kuriems sapnas suteikė formą. Šiame darbe nėra būtina sąmoningi paciento atsiminimai apie santykius, kuriuos jis kažkada išgyveno ir dabar kartoja terapijos procese, šie atsiminimai jauyra įsisąmoninti tiek kliento, tiek terapeuto per sapno simboliką. Terapinis darbas koncentruojasi ne ties konstravimu, o ties sapno simbolio dekonstravimu – taigi emociniu jo išgyvenimu. Pasakojant sapną sužadinami tie patys emociniai centrai, sistemos ar, Jungo teorijos rėmuose, kompleksai, kurie veikė sapno formavimosi metu. Terapeutas padeda užpildyti susidariusią spragą tarp emocinio turinio ir jo formuluotės, jis laikiškai susieja šiuos du patyrimus savo kabinete. Paties Jungo teigimu, pasąmonė yra pernelyg neutrali ir racionali sąvoka, kad galėtų praktiškai padėti vaizduotei, būtent todėl ir reikia sapno turinio, kuriame nėra neutralumo ar racionalumo.
Jungas aprašo savo sapną, kuris glaudžiai siejasi su traumos įveikimu. Po jo žmonos mirties jis sapnavo, kad jo žmona stovėjo netoliese ir žvėlgė su veido išraiška, kuri buvo nei džiaugsminga, nei liūdna, o objektyviai žinanti ir pripažystanti, be menkiausios emocijos, lyg ji gyventų anapus afektų miglos. Autorius tuo metu žinojo, kad tai ne jo žmona, o portretas, kurį jam ji nupiešė ar užsakė. Portrete glūdėjo jų santykių pradžia, visi įvykiai, nutikę per penkiasdešimt trejus santuokos metus, o taip pat žmonos gyvenimo pabaiga. Jungas pats komentavo, kad objektyvumas, kurį jis patyrė šiame sapne yra užbaigtos individuacijos dalis. Jis reiškia atsiskyrimą nuo vertinimo ir nuo to, ką vadiname emociniais ryšiais. Anot autoriaus, nors žmonės labai brangina emocinius ryšius objektyvus pažinimas slypi giliau, būtent jis yra didžiausia paslaptis. Tai neabejotinai siejasi su neuromokslo požiūriu į sapną – tik sapno metu mes atliekame savo ego neribotas asociacijas – sapnus galima apibūdinti kaip hyperasociatyvius fragmentuotus atsiminimus, kurie simuliuoja praeitį ir ateitį. Kita vertus tik racionaliai įvertinę šiuos vaizdinius, atsiminimus, mintis galime juos sąmoningai panaudoti veikdami.
