Psichologai yra sugalvoję begalę tyrimų, kuriais bandoma tirti sąmonę, ir nei vienoje kitoje srityje jie nėra labiau išplėtoti nei dėmesio psichologijoje.
Čia reikia prisiminti regos, kaip prožektoriaus metaforą. Tai paaiškina, kaip dėmesys gali judėti nepriklausomai nuo žiūrėjimo krypties regos lauke, padidindamas kognityvinį apdorojimą tų elementų, kurie mums gali daryti įtaką, nors į juos nežiūrime. Tačiau kodėl kalbama apie vieną dėmesio nukrypimą, jei išties mes galime pastebėti du ar daugiau dalykų: tarkime, vaikas išbėga į gatvę ir automobilis ima stabdyti.
Čia kyla dvi problemos: pirmoji, kad žmonės negali patikimai introspekciniu būdu ištirti vykstančių kognityvinių procesų (the hidden workings of the mind), antra – žmonės sugeba perkelti dėmesį nuo vieno objekto prie kito itin greitai. Gali atrodyti, kad stebime automobilį ir vaiką tuo pačiu metu, tačiau tai tik sąmonės triukas.
„Regos sukeltinių potencialų“ matavimas
Vienai iš šių dviejų problemų sprendimas buvo pademonstruotas Muller at al. (2003) tyrime (Nature žurnalas), kuris pagrįstas smegenų elektriniais atsakais į tam tikrus vizualinius stimulus. To principas yra žybsinčios šviesos –pastovaus lygio sukeltinis regos potencialas – sukelia patikimus smegenų elektrinio aktyvumo modelius.
Kai žmonės sutelkia dėmesį į žybsinčią šviesą, šie elektriniai dažniai auga amplitudiškai. Todėl remiantis elektriniu smegenų sužadinimu galima nustatyti ar žmogus kreipia dėmesį į stimulą – žybsiančią šviesą. Taigi – tai yra lemiamas objektyvus matavimas to, ar žmogus kreipia dėmesį į tam tikrą objektą.
Muller ir kolegos (2003) rodė tiriamiesiams keturis simbolius ir matavo smegenų elektrinį aktyvumą. Kiekvienas simbolis sukurdavo tik jam specifinį dažnį, todėl tyrėjai galėjo žiūrėdami į sukeltinį potencialą pasakyti į kurį simbolį tiriamasis sutelkęs dėmesį. Tuomet tyrimo autoriai prašydavo tiriamųjų sutelkti dėmesį į du simbolius: esančius vienas šalia kito, arba į tokius, kuriuos skyrė dar vienas simbolis, tačiau į šį viduryje esantį nekreiti dėmesio.
Paskirstytas dėmesys
Ypatingas buvo tas atvejis, kai tiriamieji turėjo žiūrėti į du simbolius, kai juos skiria trečiasis. Jei ištiesų tiriamieji nekreipia dėmesio į viduryje esantį simbolį, tuomet jis neturėtų daryti įtakos elektrofiziologiniams atsakams. Šioje stadijoje buvo atrastas įspūdingas rezultatas – žmonės sėkmingai gali paskirstyti savo dėmesį į dvi dalis kelioms sekundėms ignoruodami tai, kas yra tarp šių dėmesių zonų.
Taigi remiantis šiais rezultatais mes išties galime nukreipti savo dėmesį į kelis objektus, todėl galime suvokti tuo pat metu ir į gatvę išbėgantį vaiką ir stabdančią mašiną. Gebėjimas sutelkti dėmesį į dvi skirtingas sritis yra labai svarbus dalykas, nes dėmesio perkėlimas nuo vieno objekto prie kito paprastai užtrunka apie pusę sekundės, o šis laiko tarpas kartais gali kainuoti gyvybę.
