Mano pažįstami gana dažnai prašo rekomenduoti jiems psichologą. Aš klausiu- „ kokio psichologo jums reikia- vyro ar moters? Jaunesnio ar vyresnio? Valdingesnio ar minkštesnio?“. Atsakymus į šiuos klausimus žino ne kiekvienas ir begalvadoma, koks kolega geriausiai tiks mano pažįstamam, įklimpstu į sudėtingus apmąstymus.
Renkantis pas kokį psichologą eiti labai svarbu pajusti, ar jis tinka jums kaip asmenybė. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad net 30 procentų klientų asmenybiškai nesuderinami net su tobulu psichologu. Taip pat niekam ne paslaptis, kad kokiai krypčiai bepriklausytų- psichoanalitinei, kognityvinei, egzistencinei ir tt., paties psichologo asmenybė turi labai didelę reikšmę jo sprendimams, o neretai ir didesnę, negu jo taikoma psichoterapijos rūšis. Galų gale- tobulas psichologas kaip ir tobulas jaunikis iš viso neegzistuoja. Nors visi psichologai stengiasi laikytis sudėtingų psichoterapijos taisyklių, bet kartais ima ir „neatlaiko poeto širdis“. Pabandysiu šaržuotai suskirstyti psichologus į keletą tipų. Realybėje tokių grynuolių nesutiksite, bet maksimaliai išryškinsiu jų bruožus, kad būtų aiškiau.
„Senas vilkas“
Tai patyręs psichologas, kuris, nors to gali ir nerodyti, dažnai turi aiškią nuomonę, kaip klientas turi spręsti savo problemas. Jo didžiausi privalumai- tiksli intuicija ir sugebėjimas sukurti klientui saugumo jausmą, kad šis galėtų atsipalaiduoti ir suvokti savo jausmus. Svarbus „seno viko“ privalumas yra ir tai, kad jis jaučiasi daug stipresnis už klientą ir išlieka ramus ir tvirtas, jei pastarasis priešinasi ar jį nuvertina, kaip į vaiką žvelgia išmintingi tėvai. „Seno vilko“ minusas- jis per daug pasitiki savo nuomone ir tai gali trukdyti pačiam klientui ieškoti savų, gal- būt visai kitokių atsakymų. Nutinka ir taip, kad šalia stipraus psichologo mažėja kliento savivertė, jis tampa priklausomu nuo psichologo. Ir visgi, šio tipo psichologai, dirba labai efektyviai, o ypač jie tinka žmonėms, kurie ilgisi atsipalaidavimo ir galimybės išreikšti vaikiškus jausmus.
„Mamytė“
Tai irgi dažnai sutinkamas psichologo, o dažniau psichologės tipas. Skirtingai, nei „senas vilkas“, tokia psichologė yra palaikanti ir nekategoriška. Šio tipo psichologų privalumas- nuoširdumas, geranoriškumas, noras ir sugebėjimas padėti nelaimingam žmogui. Bet tokia laikysena gali turėti įvairių minusų. Kai kurios „mamytės“ būna nepakankamai įžvalgios, pernelyg tiki klientu, pernelyg palaiko jo pusę- ypač tai gali pakenkti sprendžiant santykių problemas, į kurias klientas įneša savo negerą indėlį, o psichologas to nemato. Geros, besirūpinančios psichologės klientas gali imti nebepaisyti, nebejausti atsakomybės, būti nepunktualus. Kitiems klientams atrodo, kad „mamytė“ nesupras jo viduje esančių baisybių ir kai kurių dalykų jai net nepasakoja. Galų gale- per didelis užuojautos kiekis gali klientą paversi mažu vaiku. Klientas: „Aš norėčiau užmušti savo žmoną, aš kartais galvoju, kaip tai padaryti“ Mamytė: „Ačiū, kad pasidalinote tuo su manimi“
„Atsargusis“
Tai labai dažnai sutinkama psichologų rūšis, daugelis pradedančiųjų psichologų irgi priklauso šiai rūšiai. Šis psichologų tipas griežtai laikosi tam tikrų principų (kurių mokoma psichologijos studijų metu): „psichologas negali duoti patarimų“, „psichologas turi išlikti objektyvus“. „Atsargaus“ psichologo pagrindinis užsiėmimas- klausymasis, jis beveik nieko neklausia, tik susitikimo gale pasako keletą frazių. Kai klientas ko nors paklausia, tokio psichologo atsakymai būna itin santūrūs, pasverti ir lakoniški. „Atsargusis“ geras tuo, kad „nepriskaldo malkų“ išsakydamas skubotą nuomonę arba reikšdamas nereikalingus jausmus ir leidžia klientui pačiam ieškoti sprendimų. Deja, to sėkmingai terapijai nepakanka. Daugelis klientų mano, kad „atsargusis“ iš tikro nežino, kaip spręsti jų problemas arba tiesiog nepersistengia tai darydamas, jie nejaučia tokio psichologo emocinės paramos, negauna iš jo pakankamai informacijos. Tokio tipo psichologai gerai tinka savarankiškiems ir energingiems klientams, kuriems reikia erdvės išsikalbėti, o atsakymus sėkmingai suranda jie patys. Anekdotas: „Kiek psichologų reikia, norint pakeisti lemputę? Vieno, bet lemputė turi norėti pasikeisti pati“
„Mokytojas“
Pagrindinis „mokytojo“ požymis –žinojimas, kaip klientui gyventi ir protingos užduotys. Kai kurie ypač entuziastiški mokytojai „užpila“ klientą daugybe paaiškinimų ir pasiūlymų, net neleisdami jam išsisakyti, bet daugelis klientų gerais pasiūlymais visgi džiaugiasi. „Mokytojas“ linkęs skirti klientui namų darbus ir prižiūrėti, kaip jie atliekami. Tai sutampa su biheivioristinės ir kognityvinės krypties terapijos principais. Toks psichologas puikiai padeda į krizę pakliuvusiam klientui, gerai gelbsti sprendžiant situacines problemas, bet nesugeba išbūti ramiame, giliame ir kartais (ko būna irgi reikia) nuobodžiame terapiniame ryšyje, todėl „mokytojiška“ psichoterapija dažniausiai būna trumpalaikė. Kai reikia ilgalaikių gilinimosi, gydymo santykiu ir klientas dar nepasirengęs keisti gyvenimą, „mokytojas“ per daug skubina klientą, o šis savo ruožtu pradeda jaustis nepakankamai geru mokiniu ir nebeatlikti namų darbų.
„Provokatorius“
Šio tipo psichologus dažniau sutiksime tarp psichologų vyrų, nors pasitaiko ir „provokatorių“ psichologių. Klientas pasakoja psichologui viena, o psichologas už jo žodžių mato ką kita. Toks psichologas savotiškai provokuoja, nori išmušti klientą iš jo natūralios mąstymo krypties. Pvz. klientas pasakoja, kaip prieš konsultaciją nerado vietos pastatyti mašinai, o psichologas sako: „gal jūs norite pasakyti, kad ir psichoterapijoje nerandate sau vietos?“. „Provokatorių“ logika ne visada aiški, o labiausiai jie nemėgsta aiškiai atsakyti į kliento iškeltus klausmus. Šio tipo psichologų privalumas- naujas ir netikėtas požiūris į kliento problemas, kuris gali išvesti iš „užciklinto“, uždaro minčių rato, parodyti, kas slypi jo pasąmonėje. Minusai- šalia „provokatoriaus“ klientas gali pasaujusti elementariai nesuprastas, nepalaikomas, tarp psichologo ir kliento gali atsirasti milžiniškas emocinis atstumas. Dėl to „provokatorius“ nelabai tinka, kai reikia padėti krizėje.
„Žvaigždė“
Kai esminis psichologo darbas yra vadovavimas kokiam nors centrui, skyriui, programai, dalyvavimas žiniasklaidoje, bet jis nori išlaikyti ir konsultavimo praktiką, jo darbas įgauna tam tikrą specifiką. Dėl jo žinomumo, klientų jam netrūksta, bet jis klientams turi labai mažai laiko, jo grafikas kas dieną kaitaliojasi dėl įvairių posėdžių, komandiruočių, todėl kliento susitikimai su psichologu gali būti nereguliarūs. Turėdamas svarbesnių darbų „žvaigždė“ gali iš viso užmiršti apie ką kalbėjo su klientu praeitą sesiją ir jo, žinoma labai brangios, konsultacijos praranda gylį. Ir visgi, nors konsultacijų kokybė gali ir neatitikti kainos, psichologo protas ir savybės, atnešusios jam skėmę, gali duoti klientui nemažą naudą. Anekdotas: „Daktare, man reikia kas išjudintų mane, kas atgaivintų mano dvasią“ Psichoterapuetas: „Tai kad nėra reiklao, jūs visa tai gausite pažvelgęs į savo sąskaitą“
„Treneris“
Tai psichologas, kuris itin mėgsta naudotis įvairiomis technikomis. Labai dažnai taip elgiasi koučingo specialistai, hipnoterapeutai, kai kurie meno terapijos specialistai. Technikos pagreitina terapijos eigą ir ypač tinka tais atvejais, kai klientas tik mąsto, mąsto, bet neprisikasa iki savo jausmų. Bet technikos kuria tam tikrą paviršutiniškumą- kartais atrodo, kad „treneris“ vengia susitikti su klientu akis į akį, pajausti kliento būdą tiesioginiame pokalbyje ir nori išlikti saugiai apsistatęs technikomis. Gerosios „Trenerio“pusės- kai kurios technikos pritaikytos laiku tikrai yra labai galingos ir gali padėti greitai įveikti įsisenėjusią problemą. Deja- tai reti terapijos„stebuklai“
Kai kurie „treneriai“, turintys nežinia kur ir kaip įgytą išsilavinimą labiau taiko parapsichologijos technikas, nei psichologijos mokslo žinias: užsiima biolaukų tvarkymu, karmos diagnostika ir t.t. Jie atkakliai tvirtina esantys psichologai, labai pasitiki savimi ir moka padaryti klientui stiprų įspūdį. Šios rūšies psichologai dirba neprofesionaliai, bet kartais net ir jų metodai, ar veikiau kliento tikėjimas jais gali padėti į juos besikreipiančiam žmogui.
„Orusis“
Tai psichologas, laikantis save ypatingai harmoningu ir daug sveikesniu, bei protingesniu nei jo „nesveiki“ klientai. Tai pabrėžia jo laikysena, užtikrintumas, neskubėjimas atsakyti į klausimus. Jis įsižeidžia, jei klientas preštarauja ar per daug pasitiki savimi, todėl tarp jo ir pasipūtusių, konfrontuojančių klientų atsirada emocinis atstumas, o savimi nepasitininkys klientai jį idealizuoja. Jeigu klientai „orųjį“ psichologą pakankamai gerbia, jis kilniai stengiasi klientui padėti, gali būti jautrus ir įžvalgus.
„Gydytojas“
Tai gana pozityvus psichologo tipas: toks psichologas darbštus, geranoriškas, uoliai stengiasi laikytis psichoterapinio darbo taisyklių, gerbia klientą, bet vengia asmeninių jausmų. Jis panašus į gerą gydytoją. Pagrindinis „gydytojo“ trūkumas- konsultacijose gali trūkti gilesnio emocinio ryšio, o gydymas vyksta per daug tvarkingai ir schematiškai. Visgi psichologų- „gydytojų“ suteikiama nauda žymiai didesnė nei jų minusiai. Apie tokius psichologus daugelis klientų atsiliepia teigiamai ir darbo „gydytojams“ netrūksta.
„Matantis kiaurai“
Iš pirmo žvilgsnio šis psichologo tipas primena „mamytę“ arba „atsargųjį“, bet neužilgo paaiškėja, kad po šiltumu ir minkštumu slypi gilios įžvalgos- toks specialistas gerai mato tamsiąsias kliento puses. Nežiūrint sugebėjimo atskleisti tiesą, „matantis kiaurai“ psichologas neverčia kliento eiti „teisinga“ krypimi, bet sugeba subtiliai jį pastatyti prieš jį patį. Šio tipo psichologai yra vieni geriausių specialistų. Jie turi tik vieną esminį trūkumą- būdami labai jautrūs emociškai, jie ne visada išlieka neutralūs ir vienus klientus mėgsta mažiau, o kitus- daugiau.
Koks psichologas jums padėtų labiausiai?
Pradėkime nuo lyties. Nors daugeliui žmonių tinka abiejų lyčių psichologai, vis gi jeigu aiškiai nesutariate su kuria nors lytimi, pas tos lyties psichologą eiti nevertėtų. Tarkime egzistuoja moterys, kurios nekenčia kitų moterų, neturi draugių, nesutaria su motina. Lygiai tas pats atsitks ir su psichologe. Tą patį galima pasakyti ir apie amžių- jei nepasitkite jaunesnio žmogaus pagalba arba bijote ir nesitikite būti suprasti vyresnio amžiaus žmonių, pas tokius ir neverta eiti.
Sudėtingiausias klausimas- ar rinktis psichologą panašų į save pagal savybes ir temperamentą, ar papildantį? Į šį klausimą atsakyti nelengva. Papildančio charakterio žmogus gali geriau suteikti tai, ko jums trūksta, o panašus jus geriau supras, todėl savotiškai tinka ir netinka abu variantai. Vis tik mano nuomone, kur kas svarbiau, kad psichologas jus suprastų, atrodytų jums savas, ir jūsų patirtis jam nebūtų labai tolima.
Vietoj pabaigos
Neretai vienas ir tas pats psichologas gali turėti kelis elgesio būdus. Labai svarbu, kad psichologas pats suprastu savo ribotumą ir žinotų, kam jis gali padėti geiriau, o kam- mažiau. Kadangi informacija, koks psichologas yra žmogus ir kaip jis gyvena yra nepasiekiama ir terapijos procesui net kenksminga, belieka nueiti ir pamatyti psichologą patiems. Jei jaučiate, kad kažkas tikrai netinka, galbūt reikia nueiti pas kitą psichologą. Bet egzistuoja ir tokie klientai, kurie pas visus psichologus jaučiasi blogai. Pavyzdžiui, narcistinių bruožų turintiems žmonėms bet kokia psichoterapija asocijuojasi su egzaminu, kur už jų problemas jiems bus rašomas dvejetas. Tokie klientai vis ieško naujo psichologo, kuris jiems patiems nededant pastangų stebūklingu būdu išvaduotų juos nuo bėdų. Šie ir kiti sudėtingi žmonės, ir taip perdaug linkę į etikečių klijavimą ir psichologų diagnozavimą, todėl būtų kur kas geriau jei jie pabandytų į gydymąsi įdėti daugiau savo pastangų, o ne ieškotų psichologo kaltės. Psichologo klientai yra dar toliau nuo “tobulo kliento”, nei psichologai- nuo “tobulo psichologo”. Tokioj netobuloj situacijoje belieka tik “rasti savo puselę”- konkrečiai jums tinkantį psichologą. Psichologo pasirinkimas yra sudėtingas dalykas, tačiau vargti verta – sėkminga psichoterapija gali iš esmės pagerinti jūsų gyvenimą.
Pirmą kartą spausdinta žurnale “Aš ir psichologija”
