Gedėjimas yra viena universaliausių žmogaus patirčių. Nepaisant to, ilgą laiką dominavo požiūris, kad žmonės gedi pereidami nuoseklias stadijas. J. William Worden pasiūlė kitokį supratimą. Jo nuomone, gedėjimas nėra pasyvus procesas, kurį žmogus tiesiog iškenčia. Tai aktyvus prisitaikymo procesas, reikalaujantis atlikti tam tikras psichologines užduotis. Šis požiūris tapo viena įtakingiausių šiuolaikinių gedėjimo teorijų.

Worden modelio esmė yra ta, kad po netekties žmogus susiduria su nauja realybe. Sėkmingas prisitaikymas priklauso ne nuo laiko, praėjusio nuo netekties, bet nuo gebėjimo atlikti keturias pagrindines užduotis:

Priimti netekties realybę.
Išgyventi gedėjimo skausmą.
Prisitaikyti prie pasaulio be mirusiojo.
Išlaikyti ryšį su mirusiuoju ir kartu gyventi toliau.

Užduočių samprata

Svarbiausias Worden indėlis buvo perėjimas nuo stadijų prie užduočių sampratos. Stadijų modeliai dažnai sukuria įspūdį, kad egzistuoja vienintelis „teisingas“ gedėjimo kelias. Tačiau praktikoje žmonių patirtys labai skiriasi.

Worden teigė, kad:

žmonės juda pirmyn ir atgal tarp užduočių;
gali vienu metu spręsti kelias užduotis;
nėra nustatytos užduočių užbaigimo datos;
kai kurios užduotys gali būti aktualios daugelį metų.

Tai leidžia gedėjimą suprasti kaip lankstų ir individualų procesą, priklausantį nuo asmenybės, santykio su mirusiuoju, kultūros, religijos ir aplinkybių.

Pirmoji užduotis: priimti netekties realybę

Psichologinis neigimas

Po artimo žmogaus mirties dažnai pasireiškia neigimo reakcija. Nors žmogus gali racionaliai žinoti, kad netektis įvyko, emociniame lygmenyje šis faktas dar nebūna priimtas.

Tai gali pasireikšti įvairiai:

nuolatiniu laukimu, kad žmogus grįš;
bandymu jam paskambinti;
automatišku jo ieškojimu minioje;
įsitikinimu, kad visa tai tik sapnas.

Neigimas yra natūrali apsauginė reakcija. Ji padeda žmogui palaipsniui susidurti su pernelyg skausminga tikrove.

Realybės integravimas

Worden pabrėžia, kad priėmimas vyksta ne tik intelektualiai, bet ir emociškai.

Dažnai tikruoju priėmimo momentu tampa įvairūs kasdieniai įvykiai:

pirmosios šventės be mirusiojo;
gimtadieniai;
šeimos susitikimai;
svarbios gyvenimo akimirkos.

Tokiais momentais žmogus iš naujo suvokia, kad netektis yra nuolatinė gyvenimo dalis.

Ritualų reikšmė

Laidotuvės, atsisveikinimo ceremonijos ir gedulo ritualai padeda įtvirtinti mirties faktą. Jie suteikia struktūrą chaotiškai emocinei patirčiai ir padeda pereiti nuo šoko prie suvokimo.

Todėl kultūrose, kuriose egzistuoja stiprios atsisveikinimo tradicijos, gedėjimo procesas dažnai tampa aiškesnis ir labiau įprasmintas.

Antroji užduotis: išgyventi gedėjimo skausmą

Skausmo neišvengiamumas

Worden laikosi pozicijos, kad sveikas gedėjimas neįmanomas vengiant emocinio skausmo. Žmogus gali laikinai nuo jo pabėgti, tačiau neišgyventi jausmai išlieka ir vėliau pasireiškia kitomis formomis.

Būtent todėl autorius kritikuoja visuomenėje dažnai girdimus raginimus:

„Būk stiprus.“
„Judėk toliau.“
„Nebegalvok apie tai.“

Tokie patarimai gali paskatinti emocijų slopinimą.

Gedėjimo reakcijų įvairovė

Worden gedėjimo skausmą suvokia labai plačiai.

Emocinės reakcijos

Dažniausiai pasitaiko:

liūdesys;
pyktis;
kaltė;
ilgesys;
vienišumas;
nerimas.

Kartais žmonės jaučia ir palengvėjimą, ypač kai mirtis nutraukia ilgalaikę kančią. Tokios reakcijos taip pat laikomos normaliomis.

Kognityvinės reakcijos

Po netekties dažnai sutrinka mąstymas.

Pasireiškia:

dėmesio stoka;
sumišimas;
užmaršumas;
įkyrūs prisiminimai.

Fizinės reakcijos

Gedulas paveikia ir kūną:

energijos sumažėjimas;
nemiga;
apetito stoka;
raumenų įtampa.

Dvasinės reakcijos

Mirtis dažnai sukrečia pamatinius žmogaus įsitikinimus.

Iškyla klausimai:

Kodėl tai įvyko?
Ar pasaulis yra teisingas?
Kokia gyvenimo prasmė?

Skausmo vengimo pasekmės

Jeigu žmogus sistemingai vengia susidurti su emocijomis, gali kilti komplikacijų:

užsitęsęs gedėjimas;
depresiniai simptomai;
nerimo sutrikimai;
somatiniai negalavimai.

Todėl Worden laikė emocijų išgyvenimą ne problema, o būtina sveiko prisitaikymo sąlyga.

Trečioji užduotis: prisitaikyti prie pasaulio be mirusiojo

Ši užduotis dažnai trunka ilgiausiai, nes po netekties pasikeičia ne tik emocijos, bet ir visas gyvenimo organizavimas.

Worden išskiria tris prisitaikymo dimensijas.

Išorinė adaptacija

Mirus svarbiam žmogui tenka perimti naujus vaidmenis.

Pavyzdžiui:

našlei tenka rūpintis finansais;
našliui tenka vienam auginti vaikus;
suaugusiam vaikui tenka pasirūpinti likusiais tėvais.

Iš pradžių šie pokyčiai gali atrodyti neįveikiami, tačiau palaipsniui žmogus įgyja naujų įgūdžių.

Vidinė adaptacija

Netektis paveikia savęs suvokimą.

Žmogus pradeda klausti:

Kas aš esu dabar?
Koks mano vaidmuo pasaulyje?
Ar vis dar esu tas pats žmogus?

Partnerio, tėvų ar vaiko netektis dažnai paveikia žmogaus tapatybės pagrindus.

Būtent todėl prisitaikymas nėra tik praktinis klausimas. Tai ir naujo savęs suvokimo kūrimas.

Dvasinė adaptacija

Trečiojoje užduotyje žmogus turi susitaikyti su pasikeitusiu pasaulio vaizdu.

Kai kurie žmonės po netekties:

sustiprina religinius įsitikinimus;
atranda naują gyvenimo prasmę;
pradeda labiau vertinti santykius.

Kiti išgyvena tikėjimo krizę ir ilgai ieško atsakymų į egzistencinius klausimus.

Abi reakcijos laikomos normaliomis adaptacijos formomis.

Ketvirtoji užduotis: išlaikyti ryšį su mirusiuoju ir gyventi toliau

Šiuolaikinis požiūris į ryšį

Ankstesnės teorijos dažnai pabrėždavo būtinybę „paleisti“ mirusįjį. Worden laikėsi kitokios pozicijos.

Jo nuomone, visiškai nutraukti ryšio nereikia. Svarbiau išmokti gyventi su nauja ryšio forma.

Tęstinio ryšio samprata

Ryšys gali išlikti per:

prisiminimus;
nuotraukas;
simbolinius ritualus;
šeimos tradicijas;
vertybes, kurias perdavė mirusysis.

Žmogus gali ir toliau jausti vidinį santykį su artimuoju, net jei jo fiziškai nėra.

Naujo gyvenimo kūrimas

Ketvirtoji užduotis nėra vien prisiminimų išsaugojimas.

Ji reikalauja ir investuoti į gyvenimą:

kurti naujus santykius;
siekti tikslų;
planuoti ateitį;
atrasti naujų prasmių.

Tikrasis adaptacijos tikslas nėra pamiršimas. Tikslas yra gebėjimas vienu metu prisiminti ir gyventi.

Tai viena reikšmingiausių Worden teorijos idėjų.

Komplikuotas gedėjimas

Worden taip pat aptaria situacijas, kai prisitaikymas užstringa.

Padidintą riziką kelia:

staigios mirtys;
savižudybės;
smurtinės mirtys;
stipri emocinė priklausomybė nuo mirusiojo;
ankstesni psichologiniai sunkumai.

Tokiais atvejais žmogus gali ilgą laiką likti įstrigęs vienoje iš užduočių.

Pavyzdžiui:

nepriimti mirties fakto;
nuolat vengti emocijų;
nesugebėti prisitaikyti prie naujų vaidmenų;
atsisakyti bet kokių gyvenimo pokyčių.

Tuomet gali prireikti profesionalios pagalbos.

Remtasi:

Worden, J. W. Grief Counseling and Grief Therapy.Yousuf-Abramson, S. (2020).

Worden’s Tasks of Mourning Through a Social Work Lens.

Worden’s Task-Based Approach for Supporting People Bereaved by COVID-19.