Psichologė, psichoterapeutė, žurnalistė ir rašytoja Genovaitė Petronienė kiekvieną vasarą atostogauti vyksta į kalnus. Šiais metais tai jau buvo šešioliktoji vasara, praleista dangų remiančiuose sniegynuose. „Kalnai – tarsi laboratorija, kurioje paaiškėja, kokie žmonės yra iš tikrųjų. Kartais tokia kelionė – tarsi nužengimas į pragarą, po kurio seka atsinaujinimas. Kalnuose žmogus sustiprina valią, tampa draugiškesnis, drąsesnis ir labai pailsi nuo sumaišties bei savo rūpesčių apačioje. Tai didelis psichologinis apsivalymas, atsinaujinimas, po kurio viskas suvokiama labai jautriai, atvirai. Kalnuose – daug fizinio krūvio, neskanios košės, mažai įspūdžių. Bet gamta labai priartėja, o tie keli įspūdžiai – itin stiprūs. Jaučiu, kaip būnant kalnuose ateina ramybė. Kai išsivalo galva, sustiprėja ryšys su gamta. Nustoju kontroliuoti, planuoti ir atsiduodu tam, kas vyksta. Atrodo, kad jei taip išeitų Lietuvoje, būčiau laimingas žmogus“, – sako Genovaitė Petronienė.

Sakote, kad po kelionės į kalnus gali gyvenimą pradėti iš naujo…

Iš tiesų taip, kol vėl persismelksi rutina, patirti geriausią savo psichikos ir kūno kokybę. Ten patiriu aštrių fizinių išgyvenimų, kurie visiškai išvalo smegenis, baimių įveikimą, neįtikėtiną grožį, labai tikrų ir nuoširdžių santykių.

Koks ryškiausias prisiminimas iš šių kelionių?

Šios ir dar trijų kelionių į kalnus įspūdžius naudojau kaip medžiagą savo naujam romanui „Neįvykusi terapija“, kelionių aprašymai sudaro beveik trečdalį knygos. Pirmą kartą iškeliavau į kalnus, kai man buvo 18 metų, tuomet mokiausi fizikos ir iškeliavau su dar trimis fizikais, kurie jau buvo keliavę anksčiau, į Gruzijos Kaukazą prie Kazbeko. Ta kelionė buvo pati gražiausia iš visų. Kalnai mane, iš provincijos atvažiavusią mergaitę, sukrėtė ir pakeitė. Iki tol buvau lepi, vengdavau net fizinio lavinimo pamokų, o kalnuose buvo taip sunku, kad po kelionės jau gana lengvai pakeldavau įvairų fizinį diskomfortą. Du keleriais metais vyresni studentai buvo visiškai nepatyrę vadai, inventorius buvo apgailėtinas, vos nenugarmėjome nuo stataus kanjono sienų, pasiklydome, baigėsi maistas ir mes tris dienas badavome, be galo dramatiškai vystėsi santykiai – nuo meilės iki neapykantos ir vėl meilės. Atsimenu, tos kelionės metu viskas buvo taip ryšku, kad atrodė, jog iki tol vykęs gyvenimas buvo tiesiog netikras, tarsi snaudimas, o tada atsibudau.

Jums reikia kalnų, sekinančių žygių. Kodėl ne koks pajūris, šiltos bangos?

Ilgiau kurorte buvau lygiai prieš 17 metų, kai dukrai buvo dveji. Kurorto neatmetu, bet po dviejų jame praleistų dienų jaučiuosi atsiilsėjusi. Kodėl vienam žmogui reikia daug įspūdžių, tiek fizinių, tiek emocinių, norisi judėti, pažinti, išbandyti save ir dar negana, o kitam nereikia? Gal tai savotiškai paveldima iš tėvų (mano tėvui irgi reikėjo visko ir jis daug keliavo, net ir dabar viskuo domisi), gal gerai pavyksta subalansuoti kitus gyvenimo dalykus ir yra daug jėgų, o gal dėl nemokėjimo džiaugtis paprastais dalykais? Atsakyti labai sudėtinga. Tai mano būdas. Lygiai taip pat daug įspūdžių ir veiklos man reikia ir Vilniuje. Visada, kai pabandydavau nurimti, „susitupėti“, atrodydavo, kad nesunaudota energija atsisuka prieš mane pačią ir imu jaudintis dėl niekniekių.

Sudėtingiausias jūsų žygis kalnuose?

Tokių žygių buvo keli. Gal baisiausias buvo mano antras žygis į kalnus. Tai buvo vienintelis žygis, kurio metu mirtis tikrai žvelgė man į akis. Keliavome penki fizikai, kaip ir galima tikėtis, vėl pasiklydome, užlipome į 3b (aukščiausio sunkumo kategorijos) perėją ir nebemokėjome nusileisti. Dvi dienas be jokių pūkinių striukių pratupėjome šaltyje ir sniege, ėmėme leistis, vienas žmogus nusileido žemyn virve ir dingo. Nežinodami, kas jam atsitiko, puolėme leistis stačiu ledokryčiu, ant kurio buvo daug akmenukų ir „katės“ slidinėjo kaip ant ratukų. Atsimenu labai ilgą minutę, kaip artėja plyšys, o aš niekaip negaliu įkirsti ledkirčio ir net surikti. Gerai, kad paskutinę minutę mane pagavo už kuprinės, mes net nebuvome susirišę į ryšį, kas dabar būtų nesuvokiama klaida. Kai galų gale nulipome nuo ledokryčio, dar 4 km aukštyje dviem žmonėm prasidėjo toks stiprus akių uždegimas, kad mes juos visiškai aklus turėjome dvi dienas tempti stačiais šlaitais į apačią. Kai po to keliavau į kalnus, lipdavau į sunkesnių kategorijų viršūnes ir daug aukščiau, bet taip pavojinga ir baisu nebebuvo niekada. Mano didžiausi laimėjimai – tai lietuviškos viršūnės Pamyre, aukščiausias kalnas Altajuje Belucha, Aukščiausias Kaukazo kalnas Elbrusas. Kaip kalnų turistei, mėgėjai ir moteriai, tai visai nemažai, o palyginti su tikrais alpinistais sportininkais, tai dar gana žemas lygis.

Pavojingiausias nuotykis kalnuose?

Aš, matyt, labai laiminga, kad iki šiol kalnuose neturėjau nė vienos, net menkos traumos, bet pavojingiausiais visgi laikyčiau ant galvos byrančius akmenis, daugiausia jų skraidė prieš ketverius metus Fanuose, belipant į apledėjusią Energijos viršūnę 5 km aukštyje. Buvo pakabintos dvi lygiagrečios virvės, akmenys tiesiog švilpė pro ausis, į gretima virve lipusią merginą pataikė akmuo ir sulaužė jai dubens kaulą.

Kalnai – tai ištisi pavojai ir išbandymai. Suprantama, kodėl į kalnus eina vyrai, bet kodėl ten eina moterys?

Aš nemanau, kad moteris mažiau smalsi už vyrą arba kad ji negali patirti atšviežinančio išbandymų poveikio. Galbūt viskas priklauso nuo to, kaip ji buvo auklėta, jei ji augo su broliais, o pavyzdžiu laikė tėvą, nieko keista, kad ją traukia ir vyriškos kelionės. Bet aš nenoriu nei sunkumų, nei išbandymų, tuo labiau pavojų, todėl labai stengiuosi kalnams pasiruošti taip, kad išvengčiau įvairių nemalonumų. Tačiau viskam nepasirengsi ir jų vis tiek nutinka, o po to atmintyje tai išlieka kaip ryškiausios kelionės ir gyvenimo minutės.

Kaip gyvenimo sąlygas kalnuose priima vyrai ir moterys?

Žinoma, kalnuose sunkumus geriau pakelia vyrai. Jie stipresni fiziškai, drąsesni, geriau ištveria šaltį. Nors vyras vyrui nelygu, yra labai stiprių moterų, yra vyrų, kurie nepaeina, bijo aukščio, zirzia. Bet tai jau išimtys. Kartą nutiko taip, kad išvažiavau į kalnus su grupe nepažįstamų vyrų, kur aš buvau vienintelė moteris. Į kelionės pabaigą viskas ėmė priminti kareivines ir aš pati tapau šiurkštesnė. Moteris į žygio nuotaiką įneša subtilumo, jaukumo, jausmų.

Ar dažnai užsimezga meilės romanai tokiose kelionėse?

Kalnuose meilės romanai – labai retas dalykas, nors romane „Neįvykusi terapija“ rašiau būtent apie juos. Keliautojai būna tokie pavargę, kad virsta į bevardę giminę. Greičiau nutinka taip, kad porelė įsimylėjėlių ar sutuoktinių kartu išeina į kalnus ir visa jų santykių romantika kalnuose išgaruoja, sunkumai labai greitai atskleidžia visas žmonių ydas. Kai du žmonės susipažįsta ir įsimyli kalnuose, irgi nėra gerai. Kalnuose jie bendrauja kraštutinėmis sąlygomis, kai svarbiausia – ištiesti pagalbos ranką, o grįžę į visko pilną gyvenimą jie suvokia, kad to nepakanka, ima skirtis interesai ir tokios draugystės išsilaiko sunkiai. Bet kalnai gali būti naudingi, jei žmonės nori išbandyti savo santykius ir grįžus iš kalnų tie santykiai nepagenda, tai dėl kartu patirtų aštrių išgyvenimų jie tampa tik dar stipresni.

kaip jūs ruošiatės kalnams?

Ruošiuosi mažiau nei reikėtų. Iš tikrųjų, likus porai mėnesių iki kopimo reikėtų kas dieną po valandą paplaukioti ar pabėgioti. O aš prisiruošiu tik dukart per savaitę pasportuoti treniruoklių klube. Ačiū Dievui, pavyksta tai daryti sistemingai jau gerą dešimtį metų. Bet ateityje treniruotis reikės daug kruopščiau. Jeigu žmogus ketina eiti į kalnus, labai patartina bent kartą per mėnesį ar bent per sezoną porai dienų su palapine, įskaitant ir žiemą, išvažiuoti į slidžių, dviračių, baidarių žygius, tuomet ramiau priimi šaltį, kitą diskomfortą. Anksčiau taip darydavau dažnai, kelerius metus net važinėdavau į darbą dviračiu kone visus metus, dabar turiu daugiau darbo ir rasti laiko sportui sunkiau. O dvasią grūdina bet kokie kiti gyvenimo išbandymai – kai imiesi naujos veiklos, priimi atsakingus sprendimus, stipriau jauti gyvenimo prasmę, ištvermę gali sustiprinti labiau nei grynas fizinis sportas.

Ką patartumėte žmogui, besiruošiančiam pirmąkart į kalnus?

Visų pirma patarčiau pabandyti nubėgti penkis kilometrus ir pažiūrėti, kaip seksis. Jei labai sunku – į kalnus be rimtų treniruočių eiti negalima. Daug žmonių niekuo neserga, jaučiasi lyg ir gerai, bet kalnuose jie nepaeina. Jeigu sveikatos pakanka, reikia labai kruopščiai susirinkti visus reikiamus daiktus, dažnai naujokai ruošdamiesi per daug pasikliauna savimi, o paimti daiktai, kaip antai: geri batai, pūkinė striukė, greitai džiūstančios kelnės ir kt., žygyje turi lemiamą reikšmę. Pavyzdžiui, pernai Altajuje šalia ėjusioje rusų grupėje vieno vyro batai leido vandenį, besileidžiant virvėmis nuo viršūnės atėjo naktis, paspaudė speigas ir jis nušalo visus kojų pirštus.

Gal turite savo mėgstamiausius kalnus?

Man gražiausi –Kaukazo kalnai, gal dėl to juose buvau net penkis kartus. Ir ne vien todėl, kad jie arti ir nuo jų pradėjau. Kaukazo slėniai gan siauri ir kylant viršun labai greitai keičiasi klimato juostos, todėl daug įdomiau, gražiau, o štai tokie griozdiški kalnai kaip Pamyras visgi nėra labai gražūs, nors turi kitokių privalumų. Dar Kaukaze, kuris yra Gruzijoje, mane labai žavi istorinis palikimas – priekalnėse stovinčios bažnyčios, pilių griuvėsiai. Be abejo, įdomūs ir emocingieji gruzinai, žinoma, jei gerai su jais sutari, nes jie gali visko iškrėsti.

Kas jums didžiausią diskomfortą sukelia kalnuose?

Šaltis. Palapinėje galiu miegoti ir spaudžiant 20 laipsnių šalčiui, gal net daugiau, bet labai nemėgstu situacijų, kai dėl šlapdribos sušlampi, o turi laukti, kabėti prikabinta prie virvės ir negali sušilti. Sunkiai prisitaikau, kai tenka visą dieną sunkiai kopti, nešti kuprinę ir dėl kokių nors aplinkybių negaunu pavalgyti, genda nuotaika ir akyse darosi tamsu.

Kodėl žmonės eina į kalnus? Kokie tie žmonės „kalniečiai“?

Matyt, dažniausiai žmonės į kalnus eina dėl panašių priežasčių kaip ir aš – dėl aštrių potyrių ir dėl smegenų „perkrovimo“, bet kartais jie eina ir tiesiog dėl to, kad neturi kitokių draugų, yra prie to pripratę ir inertiškai nemoka, o gal ir nenori sugalvoti kitokių atostogų. Tačiau „kalniečiai“ turi specifinių bruožų. Visų pirma tai gana aktyvūs, iniciatyvūs, stiprūs ir draugiški žmonės. Kita vertus, jie gana konkretūs ir juos retai pamatysi, tarkim, džiazo ar simfoniniame koncerte. Bet, mano požiūriu, tai viena sveikiausių ir psichiškai stabiliausių visuomenės grupių. Jei Lietuva susidarytų vien iš „kalniečių“, tai būtų svajonių valstybė – niekas nevogtų, viskas būtų sprendžiama greitai, efektingai ir draugiškai.

Kalnuose pasitaiko ir kurioziškų dalykų…

Juokingų įvykių kiekviename žygyje labai daug, pavyzdžiui, išeina koks turistas iš palapinės nusišlapinti ir neberanda kelio atgal, nuo išsekimo daug kas ima ir nusišneka… Dabar ateina į galvą juodo humoro diena prieš aštuonerius metus grįžtant iš gan sunkaus žygio Kaukaze. Tame žygyje taip kankinausi nuo kalnų ligos, kad nuolat vėmiau ir numečiau dešimt kilogramų svorio, todėl buvau tokia išbadėjusi, kad Maskvos metro nusipirkau tris bandeles. Jos buvo dieviško skonio ir aš nusipirkau dar tris. Bet vis tiek nepakako. Tada nusipirkau dar tris, o kai jas suvalgiau, suvokiau, kad nebegaliu kvėpuoti. Šiaip ne taip išlindau į gatvę, atsiguliau ant suoliuko ir ilgai gaudžiau orą, kol galų gale atsigavau. O po to nusipirkau bilietą į parodą ir manęs į ją neįleido – mano plaukai buvo neplauti tris savaites, o veidas įdegęs kaip benamės.

Ko labiausiai pasiilgstate kalnuose?

Šiemet Pamyre labiausiai ilgėjausi galimybės ryte pamiegoti – labai dažnai keldavomės ir išeidavome naktį. Pernai Altajuje buvo taip šlapia, kad labai ilgėjausi sausų kojinių ir batų. Kol nebuvo ausinukų, kalnuose ypač pasiilgdavau muzikos. Ir visuomet, nes vis reikia taikytis prie grupės ir klausyti vado, labai pasiilgstu galimybės pačiai spręsti, ką ir kaip daryti.

Koks mėgstamiausias patiekalas kalnuose?

Žirnių košė. Tik kažkodėl ji nėra populiari ir mane nuolat verčia valgyti nemėgstamus grikius. Dar yra toks patiekalas kaip staigmena – koks nors skanėstas, pavyzdžiui, marcipanai, kurį įdeda išlydėtojai ar įsideda patys keliautojai.

Kaip pavyksta adaptuotis nusileidus iš kalnų?

Žemėje viskas, atvirkščiai negu kalnuose, atrodo be galo lengva ir gera. Kiekviena smulkmena džiaugiesi. Po kelių savaičių nesiprausimo išsimaudei duše – taip gera, kad po kelių valandų vėl norisi maudytis. Suvalgai pietus ir maistas taip tirpsta burnoje, kad suvalgai antrus pietus, vis stebiesi, kad po šonais miegant nebėra akmenų, nelyja ant galvos ir išeinant iš namų nereikia dėtis kuprinės. Atrodo, net per lengva, tarsi imsi ir atsiplėši nuo žemės, norisi paimti ir panešti ką nors sunkesnio. Na, nebent pragyvenus tiek laiko lauke truputį jaučiasi diskomfortas, kai ilgai reikia būti patalpoje, norisi didelių atvirų erdvių. Ir sunku nusėdėti vietoje, norisi vis judėti, kūne labai daug jėgos. Prieš ketverius metus grįžusi iš Fanų iš neturėjimo kur dėti energijos net nubėgau pusę maratono – 20 km, nors nesu jokia bėgikė, laksčiau gal studentiškais laikais.

Tikriausiai ne vienam nėra paslaptis, jog žygiai į kalnus – vienas iš pavojingesnių užsiėmimų. Kaip elgtis, kad pavyktų išvengti nelaimingų atsitikimų?

Neaišku, kaip jų išvengti, visada to bijau prieš važiuodama. Matyt, melstis ar gyventi su švaria sąžine, nes nelaimė gali nutikti visiškai netikėtoje situacijoje. Bet, žinoma, svarbu eiti su patyrusiu vadu, pasiimti kuo geresnį inventorių, pasiruošti fiziškai, nedaryti jokių rizikingų veiksmų. Labiausiai rizikuoja naujokai, o kai jau matei, kiek baisių dalykų gali nutikti, norisi dešimt kartų pamatuoti kiekvieną žingsnį, bet, kita vertus, svarbu viską daryti greitai, kad nesutemtų, neištirptų sniegas, nenueitų lavina. Dažniausiai bandau jaustis gamtos dalimi, susilieti su kalnais, pasitikėti jais ir savo kūnu, tada atsipalaiduoji ir viskas vyksta geriau, veikia stipri kaip gyvūnų intuicija.

Kaip sunkiausią akimirką save paskatinate, kas neleidžia pasiduoti?

Įvairiai. Gali, pavyzdžiui, prisiminti kitą sunkų žygį, kurį ištvėrei. Man labai padeda budistų meditacija, kurios kruopščiai mokiausi Lietuvoje. Ne šiaip kankintis, o stebėti tą kančią tarsi iš šono. Gerai, jei pasiskundi žygio draugams ir jie tave palaiko, padrąsina. Bet kai jau visai blogai, dažniausiai gelbsti tik primityvūs dalykai, pavyzdžiui, garbėtroška: „Na, kaip čia aš neužlipsiu? Kaip reikės prisipažinti grįžus, kad neįkopiau?“ arba „Kaip čia kiti įlips, o aš – ne?“ Tačiau kartais nereikia persistengti su atkaklumu, geriau laiku pasiduoti, nes, kai eini būdamas negeros būsenos, viskas gali baigtis trauma ar liga.

Tikite Dievą?

Taip, tikiu. Ir kuo toliau, tuo labiau matau, kad daug kas gyvenime priklauso ne nuo žmogaus. Tad nuo ko gi? Kitas klausimas – kaip į jį atsigręžti? Tai nėra lengva, ypač kai nesiseka.

Kuprinė labai išpampsta nuo daiktų, kuriuos reikia su savimi neštis į kalnus?

Aš į kalnus pasiimu viską, ką reikia, – apie 70 daiktų ir daiktelių pagal kruopščiai sudarytą sąrašą. Tie daiktai turi būti ypač patvarūs ir ypač lengvi. Ir nė vienas daiktas negali būti paliktas! Keletą kartų patikrinu, ar viską pasiėmiau, ar viskas veikia. Visada imu ausinuką su muzika, knygą, bloknotą, kad nutikus fiziniams sunkumams galėčiau su jų pagalba išjudinti savo sielą, nes kai negali pasiekti jokių informacijos šaltinių, išskyrus išsekusius bendražygius, dvasią išjudinti nėra taip jau paprasta. O bandymas rašyti, skaityti, medituoti leidžia atsitraukti nuo sunkios fizinės realybės ir įgyti tam tikros laisvės.

Dažnai į kalnus keliaujate su Algimantu Jucevičiumi…

Tai vienas iš geriausių mano kada pažinotų vadų – patyręs, drąsus, greitas, labai protingas ir kartu jautrus, geranoriškas, triūsiantis daugiau už kitus. Vienu žodžiu, ypatingas žmogus. Nenuostabu, kad jį išrinko Lietuvos šviesuoliu ir juo žavisi daugybė žmonių. Žygiai su juo labai įdomūs ir gerai organizuoti, negaištamas laikas poilsiavimui ar beprasmėms diskusijoms, o aplink jį susibūrė į jį panašūs keliautojai.

Žurnalas „Kelionės ir pramogos“, 2011 m. gruodis