Psyche, William Adolphe Bouguereau
Moterų teisės – tai moterų ir mergaičių laisvės ir teisės, kurios visai neseniai buvo neinstucionalizuotos, ignoruojamos, net atimamos įstatymais, papročiais ar visuomenės elgsena. Moksle, kaip ir kitose su žmogaus morale susijusiose srityse, buvo padaryta daug žalos judėjimui link lyčių lygybės. Janis S. Bohan savo straipsnyje siūlo įsivaizduoti gyvenimą visuomenėje, kurioje mokslas pateikia tokias „tiesas“:
„Esminė lyčių intelekto gebėjimų atskirtis atsiskleidžia vyro gebėjime visose srityse pasiekti aukštesnius rezultatus nei moteris.“(Darwin, 1871)
„Išsilavinimo teikimo sulyginimas abiem lytims yra nusikaltimas prieš Dievą ir žmoniją, prieš tai protestuoja fiziologija, o patyrimas verkia.“ (Clarke, 1873)
„Visa, kas išskirtinai žmogiška, yra vyriška, visa, kas yra moteris, yra reprodukcija“ (Grant, 1889)
„Moterų vaisingumo sutrikimai akivaizdžiai priskirtini smegenų perkrovimui“ (Spencer, 1867)
„ „Moterų teisių judėjimas“ – tai bandymas išugdyti monstrišką visuomenę „nenatūralios atrankos“ būdu, ši visuomenė priešiška vyrams, normalioms moterims ir rasės ateičiai.“(Bagehut, 1879)
19 amžiuje tokie ir panašūs straipsniai buvo ne tik platinami mokslo bendruomenėje, tačiau juos spausdino ir kasdienė spauda. Moteris, bandanti kurti savo gyvenimą be vyro pagalbos, būdavo atstumiama. Tokia nuostata suformavo iškreiptą istoriją apie moters dalyvavimą psichologijoje ar, teisingiau, nuostatą, kad tokios istorijos nėra. Tačiau moterys dalyvavo psichologijos kūrime, nors. buvo nematomos, susidurdavo su atmetimu, nebuvo užstojamos, nepripažįstami jų darbai, neretai trivializuojami jų atradimai.
Moters vaidmenį psichologijos istorijoje galima suprasti trijose dimensijose: 1) kompensacijos; 2) prisidėjimo ir 3) subjektyvaus patyrimo tam tikram kontekste. Jei pirmosios dvi dimensijos įmeta moterį į vyrišką istoriją ir žiūri, kur jos telpa, tai trečioji dimensija artėja prie objektyvumo savo subjektyvumu ar subjektyvumo įsisavinimu ir kontekstualumu.
Moters vaidmens psichologijos istorijoje performulavimas susipynęs su šiais epistemiologijos (mokslo teorijos) ir istoriografijos (istorijos ir jos metodų) hipotezių poslinkiais: 1) Stebėjimas nėra vienintelis būdas siekti tiesos – tai požiūris nepriimtinas 19-to amžiaus pozityvizmui, nors dauguma mokslų jį atmetė, psichologijoje jis išliko gana ilgai. 2) Pozityvizmas apriboja psichologijos požiūrį. Priimdama pozityvistinį žvilgsnį psichologija atsisakę temų, kurios nepadalijamos į mažiausius vienetus, negali būti tiesiogiai stebimos, visi kintamieji nekontroliuojami, įverčiai nėra kiekybiniai. Taigi, sudėtingos temos susijusios su elgesiu ir socialiniu kontekstu netiko tyrimams. 3) Nėra mokslo be vertybių. Ypač socialinių mokslų (taigi psichologija) tyrimai negali būti atliekami be vertybinio fono. 4) Humanitariniai mokslai nebūna objektyvūs. Subjekto duališkumas, apibūdintas dar Dekarto, psichologijos tyrimuose visada iškelia stebėjimo duališkumą, mat žmogus yra tiek subjektas, tiek objektas. Be to, nei moterys, nei vyrai negali būti objektyvūs lyties atžvilgiu. 5) Žinojimas yra socialinis konstruktas. Socialinis konstruktyvizmas – tai idėja pakeitusi pozityvizmą, apibūdinanti realybę per socialinį kontekstą – realybė negali būti tiesiogiai suprasta, mes suprantame savo patyrimus per savo sukonstruotus modelius, o tiesa priklauso nuo sociumo.
Kaip minėta, 19 amžiuje visuomenė vadovavosi savitomis nuostatomis – tai sferų sistema, kurioje moteriai priskiriamos pagarbumo (vyrams), tyrimo, nusižeminimo ir pastovumo (užsidarymo namuose) savybės. Be to moterys buvo laikomos mažiau gabiomis visose sferose, tad netinkamos mokslui: joms nebuvo teikiamas išsilavinimas, o jei jos įstodavo į universitetą, tai negaudavo diplomų ar darbo. Kadangi psichologiją buvo siekiama paversti gamtos mokslu, kultūra diktavo visišką moterų pašalinimą iš šių mokslų, resursų apribojimą ar atmetimą mokslo bendrijose. G. Stanley Hall (vienas funkcionalizmo pradininkų ir labai svarbi asmenybė psichologijos mokslo kūrime) teigė, kad moterys privalo atsiduoti reprodukcijai arba rizikuoti rasės išnykimu, be to, jo teigimu, moterų primityvus išsivystymas gali sutrukdyti svarbiems pasiekimams moksle. E. Thorndike (išmokimo teorijų kūrėjas, prisidėjęs prie šiandienos pedagoginės psichologijos) skatino apribojimus moterų išsilavinimui, nes jos buvo intelektualiai vidutiniškos. J. Cattell (kūręs griežtai pamatuojamą psichologiją) skatino kovoti su mažėjančiu gimstamumu neskiriant moterims profesinių rangų.
Per ir po pasaulinių karų psichologijoje pradėjo atsirasti vieta moterims, nes taikomoji psichologija ir rūpybos svarba, darbas su vaikais ir šeimomis tiko buvusiam požiūriui į moterį, tačiau ne teoriniam darbe. Tik 1960 –aisiais ar 70- aisiais gimstančio moterų judėjimo dėka išryškėjo psichologijos kaip mokslo vieta formuojant visuomenės požiūrį į moterį, tik šiuo metu prasidėjo minėtieji pokyčiai visuomenės suvokiniuose apie epistemiologiją. Dabar jau aišku, kad mokslininko svarba apsprendžiama jo publikacijų išleidimu, citavimo dažnumu ir sfera kurioje dirba, o moterys viso to neturėjo. Tam, kad suprasti moterų indėlį į psichologijos mokslą turime rekonstruoti psichologijos istoriją, peržiūrėti tyrimus, performuoti istorijos mokymą.
Dabartiniuose psichologijos vadovėliuose jau galime rasti 12o amžiaus vienuolės H. Von Bingen viduramžiškos psichoterapijos aprašymą, 19o amžiaus psichologes D. L. Dix, M. W. Calkins, M. F. Washburn, C. Ladd-Franklin ir L. J. Martin. L. S. Hollingworth (1886-1972) griovusią skirtingų intelekto gebėjimų hipotezę; M. Montessori sukūrusią naujovišką pedagoginę sistemą ar L. Gilbreth (1878-1972) padarusią daug teorinio darbo organizacinėje psichologijoje. Vis plačiau nagrinėjami K. Horney, S. Bem, F. Denmark, E. Hooker, P. Clark darbai. Taip pat net ir plačiam visuomenės ratui šiais laikais žinomos A. Freud, M. S. Ainsworth, A. Anastasi, E. Loftus, D. Cantor.
Parengta pagal:
J. S. Bohan – A Framework for Re-Placing Women in the History of Psychology
R. B. Lawson ir kt. – A History of Psychology: Globalization, Ideas, and Applications
