Narkomanijos priežastys ir pasekmės I dalis

Apie narkomaniją galima kalbėti labai daug: apie gydymą, apie prevenciją, apie narkotikų poveikį visuomenėje ir pan. Ši paskaita yra skirta apžvelgti narkomanijos priežastis ir pasekmes. Tai taipogi labai plati tema , todėl priežastys ir pasekmės bus apžvelgtos gana glaustai, nors galima labai daug gilintis į kiekvieną jų.

Jei kalbėti apie narkomanijos priežastis, tai neįmanoma išskirti kokios vienos priežasties, būtent kuri ir sukeltų narkomaniją. Jei taip būtų, tai mes galėtume kontroliuoti šią ligą. Tačiau taip nėra. Iš tikrųjų narkomaniją sukelia daugybė įvairių tarpusavyje susijusių priežasčių, kurios gali būti biologinės, psichologinės ir socialinės. Kiekvienu konkrečiu atveju šių jėgų pasiskirstymas gali būti nevienodas, tačiau mes visada galime atsekti kaip šios jėgos veikė konkrečiu atveju. Daugeliu atveju net galime daryti tam tikrus apibendrinimus, kurie ir padeda mums suprasti narkomaniją kaip sudėtingą ligą.

Tokių narkomanijos priežasčių apžvalgą galime pradėti nuo šeimos įtakos vaiko vystymuisi, kadangi narkomanijos pasekmės pirmiausia be paties narkomano labiausiai paliečia ir jo šeimą. Dauguma narkomanų užauga tokiose šeimose, kur pagrindinį vaidmenį atlieka motina. T.y., ji rūpinasi šeimos gerove, ūkiu, vaikų auklėjimu ir visa kita. Tėvo tokiose šeimose dažnai nėra – jis yra miręs, išvykęs arba tėvai yra išsiskyrę. Kitas panašus atvejis – kai tėvas yra, tačiau jis šeimos gyvenime nevaidina didesnio vaidmens, laikosi atokiau nuo šeimos rūpesčių ir didesnę jų dalį perleidžia motinai. Dar labai dažnas atvejis yra kai tėvas (kartais motina) serga alkoholizmu arba yra asocialus asmuo.

Tokios šeimos yra disfunkciškos – t.y., joms sunku atlikti visas savo funkcijas ir priedermes, su kuriomis lengviau susitvarko sveika šeima. Todėl vaiko vystymasis tokioje šeimoje dažnai būna gana sunkus – vaikas gauna daug mažiau dėmesio ir globos nei sveikoje šeimoje. Taip atsitinka todėl, kad jei kurio nors iš tėvų nėra arba jis serga tokia liga kaip alkoholizmas, kitam tėvui daug sunkiau aprėpti visus šeimą užgulančius buitinius ir finansinius rūpesčius bei tuo pačiu metu pilnai rūpintis ir vaikais. Tad vaikas augdamas praranda gana daug.

Visų pirma jis negauna pakankamai emocinės paramos, o daugybės rūpesčių užkrautas gyvenimas dažnai sukelia daug neigiamų jausmų. Tuo metu dažnai nesant pakankamai palaikymo, globos ir dėmesio, vaikas neišmoksta tinkamai išreikšti savo jausmų ir tuo pačiu tvarkytis su jais. Todėl dažnai susikaupę neigiami jausmai gali išsilieti į agresyvius ar destruktyvius protrūkius, užsidarymą ar pasinėrimą į fantazijų pasaulį ir panašiai. Taip yra apsunkinamas  ir vaiko mokymasis bendrauti – mokytojams toks elgesys gali kelti daugybę rūpesčių, o vaikui nesėkmės mokykloje skatina jį atitolti nuo mokyklos ir mokytojų. Taigi, jam yra sunku priimti suaugusių pasaulį su jo vertybėmis ir nesant tinkamo šeimos (ypač jei tai asociali šeima) auklėjimo ir palaikymo toks vaikas neįgyja sugebėjimo įsilieti į gyvenimą, užsiimti naudingu darbu ir kita socialia veikla. Todėl dažnai toks paauglys gali būti arba labai užsidaręs, arba susirasti bendraamžių, tokių pat autsaiderių kaip ir jis, grupę.

Tokį vaiko vystymąsi gali paskatinti ir vaiko prigimtiniai temperamento bruožai. Tokie vaikai gali būti greičiau nuvargstantys, sunkiai sukaupiantys dėmesį, neryžtingi, nepasitikintys savimi ir abejojantys, priklausantys nuo kitų nuomonės. Kiti gali būti vienišiai iš prigimties – užsidarę, tylūs, sunkiai bendraujantys, pasinėrę tik į jiems vieniems težinomą fantazijų pasaulį. Su jų uždarumu susijęs ir jų nenoras įsileisti kitus į savo vidinį pasaulį, pasipriešinimas apribojimams ir suvaržymams, nepaklusnumas įsakymams. Dar kitas vaikų tipas yra gerai pažįstamas mokytojams – judrūs nenustygstantys vietoje, sunkiai išlaikantys dėmesį ties kuriuo nors dalyku, neturintys pastovaus intereso, greitai kaitaliojantys savo pomėgius. Tačiau tuo pačiu metu turintys potraukį aštriems išgyvenimams ir malonumams. Tokie lengvai patenka bendraamžių įtakon ir nesusimąstydami daro tai, kas dažniausiai yra uždrausta.

Tad susidūrimas su narkotikais nevyksta atsitiktinai. Paprastai tie paaugliai, kurie bando narkotikus, jau yra linkę į psichoaktyvių medžiagų vartojimą. Tai rodo ir tyrimai, kuriais atrasta, kad 95% heroino vartotojų prieš susipažindami su heroinu buvo vartoję marihuaną. Iš tiesų tokių paauglių kelias į narkotikus prasideda dar anksčiau – jau su pirmąją cigarete ir pirmaisiais alkoholio bandymais. Vaikai bando tai, kas jiems uždrausta – rūkyti, vėliau – gerti alkoholį. Tai skatina jų artėjimą prie narkotikų dvejais būdais. Pirma, jie atranda medžiagas, kurios padeda susireguliuoti jų vidinę būseną ir jausmus, t.y., padeda nors trumpam pasijusti geriau. Antra, jie įsitikina, kad suaugusių jiems draudžiami dalykai nėra tokie jau baisūs, o greičiau atvirkščiai – padedantys jiems pasijusti geriau. Plaučių vėžys, kepenų cirozė, alkoholizmas – visa tai neatsiranda vos tik paragavus svaiginančių medžiagų, o patiriamas geidžiamas efektas duoda paaugliui įsitikinimą, kad jie lyg ir nepatyrė tų baisybių, kuriomis gąsdina suaugusieji.

Su narkotikais yra sudėtingiau. Retas kuris paauglys nėra girdėjęs apie narkotikų keliamą pavojų. Pavojų rodo ir tai, kad jei apie alkoholį ir cigaretes paauglys gali pasakyti “visi rūko ir geria, net ir tie patys suaugusieji”, tai apie narkotikus to pasakyti negalima. Todėl paaugliai turi savotiškų barjerų prieš narkotikų vartojimą. Tačiau ir jie gali būti įveikti. Visų pirma paaugliai bando ne taip gąsdinančius narkotikus, t.y. ne tuos, kuriuos reikia leisti į veną, o tuos, kurių vartojimo būdas atrodo paprastesnis – t.y. įvairios tabletės, kurias galima praryti, kanapiniai preparatai (marihuana, hašišas, “žolė”), kuriuos galima rūkyti, klijai, kuriuos galima uostyti. Tokius narkotikus bando daugiausia tie paaugliai, kurie jau susipažinę su legaliomis psichoaktyviomis medžiagomis, tačiau kurių efektas ne visiškai patenkina jų poreikius kaip susitvarkyti su savo jausmine būsena ir todėl jie bando ieškoti naujesnių ir efektyvesnių būdų tam padaryti. Iš kitos pusės tokių vadinamųjų “lengvų” narkotikų vartojimą skatina ir dviprasmiškas visuomenės bei jaunatviškos subkultūros požiūris į tokius narkotikus. Paprastai daugelis žmonių smerkia tuos narkotikus, kurie sukelia stipriai išreikštą fiziologinę priklausomybę (tokie narkotikai kaip heroinas ar aguonų nuoviras), tuo tarpu į “lengvus” narkotikus, kurie nevartojami intraveniniu būdu (t.y. nėra leidžiami į veną) ir nesukelia stipriai išreikštos fiziologinės priklausomybės, bent dalis Vakarų visuomenės ir dalis jaunimo subkultūros žiūri daug atlaidžiau. Todėl paauglys gali rasti pateisinimų narkotikų pabandymui – “visi rūko žolę”.

Pražūtinga tokių pirmųjų bandymų pasekmė yra ta, kad paauglys stebėdamas save ar savo draugus pirmojo apsvaigimo metu ir po jo, pamato, kad nieko baisaus su juo ar su jo draugais neatsitiko. Pavartoję narkotikų jie netapo išdžiūvusiais, supuvusiais narkomanais su išbyrėjusiais dantimis. Nors ir pavartoję narkotikų jie netapo kažkaip pastebimai išsiskiriantys iš kitų vaikų – išoriškai jie yra visiškai tokie patys kaip ir kiti. Iš to paauglys gali nuspręsti, kad narkotikai nėra kažkas taip jau baisaus. Būtent čia slypi viena didžiausių paauglystės iliuzijų, kuri dažnai stumia paauglius į bėdą – “man taip neatsitiks”. Galima klausti vaikų ar jie yra matę alkoholikų – tų, kurie lūkuriuoja prie kiosko laukdami eilinės odekolono porcijos. Visi yra matę tokių, tačiau jei paklausi ar kas nors iš vaikų taps tokiais, nė vienas vaikas nepasakys, kad jis gali tapti tokiu, nors bet kuris iš jų turi tokią galimybę. Lygiai taip pat kai kurie narkomanai prieš tapdami tokiais, būdavo pažįstami su kitais narkomanais, kurie jau buvo išoriškai supuvę, matė kokias pasekmes atneša narkotikai, tačiau patys pradėdami vartoti  narkotikus manė, kad tokiais jei tapti negali  – “man taip neatsitiks”.

Taigi narkomanija, lygiai taip pat kaip ir alkoholizmas, pasižymi tuo, kad pirminėje stadijoje žmogus dėl patiriamo malonaus efekto ir nesant jokių išorinių pasikeitimo į blogąją pusę požymių, neigia tą faktą, kad jis tampa priklausomas nuo narkotikų ar nuo alkoholio.

Kita tokia iliuzija , kuri leidžia vystytis ligai yra psichoaktyvių medžiagų kontroliavimo iliuzija. Mes esame įpratinti pasitikėti savo stipria valia ir taip yra įpratinti paaugliai. Šūkis “vienas kartas – nieko tokio” padeda atsirasti tokiai nuomonei “aš galiu vieną kartą gyvenime pabandyti narkotikų ir daugiau niekada  jų nebandysiu”. Tokia nuostata leidžia išbandyti narkotikus. Po to atsiranda ir toks samprotavimas “Jei aš vieną kartą pabandžiau ir su manimi nieko neatsitiko, tai jei aš pabandysiu dar kartą ir po to daugiau niekada, tai su manimi tikriausiai nieko neatsitiks ir aš netapsiu narkomanu”. Tad paauglys bando dar kartą. Nesunku atsekti, kad po to paauglys tokiu būdu gali pats sau susikurti narkotikų vartojimo taisykles, kurios turėtų jį apsaugoti nuo narkomanijos: “rūkysiu tik savaitgaliais”, “gersiu tik per šventes”, “ekstazi naudosiu tik šeštadienio diskotekose” ir pan. Tokios taisyklės suteikia paaugliui iliuziją, kad jis kontroliuoja narkotikų vartojimą ir vartoja narkotikus taip saugiai, kad niekada netaps narkomanu. Žinoma, tokios taisyklės pamažėle keičiasi pačiam paaugliui to nepastebint ir tai vis labiau įtraukia psichoaktyvias medžiagas į jo gyvenimą. Taip nuo “vartosiu tik du kartus per mėnesį” gali greitai peraugti į “tik du kartus per dieną”. Kai kurie paaugliai net neturi tokių vidinių samprotavimų ir pasineria į narkotikus nieko nepaisydami. Jiems svarbu vien tik tai, kad narkotikai iš esmės keičia jų vidinę būseną ir būtent tai yra pats svarbiausias faktorius skatinantis visų psichoaktyvių medžiagų vartojimą.

Taigi, narkomanijos kaip ligos pradinis etapas pasižymi tuo, kad žmogus nejausdamas blogų pasekmių iš karto po vartojimo ir jausdamas tik malonų efektą neigia tą faktą, kad jis pradeda sirgti narkomanija. Rimtos pasekmės pasirodo tik po kurio laiko. Dažnai pačiomis baisiausiomis narkomanijos pasekmėmis laikomas nuo heroino ar mūsų soduose auginamų aguonų nuoviro vartojimo atsirandantis abstinencijos sindromas. Tai ganėtinai skausmingas reiškinys, atsirandantis po to, kai narkotinės medžiagos įsijungia į organizmo medžiagų apykaitą ir yra staigiai nutraukiamas jų vartojimas. Organizmas jau yra prisitaikęs prie šių medžiagų, todėl jam iš naujo reikia adaptuotis prie jų trūkumo. Tai pasireiškia prakaitavimu, ašarojimu ir pojūčiu lyg kažkas laužytų kaulus, dėl ko abstinencija žargoniškai vadinama “laužymu” arba “lomkėmis”. Dėl savo skausmingumo toks narkotikų alkis yra labai stiprus ir verčia žmogų nuolatos galvoti apie narkotikus ir padaryti bet ką, net ir nusikaltimus, kad išvengti abstinencijos pasekmių. Tuo metu narkotikų vartojimas tampa kančia, nes narkomanas yra kamuojamas nuolatinio narkotikų alkio ir vartoja narkotikus ne tam, kad patirtų malonumą, bet tam, kad išvengtų skausmo. Tuo pačiu metu dėl nenugalimo narkotikų alkio atsiranda ir rimtų problemų narkomano gyvenime – jis nebegali normaliai gyventi: dirbti, užsiiminėti kokia nors veikla, palaikyti santykius su narkotikų nevartojančiais pažįstamais, nes visą jo laiką suryja narkotikų paieškos. Taip pat visuomenė ir artima aplinka – šeima, nevartojantys narkotikų draugai – pradeda patirti narkomano elgesio pasekmes: narkomanas dažnai meluoja, apgaudinėja, manipuliuoja sau artimais žmonėmis tam, kad gautų narkotikų ar pinigų jiems nusipirkti. Artimieji gali iš pradžių bandyti perauklėti narkomaną, bet jie nežino kokia stipri jėga verčia narkomaną laužyti visus savo pažadus kitiems ir sau daugiau nebevartoti ir meluoti toliau. Todėl, anksčiau ar vėliau – nelygu artimųjų kantrybė – narkomanas dėl savo sukeliamų problemų tampa vis labiau ir labiau izoliuotas, kol galų gale netenka bet kokios paramos.

Taigi, narkomanija – arba priklausomybė nuo narkotinių medžiagų – iš tiesų yra tokia stipri, kad gali sugriauti visą žmogaus gyvenimą.

Tačiau dažnai tiek narkotikų nevartojantys žmonės, tiek patys narkomanai nesupranta kaip atsiranda priklausomybė nuo narkotikų. Bandymai paaiškinti priklausomybę dažnai apsiriboja vien jau minėtuoju abstinenciniu sindromu. Bet šis sindromas nėra taip stipriai išreikštas kitų narkotinių medžiagų atveju – tokiu kaip marihuana (arba”žolė”), ekstazi ar LSD. Tai dažniausiai ir leidžia skirstyti narkotikus į “sunkius” ir “lengvus”, kas savaime sudaro nuostatą, kad prie “lengvų” narkotikų “nepriprantama”. Iš tiesų, abstinencinis sindromas kanapių rūkymo atveju nėra toks baisus. Tačiau žmogaus priklausomybę nuo narkotinių medžiagų nulemia ne vien tik abstinencinis sindromas. Tai rodo ir tas faktas, kad narkomanai sugeba iškęsti abstinenciją tada, kai jiems to labai reikia – t.y. dažnai rimtų problemų prispausti (tokių kaip įkalinimo grėsmė, rimtas tėvų spaudimas) narkomanai iškenčia abstinenciją tikėdamiesi atsikratyti šio jų gyvenimus žlugdančio įpročio. Ir iš tikrųjų po kurio laiko jie jaučiasi geriau. Atrodytų, kad praėjus abstinenciniam sindromui nebeliko jokios grėsmės ir jie gali laisvai gyventi be iki gyvo kaulo jiems įgrisusių cheminių medžiagų. Tačiau retas narkomanas sugeba išgyventi be narkotikų ilgiau kaip porą mėnesių. Daugumą jų, nepaisant pasiryžimo nevartoti, anksčiau ar vėliau ištinka atkrytis. Didžiausia narkomanijos problema yra ne ta, kaip nutraukti narkotikų vartojimą (su tuo puikiai susitvarko detoksikacinių įstaigų specialistai), bet kaip susilaikyti nuo grįžimo prie narkotikų, t.y. atkryčio.

Atkrytį galima suprasti tik žinant, kaip narkotikai veikia žmogų. Bet kokios narkotinės medžiagos  – ar jos yra įkvepiamos, ar praryjamos, ar tiesiogiai suleidžiamos į veną – patenka į kraują. Krauju jos nukeliauja iki smegenų ir prasiskverbia į jas. Smegenyse yra nesuskaičiuojam galybė nervinių ląstelių – neuronų. Neuronai  – tai ląstelės su ataugomis, kuriomis neuronai vieni kitiems perdavinėja elektrinius impulsu. Patys neuronai yra pasiskirstę į tam tikras grupes ir jei jie perdavinėja elektrinius impulsu vieni kitiems, mes galime ką nors suvokti, pamatyti ar pajausti. Tačiau neurono ataugėlės tarpusavyje nesiliečia ir elektrinis impulsas tiesiogiai pereiti iš vieno neurono į kitą negali. Tam reikalingos tarpinės medžiagos, kurios užpildytų esantį tarp ataugėlių tarpą – tokiu atveju signalas gali praeiti. Tokios tarpinės medžiagos vadinamos mediatoriais – arba tarpininkais. Tokių medžiagų mūsų organizme yra daug, apie šimtą, visos jos reikalingos skirtingoms neuronų grupėms, atliekančioms vis kitokį darbą. Pagrindinių, pačių svarbiausių mediatorių yra apie dvidešimt. Narkotikai kaip cheminės medžiagos veikia būtent šių tarpinių medžiagų išsiskyrimą. Viena iš svarbių tarpinių medžiagų yra endorfinas, kuris reguliuoja malonumo-skausmo signalų praėjimą. Pvz.: jei žmogus susilaužė koją, tam tikri neuronai perduoda vieni kitiems elektrinius impulsus ir žmogus jaučia skausmą. Tačiau jei žmogus užsiima kokia nors fizine veikla, jis gali pajusti tam tikrą malonumą. Šie pojūčiai sukeliami endorfinų reguliacija – jei endorfinai išsiskiria, žmogus jaučia mažiau skausmo ir daugiau malonumo, jei ne – tai žmogus patiria daugiau skausmo. Tuo tarpu žmogus išmoko gaminti tam tikras chemines medžiagas, tokias kaip morfijus, opijus, heroinas ar aguonų nuoviras, kurios savo sandara primena endorfinus. Per kraują į smegenis patekusios tokios medžiagos pakeičia endorfinus ir veikia daug stipriau nei jie. Todėl medicinoje morfijus dažnai naudojamas nepakeliamiems skausmams malšinti. Be to šios medžiagos sugeba sukelti stiprų malonumą. Tačiau visa bėda yra ta, kad jų veikimas griauna natūralią endorfinų sistemą. Todėl žmogaus, kuris vartoja narkotines medžiagas, endorfinų sistema gerokai apyra. Tai reiškia, kad jei žmogus nebeturi natūralios nuskausminimo sistemos, tai jam reikia pagalbinių medžiagų iš išorės, t.y. narkotikų. Taigi, narkomanas, nors jis jau ir nebevartoja narkotikų, iš tikrųjų nebėra toks pat žmogus kaip kiti žmonės. Iš tikrųjų jis daug jautresnis skausmui nei kiti žmonės. Vaizdingai sakant, jei jam smigtelsim smeigtuku, tai jis jaus kelis kartus stipresnį skausmą nei narkotikų nevartojęs žmogus. Todėl narkomanui gyventi be narkotikų yra gana sunku ir besikaupiantis skausmas jį anksčiau ar vėliau priverčia grįžti prie narkotikų.

Panašiai nutinka ir kitokius narkotikus vartojantiems žmonėms. Pvz.: cheminės medžiagos esančios kokaino, amfetaminų, ekstazi, efedrininių darinių sudėtyje veikia kitą natūralią tarpinę medžiagą – serotoniną. Ši medžiaga yra atsakinga už mūsų energijos lygio reguliavimą. Kai jos daug – žmogus jaučiasi energingas. Kai jos mažai – žmogus jaučia nuovargį ir net gali patirti depresiją. Visos aukščiau minėtos medžiagos skatina serotonino išsiskyrimą ir tuo pačiu skatina vartojančio žmogaus energiją – žmogus jaučiasi žvalus, aktyvus, nelieka nuovargio, gali būti agresyvus ar jausti padidėjųsi lytinį potraukį. Todėl tokios narkotinės medžiagos dar vadinamos stimuliatoriais. Tačiau jos suardo natūralią energijos reguliavimo sistemą ir be šių medžiagų žmogus pradeda jausti prislėgtumą, blogą nuotaiką ir depresiją.

Taigi, narkomanų smegenyse esančių tarpinių medžiagų veikimas yra sutrikdytas, dėl ko atsikratyti narkotikų potraukio yra neįmanoma. Manoma, kad tokie tarpinių medžiagų sutrikimai narkomanams galėjo atsirasti dar iki narkotinių medžiagų vartojimo. Tai reiškia, kad kai kurie žmonės gimsta su silpnesne endorfinine sistema ir dėl to yra daug jautresni skausmui. Jei prie to prisideda nepalankios aplinkybės vystymesi, tai toks žmogus sunkiau susitvarko su skausmingais jausmais. Todėl tokie žmonės yra labiau pažeidžiami narkotinėms medžiagoms. Jei toks žmogus, kuris iš prigimties yra jautresnis skausmui, atsitiktinai susiduria su bet kokiomis svaiginančiomis medžiagomis, jis daug greičiau prie  jų pripranta. Tuo pačiu susidūrimas su svaiginančiomis medžiagomis, tokiomis kaip alkoholis ar nikotinas, skatina tokį iš prigimties jautresnį žmogų ieškoti ir kitokių cheminių medžiagų, kurios jam padeda susitvarkyti su prigimtiniais savireguliacijos trūkumais. Dėl to galima, teigti, kad vaikai tampa narkomanais ne iš smalsumo – smalsumą jaučia visi žmonės, tačiau tik tie, kurie dėl nepalankių vidinių ir išorinių sąlygų jaučiasi blogiau, daug aktyviau siekia jį patenkinti.

Visa tai, apie ką kalbėta anksčiau – nepalankios augimo ir genetinės sąlygos, narkotikų poveikis organizmui, rodo, jog narkomanija yra nepagydoma liga, kuri galbūt atsirado dėl jau anksčiau pačiame žmoguje susiklosčiusių sąlygų. Dėl to gali atrodyti, kad su narkotikų vartojimu kovoti yra beprasmiška. Bet taip nėra. Iš tikrųjų galima išmokyti narkomanus gyventi blaiviai, t.y., nevartoti narkotikų. Tam padeda pačių narkomanų ir jų artimųjų geras ligos supratimas ir mokymasis kaip prisitaikyti prie ligos dėsningumų. Narkomanas gali išmokti gyventi blaiviai ir išvengti atkryčio, jei jis išmoks pagrindinių sveiko gyvenimo būdo taisyklių bei tuo pačiu konkrečių būdų kaip susitvarkyti su savo būsenos pablogėjimu, kurį sukelia ligos paūmėjimas – atkrytis. Bet šiam tikslui pasiekti reikalingas ištisas mokslas, kuriam išdėstyti reikia daug daugiau laiko, nei dabar turime.