Norman Sartorius, Wolfgang Gaebel, Helen-Rose Cleveland, Heather Stuart, Tsuyoshi Akiiyama, Julio Arboleda-Florez, Anja E. Baumann, Oye Gureje, Miguel R. Jorge, Marianne Kastrup, Yuriko Suzuki, Allan Tapsman
Vienas tikslų, įtrauktų į psa (Pasaulio sveikatos organizacija) 2008 – 2011 m. priimtą veiksmų planą, kuris buvo patvirtintas psa visuotiniame susirinkime – tai psichiatrijos ir psichiatrų įvaizdžio gerinimas sveikatos profesionalų, visuomenės, sveikatos politikų ir sveikatos profesijų studentų akyse. Siekdamas šio tikslo, psa prezidentas 2009 m. įkūrė darbo grupę ir patikėjo jai parengti rekomendacijas, kaip kovoti su psichiatrijos ir psichiatrų stigma.
Šis straipsnis apžvelgia aktualiausias šios srities žinias ir duoda patarimus, ką daryti sprendžiant minėtą problemą.
Tyrimo metodai
Darbo grupė atliko literatūros apžvalgą, siekdama atrinkti ir ištirti publikacijas, susijusias su psichiatrijos, psichiatrų, institucijų ir psichiatrinio gydymo įvaizdžio tema. Buvo naudojami šie internetinės paieškos algoritmai:
SocialSciSearch/Social Science Citation Index, PsycINFO, Embase, Somed ir Medline.
Šis straipsnis siekia visapusiškai atskleisti stereotipus apie psichiatriją ir psichiatrus. Tyrimas buvo atliekamas 2009 m. liepą, tačiau neapsiribojo vien šiais metais ir atrinko anglų ir vokiečių kalbomis spausdintus straipsnius. Darbo grupės dalyviai taip pat tyrė ir kitus straipsnius, parašytus jiems suprantamomis kalbomis. Iš pradžių buvo atrinkta 8 217 straipsnių, iš kurių liko 7 296, kai buvo atmesti pasikartojantys straipsniai. Be to, šios apžvalgos pagrindas – tai 503 tinkamais pripažinti ir kruopščiai išstudijuoti tyrimai.
Straipsnio autoriai stigmą apibrėžia plačiai, ji jungia visuomenės neigiamus stereotipus bei išankstinius įsitikinimus, taip pat iš jų kylančius diskriminacinius arba šališkus teisių pažeidimus. Pripažįstama, kad stigma ir diskriminacija gali būti individuali, tarp asmenų, taip pat reikštis socialinėse struktūrose dėl neteisingos politikos strategijos, netinkamų veiksmų ir įstatymų. Pirmiausia apžvelgiama psichiatrijos (ir psichiatrinio gydymo), o tuomet ir psichiatrų stigma.
Psichiatrijos stigmavimas
Visuomenė
Visuomenės nuomonė apie psichiatrijos įstaigas paskutinius dešimtmečius buvo ištisai neigiama. „Psichiatrijos ligoninė“ įsivaizduota kaip tipinė didžiulė globos institucija užrakintomis durimis ir esanti kažkur už bendruomenės ribų. Atlikus reprezentacinį tyrimą Vokietijoje, 25 % respondentų atsakė maną, kad pacientai neiš leidžiami į lauką, o 5 O % manė, kad vis dar naudoj ami tramdomieji marškiniai.
Septintajame dešimtmetyje buvo pastebėti kai kurie teigiami pokyčiai, kai plėtojosi bendruomeninė psichikos sveikatos priežiūra. Vis dėlto priežiūra bendruomenėje taip pat sulaukė visuomenės pasipriešinimo, kuris aiškinamas NIMBY (angl. not in my backyard, „tik ne mano kieme“) sindromu. Pvz., viename tyrime 81 % amerikiečių nepritarė nuomonei, kad „geriausias būdas gydyti psichikos ligonius -laikyti juos uždarytus“, žymiai mažiau (31 %) pritartų, kad netoli jų būtų atidarytas ambulatorinis psichikos sveikatos centras. Šio pasipriešinimo priežastys – rūpinimasis nekilnojamo turto vertės smukimu, vaikų ir asmeniniu saugumu.
Visuomenės nuomonė apie psichiatrinį gydymą gana prieštaringa. Vieni tyrimai atskleidė, kad respondentai psichiatrinį gydymą vertina kaip naudingą, tačiau kitų tyrimų respondentai išreiškė susirūpinimą dėl gydymo kokybės ir veiksmingumo, o dar kiti respondentai psichiatrinį gydymą įvertino kaip žalingą.
Renkantis gydymo galimybes, psichoterapij ą dažniau pasirinkdavo nei psichotropinius vaistus. Vis dėlto šiuos rezultatus paveikė ir klausimų formulavimas. Kai būdavo primygtinai prašoma pasirinkti gydymo galimybes, nusverdavo psichoterapij a, tačiau, j ei būdavo vertinamas gydymo veiksmingumas, tyrimai atskleidė aukštus tiek psichoterapinio, tiek gydymo vaistais vertinimus.
Šarūno Arlausko (Alytus) piešinys.
Plačioji visuomenė linkusi pervertinti psichoterapijos veiksmingumą ir rekomenduoja vien tik ja gydyti net ir tokias ligas kaip šizofrenija, nors mokslas pagrįstai tvirtina, kad reikia derinti psichoterapiją su gydymu vaistais. Pervertinamas neigiamas psichotropinių vaistų poveikis, o teigiamas jų poveikis įvertinamas nepakankamai. Dauguma respondentų nenorėtų gerti psichiatrinių vaistų, nors kai kuriais atvejais sutinka, kad jie veiksmingi.
Buvo atskleisti penki klaidingi visuomenėje vyrauj antys požiūriai į psichotropinius vaistus. Šie medikamentai apibūdinami kaip: „sukeliantys priklausomybę“, „slopinantys, o ne gydantys“, „kišimasis į tapatybę“, „narkotikai pacientams“ ir „neveiksmingi taikant ligos atsikartojimo prevenciją“. Minėti požiūriai tokie patys ir Afrikoje, kur vietiniais žiniuoniais pasitikima labiau nei išsilavinusiais vakariečių gydytojais.
Dažnai pastebimas neigiamas požiūris į elektrotraukulinę terapiją (angl. ECT, Electroconvulsive therapy, ETT arba elektrošokas). Kai buvo apklausiami Australijos gyventojai, tik 7 % ETT vertino kaip naudingą, 070 % įją žiūrėjo kaip į žalingą,
Medicinos studentai
Tyrimų rezultatai tarp medicinos studentų įvairūs, kartais prieštaringi. Bendrasis psichiatrijos kaip disciplinos statusas žemas, kai kurie tyrimai užfiksavo teigiamus požiūrio pokyčius, kurie atsirado laikui bėgant arba baigus psichiatrijos studijas, nors toks požiūrio pagerėjimas atrodo trumpalaikis. Kituose tyrimuose nebuvo pastebėta, kad požiūris būtų pagerėjęs. Nepaisant teigiamo požiūrio, nedaug medicinos studentų rinktųsi psichiatriją kaip savo specialybę.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios studentai nesirinktų psichiatrijos kaip savo karjeros, yra žemas psichiatrų prestižas ir pagarba lyginant su kitomis medicinos disciplinomis. Neseniai buvo atliktas tyrimas, kuriame JAV medicinos studentų buvo prašoma nurodyti labiausiai kritikuojamas medicinos specialybes. Psichiatrija pagal tai po šeimos ir bendrosios praktikos gydytojų specialybių užėmė trečią vietą (39 %).
Jei kam nors psichiatrija patraukli, ji pirmiausia vertinama kaip įdomi ir reikalaujanti intelektinio iššūkio, ji žada pasitenkinimą darbu ir geras ateities perspektyvas. Medicinos studentai, rinkdamiesi specialybę, dažnai nevertina psichiatrijos kaip intelektinio iššūkio, jie ją mato kaip pasitenkinimo darbu, savęs realizavimo neteikiančią specialybę. Vis dėlto kituose tyrimuose psichiatrija laikoma patraukliausia, jei teiraujamasi, ar ji yra intelektinis iššūkis.
Kitas paveikus aspektas – tai studentų šeimų įtaka jų nuostatoms ir sprendimams renkantis psichiatro profesiją. Medicinos studentų šeimose itin gajūs stereotipai, kad psichiatro darbas – tai tik „laiko švaistymas“, nors studentai nebūtinai jaučia šeimos nusivylimą. Vis dėlto toks požiūris rodo, kad psichiatrija suprantama ne kaip „tikroji medicina“.
Finansiniai aspektai, pvz., maža alga ir valstybinio finansavimo trūkumas, taip pat vaidina tam tikrą vaidmenį formuojant psichiatrijos kaip disciplinos įvaizdį. Finansiniai kliuviniai veikia medicinos studentų, dirbančių tiek gydymo, tiek tyrimų skyriuose, nuostatas.
Be to, medicinos studentai mano, kad psichiatrijai trūksta solidaus, autoritetingo mokslinio pagrindimo. Šis požiūris iš dalies remiasi nepasitikėjimu psichikos ligų klasifikacija ir diagnozavimu, jis minimas tarp kitų priežasčių, dėl kurių medicinos studentai nesirenka psichiatrijos. Buvo kritikuojamos psichikos sutrikimų klasifikacijos DSM ir ICD kategorijose (angl. Diagnostic and Statistical Manual ofMental Disorders, Diagnostinis ir statistinis psichikos ligų vadovas, kurį rengia APA, (Amerikos psichiatrijos asociacija); International Classification Diseases, Tarptautinė ligų klasifikacija – TLK (ją rengia PSa), nes dauguma šių diagnozinių kriterijų nėra pagrįsti biologiniu kriterijumi, o tai stiprina nuomonę, kad psichiatrija nėra „tikroji medicina“.
Medicinos studentų nuomonės apklausose apie psichiatrinį gydymą ir jo rezultatus buvo labai skirtingos. Medicinos studentai dažnai psichiatrinį gydymą vertino kaip neveiksmingą, o psichiatriją – kaip „per lėtaijudančią į priekį“. Medicinos studentai dažnai buvo ne tokie skeptiški kaip visuomenė, kai vertino psichotropinius vaistus. Vis dėlto psichotropiniai vaistai buvo kritikuojami kaip negydantys tikrosios ligos priežasties. Tam tikrais atvejais psichoterapija buvo vertinama pozityviau.
Apie ETT medicinos studentų nuomonės taip pat buvo įvairios. Daugelis respondentų ją laikė bausmės forma arba paskutine išeitimi. Tačiau dauguma apklaustųjų Nigerijos medicinos studentų nepritarė nuomonei, kad ETT yra piktnaudžiaujama kaip bausme. Didžiosios Britanijos studentai atsakė nebijantys, kad psichiatrai piktnaudžiaus ETT, o jų kolegos (30 %) Irake ir Egipte manė priešingai. Neigiamas požiūris į ETT galėjo atsirasti dėl jos aprašymų spaudoje ir vaizdavimo filmuose, o Didžiosios Britanijos studentai turėjo daugiau galimybių stebėti iš tiesų ETT gydomus pacientus.
Sveikatos profesionalai
Kai kurie tyrimai nagrinėjo šeimos gydytojų požiūrį į psichiatriją. Išaiškėjo dvi priežastys, dėl kurių pastarieji nenukreipė pas psichiatrą: abejonės dėl psichiatrinio gydymo veiksmingumo ir dėl paciento stigmavimo. Šeimos gydytojai psichotropinius vaistus dažniausia laikė būtinais, bet taip pat rekomendavo psichoterapiją ir kelis būdus jungiantį gydymą.
Nebuvo išsamių tyrimų, kaip į savo profesiją žiūri patys psichiatrai. Vienas tyrimas siekė įvertinti, ką psichiatrai ir vaikų gydytojai mano apie savo specialybę. Psichiatrai buvo patenkinti savo specialybe, vertino ją aukštais balais ir nebuvo skirtumų lyginant juos su vaikų gydytojais. Lambert ir kiti, tirdami, kodėl gydytojai metė savo profesiją, kurią anksčiau buvo pasirinkę, išsiaiškino, kad pagrindinės psichiatrų minimos priežastys yra šios: prastas psichiatrijos įvaizdis visuomenėje, pagarbos iš kitų specialybių gydytojų trūkumas ir maži atlyginimai. D. Britanijoje atliktame tyrime tik 71 % psichiatrų atsakė, kad patys vartotų antipsichozinius vaistus, jei susirgtų šizofrenija.
Studijuojantys ir jau dirbantys slaugytojai psichiatriją vertina teigiamai. Toks pats ir farmacijos studentų požiūris.
Sveikatos profesionalų požiūris į specialųjį psichiatrinį gydymą sutampa su visuomenės ir medicinos studentų požiūriu. Todėl ilgoj o poveikio vaistai dažniausiai laikomi prievartiniais, varžančiais paciento savarankiškumą. Jie teiktų pirmenybę psichoterapij ai, bet ne antidepresantams, o psichotropinius vaistus skirtų tik blogiausiu atveju. Socialiniai darbuotojai į psichotropinius vaistus žiūrėjo palankiai.
Tik 35 % psichikos sveikatos profesionalų (ne gydytojų) atsakė, kad patys vartotų antipsichozinius vaistus, jei susirgtų šizofrenija, nors 85 % juos rekomenduotų savo giminaičiams. Psichikos sveikatos slaugytoj os ETT rekomenduotų tik labai sunkios depresijos atvejais. Priverstinio gydymo metodus slaugytojai aptarinėjo audringai.
Pacientai ir giminės
Pacientai, gavę siuntimus pas psichiatrą ir nesikreipę, dažniausiai bijo psichikos ligos stigmos, o ne prasto gydymo. Dažnai pacientai tikisi, kad gydymas padės, ir dauguma ambulatorinių pacientų iš bendruomenės psichikos sveikatos centro buvo patenkinti savo gydymu. Vis dėlto dažnai pacientai bijo, kad gydymas ETT gali būti skausmingas ir kad jiems bus skiriami vaistai be jų sutikimo.
Ir konkrečioms psichiatrinio gydymo formoms, ir psichotropiniams vaistams pacientai ir jų giminaičiai taiko tokius pačius stereotipus, kaip ir visuomenė. Vadinasi, šių vaistų dažnai atsisakoma, nes manoma, kad jie sukelia priklausomybę, negydo tikrųjų ligos priežasčių, sukelia asmenybės pokyčius ir slopina normalius jausmus. Kai kurie tyrimai rodo, kad akivaizdi pirmenybė teikiama psichoterapijai, o ne gydymui vaistais. Pirmąkartąpradėję gydytis pacientai nesitiki, kad jiems bus skiriami psichotropiniai vaistai. Psichiatrinis gydymas dažniausiai laikomas lėtai pasiekiančiu rezultatą arba neveiksmingu VISaI.
Vis dėlto, palyginti su bendrąja populiacija, psichiatrijos pacientai ir jų giminaičiai truputį palankiau žiūri į psichotropinius vaistus, o kai kurie tyrimai rodo, kad jie patenkinti šia gydymo forma. Pacientai, prieš apklausą gydęsi ligoninėje, pozityviau vertino gydymą psichiatriniais vaistais.
Nors ETT pacientai dažnai laiko veiksmingu gydymo metodu, dauguma jų baiminasi sunkaus šalutinio poveikio, dėl to jie dažnai į šį gydymą žiūri kaip į blogiausią išeitį. Pacientai, kuriems jau buvo taikyta ETT, buvo kitokios nuomonės. Taip pat ir dauguma tų pacientų, kuriems buvo taikytas priverstinis gydymas, pasisakė prieš jį, nes tai apriboja jų savarankiškumą, bet vis dėlto pripažino, kad šis gydymas jiems buvo naudingas.
Žiniasklaida
Apskritai psichiatrijos vaizdavimas naujienų ir pramogų žiniasklaidoje dažniausiai neigiamas. Žiniasklaidos komentaruose psichiatrija – „tai disciplina be tikros akademinės vertės, be mokslo metodų arba veiksmingo gydymo technikos“. Laikraščiai ir filmai dažniausiai neigiamai vaizduoja psichiatrijos ligonines. Šie vaizdai suformavo stereotipą ir prisidėjo prie visos psichiatrijos neigiamo įvaizdžio. Žiniasklaida labai retai rašo apie modernius bendruomenės psichikos sveikatos centrus.
Taip pat dažnai vaizduojamas neigiamai psichiatrinis gydymas, vyrauja neveiksmingo ir baudžiamo pobūdžio elektrošoko vaizdiniai, priverstinė izoliacija arba psichoanalitinis gydymas. „Holivudo psichiatrijos mitologija“ perša mintį, kad sėkmingas gydymas priklauso ne nuo vaistų ir laipsniško pagerėjimo, o nuo vienintelės katarsio* sesijos. Laikraščių straipsniai apie psichotropinius vaistus buvo gerokai kritiškesni, nei straipsniai apie vaistus nuo širdies ligų, dažnai perdedamas neigiamas šalutinis poveikis, o informacija apie teigiamą poveikį praleidžiama.
Pranešimai apie ETT taip pat dažniausia buvo neigiami ir tendencingi. Kai kurie laikraščiai ne sykį kritikavo psichiatrijos ir farmacijos pramonės ryšius.
Kaip kovoti su psichiatrijos stigma
Ši literatūros apžvalga apie psichiatrijos ir psichiatrų stigmą atskleidė, kaip stinga tyrimų apie metodų kūrimą bei jų vertinimą kovoje su stigma.
Dėl psichiatrinio gydymo stigmos įrodyta, kad visuomenės žinių apie psichikos sutrikimus gerinimas „psichikos sveikatos pirmosios pagalbos kurse“ padeda įgyti pritarimą dažniausiai rekomenduojamam gydymui. Taip pat svariai įrodyta, kad požiūrį į bendruomenės pagrindu sukurtas įstaigas galima pagerinti teikiant informaciją apie psichikos sutrikimus ir jų gydymą, taip pat bendraujant su žmonėmis, kurie kenčia nuo minėtų sutrikimų. Battaglia ir kiti teigia, kad psichiatro pranešimas psichikos sveikatos klausimais, skaitomas vidurinės mokyklos moksleiviams, ne tik pagerino jų žinias apie psichikos sveikatą, bet ir paskatino prireikus ieškoti pagalbos ir padėjo geriau vertinti psichiatrus, o taip atsitiko dėl galimybės pažinti šią profesiją iš arčiau.
Būtina objektyviai spaudoje informuoti apie psichiatriją, kad galėtume pakeisti visuomenės nuomonę, ypač norėdami teisingiau supažindinti su gydymo būdais ir jų veiksmingumu. Stuart siūlo psichikos sveikatos profesionalams ir pacientams dažniau išsakyti savo nuomonę spaudoje, kad būtų suformuotas tikroviškesnis požiūris apie psichiatrinį gydymą ir jo vartotojus. Mokymai psichikos sveikatos profesionalams apie bendravimą su žiniasklaida gali pagerinti pasitikėjimąj ais ir jų skleidžiamų žinių pripažinimą.
Kutner ir Bresin aprašo specialius mokymus, skirtus psichiatrų ir žiniasklaidos atstovų santykiams gerinti. Remdamiesi prielaida, kad nesaugumo jausmas duodant interviu gali būti suprastas kaip arogancija**, jie sukūrė specialią žiniasklaidos mokymų programą. Seminaruose psichiatrijos rezidentai buvo suskirstyti po šešis į grupes. Jiems buvo teikiama informacija apie žiniasklaidą ir jos funkcij as, taip pat juos mokė bendravimo bei prisistatymo įgūdžių įvairiose situacijose. Nors formalaus įvertinimo nebuvo, autoriai tvirtina, kad šie mokymai buvo teigiama patirtis.
Daugumos mokymų tikslas – keisti medicinos studentų požiūrį į psichiatrij ą, keičiant mokymo metodus ir programas medicinos mokykloje. Kai buvo lyginami dėstymo stiliai (pvz., tradicinis ir problemos sprendimo), pagal juos buvo neįmanoma spręsti, ar vienas metodas pranašesnis už kitą. Pagal Singh ir kitų tyrimą, žinių įgijimas, psichiatrinių intervencijų terapinio potencialo įsisąmoninimas ir tiesioginis ryšys su pacientu gali pagerinti pažiūras ir padidinti psichiatrijos patrauklumą renkantis šią profesiją.
Coodin ir Chisholm aprašė specialų metodą, kuris keičia požiūrį į psichiatrinį gydymą kaip į neveiksmingą. Buvo surengtas psichiatrinis seminaras apie žmonių, sergančių šizofrenija, pasveikimą. Seminarui vadovavo ir pacientas, ir profesionalas – tai padėjo palankiau įvertinti psichikos ligos gydymą. Lambert ir kiti svarsto, ar kova su neigiamu psichiatrijos įvaizdžiu turėtų prasidėti medicinos mokykloje ir trukti rezidentūros metu, kad medikai neatsisakytųpsichiatro specialybės. Dar daugiau: siūlydami kaip išvengti profesijos pasirinkimo klaidų, mokslininkai rekomenduoja, kad psichiatrija susidomėję medicinos studentai turėtų daugiau galimybių ir įgytų daugiau patirties psichiatrij os internatūroj e prieš rinkdamiesi ilgalaikę psichiatro karjerą.
World Psychiatry Official Journal of the World Psychiatric Association (WPA) Volume 9, Number 3, October 2010
* Katarsis (gr. katharsis – apvalymas, taurinimas) psichoanalizėje – žmogaus emocinė iškrova, išvaduojanti jį iš žalojančio pobūdžio išgyvenimų; katarsis sukeliamas, atskleidžiant žmogui jo psichinę būseną (vertėjos pastaba).
** Arogancija – tai išdidumas, pasipūtimas, kitų niekinimas (vertėj os pastaba).
