Taigi, apibendrinant viską, norėčiau išskirti penkias knygas, kurias, mano nuomone, labiausiai reikėtų perskaityti psichologui:

1. Miller WR, Rollnick S. Motivational Interviewing: Preparing People for Change.

2. Kognityvinės-bihevioristinės terapijos (CBT) vadovėlis (praktiškai bet kuris, žr. paaiškinimą žemiau).

3. Smith M. When I Say No, I Feel Guilty

4. Peters R. Nebijokite drausminti vaikų.

5. Haley J. Problem-Solving Therapy

1. Miller WR, Rollnick S. Motivational Interviewing: Preparing People for Change.

Ši knyga yra naudinga tam, kad psichologas išmoktų užmegzti ir palaikyti santykį su žmonėmis. Psichologai to kaip ir lyg mokinami, jie kaip ir turėtų mokėti tai daryti. Tuo labiau kad bendroje konsultavimo teorijoje daugiausia dėmesio skiriamo konsultanto-kliento santykiui. Žinoma, dėl ‚bendrosios konsultavimo teorijos‘ gal reikėtų paaiškinti, kaip aš tai suprantu – tai bendras psichologų įsivaizdavimas, kaip turėtų vykti konsultavimas, ir toks supratimas daugiausia pagrįstas humanistine Rogers‘o konsultavimo proceso samprata – juk kiekvienas žino, kad reikia būti su klientu empatiškam, kad reikia gilintis į jo jausmus, kad turi būti besąlygiška pagarba klientui, kad negalima manipuliuoti, duoti patarimų ir spręsti už jį. Taigi, tai – nedirektyvioji terapija, kurioje pats svarbiausias dalykas ir yra santykis su klientu, į kurio kūrimą (tad ir besąlygiško vertinimo atmosferos) konsultantas  ir turėtų dėti daugiausia pastangų (beje, panašios nuostatos yra ir psichoanalitinėje psichoterapijoje, kur lygiai taip pat nepatarinėjama ir stengiamasi gilintis į jausmus, o pats kliento-konsultanto santykis – irgi itin svarbi psichoterapijos dalis, nors santykis pats savaime nėra tokia vertybė, kurią reikėtų kurti, o greičiau yra kliento problemų rezultatas, kurį reikia analizuoti). Ir kiekvienas susiduria su bent šiokiais tokiais aktyvaus klausymo mokymais, kuriuose išmoksta atvirų klausimų ir atspindėjimo. Tuo pačiu su tokia konsultavimo samprata ateina ir įsitikinimas, kad žmogui galima padėti tik tada, kai jis to nori pats (lemputė pati turi norėti pasikeisti). Daugeliui iš to automatiškai darosi aišku, kad jei žmogus nenori keistis ar bendrauti, yra nemotyvuotas ar net yra priešiškas, konsultuoti, tuo pačiu bendrauti ar net tik užmegzti santykį su juo – nepavyks. Taigi, psichologas gali užmegzti gilesnį santykį, jei klientas bendradarbiauja. Tuo tarpu jei klientas priešiškas – psichologas yra bejėgis. Taigi, turime tam tikrą paradoksą – psichologas turi mokėti užmegzti ir sukurti santykį, tačiau jis to negali, jei kito žmogaus santykis į jį yra blogas. Taigi, kai kuriais atvejais konsultavimas ar psichoterapija tampa neįmanomi. Čia galima būtų pateikti daug pavyzdžių. Vienas įprasčiausių – alkoholikai ir narkomanai, kuriuos daugelis psichologų vieningai sutaria neesant tinkamais darbui (na ne tai, kad netinkamais, tačiau bent jau reikalaujančiais labai specifinių įgūdžių), nes jie nėra motyvuoti darbui. Kitas pavyzdys – tai žmonės, kurie nėra tiesioginiai psichologo klientai, tačiau vienaip ar kitaip susiję su klientu, psichologu ar konsultavimu – pvz., kad ir įstaigos, kuriai priklauso klientas, personalas – mokyklos mokytojai, ligoninės gydytojai, organizacijos padalinio viršininkas, psichologo ar kliento kolegos ir t.t. Paprastai (bent jau man taip atrodo) psichologai turi mažiau aiškų ir apibrėžtą įsivaizdavimą, koks turėtų būti santykis su šiais žmonėmis. Aišku, kad tai nėra konsultavimas (ir dėl to kartais ne-klientų ‚terapinimas‘ gali būti ir pajuokiamas) arba jei tai ir yra bendravimas apie tam tikras problemas – dažniausiai trečiosios pusės – ty, kliento – tai lyg ir neturėtų būti (psichologų nuomone) vadinama konsultacija, arba jei jau tai konsultacija, tai bent jau ne tokia, kokia psichologo įsivaizdavimu turėtų būti tarp konsultanto-kliento (ty, bent iš kelių susitikimų, tikslų iškėlimo, padūsavimų ir pan.), o greičiau suvokiama kaip konsultacija artimesnė savo prasme techninei konsultacijos sampratai, kaip tai įsivaizduoja ne-psichologai – ty, ekspertas duoda rekomendacijas ir patarimus, kaip reikėtų elgtis įvairiais atvejais. Būtent todėl tokiuose santykiuose (bent jau mano pastebėjimu) psichologams kyla nemažai problemų – jiems dažnai atrodo, kad mokytojai, gydytojai, viršininkai (ir gaisrininkai) nenori jų klausyti, ir nesupranta, ką jie turėtų daryti, kad geriau padėti tam žmogui. Žinoma, tokių problemų kyla ne visiems – kai kurie psichologai susitvarko lengvai, nes intuityviai jaučia, kaip tokius dalykus tvarkyti (didesnis emocinis-praktinis-socialinis intelektas? J). Tuo tarpu kitiems tokius dalykus intuityviai suprasti yra sunkiau (bent jau man), o aiškiai apibrėžto (teorinio) supratimo ar įsivaizdavimo, kaip tokie santykiai turi būti, jie neturi, todėl ir elgiasi kaip išeina – viena aišku, kad santykis su šiais žmonėmis nėra (bent einamuoju momentu) terapinis, o be aiškaus įsivaizdavimo dažnai kyla problemos bendraujant su tokiais žmonėmis (ne-klientais). Vėlgi, kyla paradoksas – psichologas kaip ir turi būti ekspertas, o tokiuose santykiuose užklimpsta, kai susiduria su kitų žmonių pasipriešinimu ir nenoru kažką keisti. Būtent tam ir reikalingas motyvacinis interviu – jis gali būti pritaikomas ne tik priklausomybių konsultavime, bet praktiškai daugeliu atveju – pagrindinės funkcijos būtų: a) užmegzti darbinį santykį su žmogumi; b) paskatinti žmogų peržiūrėti keitimosi galimybes; c) dirbti su pasipriešinimu. Visų šių dalykų gali prisireikti tiek dirbant su įvairiais klientais, tiek su kitais žmonėmis. Motyvacinio interviu vadovėliai duoda gana aiškias nuorodas, kaip to galima pasiekti. Iš principo naudojamos humanistinio konsultavimo technikos (ir manau, patyręs ir įžvalgus konsultantas, ir nebūtinai humanistas, tokius dalykus daro pats, be papildomų instrukcijų), tačiau aiškiai parodoma, kaip galima jas pritaikyti probleminėse situacijose. Būtent dėl to manyčiau, kad tai turi būti viena iš privalomų knygų psichologui. Žinoma, yra ir kitos knygos motyvacinio interviu tema – pvz., iš prieinamų:

– Miller RW. Enhancing Motivation for Change in Substance Abuse Treatment. 1999

– Miller WR. Motivational Enhancement Therapy with Drug Abusers. 1995

– Webb C et al. The Motivational Enhancement Therapy and Cognitive Behavioral Therapy Supplement- 7 Sessions. 2002, Chestnut

Ir net lietuviškai:

– Švirkščiamųjų narkotikų vartotojų motyvacinis interviu. 2006

– Falbring CA, Berge P. EPP- Elgesys-Pokalbis-Pasikeitimas- Penki dalinai struktūruoti motyvuojantys pokalbiai. 2004 (pastarasis leidinukas sunkiai prieinamas, tačiau geras pavyzdys, kaip motyvacinio interviu programa gali būti labai struktūruota)

Be to, egzistuoja įvairūs variantai motyvacinio interviu kitoms problemoms spręsti:

– Rollnick S et al. Motivational Interviewing in Health Care- Helping Patients Change Behavior. 2008, Guilford

– Murphy CM, Maiuro RD. Motivational Interviewing and Stages of Change in Intimate Partner Violence. 2009, Springer (šių knygų neskaičiau, bet gal kada nors, tikėčiausi iš jų ko nors gero)

Žinoma, kiekviena jų gali duoti kažką naujo, kaip motyvacinį interviu galima pritaikyti įvairiose situacijose, tačiau vis tik Rollnick‘o ir Miller‘io knyga yra gana išsamus pagrindas, kurį kitos knygos daugiau ar mažiau kartoja ir be kurio sunkiau suprasti patį motyvacinį interviu ir jo pritaikymą įvairiose situacijose. (Tiesa, ir pati Rollnick ir Miller knyga turi du leidimus. Apgailestaudamas pamačiau, kad 2002 metų leidime autoriai vis tik nusprendė išmesti vieną iš dalių, buvusių 1991 metų variante – tai specifiniai pratimai motyvacinio interviu mokymui grupėse – iš principo, tai tas pats humanistinio konsultavimo mokymo modelis, tačiau vis tik pasiskaityti kaip jo mokoma konkrečiai vis tik leidžia geriau suprasti patį motyvacinį interviu, todėl pagal galimybes rekomenduoju persižiūrėti ir 1991 metų leidimo variantą).

2. Kognityvinės-bihevioristinės terapijos (CBT) vadovėlis (praktiškai bet kuris).

Kognityvinės bihevioristinės terapijos atveju išrinkit vieną kurią nors reprezentacinę knygą yra gana sudėtinga – čia problema, kad knygų apie CBT yra daug, ir būtent čia atsiskleidžia stiprioji CBT pusė – CBT praktikuojantys autoriai stengiasi išdirbti įvairioms problemoms atskirus jų sprendimo būdjs, be to, stengiasi konkrečiai problemai pritaikyti ne vieną konkretų, o kelis būdus ar jų kombinacijas. Tuo labiau stengiamasi detaliai aprašyti siūlomus problemų sprendimo variantus, todėl tų knygų ir yra gana daug. Žinoma, čia reikėtų skirti kelių tipų knygas – vienos yra labai bendros, išdėstančios tiek pačius bendriausius principus (pvz., kaip Beck‘o ‚Kognityvinė terapija ir emociniai sutrikimai‘), kitos yra daugiau apie tyrimus, rodančius CBT efektyvumą (dažniausiai turinčios pavadinime lietuviams tokį apgaulingą žodį – ‚handbook‘), tuo tarpu dar kitos – tai terapinių technikų pritaikymo atskirai problemai vadovai (dažniausiai įvardijami kaip ‚manual‘). Būtent pastarieji ir būtų patys įdomiausi. Ir jei reikėtų išrinkti vienintelę knygą susipažinimui su CBT, siūlyčiau išsirinkti knygą apie konkrečios problemos sprendimą. Ir kadangi pats daugiausia domėjausi priklausomybėmis, tai kaip tokią knygą siūlyčiau Budney AJ, Higgins ST. ‚A Community Reinforcement Plus Vouchers Approach: Treating Cocaine Addiction‘. 1998 (arba galima labai panašią į ją – Godley SH et al. The Adolescent Community Reinforcement Approach for Adolescent Cannabis Users. 2001, Chestnut). Kodėl būtent ši knyga – todėl, kad ji koncentruojasi ne vien tik ties narkotikų vartojimo problema (kaip, pvz., Carroll KM. A Cognitive-Behavioral Approach- Treating Cocaine Addiction. 1998), bet pasiūlo ir technikų kitoms susijusioms problemoms spręsti (pvz., kaip reguliuoti santykius su artimaisiais). Todėl ši knyga gali iliustruoti tiek pačias technikas, tiek parodyti, kaip jos gali būti pritaikomos įvairiose srityse. Žinoma, pats kiek abejoju dėl tokio pasirinkimo – tai tikrai gali ir nebūti pati geriausia knyga susipažinimui su CBT, o dar geriau neapsiriboti viena knyga, o perskaityti jų daugiau. Todėl – ką reikėtų skaityti dar. Vienas variantų – Greenberger ir Padesky ‚Nuotaika paklūsta protui‘. Ji naudinga tuo, kad labiau gilinasi tik į vieną metodą – minčių analizę, ir parodo, kaip ją konkrečiai pritaikyti atskirų nuotaikų atvejais. Nors pati knyga ir gali atrodyti labai paprasta, tačiau ji yra gana konkreti ir leidžia atkartoti joje užrašytas instrukcijas. Kitas variantas – skaityti Ellio knygas ‚Kad pyktis tavęs nevaldytų‘ ir/ar ‚Kaip nepasiduoti nerimui ir jį kontroliuoti‘. Tai padeda perprasti Ellio taikomus metodus. Dar geriau būtų perskaityti W.Dryden ‚Rational-Emotive Counselling in Action – jis pasiūlo gerokai paprastesnį Ellio išskirtų iracionalių minčių (arba reikalavimų) klasifikacijos būdą, kuris gali padėti geriau suprasti ir atpažinti tas mintis, bei padeda pagrindus tokiam suvokimui, kad iš principo bet kurią mintį galima pakeisti švelnesne mintimi (žinoma, tik jei įdėti atitinkamai pastangų). Analogiška Dryden knygutė yra apie pyktį – Dealing with Anger Problems: Rational-Emotive Therapeutic Interventions. Žinoma, dar galima skaityti Beck‘o Cognitive Therapy of Depression, tik ji labai didelė ir sudėtinga. Yra ir daugiau knygų, kurios atsirado akiratyje, tačiau dar nespėjau perskaityti, nors jų pavadinimai ir daug žadantys – pvz., kad ir:

– Wilson R, Branch R. Cognitive Behavioural Therapy for Dummies. 2006, JWS

– Branch R, Wilson R. Cognitive Behavioural Therapy Workbook for Dummies. 2007, JWS

– Gentry D. Anger Management for Dummies. 2007, JWS

– Reilly PM et al. Anger Management for Substance Abuse and Mental Health Clients- Participant Workbook. 2002

– Elliot CH, Smith LL. Anxiety & Depression Workbook for Dummies. 2006

– Johnston JE. The Complete Idiot’s Guide to Controlling Anxiety. 2006

– Attacking Anxiety & Depression. 2001

Tikiuosi, kad kada nors perskaitysiu, ar jas galės peržvelgti kas nors kitas. Manau, kad yra dar daugiau gerų knygų apie CBT ir nereikėtų apsiriboti tik čia išvardintomis. Ko gero kiekvienam reikėtų susirasti ‚savąjį‘ CBT vadovėlį – priklausomai nuo to, su kokiomis problemomis nori dirbti – pvz., čia visai neminėjau apie CBT vadovėlius darbui su vaikais (o tokių yra) ar su šizofrenikais (ir tokių galima rasti), taigi, siūlyčiau paskaityti bent vieną CBT vadovą, tačiau kurį – tai priklausys ir nuo planuojamo darbo pobūdžio. Čia suminėjau tik keletą knygų, kurios man labiausiai pravertė formuojant savo suvokimą apie CBT, nuo kurių, kaip man atrodo, ir galima pradėti.

3. Smith M. When I Say No, I Feel Guilty.

Tai knyga skirta vienai technikai iš bihevioristinių (ar kognityvinių-bihevioristinių) technikų repertuaro. Tačiau, manau, kad į būtent šį vienos technikos aprašymą labai vertėtų atkreipti dėmesį. Visų pirma, šioje knygoje labai paprastai aprašyti bendravimo įgūdžiai, kurie lengvai gali būti pritaikomi įvairiose situacijose, be to jų gana lengvai galima apsimokyti. Antras dalykas – tie įgūdžiai gali būti naudingi ir asmeniškai – nes vis tik daugelio psichologų problemos (čia visiškai subjektyvi mano nuomonė) yra vis tik neurotinio pobūdžio – ty, jiems sunku apsispręsti, apginti savo sprendimą, atsilaikyti prieš kritiką ir pan. (ir nereikėtų kai kurių užsispyrimo ir rigidiškumo painioti su pasitikėjimu savimi – jie tiesiog nesijaučia pakankamai laisvai, kad galėtų priimti ir kitų žmonių nuomones). Man ši knyga padėjo spręsti tokias problemas, manau ir kitiems ji gali būti naudinga.

4. Peters R. Nebijokite drausminti vaikų.

Šita knyga pasirinkta dėl to, kad tai vienas retų atvejų, kada detaliai aprašinėjama bihevioristinė technika – būtent tokių knygų nėra daug. Iš tokių galima paminėti Wolpe ‚Behavior therapy techniques‘ (platus bihevioristinių technikų pristatymas) ar Lovaas ‚Teaching developmentally disabled child‘ (bihevioristinių technikų pristatymas intelektinių sutrikimų turintiems vaikams). Peters knyga išsiskiria tuo, kad pristato viso labo vieną techniką – bihevioristinę elgesio kontrolę – kai kada dar vadinamą ‚token economy‘ – tačiau ją aprašo labai detaliai. Pati technika yra verta išsamaus nagrinėjimo, nes dažniausiai žmogaus elgesio kontrolė vykdoma per tokias sistemas – tik geriau ar prasčiau organizuotas, todėl detalus jos nagrinėjimas – būtinas psichologui. Žinoma, dažniausiai psichologui bihevioristinė sistema neskamba mielai, nes elgesio kontrolės sistema – jam atrodo per daug mechaninė. Tačiau ko gero daugelyje sričių žmogus susiduria su įvairiomis elgesio pasekmėmis, o nuo aplinkos organizacijos priklauso, kokios tos pasekmės bus. Ir natūraliai, net be psichologų pagalbos, tokios sistemos susiklosto savaime – pvz., mokykloje, darbe, kalėjime ar kur kitur. Psichologas tik gali prisidėti (ar neprisidėti) koreguojant tokias sistemas, kad jos veiktų efektyviau. Peters aprašo tokios sistemos pritaikymą šeimoje vaikams nuo 7 iki 18 metų. Tai jau pats savaime įdomus klausimas, kaip psichologai gali padėti tėvams suorganizuoti savo vaikams tokią aplinką, kad vaikai tinkamiau elgtųsi. Ir Peters aprašo tokią sistemą konkrečiai ir detaliai – kad gali puikiai suprasti, kaip tokią sistemą sukurti. Peters pasiūlymai aiškūs ir konkretūs, lengvai suprantami ir todėl galimi įgyvendinti. Žinoma, kai skaičiau Peters, pavyzdžiai atrodo gal kiek per užsienietiški, todėl maniau, kad kai kuriuos dalykus taikant lietuviams reikėtų kiek pakeisti ir kurti savo lenteles, tačiau kolegų patirtis rodo, kad puikiai galima pritaikyti Peters siūlomus dalykus ir tiesiogiai. Kitas dalykas, kuriuo man buvo naudinga ši knyga – tai perprasti elgesio kontrolės sistemos principus apskritai – nors knygoje aptariamos tik vaikų elgesio kontrolės sistemos, tačiau detalus jų įsisavinimas padeda įsivaizduoti, kaip galima sukurti analogišką sistemą ir kitose situacijose – pvz., darbovietėje, mokykloje ar gydymo įstaigoje. Žinoma, gerai būtų pasiskaitinėti kitų knygučių, kurios taip pat aiškiai aprašytų tokias sistemas šiose situacijose, tačiau su tokiomis praktiškai nesusidūriau (nors manau, kad tokių yra), todėl labai rekomenduotina psichologui laikyčiau būtent šitą knygą. Tuo labiau, kad tokia intervencijos technika privalomai turėtų būti kiekvieno psichologo repertuare.

Pastaba. Žinoma, suabsoliutinti elgesio kontrolės sistemos nereikėtų. Pvz., pati Peters gana aiškiai apibrėžia ribas, kada jos siūlomas sistemas reikia taikyti. Pirmiausia, tai amžius. Pvz., ji neaprašo sistemos ikimokyklinukams, nors tai nereiškia, kad tokios sistemos jiems negalima taikyti – tokių galima sukurti, tik reikėtų pritaikyti prie jų amžiaus. Kita riba – vyresni nei 18 metų žmonės – bet tai jau suaugę, nebe vaikai, kurie jau turėtų būti savarankiški, ir todėl jų tėvai nebeturėtų kontroliuoti iš principo (tuo labiau, kad suaugęs žmogus pats jau kuria resursus savo pragyvenimui ir darosi nuo tėvų finansiškai, funkciškai ir emociškai nepriklausomas, taigi ir tėvų kontrolė nebegali būti tokia efektyvi). Dar kitas dalykas yra tai, kad kiekvienu (ir net dauguma) atveju tokios sistemos nereikia – praktiškai didžiuma vaikų užtenka to, kaip tėvai ar mokykla yra suorganizuoti įprastu būdu – tėvai ar mokykla pagal nusistovėjusias tradicijas taiko bihevioristinius principus (pagiria už gerus darbus, pabara už blogus), ir nors tokia sistema gali nebūti griežtai ir nuosekliai organizuota, tačiau vis tik daugumai vaikų to visai pakanka, ir nuoseklesnės kontrolės poreikis atsiranda tik kai kuriems, dėl kažkokių priežasčių nelabai drausmingiems vaikams. Dar vienas apribojimas – tai pernelyg sunkūs atvejai – pvz., kaip sistemingas narkotikų vartojimas – kai sistema nesuveikia (ar bent nesuveikia pakankamai efektyviai). Dažniausiai tokiais atvejais reikalinga stipresnė intervencija, kada šalia elgesio kontrolės sistemos (kurią tada irgi galima taikyti) taikomos ir kitos priemonės. Dar kitas dalykas yra tai, kad bet kuri elgesio kontrolės sistema nebus efektyvi, jei neatsiras, kas ją sugeba nuosekliai įgyvendinti – jūs galite parašyti puikiausią planą tėvams, tačiau jei jį įgyvendins kreivai, tai planas, žinoma, nesuveiks. Todėl daugelis tokių sistemų nesuveikia – šeimose, su kuriomis psichologas nesurado kontakto, kalėjimuose, kur pasekmes didžia dalimi gali kontroliuoti visai ne prižiūrėtojai ir pan. Todėl tokiais atvejais reikia turėti ir kitokių žinių – kaip kištis į organizacijas apskritai, kaip prisijungti prie jų, kaip pasiekti to, kad jos keistųsi ir pan. (tą gali padėti suprasti sisteminės šeimos terapijos požiūris) – taigi, vien tik žinoti elgesio kontrolės principus gali ir nepakakti. Dar vienas dalykas yra tai, kad žmogaus elgesį veikia ne vien tik tiesioginės to elgesio pasekmės. Pvz., daugelis vaikų klauso tėvų ne dėl to (ar ne vien dėl to), kad bijotų bausmės ar geistų saldainio, o greičiau dėl to, kad mylis savo tėvus ir nori būti tokiais pat kaip jie. Man pačiam, žavintis biheviorizmu, kartais tai lengva pamiršti ir todėl kartais galiu neatsižvelgti į kitą šeimos (ar bet kurios kitos sistemos) pusę – prisirišimą, norą būti kartu su kitais ir tokiais kaip jie. O juk būtent toks prisirišimas labiausiai ir turėtų padėti išlaikyti pasiektus pokyčius, kai sistemos jau nebėra, ar padėti šeimai (organizacijai) gyventi efektyviau. Taigi, elgesio kontrolės sistema nėra absoliuti, tačiau tuo pačiu norėčiau pasakyti, kad tai nereiškia, jog jos principų nereikia mokėti.

5. Haley J. Problem solving therapy.

Tai – irgi mirtinai būtina knyga. Nors pavadinimas šiek tiek klaidina – primena kognityvistus, tačiau Haley atstovauja visai kitai krypčiai – šeimos terapijai, dar tiksliau įvardijus – sisteminei-strateginei šeimos terapijai. Ko gero, tai menkiausiai pažįstama mūsų psichologams teorinė kryptis, tačiau kuri iš esmės yra labai skirtinga nuo visų kitų mums žinomų krypčių ir kuri yra būtina žinoti. Skirtingumas pasireiškia tuo, kad įprastinės mokyklos dažniausiai žmogaus problemas nagrinėja per vidinį žmogaus pasaulį – jausmus, mintis, kai kada – per elgesį (bihevioristų atveju). Terapijos šiuo atžvilgiu tikslas ir yra siekis išspręsti problemą keičiant jausmus (ar teisingiau – jų įsisąmoninimą), mintis ar elgesį. Tuo tarpu šeimos terapijai visi šie dalykai nebetenka savo centrinės reikšmės – šeimos terapeutui jau nebėra tiek svarbu, kaip jaučiasi atskiras žmogus, o svarbiau tai, kokiame jis apskritai yra santykyje su visa šeimos sistema (žinoma, toks pasakymas labai abstraktus, paprasčiau ir tiksliau pasakyti – rūpi pirmiausia išsiaiškinti ‚kas čia viršininkas?‘). Pačioje terapijoje – ir ją labiau tiktų vadinti intervencija – pagrindinis tikslas yra įsikišti į šeimos sistemą ir ją pakeisti (kitaip tariant – paskirti naują ‚viršininką‘, nors, žinoma, šio pasakymo nereikia suprasti pažodžiui). O to siekiama labai aktyviai kišantis į žmonių elgesį ir įsitikinimus (kas primena kognityvistus ir bihevioristus), tačiau minčių ir elgesio pokytis nėra pats savaime tikslas, o greičiau tik priemonė tikslui pasiekti (pvz., vyro ir žmonos ginče šeimos terapeutas gali pasirinkti tiek žmoną, tiek vyrą – iš principo net nesvarbu ką, jei tikslas – sugriauti nusistovėjusią pusiausvyrą – tuo tarpu, kas bus išsakoma žmonai (arba vyrui) – ty, palaikymo pretekstas – jau  sugalvojama pakeliui, priklausomai nuo situacijos ir intervencijos tikslo). Be to šeimos terapeutai spręsdami šeimos problemą gali visiškai neatsižvelgti į atskiro žmogaus asmeninį pasirinkimą (net bihevioristai pirmiausia atsiklausia žmogaus) ir todėl gali labai aktyviai keisti žmogaus įsitikinimus (pzv., visai šeimai paskelbti, kad besiskundžiantis depresija žmogus yra manipuliatorius (nors tokius dalykus kai kada mėgdavo ir kiti didieji psichoterapeutai)) – taigi, jų metodai gana manipuliatyvūs. Jie patys tai pripažįsta ir tuo pačiu – kas imponuoja – prisiima atsakomybę už terapiją ir jos rezultatą (priešingai nuo daugelio kitų krypčių, kur atsakomybė už keitimąsi uždedama klientui). Taigi, šeimos terapijos mokyklos yra labai skirtingos nuo kitų psichologijos teorijų. Tuo pačiu labai nuo tradicinio gali skirtis ir jų požiūris į tai, kaip mokyti psichologus konsultuoti – jei tradiciniu požiūriu (besiremiančių daugiau psichodiniamine ar humanistine koncepcija) viena kertinių konsultavimo mokymosi akmenų yra asmeninė terapija, tai šeimos terapijoje akcentuojamas technikos mokymasis (kuo labiau panašėja į kognityvisuts ir bihevioristus). Teoriškai, ko gero, galima skirti du šeimos terapijos lygmenis ar plotmes – strateginė šeimos terapija ir struktūrinė šeimos terapija (kaip įvardino tai Haley). Strateginė šeimos terapija daugiau orientuota į strategijos tam tikram simptomui pašalinti sukūrimą – šeimos terapeutai prigalvoja daug technikų, kaip paveikti vieną ar kitą simptomą. Tačiau tų technikų daug, jos labai įvairios ir jas sunku susisteminti – ir nors egzistuoja šių strategijų bendrų principų aprašymas, tačiau pritaikyti jas pačiam – gana sudėtinga. Nors žinomiausias tokios strategijos pavyzdys būtų paradoksas (mums gal kartais dažniau pažįstamas iš V.Frankl‘io raštų, tačiau šalia egzistuoja ir kiti (reframing, relabeling – ty, simptomo perinterpretavimas ar pervardijimas). Maža to, aiškių taisyklių tų technikų taikymo irgi nėra, šeimos terapeutai skatina kūrybiškumą tiek kuriant savo metodus, tiek pritaikant jas kiekvienam naujam atvejui (kraštutinė to išraiška – berods M.Ericson‘o išsakyta mintis – kiekvienam pacientui reikia sukurti jam atitinkamą teoriją). Taigi, čia irgi vyrauja menas ir kūryba, kaip ir kitose psichoterapinėse mokyklose, kurį sunku išmokti, ir norint kurį tobulai perprasti, reikia gimti M.Ericson‘u arba J.Haley.

Tačiau naujokui yra vilties kažko sužinoti ir išmokti, jei visam tam strategijų chaosui bus suteikta aiškesnė struktūra, o padėti labiau susigaudyti ir kažko išmokti gali būtent sisteminė šeimos terapijos dalis – būtent išmokimas, kaip turi atrodyti šeimos sistema, posistemės ir hierarchija, bei kaip atsiradę šios hierarchijos pažeidimai sukelia simptomus – tai suteikia aiškumą ir gana konkrečius tikslus – išmokus J.Haley pasiūlytą schemą, gana lengva suprasti, kas šeimoje yra negerai, ir ką reikėtų pakeisti. Konkretūs intervencijos metodai (strateginė dalis) tada neatrodo tokie baisiai sunkiai suprantami – turėdamas aiškų tikslą ir kelis pavyzdžius jau pats gali išnaudoti savo kūrybiškumą ir sugalvoti savo instrukcijas, kurios padėtų grąžinti sistemą į pusiausvyrą. Iš tikrųjų sisteminės dalies idėjos yra gana paprastos ir lengvai išmokstamos. Sąlyginai būtų galima pasakyti taip, kad sveikas žmogus, sulaukęs šiek tiek brandesnių metų, pats puikiai perpranta tokius dėsnius ir nestudijuodamas psichologijos – pvz., ar reikia daug proto, kad suprastum, jog viršininko galia ir įtaka stipriai sumažės, jei jo pavaldinys tiesiogiai ir draugiškai bendrauja su jo tiesioginiu viršininku (tarpgeneracinė koalicija, anot J.Haley). Jaunų psichologų bėda čia ko gero yra tai, kad jie daugiau koncentruojasi į atskirą žmogų ir jo išgyvenimus – juo labiau, kad visos mokyklos, su kuriomis jis pirmiausia supažindinamas, ir skatina daryti tokius dalykus. Todėl paprastai į kliento santykius su kitais žmonėmis psichologas paprastai žvelgia per kliento matymo prizmę – tai yra, jis mato tuos santykius taip, kaip mato būtent klientas, ir žino tik tokius šių santykių paaiškinimus, kokius pateikia klientas. O aišku, kad tai gali būti visai neobjektyvus vaizdas (pvz., alkoholikų konsultantai žino, kad pačių alkoholikų pasakojimai gali visiškai neatitikti jų šeimos narių pasakojimų, todėl jie net turi rekomendaciją prieš kalbantis su tokiu žmogumi, susirinkti visą informaciją iš šeimos narių, kad galėtų po to ‚priremti‘ alkoholiką (žinoma, klausimas, kiek efektyviai tai pavyks padaryti); kita išeitis – dirbti su kliento vidiniu pasauliu ir tvarkytis tik jame). Taigi, psichologai dažniau gilinasi į kliento vidinį pasaulį (ar pasaulį tokį, kokį jį mato klientas), todėl klientas su savo išgyvenimais ir aiškinimais patenka į pirmą vietą ir jaunas psichologas labiau linksta manyti, kad yra svarbiau, kaip žmogus jaučiasi, o ne kokią vietą jis užima šeimos (ar organizacijos) sistemoje. Tai ir paskatina ignoruoti sistemą ir hierarchiją. Šitaip jauni psichologai tampa socialiai nenuovokūs ir dažnai ‚prisijungia‘ prie kliento, kad padėtų jam ‚kovoti‘ su ‚neteisinga‘ sistema (pvz., dažnas skundas – ‚tėvai (mokytojai) nesupranta vaikų, nemoka jų mylėti…‘). J.Haley padeda atstatyti tokį vienpusiškumą, padeda geriau suvokti ir įvertinti klientą supančių žmonių svarbumą, funkcijas, uždavinius – ką jie vis dėlto turi padaryti ir pasiekti, nepaisant to, kaip jaučiasi ir kaip apie tai mąsto klientas (pvz., paaugliui gali labai nepatikti, kad tėvai jį drausmina ir bando apriboti jį, tačiau jie vis tik yra jo tėvai ir jie turi taip daryti). Tuo pačiu J.Haley parodo ir ‚prisijungimo prie sistemos svarbą‘ – pagrindinė mintis yra, kad su sistema reikia ne ‚kovoti‘ (dažna jaunų žmonių klaida, dažniausiai pasireiškianti tokiais pasisakymais – šito vaiko tėvai(mokytojai, gydytojai, viršininkai ir pan.) nieko nesupranta, jie kenkia vaikui), o prie jos ‚prisijungti‘ – būtent tokie veiksmai dažniau padeda efektyviai spręsti kliento problemas, nei kova, kuri problemas gali ir paaštrinti. Tad sisteminė terapija padeda dirbti ne vien su individu, bet ir su jį supančia sistema. Privalumas yra ir tai, kad tokį supratimą galima taikyti ne tik šeimai, bet ir visoms kitoms organizacijoms (mokyklai, ligoninei, verslo kompanijai). Vėlgi, čia svarbu ne tiek pati technika (čia galima išnaudoti, kad ir motyvacinio interviu įgūdžius), kiek aiškiai suprasti šeimos (įstaigos) sistemos ypatumus, kad prie jos prisijungti ir efektyviai keisti.

Antros eilė knygos:

Žinoma, kad būti psichologu, ko gero neužtenka perskaityti penkias knygas. Taigi, galima išskirti kitas knygas, kurios irgi yra būtinos geresniam savo darbo supratimui:

– Froidas „Psichoanalizės įvadas“

– Yalom I. Group psychotherapy (inpateint therapy

– Berne E. Games people play.

Knygos prie CBT:

Elis – pyktis

Elis – nerimas

Padesky

Dryden

CRA

Anxiety

Depression

Anger

Wolpe

Freud

Bernas

Yalom

Merton

Konfliktų valdymas

Mediation

Couching ir mentoring