Intuicija

Žodis „intuicija“ kasdien yra neretai vartojamas, žmonės dažnai ir rimtai kalba apie „intuityvius“ jų priimtus sprendimus, veiksmus (P. Easen, J. Wilcockson, 1996). Maža to, daugelis pritartų, jog šachmatininkas, tuoj pat pamatęs tinkamą ėjimą, seselė, pajutusi, jog jos prižiūrimas vaikas turi rimtų sutrikimų, gaisrininkas, puolęs būtent prie tos namo dalies ir taip užkirtęs kelią tolimesnei tragedijai.. – visi jie veikia intuityviai. Vis dėlto, intuicija kaip mokslinis konstruktas, atrodo, buvo atspari moksliniams tyrinėjimams ilgus amžius; pernelyg sunkiai pagaunama ir apibrėžiama, ji buvo palikta filosofijai (M. Sinclair, N. Ashkanasy, 2005).

Apskritai, manyta, kad intuicija yra kažkas iracionalaus, nesuvokiamo, veikiančio pasąmoningai (P. Easen, J. Wilcockson, 1996). Intuicija nebuvo vienareikšmiškai suprantama: vienų autorių kaip viduje slypinčios žinios (angl. tacit knowledge), instinktyvus pajautimas (angl. gut feeling), kitų – kaip struktūros, modelio atpažinimas (angl. pattern recognition), „žinojimas, kaip“ (angl. know-how) ir t.t. (P. Easen, J. Wilcockson, 1996). Kiekvienas apibrėžimas, tarsi apibūdinantis vieną ir tą patį, išryškindavo subtilius skirtumus ir šiek tiek kitokią prasmę (P. Easen, J. Wilcockson, 1996). Dar sunkiau būtų pasakyti, kas buvo manoma, jog yra intuicijos komponentai, kas ją sudaro (M. Sinclair, N. Ashkanasy, 2005) – neaišku, kokiu turiniu operuoja intuicija, kokiomis savybėmis pasižymi ir t.t. (P. Easen, J. Wilcockson, 1996). Tarp galybės nesutarimų būta vieno dalyko, dėl ko niekas neabejojo: intuicija skiriasi nuo samprotavimo (racionalumo) (P. Easen, J. Wilcockson, 1996).

Intuicija ir samprotavimas

Iš esmės buvo sutariama dėl savybių, skiriančių šiuodu kognityvinių procesų tipus (P. Easen, J. Wilcockson, 1996; D. Kahneman, 2003; D. Kahneman, S. Frederick, 2002; M. Sinclair, N. Ashkanasy, 2005). K. Stanovich ir R. West (2000, cit. pgl. D. Kahneman, 2003) juos pavadino sistema 1 (intuicija) ir sistema 2 (samprotavimas/racionalumas) (toliau – s1 ir s2). Apie s1 ir s2 apibendrintai galima pasakyti (D. Kahneman, 2003; D. Kahneman, S. Frederick, 2002):

  • s1 operacijas atlieka greitai, automatiškai, be pastangų, jos yra asociatyvios bei numanomos (negali būti atskleistos introspektyviai – paklaustas, kodėl būtent šią pastato dalį ėmėsi gelbėti, gaisrininkas atsakytų, jog nežino), taip pat dažnai emociškai pakrautos, valdomos įpročių (išėję iš namų pasukame tuo keliu, kuriuo kaskart einame, nors šiuokart reikia į priešingą pusę), tad sunkiai sąmoningai kontroliuojamos ar keičiamos.
  • Antroji sistema (s2) veikia lėčiau, tam reikalingos pastangos, šios sistemos operacijos paprastai yra nuoseklios, gali būti sąmoningai stebimos bei kontroliuojamos, taip pat pasižymi santykiniu lankstumu bei potencialiai gali būti valdomos taisyklių. Viena iš s2 funkcijų – išreikšto elgesio bei protinių operacijų stebėjimas, tikrinimas. Pavyzdžiui, antrosios sistemos veikimą stebime, kai vaikas sprendžia matematikos uždavinį.
  • s1 generuoja vertinimo objektų požymių įspūdžius (angl. impressions) – nesvarbu, ar suvokimo, ar mąstymo procesai būtų įtraukti. Įspūdžiai yra nevalingi ir nėra būtina, kad jie būtų reiškiami kalba. Įsivaizduokite, kad ieškote pažįstamosios minioje: pagal kokį požymį jūs ją išskirsite iš visų žmonių? Pavyzdžiui, jei žinote, kad ji turi raudoną paltą, tikėtina, jog raudonos spalvos ir ieškosite. Tačiau taip pat tikėtina, kad tai, jog ieškote būtent raudono palto, pajausite, jei kurį laiką jos nerasite – tuomet įsijungs antrosios sistemos operacijos ir jūs jau sąmoningai mąstysite, kaip ją rasti, peržvelgsite mintyse turimus išskirtinius jos bruožus.
  • Dar daugiau, s1 veikimo objektu tampa nebe „čia ir dabar“ pojūtis (šiuo metu juntamas), t.y. įtraukiami protiniai vaizdiniai (angl. mental representations), kurie gali būti sužadinami kalba (kai ieškome asmens, kurio nesame matę, pagal pateiktą apibūdinimą – raudonas paltas, šiuo atveju, bus iššauktas kalba). Vis dėlto, šie vaizdiniai (tokie, kuriais operuojama intuityviai vertinant) išlaiko tam tikrus suvokinių bruožus: yra konkretūs, apibrėžti, talpina savyje priežastinius ryšius bei emocinį krūvį.
  • s2 generuoja vertinimus, kurie visuomet valingi ir apgalvoti, nepaisant to, ar jie yra galiausiai išreiškiami. Taigi s2 dalyvauja visuose vertinimuose (taip pat ir tuose, kurių šaltinis – įspūdžiai).
  • Ar konkreti kognityvinė operacija yra vykdoma s1 ar s2 galima nustatyti pasitelkus konkuruojančių kognityvinių užduočių efektą: visuminė žmogaus protinė talpa (angl. the overall capacity for mental effort) yra ribota, pastangų reikalaujantys procesai trikdo vieni kitus, o pastangų nereikalaujantys – jungiami su kitomis užduotimis nei sukelia, nei nukenčia nuo trikdžių. Vadinasi, besimokantįjį vairuoti sutrikdyti yra žymiai lengviau ir pavojingiau nei tokį, kuris vairuoja jau 30 metų, kadangi pirmasis daug informacijos ir veiksmų atlieka vadovaujamas s2, o antrasis jau turi suformavęs įgūdžius, kurie žymiai labiau remiasi s1 (skaityti kitą punktą apačioje), tad su juo nepavojinga plepėti niekus, vairuodamas jis gali gerti kavą ir pan.
  • Manoma, kad s1 ir s2 gali būti aktyvios tuo pačiu metu, automatinės ir kontroliuojamos kognityvinės operacijos konkuruoja dėl išreikštų atsakų, tačiau apgalvoti, sąmoningi vertinimai dažnai lieka priderinti prie pradinių įspūdžių.
  • Nors s1 yra primityvesnė nei s2, tai nereiškia mažesnių jos galimybių. Priešingai, kognityvinės operacijos (veiksmai, angl. operations) dėl patyrimo ir įgudimo galiausiai migruoja iš s2 į s1. Vadinasi, profesionalume taip pat esti nemaža dalis intuicijos.

Profesionalai apie intuiciją

Techniškai ir racionaliai orientuotose profesijose intuicija būdavo žeminama ir skriaudžiama, pavyzdžiui, ankstyvą rytą žadinusi pediatrą seselė, turėjusi nuojautą, kas su kūdikiu „kažkas ne taip“, likdavo atvira įžeidimams dėl to, kad ji „pernelyg įsitraukia“, yra „pernelyg emociška“ (Schraeder, Fischer, 1987, cit.pg. J. Cioffi, 1997). Viena seselė operacionaliai apibrėžia intuiciją kaip „juokingas įtarimas ir tuomet tiesiog patyrimas – galbūt atsiminimo procesas – žvilgsnis – ir tuomet atgaminimas“ (J. Cioffi, 1997). Jos apibūdinimas atskleidžia, kad tai pasąmonintas procesas, susijęs su patirtimi ir ateinantis kartu su pasitikėjimu ir tikėjimu savo sprendimu (J. Cioffi, 1997). Simon (1992, cit.pg. D. Kahneman, G. Klein, 2009) pasiūlė profesionalų intuicijos apibrėžimą, dėl kurio tiek D. Kahneman, tiek G. Klein, būdami visiškai priešingų stovyklų (skirtingai vertinančių ir tiriančių intuiciją) atstovais, sutaria ir kuriam pritaria: „Situacija pateikė užuominą: ši užuomina suteikė profesionalui priėjimą prie informacijos, kuri saugoma jo atmintyje, ir toji informacija suteikia atsakymą. Intuicija yra ne daugiau ir ne mažiau kaip atpažinimas“.

Profesionalų intuicija kaip atpažinimas

Šis intuicijos modelis naudingas dėl kelių priežasčių (D. Kahneman, G. Klein, 2009). Pirmiausia, juo demistifikuojama intuicija: daugybė profesionalų, veikiančių intuityviai (ir kai kurie autoriai, studijuojantys intuityvų veikimą) apdovanoja intuiciją beveik magiška aura – tai tarsi žinios, kurios nėra įgyjamos racionaliais būdais (D. Kahneman, G. Klein, 2009). Vadovaujantis Simon apibrėžimu, procesas, dėl kurio vaikų skyriaus seselė, atpažįsta, kad kūdikis gali mirtinai sirgti, nesiskiria nuo proceso, kuris padeda atpažinti, kad jos draugas atrodo pavargęs ar piktas, taip pat vaikas atpažįsta, kad gyvūnas yra šuo, o ne katė (D. Kahneman, G. Klein, 2009).

Intuicijos kaip atpažinimo modelis taip pat naudingas tuo, kad atkreipia dėmesys į aplinką, kurioje veikia profesionalas. Tuomet, kai esti stabilių ryšių tarp objektyviai stebimų požymių bei jų pasekmių ar tarp požymių ir veiksmų pasekmių, aplinka yra laikoma „aukšto validumo“ (D. Kahneman, G. Klein, 2009). Gaisrininkai bei medikai dirba tokioje aplinkoje (D. Kahneman, G. Klein, 2009) – netinkamai pritaikyti vaistai sukelia poveikį, kuris dažniausiai yra pastebimas, sukelia tam tikra pasekmes. Kitas svarbus aplinkos veiksnys yra greitas ir adekvatus grįžtamasis ryšys apie atliktų veiksmų pasekmes – galimybė mokytis iš stabilių aplinkoje esančių požymių (D. Kahneman, G. Klein, 2009). To, pavyzdžiui, negali padaryti ekonomikos rinkos atstovai, kadangi čia aplinka nuolat kinta – kainos krinta ir kyla, pardavimų padaugėja ir sumažėja ir visa tai veikia rinkos kainą ir t.t.

Taigi, vadovaujantis intuicijos kaip atpažinimo apibrėžimu, atvejį, kai naujas savo srityje padarys netikėtai gerą sprendimą priskirsime ne jo profesionaliai intuicijai, o atsitiktinumui. O, tam, kad galėtume iš tikrųjų įgyti intuityvių įgūdžių, turėsime mokytis to, ir daryti tai tinkamoje aplinkoje. Priešingu atveju pasitikėjimas savo sprendimu, buvimas daugiau nei šimtu procentų tikram, kad neklystame, negalime net paaiškinti, kodėl sprendimas toks, o ne kitoks.. ves prie neišvengiamų ir netgi sisteminių klaidų, kai s2 nepakeis s1 pasiūlymų, kurie bus klaidingi.

Parengta pagal:

Cioffi J. Heuristics, Servants to Intuition, in Clinical Decision-Making // Journal of Advanced Nursing, 1997, vol. 26, p.203–208.

Easen P., Wilcockson J. Intuition and Rational Decision-Making in Professional Thinking: A False Dichotomy? // Journal of Advanced Nursing, 1996, vol. 24, p.667–673.

Kahneman D. A Perspective on Judgment and Choice: Mapping Bounded Rationality // American Psychologist, 2003, vol. 58, no. 9, p.697–720.

Kahneman D., Frederick S. A Model of Heuristic Judgment // Holyoak K. J., Morrison R. G. (red.) Cambridge Handbook of Thinking and Reasoning. CUP, 2005, p. 267–293.

Kahneman D., Frederick S. Representativeness Revisited: Attribute Substitution in Intuitive Judgment // Gilovich T.,Griffin D., Kahneman D. (red.) Heuristics and Biases, New York: Cambridge University Press, 2002, p. 49–81.

Kahneman D., Klein G. Conditions for Intuitive Expertise: A Failure to Disagree // American Psychologist, 2009, vol. 64, no. 6, p.515–526.

Sinclair M., Ashkanasy N. Intuition: Myth or Decision Making Tool? // Management Learning, 2005, vol. 36, no. 3, p. 353–370.