pyktis Santykių psichologija

Pyktį visuomet galima paaiškinti


Kokiais trims būdais galime suprasti neracionalų pyktį?

Ar kada buvo taip, kad kito žmogaus pyktis jums atrodė neracionalus? Perdėtas? Neadekvatus situacijai? O ar buvo taip, kad jus nustebino jūsų pačių pykčio trukmė ar stiprumas? Šiame rašinyje paaiškinsiu, kodėl bet kokį pyktį galima racionaliai pagrįsti, nors dažnai įsiūčio akimirką jį suvokti praktiškai neįmanoma.

Žemiau pateikiu tris būdus, kaip suvokti perdėtą pyktį. Nors tokie proveržiai gali atrodyti nelabai logiški, juos visuomet galima paaiškinti psicho-logiškai. O jei suprasite kito žmogaus pyktį, galėsite gali padėti jam su juo susitvarkyti.

  1. Supykusį žmogų jau prieš tai buvo nuvylę, suerzinę ar įstūmę neviltį jūsų pasakyti žodžiai ar veiksmai, tačiau, timptelėjęs viršutinę lūpą, jis iškentė „neišpjovę“ savo pykčio. Gal todėl, kad yra „užprogramuotas“ kiek įmanoma vengti konfliktų. Tačiau šios paskutinės provokacijos provokacijų serijoje, kad ir kokia ji buvo menkutė, užteko, kad taurė persipildytų. Nors prieš tai žmogus susilaikė savo pykčio neišlieję, šis kaupėsi jau gerokai iki konflikto proveržio.

 

pyktisSvarbu suvokti, kad iškart neišlietas susierzinimas ar pyktis nebūtinai išgaruoja. Jis lygiai taip pat sėkmingai gali smilkti viduje, o kai vėliau pasakytas teiginys arba elgesys žmogų išprovokuoja, tai reiškia, kad buvo  pasiektas jo pykčio slenkstis. Taigi, jei žmogus netikėtai (ar bent jums atrodo, kad netikėtai) pratrūksta, labai gali būti, kad šis emocinis proveržis brendo jau kurį laiką. Tiesiog nepastebėjote jo vystymosi, įvairių siunčiamų signalų (tarkime, pasikeitusi veido išraiška, išsiplėtę vyzdžiai, raumenų susitraukimas,  sugniaužtas kumštis, patankėjęs kvėpavimas, taukšėjimas kojomis, nervingas žingsniavimas, t.t.)

 

Kokias išvadas galima iš to pasidaryti? Tai, kad jei netikėtas žmogaus protrūkis atrodo perdėtas, turint omenyje esamas aplinkybes, galbūt jūs nepiktybiškai jį prieš tai įskaudinote (kad ir ne taip stipriai), nors asmuo to ir neparodė. Būtent todėl būtina pasiteirauti, ką padarėte ar pasakėte anksčiau, kas galėjo jį taip sunervinti. Kad ir ką šis atsakytų, pasistenkite paliudyti, kad jo pyktis yra racionalus, netgi neišvengiamas, interpretuojant jūsų motyvus taip, kaip interpretuoja jūsų pašnekovas, o jums derėtų tą interpretaciją patvirtinti taip, kad jūsų pašnekovo pyktis atlyžtų.

Itin svarbu pabrėžti, kad, jeigu, užuot atmetę žmogaus pyktį, leisite jam jį toliau eskaluoti, tai nereiškia, kad privalote sutikti su kiekvienu žmogaus žodžiu –  ypač jei didžioji dalis arba visas jų nepasitenkinimas jumis kyla iš akivaizdžiai klaidingo jūsų pozicijos interpretavimo. Jums paprasčiausiai reikėtų jį patikinti, kad taip (klaidingai) interpretuodami jūsų veiksmus jis, be abejo, negalėjo nesupykti.

 

  1. Iš kitos pusės, žinoma, galimas ir toks variantas, kad ne jūs išprovokavote žmogaus elgesį. Tačiau išprovokavo kažkas kitas, o dabar šis pyktis nukreipiamas į jūs. Daugelis užgniaužiame jausmus ir neišsiduodame žmogui, su kuriuo bendraujame, kad mums kankina bloga nuotaika – ar dėl kažko, kas įvyko darbe, dėl nejautrios ir piktos pastabos, kurią mums kažkas drėbė, ar tiesiog dėl pasitaikiusių kliūčių ar nesėkmių. Dar daugiau – absoliučiai bet kas gali įskaudinti mus savo neteisybe ir priversti mus pasijausti pažeidžiamais. Kaip pastebėjau kituose savo rašiniuose, pyktis gali veikti ir kaip stipri gynybinė reakcija, nukreipta prieš bejėgiškumo pojūtį. Tad jeigu žmogus pernelyg greitai pameta galvą, galbūt dar prieš jums pasirodant horizonte, įvyko kažkas, kas privertė jį pasijusti bejėgiu ir beginkliu.

 

pykčio nukreipimmasTokiais atvejais svarbu, kad kito žmogaus žodžių nepriimtumėte asmeniškai. Nes, dar prieš jums praveriant burną ir į jį pažiūrint (tariamai ne tokiu žvilgsniu, kokiu derėtų), žmogus buvo pasiekęs savo gynybinio pykčio slenkstį. Kad ir kokia neveiksminga tokiais atvejais bebūtų neigiama jūsų reakcija, kartais tokiais momentais gali būti itin sunku nesureaguoti neigiamai. Šiaip ar taip, galbūt jums pačiam šiuo metu tenka atlaikyti nemalonias emocijas, kaip, tarkime, jausmas, kad esate menkinimas, jums grasinama arba jūs nepelnytai puolamas.

 

Todėl visada pravartu asmens pasiteirauti – tik be pykčio! – ką būtent padarėte, kad  jį taip supykdėte bei ar prieš tai įvyko kažkas, kas jį taip pat įžeidė, sudirgino ar kitaip supykdė. Pažiūrėkite, ar jis sutiks jums smulkiau paaiškinti, kas sukėlė jų susijaudinimą. Neverta kvestionuoti asmens pykčio pagrįstumo, nes šią akimirką  jį apėmęs subjektyvus jausmas, kad buvo išprovokuoti, visada atrodys normalus, logiškas ir pagrįstas.

 

  1. Jūsų elgesys, kad ir koks nekaltas, galėjo žmogui priminti, nors ir nesąmoningai, praeities aplinkybes, kurios jį nuerzino arba įsiutino, tačiau kurių jis tuo metu negalėjo tinkamai „apdoroti“ ar „įsisąmoninti“. Psichoneuroimunologai, tarkime, Candace Pert („Molecules of Emotion“, liet. „Emocijos molekulės“; 1999) įrodė, jog  emocijos turi fizinę išraišką – neuropeptidus, slypinčius , mūsų viduje. Snaudžiantys, bet gyvi, jie laukia progos, kada bus prikelti.

 

anger evolutionDėl šios priežasties molekuliškai „įjaudrintam“ asmeniui (arba, žvelgiant psichologiškai, jų įsiutintam „vidiniam vaikui“)  gali pakakti bet kokios šiandieninės patirties, kurią šis klaidingai identifikuoja kaip atkartojančią buvusią patirtį, kad būtų pakurstyti seni (dažnai labai seni) neišspręsti jausmai. Todėl kartais net mažiausias provokacija – lindimas į gilesnes problemas, kurios vis dar išlieka skaudžios – gali priversti žmogų reaguoti su įkarščiu, kuris regis, peržengia dabartinės provokacijos ribas. Dabar asmens kadaise patirtas nerimas, nepilnavertiškumo ar gėdos jausmas nebetruko jam išlaisvinti savo pykčio, kuris tiesiogiai susiejamas su klaidinga jo dabartinės situacijos „de-konstrukciją“,  o šią jis regi kaip baisiai neteisingą.

 

Jei šią akimirką sugebėsite žmogų nuraminti ir priversti jį patyrinėti savo pykčio dinamiką, svarbu, kad išklausinėtumėte jo apie kitus jausmus, kuriuos jūsų žodžiai ar veiksmai galėjo sukelti. Čia svarbiausias dalykas yra pripažinti asmens įžeistus jausmus, kurie veikiausiai slypi po netikėtu jo protrūkiu, nes iš pirmo žvilgsnio perdėtas pyktis, nukreiptas į jus, kyla iš senų jausmų, kurie jam siejasi su pojūčiu, kad į jį neatsižvelgiama, kad jis negerbiamas, juo nepasitikima, jis nuvertinami arba su jausmu, kad yra bejėgis, nepageidautinas arba nemylimas.

Turint omenyje šį nenugalimą biologiškai pagrįstą impulsą gintis nuo pažeidžiamumo pasitelkiant pyktį, nėra taip svarbu, ar tai, kas dabar įvyko turi prasminį ryšį su tuo, kas žmogui nutiko praeityje, nes dabartinės aplinkybės gali būti tik atsitiktinai arba periferiškai susijusios su pykčiu, kurį jis, gali būti, nešiojosi savyje nuo vaikystės.  Tokiais atvejais, nors žmogaus puolimo metu išliejama energija neabejotinai nukreipta į jus, ji labai menkai susijusi su jumis.

Taigi jei jau atsidūrėte tokioje situacijoje ir jaučiate, kad nesate tikroji kito žmogaus užsidegimo priežastis, tačiau netyčia jį paskatinote, geriausia būti vengti apsižodžiavimo, mėginant išdidžiai apginti save arba apskritai paprasčiausiai palikti ginčą. Verčiau pasistenkite išlikti ramūs ir pasiteiraukite įpykusio žmogaus, ar šis negalėtų padėti jums geriau suprasti, kaip jis interpretavo jūsų žodžius ar veiksmus, kadangi jūsų motyvai (kiek jūs pats galite juos suprasti) buvo geranoriški. Tokia empatiška reakcija į emocijų proveržį gali kitą užklupti netikėtai. Kadangi mes visi trokštame būti išklausyti ir norime, kad mus vertintų rimtai, galimas dalykas, kad žmogaus pyktis sušvelnės.

Ir jeigu, pasitelkę taktą, susilaikymą ir savikontrolę, sugebėsite suvaldyti situaciją, didėja tikimybė, kad jūsų pašnekovas susimąstys, kas jį taip išprovokavo – be to, ką padarėte jūs. Nors kito žmogaus  elgesio psichologinė analizė nėra rekomenduotina (tokį „kišimąsi“ jis veikiausiai palaikys bandymu elgtis globėjiškai), tikrai galite drąsiai jo paklausti, ką jam galėjo priminti tokias emocijas sukėlęs jūsų elgesys.

 

Visais šiais trimis atvejais, kuomet pyktis yra (manytina) perdėtas, neracionalus ar ne vietoj, matome, kad emocijos šaknys glūdi realybėje. Tačiau ne toje realybėje, kuri vyksta čia ir dabar.  Taip pat galima drąsiai teigti, kad jei galite bent dalinai suprasti kito žmogaus proveržio kilmę, praktiškai visais atvejais galėsite sėkmingiau šį proveržį atlaikyti, pasitelkdami strategiją, o ne emocijas.  Tokiu atveju labiau tikėtina, kad žmogus liausis pulti jus ir atsisuks į save, o tai yra nepalyginimai produktyviau.

pagal:psychologytoday.com/blog/evolution-the-self/201308/anger-always-makes-sense

Straipsnio aurorius dr. Leon F. Seltzer

dr. Leon F. Seltzer

 

 


Leave a Comment

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *