Parduotuvės saldumynų skyriuje šiandien vyksta mūšis: „šiame kampe – sunkiasvoris pasaulio čempionas ėdūnas Sausainių pabaisa!“ (minia pritariamai suošia). „Kitame kampe ‒ jo varžovė Pupelė“(minia švilpia). Kitoje kovoje Terminatorius ir Betmenas iš žaislų skyriaus susirems dėl meilės berniukui Ralfui. Na, o tų, kurie pageidauja daugiau veiksmo, laukia šventinės Šv. Valentino dienos skerdynės tarp „Mylėsiu amžinai“ ir „Viskas baigta“.
Vidiniai konfliktai – reiškinys senas kaip šis pasaulis, o kartu toks pat dažnas kaip kasdienis apsilankymas prekybos centre. Nuolat patenkame į nematomus mūšio laukus, kuriuose patys braižome fronto linijas, nuolat traukiam virvę patys su savimi: eiti ar neiti į tą vakarėlį, kur aš nieko nepažįstu ar likti namuose ir nuobodžiauti; išdrįsti atsistoti ir atvirai pasisakyti prieš savo viršininką ar prikąsti liežuvį, tikintis paaukštinimo; pradėti vėl susitikinėti ar verčiau pridėti dar vieną susirašinėjimo draugą prie savo internetinių kontaktų sąrašo; pradėti svajonių verslą ar likti savo stabiliame darbe; aplankyti savo disfunkcinę šeimą švenčių proga ar nusižengti šeimyninei pareigai ir pabėgti atostogų į šiltuosius kraštus? Net Šekspyro personažas Hamletas svarstė, ar „geriau kentėt nei lėkti į vargus, kurių nežinom?“ Neverta ir spėlioti, kad pats bardas taip pat kovojo su savimi, kaip kovojo šv. Augustinas ar Tomas Džefersonas, kaip šiandien su savimi nuolat grumiasi daugybė šviesų ir išsilavinusių žmonių. Jei vidinis konfliktas būtų laikomas liga, grėstų epidemija! Labiau paplitusi tik visuotinė dilema, kaip su šia liga kovoti. Džiugu, kad šiuolaikinė psichoterapija atlieka reikšmingą vaidmenį sprendžiant, kaip palengvinti šias situacijas.
Džekė įsivaizduodavo, kad jos vidinio konflikto metu jai ant pečių sėdi angeliukas ir velnias, ir vienas iš jų paiima viršų. Jos terapeutas padėjo jai suvokti, kad pasaulis nėra „juodas“ arba „baltas“. Suvokus, kad nepaisant to, jog iš pirmo žvilgsnio vienu ar kitu veiksmu žmogus kenkia sau , už to veiksmo visuomet slypi geras ketinimas. Ta Džekės dalis, kuri sulaiko ją namuose prie televizoriaus šeštadienio vakarą, iš tiesų už nieką jos nebaudžia, atvirkščiai ‒ bando apsaugoti ją nuo emocinės traumos, kurią galėtų patirtis leidusis į dar vienus skausmingus santykius. Ta jos dalis, kuri stumia ją dalyvauti vienišų žmonių susitikimuose ar tiesiog daugiau bendrauti, nebando jos išgąsdinti ar įspeisti į kampą. Ji siekia sveikintino tikslo ‒ padėti jai išsilaisvinti iš savo susikurto kalėjimo ir taip patenkinti savo esminius poreikius ‒ sulaukti dėmesio ir meilės. Kad tokius konfliktus būtų galima išspręsti, privalu visas savojo aš dalis pripažinti ir įvertinti jas už jų gerus ketinimus. Toks požiūris labai skiriasi nuo įpročio save teisti, kas dažniausiai ir atsitinka daugelio vidinių susirėmimų metu.
Kai Džekė identifikavo įvairias savasties dalis, dalyvaujančias kovoje (1 žingsnis) ir kiekvienos iš jų gerus ketinimus (2 žingsnis), ji galėjo suvokti, kad šie skirtingi savojo aš aspektai iš tiesų nekovoja vienas prieš kitą – jie tiesiog skirtingais būdais bando jai padėti. Tai suvokus, dar viena Džekės dalis galės tapti tarpininke sprendžiant konfliktus (3 žingsnis). Dauguma mūsų turime tą asmenybės dalį, kuri geba gerai spręsti keblius klausimus arba yra kūrybiška. Būtent tai ir yra trūkstama grandis, reikalinga konflikto lygčiai išspręsti. Pasitelkus savo išradingąją dalį, Džekė gali apmąstyti galimas išeitis, kurios tenkintų visų kariaujančių dalių gerus ketinimus (4 žingsnis). Šiuo konkrečiu atveju Džekės kūrybiškoji ir problemas sprendžianti savojo aš pusė sugalvojo tokius tris variantus: 1) „užsirašyti į moterų grupes, kuriose gausiu teigiamo dėmesio, bet nebūsiu spaudžiama skubėti užmegzti santykių su vyrais, kol tam nepasiruošiu; 2) rinktis mišrias grupes, tačiau susilaikyti nuo pasimatymų pusę metų, kol dalyvausiu grupės veikloje. Tai duos man laiko susipažinti su kai kuriais iš vyriškių grupės aplinkoje ir įsitikinti, kaip jie bendrauja su manimi dar iki pasimatymų“; 3) „pradėti susitikinėti su vyrais dabar, tačiau pasikliauti informacija, kurią gavau seminaro „Ženklai ir signalai, užtikrinantys geresnius santykius“ ‒ ji turėtų padėti per kelis pasimatymus nuspręsti, ar tarp šių žmonių yra tokių, su kuriais norėčiau tęsti pažintį“.
Šie trys variantai, panašu, patenkino Džekės konfliktuojančių dalių tikslus. Kitas žingsnis ‒ pamėginti įsivaizduoti, kas vyktų pasirinkus kiekvieną iš šių variantų ‒ tai turėtų padėti apsispręsti, kuri versija tinkamiausia (5 žingsnis). Džekė pabandė įsivaizduoti, kaip atrodytų kiekvieno iš šių scenarijų išsipildymas, išgirsti, kaip tai skambėtų ir kas dėtųsi jos viduje kiekvienu iš šių atvejų. Po šių svarstymų, prilygstančių vidiniam sprogimui, Džekė suvokė, kad pirmas variantas jos netenkina ‒ ji nenori būti mišrioje vyrų ir moterų grupėje. Galvodama apie trečiąjį variantą, Džekė jautė šioki tokį dirglumą skrandyje, tad nutarė, kad šis variantas jai nėra pakankamai saugus. Išmėginusi antrąjį variantą, Džekė suprato, kad jis jai tinka labiausiai ‒ tai pats parankiausias kelias stiprinti pasitikėjimo jausmą.
Po to Džekei teko dar atidžiau išstudijuoti pasirinktą variantą ir nuspręsti, ar būtina dar ką nors pakoreguoti (6 žingsnis). Ji apsisprendė įgyvendinti šią strategiją. Dabar Džekė jau pasiruošus žengti žingsnį į priekį ir patikrinti savo pasirinkimą praktikoje. Šią dalį ji kartos tol, kol jausis užtikrinta. O dabar metas padėkoti visoms savojo aš dalims už darnų darbą ieškant būdo išspręsti vidinį konfliktą (8 žingsnis). Paskutinis žingsnis – veiksmas (9 žingsnis).
Su gydytojo pagalba Džekė jaukinasi savo konfliktus, pasinaudodama šiuo 9 žingsnių metodu bei kitomis veiksmingomis priemonėmis. Ji mokosi gyventi be vidinių konfliktų, o vietoj jų įsileisti tikrą sielos ramybę. Peržvelkite mintyse savo vidines kovas ir patys išmėginkite šį būdą.
