S. FreudŠios teorijos kūrėjas – Sigmund Freud (1856-1939). Jis sukūrė psichologijos teoriją žinomą psichoanalizės vardu. Psichoanalize gali būti vadinama, kaip manė pats Z. Froidas, žmogaus psichikos reiškinius aiškinanti teorija, žmogaus psichikos tyrinėjimo (laisvų asociacijų) metodas bei psichoterapinė sistema, kurie pagrįsti šia teorija. Čia pateikiama būtent tik psichinius reiškinius aiškinančios teorijos santrauka ir tik ta jos dalis, kuri yra tiesiogiai susijusi su asmenybės struktūra ir procesais, tuo tarpu trokštantiems artimiau susipažinti su Z. Froidu, kai kurie autoriai siūlo perskaityti šiuos kūrinius:

 

The Iterpretation of Dream  (1900) [yra rusų kalba]

The psychopathology of Everyday Life  (1904) [yra lietuvių kalba]

A General Introduction to Psychoanalysis  (1917) [yra rusų kalba]

New Introductory Lectures on Psychoanalysis  (1933) [yra rusų kalba]

An Outline of Psychoanalysis  (1940)

 

ASMENYBĖS STRUKTŪRA

Asmenybė susideda iš trijų pagrindinių sistemų – id, ego ir superego.

Kiekviena šių sistemų turi savo funkcijas, savybes, dalis, veikimo principus, psichologinius mechanizmus ir dinamiką. Tarpusavyje jos yra artimai ir intensyviai susijusios, ir iš tikrųjų yra sunku, jei net neįmanoma, išskirti jų poveikį bei jo jėgą žmogaus elgesiui atskirai. Žmogaus elgesys praktiškai visada yra nulemiamas sąveikos tarp šių trijų sistemų.

Id (tai). Psichikos dalis, kuri yra paveldima gimstant, vadinasi id. Tai itin subjektyvus ir uždaras psichinis pasaulis, nepripažįstantis objektyvios realybės. Į id sudėtį įeina ir biologinės žmogaus elgesį motyvuojančios jėgos – instinktai. Dėl glaudžios savo sąveikos su biologiniais kūno procesais, ši asmenybės dalis yra psichinės energijos rezervuaras (kitos dvi sistemos išsidiferencijuoja iš jos ir iš jos gauna energiją). Id netoleruoja energijos augimo, kuris patiriamas kaip nemaloni įtampa. Įtampa gali kilti išorinės stimuliacijos ar viduje atsirandančių spaudimų dėka. Id siekia tuoj pat iškrauti įtampą ir sugrąžinti pastovų ir žemą energijos lygį. Įtampos sumažėjimas patiriamas kaip malonumas. Id iš esmės veikia tik pagal šį dėsnį, kuris vadinamas malonumo principu.

Įtampai sumažinti (išvengti skausmo ir gauti malonumo) id gali išnaudoti refleksyvius veiksmus (reflex action) ir pirminius procesus (primary process). Refleksyvūs veiksmai – įgimtos ir automatinės reakcijos (tokios, kaip, pvz.: čiaudėjimas, mirkčiojimas), kurios tuoj pat sumažina įtampą ir yra naudojamos susitvarkant su palyginti paprastomis sujaudinimo (sudirginimo) formomis. Pirminis procesas – sudėtingesnis psichologinis procesas. Jis iškrauna įtampą, suformuodamas objekto, kuris gali pašalinti įtampą, vaizdinį. Toks haliucinacinis patyrimas, kuriame geidžiamas objektas egzistuoja kaip atminties vaizdinys, vadinamas norų išsipildymu (wish-fulfillment). Sapnai yra tokio patyrimo pavyzdys, kuriame visada pasireiškia norų išsipildymas arba bent bandymas išpildyti norus (nors taip ir gali neatrodyti iš pirmo žvilgsnio). Taip pat tokio proceso pavyzdys yra psichotikų haliucinacijos ir vizijos. Tokie norus išpildantys vaizdiniai tėra vienintelė tikrovė, kurią pažįsta Id.

Žinoma, pirminiai procesai patys savaime negali sumažinti įtampos, todėl instinktų sukeliamiems poreikiams tenkinti reikia gerokai efektyvesnių psichinių funkcijų. Būtent tokie yra antriniai psichiniai procesai, kurie sudaro pagrindą kitai asmenybės struktūros sistemai – ego.

Ego (aš). Tai asmenybės sistema, kuri bando patenkinti organizmo poreikius per sąveiką su objektyvia realybe. Ego veikia pagal visai kitus dėsnius nei id ir savo funkcionavimui išnaudoja visai kitus psichinius procesus. Ego veikia pagal realybės principą, kuris reikalauja atidėti įtampos atpalaidavimą iki tol, kol bus atrastas objektas, kuris tiks poreikio patenkinimui. Tad šis principas laikinai pakeičia malonumo principą, kuris gali būti patenkintas tik tada, kai surandamas reikiamas objektas, ir tik tada sumažinama įtampą. Ego tai įgyvendina antrinių procesų pagalba. Tai tie psichiniai procesai, kurie padeda orientuotis organizmui išoriniame pasaulyje (tokie kaip suvokimas, mąstymas, atmintis ir pan.). Būtent jie padeda ego planuoti, kaip patenkinti poreikį.

Ego galima prilyginti vykdomajai asmenybės valdžiai, nes būtent jis reguliuoja visus žmogaus veiksmus, atrenka aplinkos objektus ir nusprendžia, koks instinktas ir kaip, bus patenkintas. Tai darydamas, ego turi suderinti ir integruoti dažnai vienas kitam prieštaraujančius id, superego ir išorinio pasaulio reikalavimus. Tai yra ganėtinai sunku.

Faktiškai ego atsiranda iš id dalies sąveikaujančios su pasauliu tam, kad patenkintų id ir nefrustruotų jame esančių poreikių. Tad ir visa jo energija kyla iš id. Todėl ego neegzistuoja atskirai nuo id ir niekada nėra visiškai nepriklausomas nuo Id. Jo pagrindinis vaidmuo yra suderinti instinkyvių organizmo poreikių patenkinimą su aplinkos sąlygomis, tad jo pagrindiniai tikslai ir būtų – išlaikyti individo gyvybę ir prižiūrėti rūšies reprodukciją.

Superego (aukščiau nei aš). Tai vėliausiai organizmo vystymosi eigoje išsivystanti sistema. Iš esmės tai vaiko prisiimtos tradicinės vertybės ir visuomenės idealai, taip kaip jie yra interpretuojami jo tėvų. Jų priėmimą užtikrina bausmių ir apdovanojimų sistema, taikoma vaikui. Tad superego – asmenybės moralioji dalis, kuri atstovauja tai, kas idealu, labiau nei tai, kas realu ir labiau siekia tobulumo, nei realių tikslų. Būtent superego žmoguje nusprendžia, kas yra teisinga ir kas yra bloga, tam, kad žmogus galėtų veikti pagal atitinkamus visuomenės moralinius standartus.

Superego kaip vidinis moralinio elgesio teisėjas išsivysto tėvų bausmių ir apdovanojimų įtakoje. Tam, kad išvengtų bausmių ir gautų apdovanojimų, vaikas elgiasi taip, kaip to nori jo tėvai. Tai, už ką baudžiama, suformuoja jo sąžinę, kuri yra viena iš dviejų superego posistemių. Tai, už ką skatinama, sudaro jo ego-idealą, kuris yra kita superego posistemė. Šis įsisavinimas vyksta introjekcijos mechanizmo pagalba. Sąžinė baudžia žmogų, versdama jį jaustis kaltu, ego-idealas apdovanoja jį pasidžiavimo savimi jausmu. Po superego susiformavimo tėvų kontrolę pakeičia savikontrolė.

Pagrindinės superego funkcijos yra:

1)  uždrausti id impulsų, ypač seksualinių ir agresyvių, patenkinimą, kadangi šie impulsai yra smerkiami visuomenės;

2)  priversti ego pakeisti realistinius tikslus moraliniais;

3)  siekti tobulumo.

Taigi, superego priešinasi tiek id, tiek ego, ir vertina pasaulį pagal save. Tuo jis yra panašus į id ir yra neracionalus, o į ego panašus tuo, kad siekia kontroliuoti instinktus. Bet jis ne tik siekia trumpam uždelsti instinktų patenkinimą, bet ir bando juos sustabdyti visam laikui.

 

Iš esmės id, ego ir superego nėra į homunkulus (mažus žmogelius) panašios būtybės, kurios sėdi žmoguje ir kontroliuoja jo elgesį, kaip gali pasirodyti vaizdingai pasakojant jų savybes. Greičiau tai yra tam tikri procesų, kurie veikia pagal skirtingus dėsnius, tipai. Įprastomis aplinkybėmis šių procesų tėkmė nekonfliktuoja, o yra suderinta ir vadovaujama ego principų. Asmenybė normaliai funkcionuoja kaip visuma, o ne kaip trys atskiros dalys. Sąlyginai galima id prilyginti biologinei asmenybės pusei, ego – psichologinei, o superego – socialinei daliai.

 

ASMENYBĖJE VYKSTANTYS PROCESAI IR JŲ DINAMIKA

Z. Froidas laikėsi deterministinių pažiūrų. Todėl žmogaus organizmą laikė sudėtinga energetine sistema, kuri semiasi energijos iš suvartoto maisto ir eikvoja ją įvairiems tikslams, tokiems kaip kvėpavimas, raumenų judėjimas, suvokimas, mąstymas ir pan. Z. Froidas, įtakotas savo laikmečio tradicijos, manė, kad jei yra tokia veikla kaip mąstymas, vadinasi jam atlikti reikalinga tam tikra energijos forma – psichinė energija. Pagal energijos tvermės dėsnį, energija gali būti transformuojama į kitą būseną, bet niekada negali išnykti. Tad psichinė energija gali būti transformuota į fiziologinę, ir atvirkščiai. Toks sąlyčio taškas tarp biologinės (kūno) ir psichinės (asmenybės) energijos yra id ir instinktai.

Instinktai. Instinktai – tai vidinių somatinių sujaudinimo šaltinių psichologinė išraiška, kuri yra sąlygota biologinės prigimties. Tokia išraiška gali būti vadinama noru (wish), o kūno sujaudinimas, iš kurio jis atsiranda – poreikiu (need). Pavyzdžiui alkis, (maisto poreikis), fiziologiškai gali būti aprašytas kaip tam tikrų medžiagų trūkumas organizme, tuo tarpu psichologiškai jis pasireikš noru valgyti. Instinktai yra varomoji žmogaus jėga. Jie ne tik motyvuoja elgesį, bet ir nukreipia jį tam tikra linkme. Kitaip tariant, instinktai kontroliuoja elgesį išaugusiu jautrumu tam tikros rūšies stimuliacijai.

Be to organizmas gali būti aktyvuotas išorinio pasaulio stimulais. Z. Froidas manė, kad šie išoriniai sujaudinimo šaltiniai vis tik turi mažesnės reikšmės asmenybės dinamikai, nei įgimti instinktai. Juk iš esmės išoriniai dirgikliai sudaro žmogui mažiau kliūčių ir reikalauja mažiau sudėtingos prisitaikymo formos, nei poreikiai. Žmogus gali pabėgti nuo išorinių stimulų, bet neįmanoma pabėgti nuo poreikių.

Visi instinktai kartu sudaro asmenybės naudojamos psichinės energijos visumą, kurios saugykla yra id. Tad id yra psichinės energijos, atsirandančios iš metabolinių organizmo procesų, teikėjas asmenybei.

Instinktas turi keturis charakteringus bruožus: šaltinį, tikslą, objektą ir varomąją jėgą. Šaltinis jau buvo apibrėžtas kaip tam tikros fiziologinės sąlygos arba poreikis. Instinkto tikslas – kūno sujaudinimo pašalinimas (pavyzdžiui alkio instinkto tikslas – pašalinti medžiagų apykaitos trūkumą, kas padaroma valgant maistą). Instinkto objektas yra tai, kas padeda pašalinti poreikį. Tad objektas yra ne tik tam tikras daiktas ar sąlyga, kuri patenkins norą, bet taip pat ir visas elgesys, kuris reikalingas norų išsipildymui. Varomoji jėga – tai motyvuojanti instinkto jėga, kurią sąlygoja poreikio stiprumas.

Toks instinktų apibrėžimas leidžia aiškiau suprasti elgesio įtampos sumažinimo (redukcijos) modelį. Žmogaus elgesys yra aktyvuojamas vidinių dirgiklių ir baigiasi tada, kai tam tikri atitinkami veiksmai pašalina ar sumažina dirgiklius. Tad instinkto tikslas yra grąžinti žmogų į pirminę ramybės būseną, kuri egzistavo iki sujaudinimo, patiriamo kaip įtampos. Taigi, organizmas siekia išsaugoti pusiausvyrą pašalindamas dirginančius sujaudinimus, kas patiriama kaip malonumas.

Instinkto šaltinis ir tikslas lieka pastovūs visą gyvenimą, nebent šaltinis keičiasi ar išnyksta fizinės brandos eigoje. Nauji instinktai gali atsirasti išsivysčius naujiems fiziniams poreikiams. Tuo tarpu objektas ir priemonės, kuriomis žmogus bando patenkinti savo poreikį gali kisti labai įvairiai. Tai įmanoma dėl psichinės energijos pakeičiamumo (displacement) – ji gali būti atpalaiduojama (iškraunama; suvartojama) įvairiais būdais. To pasekoje, jei vienas objektas dėl kurių nors išorinių ar vidinių priežasčių yra neprieinamas, energija gali būti iškraunama į kitą objektą. Šiam tapus irgi nepasiekiamam, įvyks kitas pakeitimas ir taip tol, kol bus rastas prieinamas objektas.

Tad instinkto energija gali būti atpalaiduojama tokiu pakeistu objektu, kuris nėra iš prigimties būdingas (pirminio pasirinkimo) tam instinktui. Taip, pvz.:, vaikas gali dėl tam tikrų išorinių priežasčių mesti savo pirminį seksualinį objektą – manipuliaciją savo lytiniais organais (masturbaciją) – ir imtis ne tokio akivaizdaus savo lytinio poreikio patenkinimo – piršto čiulpimo. Taigi, pakito instinkto objektas, tačiau nepakito jo tikslas.

Sugebėjimas pakeisti objektą yra viena svarbiausių asmenybės dinamikos savybių, sąlygotų žmogaus psichikos plastiškumo ir lankstumo. Praktiškai visi suaugusio žmogaus interesai, pomėgiai, mylimi užsiėmimai ir įpročiai yra tokių instinktų pirminių pasirinkimo objektų išvestiniai, t.y., jie yra atsiradę visos eilės pakeitimų būdu.

Tad Froido motyvacijos teorija yra pagrįsta prielaida, kad instinktai yra vienintelis žmogaus elgesio energijos šaltinis.

Instinktų skaičius ir rūšys. Froidas nesistengė išskirti specifinių intsinktų, kadangi mes tiek nežinome apie kūno fiziologines būsenas, kad taip galėtume padaryti, o be to tai yra fiziologo darbas. Froidas teikė tik instinktų bendrą klasifikaciją – tai dvi plačios kategorijos – gyvenimo ir mirties instinktai.

Gyvenimo instinktai tarnauja individo išlikimui ir rūšies atsinaujinimui – tai alkis, troškulys, seksualinis instinktas ir pan. Jų naudojama energija vadinama libido. Didžiausią dėmesį Froidas skyrė seksualiniam instinktui ir ankstyvaisiais savo teorijos kūrimo etapais visą žmogaus motyvaciją aiškino šiuo instinktu. Iš tikrųjų šis instinktas nėra nedaloma vienybė, o greičiau keli atskiri kūniški poreikiai, kurie sukelia seksualinius norus. Kiekvienas šių norų turi savo šaltinį skirtingose kūno vietose, kurios vadinamos erogeninėmis zonomis. Erogeninės zonos yra dalis odos ar gleivinės, ypač jautrios dirginimui, kuris sukelia malonius jausmus.

Lūpos ir burnos ertmė sudaro vieną tokią erogeninę zoną, analinė anga – kitą, lytiniai organai – trečią. Vaikystėje seksualiniai instinktai yra santykinai nepriklausomi vienas nuo kito, bet kada žmogus pasiekia brandos amžių, jie yra linkę sintezuotis ir kartu siekti reprodukcijos.

Mirties – arba dar destruktyvūs – instinktai pasireiškia ne taip aiškiai, todėl apie juos žinoma mažiau. Tik tiek, kad jie padaro savo – kiekvienas galiausiai miršta. Froidas darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus turi pasąmoningą troškimą numirti. Jis nebandė identifikuoti kūniškųjų mirties instinktų šaltinių. Jų egzistavimas pagrįstas principu, kuris teigia, kad visi gyvybiniai procesai turi tendenciją sugrįžti į neorganinio pasaulio stabilumą. Taigi, sutrikdyta iš stabilaus egzistavimo organinė medžiaga linksta grįžti į ramybės būseną. Mirties noras yra šio principo pasireiškimas. Iš mirties instinktų kyla agresyvūs motyvai. Agresija – tai savidestrukcija nukreipta į išorę link pakeičiamų objektų, nes mirties norą blokuoja gyvenimo instinktų jėgos. Mirties ir gyvenimo instinktai gali persipinti vieni su kitais ir pasireikšti vienoje veikloje.

Šie instinktai teikia visą energiją, kurią naudoja visos trys asmenybės sistemos.

Psichinės energijos paskirstymas ir išnaudojimas. Asmenybės dinamiką sudaro būdai, kaip yra paskirstoma ir išnaudojam energija tarp trijų sistemų. Energijos kiekis yra ribotas, tad visos sistemos varžosi tarpusavyje. Vystymosi pradžioje id turi visą energiją ir naudoja ją refleksyviems veiksmams norų išsipildymui, veikdamas pagal malonumo principą. Energijos sutelkimas į veiksmą arba vaizdinį, kuris patenkina instinktą, yra vadinamas instinktyviu (pirminiu) objekto pasirinkimu arba objekto kateksiu. Energija id yra labai nestabilios būsenos ir lengvai gali persijungti nuo vieno vaizdinio ar veiksmo prie kito. Taip yra dėl id nesugebėjimo aiškiai diferencijuoti objektus. Skirtingi objektai gali būti laikomi tais pačiais – pvz.: alkanas vaikas viską deda į burną.

Ego neturi savo energijos šaltinio, tad turi perimti ją iš id. Kadangi id nemoka diferencijuoti vaizdinių nuo realybės, jis gali užkrauti energija ir vaizdinį, kuris nepatenkina poreikio. Tad organizmas turi išmokti diferencijuoti objektyvią realybę nuo subjektyvios. Tai padaroma antrinių procesų pagalba. Tai reiškia ego susiformavimą. Kadangi ego efektyviau tenkina organizmo poreikius, dalis energijos iš id atitenka jam. Iš esmės tai vyksta identifikacijos procesų pagalba, kai ego rasdamas reikiamus objektus subjektyvioje realybėje susitapatina (identifikuojasi) su jais. Tada id atiduoda savo energiją surastiems objektams, kuri kartu atitenka ir ego antriniams procesams.

Kai ego gauna pakankamai daug energijos, jis gali skirti ją ne tik instinktų tenkinimui bet ir savo procesams – suvokimui, įsiminimui, mąstymui ir pan. Dalis energijos išnaudojama tam, kad sulaikytų id nuo neracionalių ir impulsyvių veiksmų.

Ego energija gali būti išnaudojama ir naujiems objektams, kurie nėra susiję su baziniais organizmo poreikiais, tačiau kurie yra asociaciniais ryšiais susiję su jais (pirminių pasirinkimo objektų pakeitimas).

Be to ego išnaudoja energiją tam, kad suderintų visų trijų sistemų tarpusavio sąveiką, bei organizmo sąveiką su aplinka.

Superego perima energiją per identifikaciją su tėvais. Tėvai yra vieni pirmųjų kūdikio pasirinkimo objektų, kadangi nuo jų priklauso jis bei jo poreikių patenkinimas. Jie baudžia, kas padidina įtampą, ir apdovanoja, kas mažina įtampą. Vaikas išmoksta prie to prisitaikyti introjektuodamas tėvų moralinius imperatyvus, kuriuos užkrauna energija, nes jie patenkina jo poreikius. Taip jis atiduoda savo energiją savo idealams ir tai tampa jo ego idealais, jis užkrauna energija draudimus, ir tai tampa jo sąžinė.

Superego dažnai veikia prieš id impulsus. Tai visuomenė tėvų apraiškoje bando kontroliuoti ir uždrausti primityvių motyvų išraišką, ypač sekso ir agresijos. Tačiau ir id sugeba išnaudoti superego savo impulsų patenkinimui (teisiojo pyktis neteisiesiems).

Sistemų energetinė sąveika labai sudėtinga, nes superego ir ego stengiasi tiek patenkinti id poreikius, tiek juos uždrausti, o ego dar turi prisitaikyti prie realaus pasaulio reikalavimų. Jei id turės kontrolę energijos – elgesys bus impulsyvus ir primityvus. Jei superego – moralus (čia sąžinės ir ego idealo poveikis skirtingas).

Energijos žymūs ir staigūs persiskirstymai dažni, ypač per pirmus 20 gyvenimo metų, kol pasiskirstymas daugiau mažiau nesistabilizuoja.

Nerimas. Labai svarbią vietą Froido teorijoje, aiškinančioje žmogaus psichikoje esančių jėgų sąveiką, užima nerimas. Žmogus turi patenkinti savo poreikius ieškodamas objektų išoriniame pasaulyje. Tačiau išorinis pasaulis gali ne tik tenkinti poreikius, bet ir kelti grėsmę žmogaus saugumui – aplinka gali sukelti įtampą ir skausmą lygiai taip pat, kaip ir suteikti malonumą atpalaiduojant juos. Žmogaus įprastinė reakcija į išorinę skausmo grėsmę, ypač į tokią, kurios žmogus nėra pasiruošęs įveikti, yra baimė. Perfrazuojant psichoanalitiniais terminais, galima sakyti, kad kai ego patenka į pernelyg didelę stimuliaciją, kurios ego nesugeba sukontroliuoti, ego užplūsta nerimas. Froidas skiria tris nerimo rūšis: realų nerimą (paprasta baimė), neurotinį nerimą ir moralinį nerimą (kaltė). Pagrindinė nerimo rūšis yra realus nerimas, arba baimė, kuri kyla dėl realių išorinio pasaulio pavojų. Iš jo ir kyla kiti du nerimo tipai. Neurotinis nerimas yra baimė, kad instinktai prasiverš pro žmogaus sąmoningą kontrolę ir privers žmogų padaryti kažką tokio, už ką jis bus nubaustas. Tai ne tiek pačių instinktų baimė, kiek bausmės baimė. Šis nerimas turi realų pagrindą, nes pasaulis, kaip jį reprezentavo tėvai, baudė vaiką už impulsyvius veiksmus. Moralinis nerimas yra sąžinės baimė. Žmogus su stipriu superego patiria kaltę, kai jis daro ar net pagalvoja ką nors tokio, kas prieštarauja jo moraliniams įsitikinimams, pagal kuriuos jis buvo išaugintas. Jis taip pat kyla dėl realaus pagrindo, nes praeityje žmogus buvo baustas už moralinių taisyklių laužymą.

Nerimo funkcija yra perspėti žmogų apie pavojų. Tai signalas ego, kad nesiėmus tinkamų priemonių grėsmė gali išaugti taip, kad ego bus sunaikintas. Nerimas yra įtampos būsena, taigi, jis turi tokią pat motyvuojančią jėgą kaip alkis ar libido (seksualinis alkis), bet jo šaltinis nėra fiziologiniai procesai, o jų sąveika su išorinio pasaulio reikalavimais arba žmoguje veikiančių priešingų jėgų (ego, superego ir id) konfliktas.

Situacija, su kurios keliama grėsme žmogus nesugeba susidoroti, sukelia traumuojantį nerimą, kuris verčia žmogų pasijusti kūdikiškai bejėgiu ir ši didelės įtampos būsena primena pirmą kartą, kai buvo patirtas pirmasis nerimas – būtent gimdymo traumą, nes iškart po gimimo naujagimį užplūsta išorinio pasaulio stimuliacija, prie kurios jis negali prisitaikyti ir todėl rėkia iš siaubo. Tad kūdikiui reikia saugios ir globojančios aplinkos, kol neišsivystys pakankamai stiprus ego, kuris pajėgs susidoroti aplinkos stimulais. Tuo tarpu vėlesni traumatiniai potyriai dažniausiai yra susiję su žmogaus vidiniais konfliktais, kada psichikoje susiduria stiprios viena kitą bandančios pergalėti jėgos. Jei ego negali susidoroti su konflikto sukeltu nerimu racionaliais metodais, tada jis griebiasi neracionalių konflikto sprendimo būdų – gynybinių mechanizmų.

Ego gynybiniai mechanizmai. Tai kraštutiniai įtampos atpalaidavimo būdai. Pagrindiniai gynybiniai mechanizmai yra išstūmimas, projekcija, reakcijos formavimasis, fiksacija ir regresija. Visi gynybiniai mechanizmai turi dvi bendras savybes: 1) jie neigia ir iškreipia tikrovę, 2) jie veikia pasąmoningai, tad žmogus nepastebi, kad jis iškraipo realybę. Taip jie atlieka savo pagrindinę funkciją – sumažinti patiriamą nemalonią įtampą (nerimą), kuri kyla atsiradus konfliktui tarp priešingų psichinių jėgų.

Išstūmimas (repression). Išstūmimas vyksta tada, kai keliantis nerimą impulsas ar su juo susiję dalykai yra išstumiami iš sąmonės į pasąmonę (paprastai tariant, užmirštami). Pavyzdžiui, žmogus neįsisąmonina savo seksualinių impulsų, neatsimena kankinančių įvykių ar negali suvokti to, kas yra aiškiai matoma, bet yra susiję su jo didele vidine baime. Išstūmimas gali veikti ir normalų kūno funkcionavimą, pvz.: žmogus bijantis seksualinių impulsų gali tapti impotentu. Išstumti dalykai gali pasireikšti pakitusia forma, kuri simboliškai yra susijusi su išstumtu impulsu. Pavyzdžiui, sūnus, išstūmęs priešiškus jausmus savo tėvui, gali šiuos jausmus išreikšti valdžios institucijoms, kurios savo valdžia jam simbolizuoja tėvą. Kartą susiformavusį išstūmimą sunku pašalinti. Tam žmogus turėtų suprasti, kad pavojaus jau nebėra. Tačiau jis negali to padaryti, kol veikia išstūmimas, tad įsitikinti baimės nepagrįstumu jis negali. Todėl žmogus turi daugybę išstumtų vaikiškų baimių, nes negauna galimybės įsitikinti jų nepagrįstumu.

Projekcija. Su realiu nerimu ego lengviau susitvarkyti, nei su neurotiniu ar moraliniu nerimu. Tad jei nerimo šaltinis gali būti priskirtas išoriniam pasauliui, o ne labiau nei savo primityviems impulsams ar sąžinės grasinimams, žmogus patiria palengvėjimą. Mechanizmas, paverčiantis neurotinį ar moralinį nerimą į objektyvią baimę, yra vadinamas projekcija. Tokia transformacija lengvai įvykdoma, nes pradinis šaltinis tiek neurotiniam, tiek moraliniam nerimui yra baimė iš išorės. Projektuojant sakoma ne ‘Aš nekenčiu jo’, o ‘Jis nekenčia manęs’. Projekcija neša dvigubą naudą – pakeičia didesnį pavojų mažesniu, ir tuo pačiu įgalina išreikšti savo agresyvius impulsus, užmaskuojant juos būtina gynyba nuo priešų.

Reakcijos formavimasis (reaction formation). Nerimą keliantis impulsas sąmonėje gali būti pakeistas ir jam priešingu jausmu. Pavyzdžiui, neapykanta pakeičiama meile. Tikrasis impulsas vis dar egzistuoja, bet yra užmaskuojamas jausmu, kuris nekelia nerimo. Nuo tikro jausmo tokia reakcija skiriasi demonstratyvumu ir kompulsyvumu. Kraštutinio elgesio formos dažnai yra reakcijos formavimasis.

Fiksacija ir regresija.. Normalaus vystymosi eigoje, žmogus pereina eilę tam tikrų stadijų iki kol pasiekia brandumą. Tačiau kiekvienas naujas žingsnis sukelia tam tikrą kiekį frustracijos ir nerimo, ir jei patiriama įtampa yra pernelyg didelė, normalus augimas gali laikinai arba visiškai sustoti. Kitaip tariant, žmogus užsifiksuoja vienoje ankstyvojo vystymosi stadijų, kadangi tolimesnis žingsnis susijęs su nerimu. Pavyzdžiui, vaikas, kuris vystymosi eigoje turi tapti vis labiau nepriklausomas nuo tėvų, bet jaučiasi itin nesaugiai, lieka ir toliau (t.y., užsifiksuoja) pernelyg priklausomas nuo tėvų. Su fiksacija yra susijusi ir regresija. Šiuo atveju žmogus susidūręs su traumuojančiu potyriu grįžta į ankstesnę vystymosi stadiją. Pavyzdžiui, vaikas išgąsdintas pirmos dienos mokykloje gali imtis infantilių veiksmų susidoroti su nerimu – verkti, žįsti nykštį, slėptis kampe. Regresijos formą nulemia ankstesnės žmogaus fiksacijos. Žmogus linkęs regresuoti į stadiją, kurioje jis buvo fiksuotas anksčiau. Jei jis anksčiau buvo pernelyg priklausomas vaikas, tai nerimui išaugus iki nepakeliamo lygio, jis vėl taps priklausomu.